2024 m. birželio 19 d.

 

Susitarkime su savimi

8
Paskelbta: 2023-08-21 10:09 Autorius: Zigmas Vaišvila



Š.m. rugpjūčio 3 d. straipsnyje „Padėka Vytautui Landsbergiui“ padėkojau jam už š.m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste pasakytą karčią tiesą, kad Medininkų byloje nuteistas buvęs Rygos OMON narys Konstantinas Nikulinas – tik pasirinktas atpirkimo ožys, kad mūsų pareigūnai priešinosi užpuolėjams, kad būtina ištirti šio tyrimo netyrimą. Baudžiamojo kodekso 229 straipsnis numato iki dviejų metų laisvės atėmimo bausmę valstybės tarnautojams ir jiems prilygintiems dėl pareigų neatlikimo. Bylą stebėjusios žurnalistės Giedrės Gorienės ir K. Nikuliną gynusio advokato Arūno Marcinkevičiaus paskelbta bylos medžiaga ir gynybos medžiaga, kurios teismas neprijungė prie bylos (www.youtube.com/watch?v=m4pfkOCjULc), patvirtina V. Landsbergio nuomonę, kad K. Nikulinas nuteistas be įrodymų. Esant įrodymams, kad jis šiame nusikaltime nedalyvavo, o dalyvavusiųjų ir net šaudžiusiųjų į mūsų pareigūnus veikos netirtos, nors prokuratūra turi tai pagrindžiančius įrodymus.

Kas tai lėmė – aukščiausio lygio politiniai ar teisėsaugos sprendimai?

Jei norime teisingo atsakymo, jis turi būti be politinės konjunktūros. Šokiruoja tai, kad po V. Landsbergio kalbos (visgi tai – V. Landsbergio, bet ne K. Nikulino gynėjo viešas pareiškimas) tyli ne tik teisėsauga, bet ir politikai – ne tik užimantys atsakingas pareigas, bet ir puoselėjantys viltis būti išrinktais Respublikos Prezidentu, Seimo nariais - jūs mane, žmonės, išrinkite, o tada jau kažką darysiu... Išrinkome vieną nausėdą, išrinksime kitą... O kur jūs dabar esate, būsimieji mus valdysiantieji? Tylite ir nieko nedarote. Nerizikuojate savo politine karjera, o žmonės teaukojami...

Šį pasirinkimą teko daryti ir man. Nuo 1991 m. sausio 13-osios nakties iki 1992 m. liepos 23 d. vykdydamas Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus pavaduotojo pareigas, buvau atsidūręs tarp politinio kūjo ir priekalo – Vytautas Landsbergis manė, kad „dirbu Gediminui Vagnoriui“, o Gediminas Vagnorius manė, kad „dirbu Vytautui Landsbergiui“. Mano supratimas buvo kitoks - jei esame Sąjūdžio komanda, dirbame drauge. Dėl valstybės, už kurią Lietuvos žmonės aukojo ir gyvybę, šių žmonių. Be abejo, klydome, bet darėme tai, ką manėme esant būtina. Bent aš sprendimus priiminėdavau tik pasitaręs su įvairiomis ginču suinteresuotomis pusėmis. Ir savo nuomonę turėjau ne tik aš - beveik visi šios G. Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės ministrai raštu kreipėmės į Aukščiausiąją Tarybą, kad dirbti taip, kaip 1992 metais dirbo Ministras Pirmininkas, negalima. Savo politinę karjerą (pagal dabartinį politikų supratimą) paaukojau 1992 m. vasarą, nesutikęs, kad pirmąjį Lietuvos oficialų ginklų pirkimo sandorį vykdytų Genadijaus Konopliovo vadovaujamos privačios įmonės „Lietverslas“ ir „GeKa bankas“ (vėliau – „Tauro bankas“), kurioms buvo suteikta teisė naudoti Lietuvos herbą. Suorganizavau tai valstybės kontroliuojamo Ginklų fondo vardu. Tai buvo sprendimai, už kuriuos moku iki šiol. Drauge su šeima. Nuo žmonos ir vyresniosios dukros užpuolimo iki dešimtmečiais tebesitęsiančių teismų.

