Pesticidų karai apaugo įtarimais

Dešimt metų nesibaigiančių teismų ir daugiau kaip pusės milijono ieškinys – senų ir sveikatai pavojingų pesticidų išvežimu iš Lietuvos bandžiusio užsiimti verslininko kasdienybė. Žmogus tikina verslą praradęs dėl Aplinkos ministerijos vykdyto jai palankių įmonių protegavimo bei jų konkurentų žlugdymo.

Seimo Antikorupcijos komisija ėmė nagrinėti dar rugsėjo mėnesį parlamentiniams komitetams bei Generalinei prokuratūrai perduotą bankrutuojančios bendrovės „Tavilta“ steigėjo Juliaus Gudavičiaus pareiškimą dėl galbūt nesąžiningų buvusių Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų atstovų veiksmų, pašalinant šią įmonę iš atliekų tvarkymo verslo, o jos darbus pavedant esą ministerijos palankumą nusipelniusiai bendrovei. Komisijai, susipažinus su dokumentu, kuriame išvardytos aplinkybės jau dešimtmetį nagrinėjamos įvairių instancijų teismuose, kilo rimtų abejonių, ar seni ir žmonių sveikatai pavojingi pesticidai, kuriuos iš mūsų šalies rengėsi išgabenti leidimus tam turėjusi „Tavilta“, bet Aplinkos ministerijos institucijų valia perėmė kita bendrovė, iš tikrųjų buvo sudeginti užsienyje.

„Mums kilo abejonių, ar šioje istorijoje minimos pavojingos atliekos tikrai buvo išvežtos iš Lietuvos, nes nematėme oficialių šį faktą pagrindžiančių dokumentų. Paprašėme duomenų Aplinkos ministerijos – tikimės atsakymų sulaukti per mėnesį“, – LŽ nurodė parlamentinės Antikorupcijos komisijos darbo grupės vadovas Antanas Nesteckis.

Pasirėmė Rusijos televizija

J. Gudavičiaus įkurta „Tavilta“ buvo pirmoji įmonė, gavusi licenciją ir dar nuo 1993 metų rinkusi Lietuvoje po sovietmečio likusius senus pesticidus. 2000 metų rugsėjo 19-ąją bendrovė gavo Aplinkos ministerijos leidimą išvežti į Rusiją senus pesticidus, kurių buvo surinkusi kelis šimtus tonų. Sudarius sutartį su šios šalies kompanija LLC „Metallica“, sudeginti į bendrovę „Agrochim“ buvo išsiųsta 109 tonos pesticidų.

Vos po kelių mėnesių, 2000-ųjų lapkričio 28 dieną, bendrovė gavo aplinkos viceministro Arūno Kundroto raštą: esą Aplinkos ministeriją pasiekusi informacija, kad į Rusiją išvežti seni pesticidai ten gali būti deramai nesutvarkomi, todėl įmonei nurodoma stabdyti veiklą. „Aplinkos ministeriją pasiekė nepatvirtinta informacija, kad į Rusijos Federaciją išvežti seni pesticidai nėra sutvarkomi taip, kaip nurodyta Kurgano srities (Rusija) aplinkos apsaugos komiteto sprendime.

Atsižvelgdami į tai, prašome nutraukti visus darbus, susijusius su senų pesticidų išvežimo į Rusijos Federaciją organizavimu. Tolesnis išvežimas bus leidžiamas tik tuomet, kai iš Rusijos Federacijos bus gautas patvirtinimas, kad minėtas sprendimas yra galiojantis ir pesticidų vežimo darbai gali būti tęsiami“, – nurodoma A. Kundroto pasirašytame rašte.

