Supraskime, kad valstybės užvaldymas - pavojingas

Drąsiai galiu teigti, kad ši betvarkė su teisėsauga, kada su svetimos valstybės specialiosiomis tarnybomis aiškias sąsajas turintys žmonės ir jų sukurtos formuotės šokdina visą valstybę, galima tik todėl, kad mes valdžioje turime bailius politikus. Tai visiškai patvirtina neseniai į viešumą iškilęs Seimo pirmininkės atviro pokalbio su grupele piliečių turinys. Negana to, Seimo pirmininkė verkšlena, kad ji, būdama antras žmogus valstybėje, nieko pakeisti negali. Lygiai tokį pat beviltiškumą, tiesa, ne viešą, bet iš kai kurių pas ją apsilankiusių žmonių, girdime ir iš LR Prezidentės. Apie tai viešai, po vizito pas šalies vadovę, kalbėjo Neringa Venckienė, užsiminė ir Liudvika Pociūnienė. Visi jau matome absoliutų Generalinės prokuratūros, VSD, STT, FNTT vadovų ir jų pavaldinių nesusitvarkymą su pareigomis. Niekas nepajuda į teigiamą pusę ir teismuose. Be aibės kitų pavyzdžių, manau, su kaupu tai iliustruoja iki begalybės užsitęsusi Viktoro Uspakicho ir Darbo partijos byla. Jeigu teisėsauga tvarkytųsi taip, kaip ji ir privalo veikti teisinėje valstybėje, tai ši byla jau seniai būtų baigta. O ponas V. Uspaskichas būtų ten, kur jam priklauso, o nesiruoštų vadovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Manęs ne vienas užsienietis yra klausęs, kaip mus, lietuvius, galima suprasti, kada mes esame nuoširdūs - ar kai keiksnodami Rusiją ir degindami žvakutes gedime savo aukų, nudaigotų Sibiro platybėse, ar kai renkame į aukštus postus tikrai aukštojo mokslo diplomą nusipirkusį, neskaidrų ir nusikalstamą („Jangila“) verslą vykdžiusį, nuo Lietuvos teisėsaugos besislapsčiusį, Rusijoje politinio prieglobsčio prašiusį ir Lietuvą juodinusį veikėją. O ką jau kalbėti apie jo bendražygio Artūro Paulausko (2006 metais įvardytas) sąsajas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Niekam nerūpėjo, kaip su šio veikėjo žinia (jam tada besislapstant Maskvoje) dabar balsų iš kalinių pirkimo skandale išgarsėjusio Vytauto Pinskaus pirtelėje Širvintose, dalyvaujant „valstybininkų“ klano atstovams Raimundui Lopatai, Rimandui Stoniui, Gediminui Kirkilui ir Kęstučiui Daukšiui, buvo susitarta įvykdyti perversmą, nuverčiant tuometį premjerą Algirdą Brazauską. Ir šis perversmas pavyko, bet niekas iš to išvadų nepadarė. Visi bijojo ir drebino kinkas.