Tačiau šiandien sulaukėme meto, kada apsispręsti, visų pirma, susitarti su savimi turime visi. Mūsų visuomenė tylomis vis dar bando įtikinti save, kad karo Lietuvoje išvengsime. Ar daug kas manėme, kad Ukrainoje prasidės karas? Manau, ne daug tokių buvo, ką patvirtina ir daugumos mūsų pasimetimas bei pirmoji reakcija – besąlygiškas mus valdančiųjų nurodymų vykdymas. Kaip ir netikėtai mus užklupus Covid-19 pandemijai, kuri Lietuvoje su tikrais ir tariamais susirgimais šia liga taip ir nepasiekė net įprastos gripo epidemijos lygio. Tačiau šiandien, ypač po to, kai nepagrįstais lūkesčiais išreklamuoti Ukrainos kariuomenės kontrpuolimas ir NATO renginys Vilniuje atvirai patvirtino, kad Vakarų šalys su Rusija nekariaus, kad labai tikėtinas Lenkijos ir Baltijos valstybių įtraukimas į šį karą, metas mums visiems apsispręsti, ko mes patys norime?

Negalima, iš vienos pusės, ginti lietuvių kalbą, šeimas, mūsų vaikus, priešintis LGBT+ demagogijai, dirbtinei imigracijai ir jau realiems valstybės ir šeimos dekonstrukcijos veiksmams, iš kitos pusės, nematyti, kad visa tai mums brukama iš Vakarų. Negalima, iš vienos pusės, skelbti, kad Rusija yra teroristinė valstybė, iš kitos pusės, ramiai stebėti, kaip Lietuvos Vyriausybė padeda Rusijai parklupdyti Baltarusiją („Belruskalij“ trąšų tranzito nutraukimas pagal Rusijos mums primestą scenarijų) ir eksperimentuoja mūsų likimu, nutraukinėdama Rusijos tranzitą į Kaliningrado sritį, bet tuo pat metu imdama iš Rusijos užmokestį už dujų tranzitą per Lietuvą į Kaliningrado sritį. Ir pati nepirkdama dujų tuo pačiu vamzdžiu iš Rusijos. Ir taip kasdien vis po naują nesusipratimą.

Metas apsispręsti ir mums, ir valdžiai – ko mes norime? Ar tikrai norime susinaikinti?

Veikiantiems politikams apsispręsti sunkiau. Nes tektų pripažinti savo klaidas. Ir visuomenė vargu, ar tikisi, kad politikai pripažins savo klaidas. Tačiau politikai ir žmonės susidariusioje padėtyje privalo susitarti su savimi ir pradėti šnekėtis tarpusavyje. Negyventi skirtingose Lietuvose, nes Lietuva – viena, ir visų mūsų. Tolimesnis nebendravimas didina susipriešinimą ir susiskaldymą, nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir pražūtingas mums visiems, nes taip mes neatsispirsime mūsų stūmimui į karą. Ir pradėti reikia nuo diskusijų tiesioginiame LRT eteryje, kuriose dalyvautų įvairias nuomones sakantys žmonės, kad sprendimus valstybės vardu priimantieji atsakytų ir į jiems nepatogius klausimus. Neatsakymas į juos taip pat būtų atsakymas Lietuvos žmonėms ir būsimiems rinkėjams. Tokia ir pagal įstatymą yra visuomeninio transliuotojo paskirtis ir misija, už ką jam mokamos valstybės lėšos.

V. Landsbergis parodė pavyzdį. Jo kalba Medininkų tragedijos minėjime skirta, visų pirma, ne valstybės apmokamai žiniasklaidai, kuri neišdrįso pasisakyti dėl šios kalbos esmės, bet nužudytųjų artimiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms. Ir tai nevalia ignoruoti. Jei nepatenkintieji V. Landsbergiu to nesupras ir užsiims tik jo kritika, tai bus padėtis be išeities. Ir visiškai nesvarbu, kurie tokie tylintys politikai taps Respublikos Prezidentais ar Seimo nariais. Jie darys tą patį. Teisingus V. Landsbergio žodžius reikia priimti dabar, bet ne kažkada, kai būsite išrinkti. Ir reikalauti šių teisingų žodžių įvykdymo reikia ne kažkada, o dabar. Kad teisėsauga ir kalbą Medininkų poste klausęsis Prezidentas Gitanas Nausėda neapsimestų, jog neišgirdo šių jiems adresuotų V. Landsbergio žodžių. To reikia ir mums visiems, kad pasitikėtume savimi, dalyvautume būsimuose rinkimuose. Vien tik V. Landsbergio kritika, tačiau nekalbėjimas apie jo teisingus žodžius dėl mums visiems svarbių dalykų – tai ne išeitis.

