Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
– Pradėkime nuo pagrindo. Kam pagal Lietuvos Konstituciją priklauso suverenitetas?
– Tautai.
– Ne Seimui?
– Ne.
– Ne Vyriausybei?
– Ne.
– Ne Konstituciniam Teismui?
– Ne.
– Konstitucijos 3 straipsnis skelbia: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.“ Teisingai?
– Taip.
– O 4 straipsnis nustato, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus?
– Taip.
– Vadinasi, Seimo narys savo politinę valdžią gauna iš rinkėjų?
– Taip.
– Kaip rinkėjas pasirenka, kam tą valdžią suteikti?
– Vertina kandidatą, jo pažiūras, rinkimų programą, pažadus ir kitą informaciją.
– Tarkime, politikas prieš rinkimus žada konkretų dalyką. Žmogus tuo patiki ir už jį balsuoja. Ar išrinktas Seimo narys teisiškai privalo savo pažadą įvykdyti?
– Ne. Jo mandatas yra laisvas: rinkimų pažadai savaime netampa teisiškai privalomais nurodymais, kurių jis privalėtų laikytis.
– Gali žadėti A, būti išrinktas ir po rinkimų balsuoti už B?
– Taip.
– Gali nevykdyti rinkimų programos?
– Vien rinkimų programos nevykdymas jo mandato savaime nepanaikina.
– Gali imtis sprendimų, apie kuriuos prieš rinkimus apskritai nekalbėjo?
– Taip.
– Net Konstitucijos pakeitimų?
– Taip, jeigu laikomasi pačioje Konstitucijoje nustatytos jos keitimo tvarkos.
– Rinkėjas gali Seimo narį atšaukti už sulaužytus rinkimų pažadus?
– Ne.
– Kodėl?
– Nes Konstitucijos 59 straipsnis įtvirtina laisvą Seimo nario mandatą. Dar 1993 m. lapkričio 26 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucija nepripažįsta imperatyvaus mandato ir teisės atšaukti Seimo narį. Vėlesnėje doktrinoje tai buvo kartojama: Seimo nario laisvo mandato esmė yra Tautos atstovo teisė vykdyti savo teises ir pareigas nevaržant jo rinkėjų priesakais ar jį iškėlusių partijų politiniais reikalavimais.
– Kitaip tariant, rinkėjas suteikia Seimo nariui mandatą, bet po rinkimų negali jo teisiškai įpareigoti laikytis to, ką šis žadėjo?
– Taip.
– Tai reiškia, kad laisvas mandatas leidžia Seimo nariui daryti ką nori?
– Ne. Pats Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad laisvas mandatas „negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra“. Seimo nario sąžinė ir nuožiūra turi būti orientuotos į Konstituciją, Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Laisvas mandatas taip pat negali būti naudojamas privačiai ar grupinei naudai. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Seimo narys, nepaisantis šių Konstitucijos reikalavimų, turi būti traukiamas atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus.
– Bet kas praktikoje nusprendžia, kas konkrečiu klausimu yra „Tautos ir valstybės interesai“?
– Pirmiausia pats Seimo narys, priimdamas savo politinį sprendimą ir balsuodamas.
– Vadinasi, rinkėjas balsuoja tikėdamasis vieno, o politikas po rinkimų gali nuspręsti, kad valstybės interesas reikalauja priešingo sprendimo?
– Taip gali atsitikti.
– Ir vien dėl to, kad jis padarė priešingai, nei žadėjo rinkėjui, jo balsas netampa negaliojantis?
– Ne.
– Tai rinkimų programa teisine prasme nėra politiko ir rinkėjo sutartis?
– Ne.
– Rinkimų pažadas irgi ne?
– Ne.
– Vadinasi, galima gauti valdžią remiantis viena programa, o gavus mandatą vykdyti kitokią politiką?
– Praktikoje taip gali atsitikti.
– Ir už patį rinkimų pažadų nevykdymą nėra automatinės teisinės atsakomybės?
– Nėra.
– Kas tada lieka rinkėjui?
– Politinė kontrolė, viešas spaudimas, pilietinės iniciatyvos ir kiti rinkimai.
– Po ketverių metų?
– Paprastai taip.
– Bet per ketverius metus galima priimti sprendimų, kurių pasekmės tęsis dešimtmečius?
– Taip.
– Galima prisiimti milijardinius finansinius įsipareigojimus?
– Taip.
– Priimti strateginius užsienio ir saugumo politikos sprendimus?
– Taip.
– Keisti Konstituciją?
– Taip, Konstitucijoje nustatyta tvarka.
– Net jeigu apie konkretų Konstitucijos pakeitimą rinkimų programoje nebuvo nė žodžio?
– Vien tai teisiškai neužkerta kelio tokiai pataisai.
– Tada pasakykime visiškai paprastai. Rinkėjas savo balsu suteikia politikui valdžią dėl vienų jo deklaruojamų tikslų. Politikas, gavęs valdžią, teisiškai nėra pririštas prie tų konkrečių tikslų. Rinkėjas už jų nevykdymą jo atšaukti negali. Teisingai?