Būtent per bailius mūsų politikus mes baigiame prarasti valstybę. Taip, Irena Degutienė šimtąkart teisi - valstybė yra užvaldyta, o teisėsaugos institucijos, kurios su tuo turi kovoti, jau seniai tarnauja klanui, o ne valstybei. Apie tai viešai prabilau iš Seimo tribūnos dar 2007 metais. Tačiau ponia Seimo pirmininkė, ponas premjeras tai žino ir tyli. Taip jie dangsto nusikaltimą. Juk tai tolygu valstybės išdavystei - žinoti, kad daroma blogai, ir tylėti. Būtent šių bailių politikų ir neveiksnios teisėsaugos rezultatas ir yra kriminaliniais (o ne demokratiniais) virtę rinkimai. Kokio dar baisesnio įvykio reikia Lietuvos istorijoje, kaip šis V. Uspaskicho kriminalinis triumfo žygis į Lietuvos premjerus. Manęs visiškai nedomina, kad gal LR Prezidentė neteiks jo kandidatūros į premjerus, ar kokios kitos prielaidos. Man visiškai gana vien to, kad politiniai apžvalgininkai, politologai ir politikai iš visų TV ekranų ir interneto portalų šaltai postringauja apie galimus sandėrius dalinantis šalies valdžią su kuo...? Su ponu, apie kurio reputaciją jau minėjau. Kodėl niekam nepasišiaušia plaukai, kaip išvis galėjo būti sudarytos prielaidos tokiam kriminaliniam farsui, kuris Lietuvai gali baigtis tragedija? Negi mažai faktų apie balsų pirkimą, apie, manytina, specialiai sukeltą betvarkę balsavimo dieną su biuletenių gausa ir jų nešiojimu po namus bei mėtymųsi šiukšliadėžėse, kad tokie rinkimai būtų paskelbti niekiniais ir jų rezultatai anuliuoti? Ko laukiama? Negi truputį geresnis elgesys antrajame rinkimų ture gali kaip nors sušvelninti nusikaltimus, padarytus pirmame? Nėra kitos galimybės turėti legitimią šalies valdžią artimiausius ketverius metus, kaip nauji ir tvarkingi Seimo rinkimai. O tokios partijos, kurios siekia politinės valdžios kriminaliniais metodais, privalo būti iš rinkimų pašalintos. Demokratija privalo sugebėti save apginti. Mes turime reikalą su labai cinišku, rafinuotu, dideliais resursais disponuojančiu priešu, todėl privalome adekvačiai gintis. O valstybės gynyba pirmiausia yra mūsų LR Prezidentės prerogatyva, nes šiuolaikiniai karai - tai ne karai su tankais. Juk tą patį rezultatą, tik tyliai, galima sėkmingai pasiekti investavus į politines šalies struktūras, kas šiandien akivaizdžiai ir vyksta.

Viltį šioje ašarų pakalnėje suteikia atsibundantis jaunimas, studentija. Nors tai nedidelė jo dalis, bet svarbu pradėti. Taip pat labai gerai nuteikia atsakingas ir patriotiškas Konstitucinio Teismo sprendimas, palaikantis VRK nedrąsų, bet teisingą žingsnį naikinant rinkimų rezultatus Zarasų – Visagino rinkimų apygardoje. Logiškas klausimas: jei šioje apygardoje teisėtai panaikinti vienmandatės rinkimų apygardos rezultatai, tai lygiai taip pat čia panaikinti ir daugiamandatės apygardos rinkimų rezultatai. O jeigu jie panaikinti bent vienoje apygardoje, tai niekaip negali būti įvykdytas Seimo rinkimų įstatymo reikalavimas, kad balsai privalo būti suskaičiuoti vieno mandato tikslumu. Tad nėra kito kelio, kaip kriminalizuotų Seimo rinkimų rezultatų anuliavimas ir naujų rinkimų paskelbimas. Tai rimtas išbandymas politikams ir politinėms partijoms, nes būtent Seimas privalo priimti šiuos sprendimus. Tai tik pirmas žingsnis. Seimas ir LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė privalo pareikalauti iš teisėsaugos institucijų vadovų operatyvaus ir rezultatyvaus darbo, kad visi be išimties kaltieji būtų nubausti, tiek vykdytojai, tiek ir aukšti užsakovai. Ruošiantis naujiems rinkimams reikia pataisyti Seimo rinkimų įstatymą, kad jame nebūtų jokių dviprasmybių ir būtų sudarytos vienodos galimybės visoms politinėms jėgoms reklamuotis per LRT, uždraudžiant reklamą už pinigus kituose komerciniuose kanaluose. Lėšų valstybė privalo skirti visoms rinkimų dalyvėms vienodai ir uždrausti tokius rinkimus, kai laimi tas, kuris gauna (dažnai nelegaliai) ir išleidžia rinkimams daugiau pinigų, nei kiti. Būtent tokių nedidelių valstybių, kaip Lietuva, nacionaliniam saugumui ir kyla grėsmė per pinigus, naudojamus politinei reklamai, nes yra nemažai pavyzdžių, kai milijoninės lėšos ateina iš svetimų valstybių.

Norisi tikėti, kad mes, ne savo noru priversti išsimaudyti šiame kriminaliniame purve, pamiršę smulkius nesutarimus susitelksime ir gelbėdami savo laisvę ir nepriklausomybę būsime Vieningi kaip kažkada Baltijos kelyje. Tik būdamai Vieningi mes neparduosime savo Tėvynės už „bambalį“ ar patikėję nerealiais pažadais. Prisiminkime, kad Žmogus turi tik vieną Tėtį, Mamą ir vienintelę Tėvynę šioje Žemėje. Negi leisimės, kad mus valdytų neteisėtai į valdžią prasibrovusi klika?