Dėl tokios Medininkų bylos eigos, visų pirma, turėtų pasisakyti tuometinis Respublikos prokuroras, vėliau – Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, kiti nuo 1995 m. Generaliniais prokurorais buvusieji. Dėl jų neveikimo, nes jie neįtikins mūsų, kad nežinojo šio tyrimo.

Deja, ne tik Medininkų žudynių byla yra jų profesinės atsakomybės ir sąžinės klausimas.

Lietuvos prokuratūra turėtų paaiškinti 1991 m. gegužės 19 d. nužudyto pasieniečio Gintaro Žagunio mamai Aldonai ir šeimai, kodėl šią bylą perdavė Baltarusijos prokuratūrai? Lyg nebūtų aišku, kad Baltarusijos milicininkai broliai Fajasiai ten išvengs atsakomybės. Krašto apsaugos departamento vadovybei nusprendus laikinai nebudėti Šalčininkų užkardos pasienio postuose, neradus technikos pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas, Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininkas Gintaras Žagunis liko poste. Vagonėlis buvo ne tik mūsų valstybės riboženklis, bet ir simbolis, kurį iki būsimo pučo Maskvoje tų metų rugpjūtyje mūsų tarnyboms nupirkti buvo neišpasakytai sudėtinga. Nedaug kas drįso juos parduoti mūsų muitinei. Šiandien gal ir ne visi suprastų, kiek skausmo ir širdies šie vyrai sudėjo į šį simbolį – kad tik eilinį kartą jis nebūtų sudegintas... Ne visiems šiandien paprasta ir suvokti, ką tuo metu reiškė Gintaro paliepimas tarnybos draugams eiti ilsėtis ir jo paties pasilikimas budėti vienam: „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“. Deja, taip ir nutiko.

Gintaras Žagunis gimė 1957 m. birželio 20 d. Rozalimo miestelyje, gyveno Trakuose. Sąjūdžio žaliaraištis, tarnybą Vidaus reikalų ministerijos vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione iškeitęs į neramų ir pavojingą pasieniečio darbą. Vienoje pavojingiausių vietų. Gintaras buvo tik pusmečiu jaunesnis už mane ir dešimčia dienų - už Ministrą Pirmininką Gediminą Vagnorių.

Kabojome tarp NEŽINIOS ir mūsų tikslo - Nepriklausomybės, dėl kurios pripažinimo Vakarai tikino, jog turime įtvirtinti ir mūsų sienų kontrolę. Po 1991 m. sausio 13-osios TSRS savo ginkluotąsias atvirai nukreipti prieš mus nedrįso. Todėl reikėjo ne tik tiesiogiai TSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių Rygos ir Vilniaus OMON-ų, imitavusių „vidinės tvarkos“ Latvijoje ir Lietuvoje palaikymą, bet ir visų, nekentusių mūsų Nepriklausomybės. Ir dėl Gintaro žudiko vargu, ar kas abejoja. Broliai Fajasiai ne kartą šiame pasienio poste atvirai grąsino susidoroti su mūsų pasieniečiais.

Tuometinis Pasienio apsaugos tarnybos vadovas, jau a.a. Virginijus Česnulevičius, irgi buvo mūsų vienmetis. Iki pučo Maskvoje žlugimo norinčių tarnauti pasienyje nebuvo perdaug. Darėme tai, kas mums atrodė būtina ir savaime suprantama. Tikėjome tuo, ką darėme, ir tikėjome vieni kitais. Buvome apsisprendę, nelaukėme, kuo visa tai baigsis. Taip artėjome prie mūsų valstybės pripažinimo. Tačiau kiekviena netektis yra ir netikėta, ir išskirtinai skaudi. Artūrai Paulauskai, koks tamstos paaiškinimas dėl šios bylos perdavimo Baltarusijos prokuratūrai?