– Taip.
– Ar tokia sistema gali būti panaudota rinkėjams apgauti?
– Taip, teoriškai gali: politikas gali būti išrinktas remdamasis vienais pažadais, o po rinkimų vykdyti kitokią politiką.
– Kaip?
– Jeigu politikas prieš rinkimus sąmoningai sukuria vienokius lūkesčius tam, kad gautų balsus, o po rinkimų suteiktą valdžią naudoja priešingai politikai, rinkėjas neturi tiesioginio mechanizmo vien dėl to panaikinti jo mandatą.
– Vadinasi, laisvas mandatas, kuris turėtų saugoti Seimo narį nuo neteisėto spaudimo, gali kartu tapti skydu nuo paties rinkėjo?
– Jeigu nėra pakankamos politinės atskaitomybės – taip.
– Tai jau ne vien sulaužyto pažado klausimas?
– Ne.
– Nes tokia valdžia gali priimti sprendimus dėl karo ir taikos, valstybės skolų, gynybos, tarptautinių įsipareigojimų ir Konstitucijos?
– Taip.
– Ir tokių politinių sprendimų pasekmės gali būti sunkesnės už daugelio įprastų kriminalinių nusikaltimų pasekmes?
– Valstybės masto politinių sprendimų pasekmės gali paliesti milijonus žmonių ir tęstis dešimtmečius.
– Šiame pokalbyje „politiniu nusikaltimu“ vadinkime ne Baudžiamajame kodekse apibrėžtą nusikalstamą veiką, o sąmoningą sunkų piktnaudžiavimą rinkėjų suteikta politine valdžia. Ar tokia sistema gali sudaryti sąlygas politiniams nusikaltimams šia prasme?
– Ji gali sudaryti sąlygas labai sunkiam politiniam piktnaudžiavimui, jeigu valdžia atitrūksta nuo rinkėjų kontrolės ir veiksmingos atskaitomybės.
– O Konstitucinis Teismas savo doktrina saugo laisvo mandato principą?
– Taip.
– Praktinis rezultatas toks: rinkėjas išrenka politiką, tačiau negali jo teisiškai priversti vykdyti to, ką šis žadėjo?
– Taip.
– Tai kieno galios šiuo konkrečiu aspektu po rinkimų didesnės – rinkėjo ar išrinkto politiko?
– Šiuo konkrečiu aspektu – išrinkto politiko. Rinkėjas negali jo teisiškai įpareigoti laikytis rinkimų pažadų ar atšaukti mandato vien dėl jų nevykdymo.
– Nors Konstitucijos 2 straipsnis sako, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso Tautai?
– Taip.
– O 3 straipsnis draudžia Tautos suverenitetą varžyti ar riboti?
– Taip.
– Tai ar pagrįsta klausti, ar laisvo mandato doktrina praktikoje nėra išplėtota taip, kad ima silpninti realų Tautos suvereniteto turinį?
– Tokį konstitucinį ir politinį klausimą kelti galima.
– Konstitucinis Teismas yra aukščiau Tautos?
– Ne.
– Aukščiau Konstitucijos?
– Ne.
– Jo doktrina gali panaikinti Konstitucijos 2 ar 3 straipsnį?
– Ne.
– Vadinasi, Konstitucinio Teismo išaiškinimas pats turi neprieštarauti Konstitucijai?
– Taip.
– O pats faktas, kad vieną ar kitą doktriną suformulavo Konstitucinis Teismas, reiškia, kad jos negalima kritikuoti?
– Ne.
– Pereikime prie Konstitucijos 137 straipsnio. Jis šiuo metu skelbia: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“ Ar 137 straipsniui panaikinti pagal Konstitucijos 148 straipsnį būtinas referendumas?
– Ne. Šis straipsnis nėra tarp tų Konstitucijos nuostatų, kurios pagal 148 straipsnį gali būti keičiamos tik referendumu.
– Vadinasi, Seimas gali jį panaikinti?
– Taip, jeigu laikosi Konstitucijoje nustatytos keitimo procedūros.
– Net jeigu prieš rinkimus rinkėjams apskritai nebuvo pateiktas pasirinkimas, ar 137 straipsnį reikia panaikinti?
– Taip. Vien tai, kad toks klausimas rinkėjams per rinkimus nebuvo pateiktas, teisiškai neužkerta Seimui kelio inicijuoti ir priimti tokį Konstitucijos pakeitimą, jeigu laikomasi Konstitucijoje nustatytos tvarkos.
– Tai galima sakyti, kad rinkėjai konkrečiai balsavo už 137 straipsnio panaikinimą?
– Ne, jeigu toks klausimas jiems per rinkimus nebuvo pateiktas.
– Kitaip tariant, bendrą teisinį mandatą Seimo nariai turi, bet konkretaus rinkėjų pritarimo būtent 137 straipsnio panaikinimui iš vien rinkimų rezultato įrodyti negalima?
– Taip.
– Dabar Konstitucijos 9 straipsnis: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Teisingai?
– Taip.