Kaip aiškėja, „nepatvirtinta“ informacija, kuria remdamasi Aplinkos ministerija sustabdė sėkmingai dirbančios įmonės veiklą – Rusijos televizijos NTV tuo metu parodytas reportažas apie šios šalies Sverdlovsko srities Asbesto miesto sąvartyne aptiktus maišus su pesticidais, galbūt atvežtais iš Raseinių rajono. Nors jokių pretenzijų Rusija dėl to mūsų šaliai nepareiškė, o netrukus pranešė, kad senų pesticidų greičiausiai atsikratė vietinės žemės ūkio bendrovės, Aplinkos ministerija leidimo tvarkyti pesticidus „Taviltai“ daugiau nebepratęsė.

Reikalavo atiduoti pesticidus

„Tavilta“ aštuonerius metus ieškojo būdų ir galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir išvežti iš Lietuvos surinktus pesticidus. Bendrovė kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama leidimo išvežti 24 tonas pasenusių pesticidų į Armėniją, paskui – atiduoti juos ūkininkams, net surado Ukrainoje įmonę, kuri degina senas trąšas, tačiau Aplinkos ministerija laikėsi tvirtai: sukauptus chemikalus privalu perduoti kitai įmonei ir už tai sumokėti.

Iš pradžių, J. Gudavičiaus teigimu, bendrovė Aplinkos ministerijos buvo primygtinai raginama bendradarbiauti su Vokietijos įmone AVG, nuo 1998-ųjų rodžiusia didelį susidomėjimą šiuo verslu Lietuvoje, veždavusia į Vokietiją supažindinti su savo galimybėmis tuometinius Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narius bei Aplinkos ministerijos atstovus.

Tačiau perduoti saugomų chemikalų „Tavilta“ nebeturėjo galimybių: 2000-aisiais už tonos pesticidų išgabenimą gavusi apie 2 tūkst. litų, pagal naujai patvirtintus įkainius perleisti juos bendrovė turėjo už 5 tūkst.

litų už toną. Skirtumas tarp buvusio pirkimo ir priverstinio pridavimo kainos būtų sudaręs 466 tūkst.

litų.

„Pagalbos išvežant mūsų surinktus pesticidus kreipėmės į tuometinį Aplinkos ministerijos sekretorių Aleksandrą Spruogį, bet jis aiškiai pasakė: „Kai subankrutuosite, tada atliekas išvešime“, – LŽ pasakojo J. Gudavičius.

2007 metų pradžioje teismas patenkino Aplinkos ministerijos ieškinį ir įpareigojo „Taviltą“ perduoti visas sukauptas pavojingas atliekas (pesticidus) turinčiai teisę jas tvarkyti bendrovei. Nors įmonė tuo metu jau bandė gintis teismuose ir reikalauti iš Aplinkos ministerijos žalos atlyginimo, 2008-aisiais Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo: 2000-aisiais Aplinkos ministerijos draudimas „Taviltai“ išvežti pesticidus buvo suformuluotas netinkamai ir yra neteisėtas, tačiau jo atšaukti nebegalima, nes bendrovė į teismą kreipėsi per vėlai.

2009 metais Aplinkos ministerija paskelbė konkursą naujam senų pesticidų tvarkytojui parinkti, tačiau jis neįvyko, pretendavusioms įmonėms netinkamai užpildžius sąžiningumo deklaracijas. Netrukus ministerijos valdomas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (RAAD) organizavo įmonių apklausą ir tvarkyti „Taviltos“ pesticidus pasiūlė bendrovei „Žalvaris“, kuri taip pat nesėkmingai bandė dalyvauti ministerijos skelbtame konkurse.

2010-ųjų gegužę „Žalvaris“, o teisingiau – jo subrangovas „Ūrus ir Ko“, pranešė atlikę darbus: sutvarkę 138,72 tonos pesticidų atliekų ir išvežę galutinai šalinti į Švedijos pavojingų atliekų tvarkymo įmonę SAKAB AB. Už šį darbą bendrovei sumokėta 561 816 litų.

Visą šią sumą Aplinkos ministerija iki šiol siekia prisiteisti iš bankrutuojančios „Taviltos“. Dar beveik 200 tūkst. litų ieškinys pateiktas ir šios įmonės kūrėjui J. Gudavičiui. Vos prieš kelias savaites, spalio 7-ąją, Vilniaus apygardos teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą, numatantį, kad verslininkas ir jo įmonė turi padengti reikalaujamą sumą. J. Gudavičius šį sprendimą dar žada skųsti.