Artūro Paulausko paaiškinimo laukia ir dėl 1990 m. balandžio 20 d. įvykių spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje nukentėjusiaisiais pripažinti 25 beginkliai Lietuvos piliečiai, vykdę Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pavedimą saugoti paskutinę spaustuvę, kurioje dar galima buvo spausdinti ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės atkūrimą paskelbusios Lietuvos valdžios leidinius. Respublikos prokuroro Artūro Paulausko nurodymu ši baudžiamoji byla dėl TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos speckuopos susidorojimo su beginkliais Lietuvos piliečiais buvo perduota TSRS karinei prokuratūrai!.. Nukentėjusiaisiais Lietuvos prokuratūros pripažintiems apie šį bylos perdavimą nepranešta, nors tai buvo privaloma. Apie tokią bylos eigą, mes, nukentėjusieji, sužinojome tik po to, kai gavome 2014 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroro Gintauto Paškevičiaus nutarimą be motyvų nutraukti šį ikiteisminį tyrimą. Tik tada, susipažinęs su šia Sausio 13-osios bylos sudėtine dalimi, sužinojau, kad TSRS karinei prokuratūrai nutraukus šį ikiteisminį tyrimą, dėl dalies apdairių mūsų prokurorų (bet ne jų vadovų) apdairumo (prieš perduodant bylą TSRS karinei prokuratūrai padarytų perduodamų dokumentų kopijų) ši baudžiamoji byla buvo atnaujinta. TSRS karinės prokuratūros Rygoje priimtame nutarime nutraukti šią bylą išvardinti visi mus, 25 nukentėjusiuosius, ne tik guminėmis lazdomis, bet ir automatų buožėmis daužę TSRS kariškiai ir jų veiksmai. Šio nutarimo kopija buvo rasta Respublikos prokuroro A. Paulausko pavaduotojo Gedvydo Norkūno kabinete, surašant po jo mirties ten buvusius dokumentus.

1991 m. rugpjūčio 21 d. vėlų vakarą prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos į saugomą teritoriją automobiliu įsiveržus TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos, dislokuotos Vilniuje, karių ekipažui, žuvo savanoris iš Alytaus Artūras Sakalauskas. Daugelį metų jo mama ir tėtis gyveno nežinioje dėl sūnaus žūties aplinkybių, žiūrėdavo mums į akis su tuo nuolatiniu klausimu. Atsakiau jiems į šį jų klausimą. TSRS kariškių turėtų ginklų patikrinimas parodė, kad A. Sakalauskas buvo nušautas ne šiais ginklais. Bent taip man paaiškino Respublikos prokuratūros prokuroras Algimantas Astaška. Tačiau, Artūrai Paulauskai, kodėl buvo nutraukta ši baudžiamoji byla dėl šių TSRS vidaus kariuomenės karių veiksmų, net jei ir ne nuo jų kulkos žuvo Artūras Sakalauskas? Ne tik dėl to, kad dėl jų panaudotų sprogstamųjų paketų buvo sužaloti keli poste buvę savanoriai, bet ir dėl paties įsiveržimo prie parlamento. Šiemet advokatas Arūnas Marcinkevičius man papasakojo, kaip jis, tuometinis policijos tyrėjas, po šio įvykio operatyviai su kolegomis nuvykę į TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos štabą Vilniuje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, ne tik aptiko prie Aukščiausiosios Tarybos pabuvojusį šių kariškių automobilį, bet ir apklausė juos, o privertus patikrinti šį automobilį, jame buvo rastas didžiulis sprogmenų kiekis. Apklausti automobiliu važiavę kariškiai paaiškino, kad tikslas buvo privažiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kabineto ir ten susprogdinti šiuos sprogmenis. Klausimų daug, tačiau atsakymų mažokai, Artūrai Paulauskai.