– 137 straipsnio panaikinimo iniciatoriai ir šalininkai aiškina, kad dabartinė nuostata trukdo Lietuvos gynybai, Rusijos atgrasymui, riboja NATO galimybes ir gali tapti kliūtimi Lietuvos išlikimui. Jeigu nuo sprendimo iš tiesų priklauso Lietuvos išlikimas, ar galima įsivaizduoti daug svarbesnių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų?
– Sunku būtų įvardyti daug svarbesnių.
– Tai kodėl neklausiama Tautos?
– Tai turi paaiškinti sprendimo iniciatoriai.
– Bet referendumas teisiškai nėra draudžiamas?
– Ne.
– Vadinasi, jeigu valdžia mano turinti labai stiprius argumentus už 137 straipsnio panaikinimą, ji galėtų juos išdėstyti visuomenei ir siūlyti Tautai apsispręsti?
– Taip.
– Ir čia atsiranda dar vienas klausimas. Jeigu 137 straipsnio panaikinimas iš tiesų gyvybiškai svarbus Lietuvos išlikimui, kodėl apie tai taip mažai aiškinama žmonėms?
– Kuo svarbesnis sprendimas, tuo didesnis poreikis jį aiškiai pagrįsti visuomenei.
– Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Dainius Gaižauskas spalio 5 d. „Komentaras TV“ laidoje sakė: „Ir iš tiesų valdantieji, mano galva, tikrai ne tai, kad per mažai – praktiškai visai neaiškina žmonėms.“ Jeigu tai tiesa, kaip visuomenė gali sąmoningai vertinti tokį Konstitucijos pakeitimą?
– Negali visavertiškai vertinti to, apie ką jai nepateikta pakankamai informacijos.
– Jeigu argumentai už 137 straipsnio panaikinimą yra tokie svarūs, kad kalbama apie Lietuvos išlikimą, kodėl neorganizuojama plati vieša diskusija, kurioje net abejojantis žmogus galėtų suprasti, kuo konkrečiai šis straipsnis trukdo Lietuvos išlikimui ir kodėl jo panaikinimas laikomas būtinu bei skubiu?
– Tai pagrįstas klausimas.
– Ir jeigu argumentai iš tiesų tokie įtikinami, kodėl nepabandžius įtikinti visuomenės ir tada leisti jai apsispręsti referendume?
– Konstitucinės kliūties referendumui dėl svarbaus valstybės gyvenimo klausimo savaime nėra.
– Tada lieka labai paprasta logika. Arba 137 straipsnio panaikinimas iš tiesų yra gyvybiškai svarbus Lietuvos išlikimui. Tada visuomenei turi būti labai aiškiai paaiškinta, kodėl, ir turi būti atsakyta, kodėl tokio masto klausimo nesiūloma spręsti pačiai Tautai. Arba tai nėra tokios svarbos klausimas. Tada kyla klausimas, kodėl jis pristatomas kaip būtina Lietuvos gynybos ir išlikimo sąlyga.
– Tokia politinė logika yra nuosekli.
– Ar demokratija gali visavertiškai veikti be informuoto rinkėjo?
– Ne.
– Ar ji gali visavertiškai veikti, jeigu rinkimų programa rinkėjui yra svarbi prieš rinkimus, bet po rinkimų politikui jos turinys teisiškai neprivalomas?
– Tai sukuria rimtą demokratinės atskaitomybės problemą.
– Konstitucijos 5 straipsnis skelbia: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Kas turi tarnauti kam – žmonės valdžiai ar valdžia žmonėms?
– Valdžia žmonėms.
– Jeigu rinkėjas valdžią suteikia, tačiau po rinkimų beveik neturi tiesioginio mechanizmo kontroliuoti, ar ji vykdo tai, dėl ko buvo išrinkta, kam praktiškai pradeda tarnauti tokia sistema?
– Kuo silpnesnė rinkėjų kontrolė ir politinė atskaitomybė, tuo didesnė rizika, kad politinė sistema pradės pirmiausia saugoti savo pačios veikimo laisvę.
– Patikslinkit.
– Sistema, kurios piliečiai realiai nekontroliuoja, gali pradėti tarnauti pati sau.
– Vadinasi, Tautos suverenitetas negali apsiriboti vien galimybe kartą per ketverius metus įmesti biuletenį į balsadėžę?
– Jei kalbame apie realų, o ne vien formalų Tautos suverenitetą, turi egzistuoti ir veiksmingi visuomenės informavimo, kontrolės bei politinės atskaitomybės mechanizmai.
– Ir paskutinis klausimas. Kokia didžiausia šios sistemos rizika?
– Kad Konstitucijoje Tauta lieka suverenu, o reali politinė galia tarp rinkimų vis labiau koncentruojasi išrinktų atstovų rankose, kurių Tauta teisiškai beveik negali kontroliuoti.
Komentarai (1)
Mano bičiulis sako, kad demokratinė valdžios formavimo sistema paseno ir ją suremontuoti nėra jokių šansų. Klausimas, ar yra geresnė už šią sistemą? Jis tvirtina, kad jau yra.