Seni ryšiai

Jau dešimtmetį po teismus keliaujantis J. Gudavičius tvirtina: tokio pesticidų kiekio, koks nurodomas departamento ir „Žalvario“ pasirašytose sutartyse, tai yra 138,7 tonos, jo žinioje minimu laikotarpiu nebebuvo.

Pasak verslininko, dar 2009-aisiais Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas buvo nustatęs, kad „Tavilta“, dalį chemikalų perdavusi kitai įmonei, teturi 98,46 tonos pesticidų. Rašte Seimui ir prokurorams verslininkas pasidalijo abejonėmis, ar oficialūs pesticidų atliekų išvežimo dokumentai negalėjo būti klastojami, kompensuojant nesamą pesticidų kiekį kitomis atliekomis.

„Mūsų verslo pradžioje galioję teisės aktai numatė, kad pesticidų sandėliuose buvę tinkami pesticidai galėjo būti nemokamai perduodami ūkininkams arba žemės ūkio bendrovėms. Paklausa buvo didelė.

Gali būti, kad dėl šių priežasčių „Žalvaris“ net nesiekė pesticidų atliekų tvarkymo licencijos, kadangi paklausios atpažintos agrocheminės atliekos, tinkamos žemės ūkyje, galėjo būti išdalytos ūkininkams arba parduotos“, – savo rašte svarstė J. Gudavičius.

LŽ vakar nesulaukė atsakymų į bendrovės „Žalvaris“ rinkodaros vadovei Vitai Balaikienei perduotus klausimus, ar pesticidus, surinktus „Taviltos“, juos perėmusi bendrovė iš tiesų išgabeno iš Lietuvos, taip pat – ar galimybę imtis šio darbo ji gavo dėl galbūt turėtų ypatingų ryšių su Aplinkos ministerijos pareigūnais.

Buvus tokių ryšių dar 2006-aisiais įtarė Specialiųjų tyrimų tarnyba, gavusi duomenų, kad Aplinkos ministerijai pavaldžios Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos (VAAI), prižiūrinčios regioninius aplinkos apsaugos departamentus, viršininkas Artūras Daubaras kartu su tuometiniu Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos prezidentu ir bendrovės „Žalvaris“ valdybos pirmininku Mariumi Kalėda, kurį viešai vadino geriausiu savo draugu, ne kartą vyko atostogauti Italijoje ir Austrijoje. Tuo metu teigta, kad Aplinkos ministerijoje egzistavo štai tokia svarbių sprendimų priėmimo schema: esą tardamasis su ministru, atliekų tvarkymo klausimus koordinuodavo VAAI viršininkas.

Jo nurodymai būdavo perduodami regioniniams aplinkos apsaugos departamentams, o šių direktoriai privalėdavo pasistengti, kad juos „teisingai“ vykdytų miestų ir rajonų aplinkos apsaugos agentūros.

„Abejonių dėl Aplinkos ministerijos ir kai kurių bendrovių santykių tuo metu tikrai buvo, – LŽ teigė Inžinerinės ekologijos asociacijos vadovas dr. Rimantas Pranas Budrys, jau ne kartą kritikavęs tuometinės Aplinkos ministerijos santykius su verslo grupėmis.

- Be jokios abejonės: savo metu „Žalvaris“ turėjo ypatingų ryšių su Aplinkos ministerija, ir apie tai jau esu kalbėjęs viešai. Tuo metu regiamuose atliekų tvarkymo konkursuose – o juose galima buvo uždirbti ir po kelis milijonus – laimėjus „ne tai“ bendrovei, ją buvo bandoma „prikirpti“, atimti veiklos licenciją, ir panašiai.

Be jokių abejonių, tai buvo nešvarus veikimas, bet įrodymų nėra.“

lzinios.lt