Dar vasaros pradžioje buvo pradėta stiprinti parlamento apsauga, dėl ko opozicija tyčiojosi iš V. Landsbergio. Aplink pastatą buvo užminuota, iškasti prieštankiniai grioviai, sustiprintos barikados, įrengti apsaugos postai, kuriuose budėjo kariai savanoriai. Maskvoje prasidėjus pučui, parlamento apsauga buvo dar sustiprinta, padidintas apsaugos postų skaičius, rūmuose buvo įrengtos smėlio maišų užtvaros, medicinos punktai, svarbiausi dokumentai iš parlamento buvo pervežti į saugesnę vietą. Buvo sukviesti ir savanoriai. Kas šioje situacijoje buvo teisus – V. Landsbergis ar opozicija? Manau, kad niekas nežinojome apie būsimą pučą Maskvoje, po kurio dėl susiklosčiusių aplinkybių ir ryžtingų veiksmų valdžią faktiškai perėmė Rusijos tarybų federacinės socialistinės respublikos Prezidentas Borisas Jelcinas, kurį buvo išrinkusi Rusijos tauta, o Lietuvoje pradėjome periminėti TSRS struktūras –TSRS VSK (KGB) padalinį Lietuvoje, Ignalinos AE, kitas sąjungines įmones. Prasidėjo Lietuvos tarptautinis pripažinimas.

Kodėl Medininkų byloje Lietuvos prokuratūra netyrė nuo Lietuvos vidaus reikalų sistemos naktį iš 1991 m. sausio 12 d. į 13 d. atskilusio Vilniaus OMON-o, visų pirma, vadu tapusio Boleslovo Makutinovičiaus ir štabo vado Vladimiro Razvodovo, jų vairuotojų, pagal liudytojų parodymus, dalyvavusių Medininkų žudynėse, veikų? Tą naktį Lietuvos Respublikos VRM neteko šalia buvusio sandėlio su Lietuvos VRM ginklais. Neteko girdėti, kad dėl buvo iškelta baudžiamoji byla. Iki tol ministro pareigas ilgai laikinai vykdęs ir po Medininkų žudynių atsistatydinęs Marijonas Misiukonis beveik neperduodavo ginklų kitoms Lietuvos Respublikos tarnyboms. Todėl Ministrui Pirmininkui Gediminui spaudžiant Marijoną Misiukonį tai padaryti, mėnuo prieš lemtingąją 1991 m. liepos 31 d. šis ir pasiūlė į pasienį siųsti ginkluotus policijos pareigūnus. Kodėl tai spėta buvo padaryti tik Medininkų pasienio poste, kuris ir buvo užpultas, tai dar keli prokurorų neatsakyti klausimai.

Kodėl iš policijos tyrėjo Ryšardo Burdos ir jo kolegų, atvykusių tirti prie TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos štabo Vilniaus OMON-o naktį prieš Medininkų žudynes susprogdinto paketo pasekmių, tyrimą perėmė Respublikos prokuratūra, tačiau taip ir neatsakė į šiuos klausimus, nors bylos medžiaga patvirtina, kad šiame štabe buvo žinoma apie šį būsimą sprogdinimą, o divizija įvykio išvakarėse „nespėjo“ išduoti ginklų jų atvykusiems Rygos omonininkams... Kodėl po to Rygos OMON vadas Česlavas Mlynikas surinko su juo į Vilniaus OMON-ą atvykusių pavaldinių ginklus ir juos išvežė atgal į Rygą?

Kodėl teisme nematėme bylos dėl Krašto apsaugos departamento vadovo Audriaus Butkevičiaus sulaikymo 1991 m. kovo 19 d. vidurnaktį ir įkalinimo Vilniaus OMON-e, iš kur po mano naktinių derybų su TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos štabe su divizijos vadu Aleksandru Žitnikovu ir telefonu su TSRS Vyriausybės nariais atsiėmiau Audrių Butkevičių?

Kodėl teisiamųjų suole nematėme TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojo Nikolajaus Demidovo, daugiau laiko praleidusio Vilniuje ir Rygoje, bet ne Maskvoje? Būtent jis koordinavo Rygos ir Vilniaus OMON-ų, TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos veiklą, o po žlugusio pučo Maskvoje rūpinosi Vilniaus OMON-o narių išgabenimu iš Vilniaus, bet ne nuginklavimu ir perdavimu mūsų teisėsaugai.

Kodėl daugybės Lietuvos žmonių remiama Ukraina neišduoda Lietuvai reikalaujamo Aleksandro Žitnikovo, visų pirma, dėl Sausio 13-oisios bylos ir Maironio gatvės Vilniuje įvykių bylos? Kodėl tai nerūpi Lietuvos Generalinei prokuratūrai, kodėl ji nesikreipia į Lietuvos valdžią dėl politinių priemonių, kad Ukraina išduotų A. Žitnikovą Lietuvai?

Pradėkime kiekvienas nuo susitarimo su savimi, ko mes patys norime iš savęs ir iš Lietuvos. Ir patys sau atsakykime į klausimą, ar Lietuva tikrai dar mums rūpi? Bent man šiam susitarimui trukdo baudžiamosios bylos dėl įvykių spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje nutraukimas. Manau, kad ne man vienam - 25 buvome pripažinti nukentėjusiaisiais. Mane apsaugoti bandžiusiam Dariui Šlapakauskui automato buože keliose vietose buvo sulaužytas stuburas. Aš nuo šių smūgių bent keletą kartų buvau praradęs sąmonę. Ir tai dėl to, kad vykdėme Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimą dėl valstybei svarbių objektų apsaugos. Mano vadovaujamai Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijai buvo pavesta tai organizuoti, savanoriams draugovininkams išduoti įgaliojimus tai daryti.

Mano skundą dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis galutine procesine neskundžiama nutartimi išaiškino, kad mes, nukentėjusieji, patys kalti, nes nevykdėme teisėsaugos funkcijas vykdžiusių pareigūnų nurodymų, t.y. okupacinės TSRS vidaus kariuomenės nurodymus nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje... Ir, anot šio teisėjo, šių Lietuvos „teisėsaugininkų“ rankose buvusios guminės lazdos pačios savaime mūsų sužaloti negalėjo. Taip, teisingai, teisėjau, pačios guminės lazdos ir automatų buožės to nedarė. Tai darė TSRS prokuratūros nustatyti TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos speckuopos kariai, vykdę nustatytų vadų įsakymus.

Po šios Lietuvos Respublikos vardu priimtos teisėjo S. Lemežio pasirašytos teismo nutarties, kreipiausi į Lietuvos teismą civiline tvarka. Lietuvos teismai nepriėmė mano ieškinio prieš TSRS teisių perėmėją Rusijos Federaciją dėl mūsų sumušimo ir prieš Lietuvą dėl Respublikos prokuratūros sprendimo šią baudžiamąją bylą perduoti TSRS karinei prokuratūrai, o atnaujinus ją, be motyvų nutraukti, neįvykdžius Vilniaus apygardos teismo įpareigojimo šį tyrimą papildyti, taip pat ir dėl divizijos vado A. Žitnikovo veikų.

Susitarti man su savimi labai padėtų bendras mano ir Vytauto Landsbergio kreipimasis į Lietuvos Generalinę prokuratūrą dėl šio ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, į Ukrainos Prezidentą Vladimirą Zelenskį dėl A. Žitnikovo išdavimo. Teisėjas S. Lemežis akivaizdžiai neužtikrino nešališko bylos dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nagrinėjimo. Šiandien S. Lemežis – ne teisėjas, o kaltinamasis teisėjų korupcijos byloje.

Vytautai Landsbergi, padarykime tai drauge, kol dar galime. Dėl teisingumo Lietuvoje vykdymo ir 25 nukentėjusiųjų šioje byloje, kuriems Lietuvos valstybės vardu prokuroras Gintautas Paškevičius ir teisėjas Stasys Lemežis viešai spjovė į veidą. Padarykime drauge tai ir dėl kitų bylų. To laukia ir žuvusiųjų bei sužalotųjų artimieji.

Tiems, kurie norės pajuokti šias mintis, priminsiu Vytauto Landsbergio viešą reakciją 2015 metais, Vilniaus apygardos teismui nusprendus išteisinti Vilniaus OMON-o vadus Boleslovą Makutinovičių ir Vladimirą Razvodovą: „Pirmiausia pagalvojau, kad tai yra Rusijos teismo sprendimas. Paskui paaiškėjo – laikoma, kad tai yra Lietuvos teismas“. Teismo sprendimus mėgdavęs komentuoti Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas paaiškino, „kad prokurorų kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, jog tuo metu Lietuvoje galėjo būti karo padėtis, todėl kaltinamieji ir buvo išteisinti šiuo teisiniu požiūriu.“ Europos žmogaus teisių teismo sprendime byloje „Burokevičius, Kuolelis, Jarmalavičius ir kiti prieš Lietuvą“ nustatyta, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. TSRS vykdė agresiją prieš Lietuvą.

Taigi, Lietuvos piliečiai, metas apsispręsti ir susitarti su savimi. Ar renkamės tokių prokurorų ir teisėjų vykdomą „teisingumą“? Ar tikrai mes žinome, ko norime net karo grėsmės akivaizdoje, kad vis kariaujame tarpusavyje, nesišnekame vienas su kitu?

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
8. Nida
(2023-08-22 22:21:51)
(84.15.183.7) Parašė:

Kaip matau, Lt zmonems visiskai nusispjaut kas vyko ir kas dabar vyksta. Ir kaip juos isjudint buti aktyviais savo valstybes pilieciais, neturiu supratimo. Dziaugtusi, kad yra tokiu kaip Zigmas, ir prisijungtu, bet ne.....tik kritikuot, daugiau nieko sita nykstanti tauta nesugeba.



7. Gluodenas > Xxxx
(2023-08-21 21:50:44)
(178.250.38.118) Parašė:

Gali gautis kaip Makarevičiaus dainoj "Bitva s durakami" kurioje kovos rezultatas nuvilia - kvailiai išmušti, o protingų paprasčiausiai labai mažai.



6. Xxxx
(2023-08-21 21:14:30)
(83.181.67.228) Parašė:

Taigi, Lietuvos piliečiai, aš jau pasirinkau : Landsbergius ir jų pakalikus lauk vyti iš Lietuvos, kad kelias net dulkėtų, (net po lietaus).



5. ElizabethMazzeo
(2023-08-21 19:53:00)
(223.123.9.82) Parašė:

Finalement, j’ai fait 145 $/h. Il est temps de passer à l’action et vous pouvez également le rejoindre. C’est un moyen simple, dévoué et facile de devenir riche. Dans trois semaines, vous souhaiterez avoir commencé aujourd’hui. Essayez-le simplement sur le site d’accompagnement. BONNE CHANCE…. https://earncash82.blogspot.com/



4. yell...NATO GO NAXO
(2023-08-21 17:28:21)
(2001:67c:2628:647:7::143) Parašė:

nu joo..., - su visa pagarba Zigmo pastangoms ir istorinių žinių bagažui, sunku nepritarti dzūkui :) - kažkas absolutelly wrong su Zigmo metodais, ir vizijomis ...,- veršiuomenei tolydžio bunkant ir infantilėjant, Zigmas vis labiau ir labiau mato joje kažkokį intelektinį potencialą :)))) - kažkoks genetinis naivumas :)..., - kokia prasmė dabar knaisiotis tose "priešistorinėse" detalėse, jei šiandienos realijos tiekia tokio tipo detales, t.y. lansberginį mėšlą, šimteriopai didesnėmis apimtimis..., --- kodėl Zigmas, kaip nemenkas autoritetas minioms veršių, vengia operatyviai ir principingai įvertinti dabartinių valdžiašiukšlių kasdieninę smarvę, kokio nors blogo, ar periodinių apžvalgų pavidalu ? - juk "nepatogių" bylų užkasinėjimas tai tik mikroskopinė dalis to košmaro, kuris gaminamas dabar...



3. Romas/Dzukas > 2. Zigmas Vaiš
(2023-08-21 11:55:26)
(151.115.74.129) Parašė:

Manau pastebejote, as tamstos nevirskinu, bet tai neturi jokios reiksmes Lietuvos savarankiskumo atgimimui. Ne jus pirmas, ne jus paskutinis. Noriu duoti tamstai patarima. Patikekite, jis bus jums naudingas, nes tai ne tik mano nuomone. Nustokite rasineti tas beprasmiskas paklodes. Ismokite reikstis aiskiai, glaustai ir is esmes. Galimai tai padetu pakelti tamstos reitinga ir i jus atkreiptu demesi. Internetiniai portalai nera literaturiniai memuaru vakarai.



2. Zigmas Vaišvila
(2023-08-21 11:26:54)
(84.15.187.103) Parašė:

Ar tai tamsta siūlote būti tik įvykių stebėtoju?



1. Darijus
(2023-08-21 11:07:57)
(90.135.52.227) Parašė:

Nesuprantu, Zigmai, pats esi DonKichotas ar SančioPančas? Negi nesupranti, kad sprendimai buvo priimami ne Lietuvoje. Čia buvo tik vykdytojai, turintys tam tikrą veiksmų laisvę.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi