Valdžios skrybėlių karas su tautos vyžomis

Feljetonas

Šaltas ar karštas – pagal kiekvieno pilietinį supratimą. Votis pritvinko. Sąlygos nelygios. Jeigu ir toliau baugiai dairydamiesi į šalis krikščioniškai tylėsime – ant Lietuvos, lietuvių ir lietuviukų, kryželis bus padėtas – skubos tvarka. Jeigu atsiras Robinas Gudas, Tadas Blinda, Romas Kalanta (Savižudžių, pageidaujančių pasigalynėti su dabartine valdžia) – kryželis bus padėtas, bet ne taip greitai ir ne toks pasityčiojančiai riebus. Preliminari data – kito rinkiminio prismaugimo kampanijos metu. Pasirinkimas minimalus. Nuleidus rankas priimti klastingus vyriausybės įstatymus kaip dovaną, ir plūduriuoti eketėje, kol E priedais atmuš inkstus, kepenis ir paskutinį norą kovoti dėl savo vaikų ateities. Arba, pasišvęsti naujai Pilėnų tragedijai. Apie kurią: negerbiami, blogai apmokami mokytojai, ateities kartų tikrai neegzaminuos. Ir Sorošo finansuojamuose mokykliniuose vadovėliuose apie tai nebus rašoma.

Taigi. Vilnius. Registracija į gerbiamo signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferenciją. Vaizdo įrašą galima pažiūrėti čia:

Nepatogūs projektai be pritarimo iš aukščiau, nestrigti negali. (Čia kaip per rinkimų į valdžią, nepatogių rinkėjų balsų perskaičiavimą.) Tokia tvarka buvo, tokia ir yra. Kai valdžia nori tautai sumažinti deguonį, kokio nors nepatogaus įstatymo priėmimu, tada viskas vyksta pasiutusiai sklandžiai. Kai praregėjusi tauta bando ištraukti lauk jai įkištą geluonį – prasideda sumaištį keliantys jėgos demonstravimo priepuoliai. Trukdymai. Nepaklusnūs vasalai statomi į kampą. Ačiū gerbiamam Z.Vaišvilai, kad kontaktavo, kad derino, kad palaukė, kol salę pasieks visi į konferenciją atvykusieji.

Tema: „Valdžios paskelbtas karas“ lietuvių tautai. Savi prieš savus. Skrybėlės prieš vyžas. Be pabūklų kanonados. Be apkasų. Labai negarbingas, ryžtingas, nuožmus. Tautos naikinimo procesas jau įjungtas ir vykdomas neeikvojant šovinių. Pažaidėm Sąjūdį, pažaidėm nepriklausomybę, atėjo laikas susimokėti pagal pateiktą sąskaitą.

Valstybės pamatas – šeima. Šeimos pagrindas – vaikai. Valdžia, atimdama iš šeimų vaikus – sąmoningai griauna valstybės pamatus. Vienas prie vieno – kaip Gedimino pilies. Iš pradžių iškertami nepatogūs šimtamečiai medžiai, o paskui, tereikia sulaukti savaiminio pilies nuslinkimo į upę. Dar pasidarant: iš „š...vaško“. Pinigo, iš prilaikančių grunto slinkimą projektų. Nedviprasmiška valdžios politika, visuomenėje pagimdė daug pasipiktinimo klaustukų. Iš noro, sulaukti į juos atsakymų, ir gimė ši konferencija. Į susibūrusių tiesos ieškotojų klausimus atsakė: Zigmas Vaišvila, Audrius Nakas, Tauras Jakelaitis, Kęstutis Eiva.

Viešas, akiplėšiškas vaikų atėmimas iš tėvų, palietė jautrią tautiečių vietą. Dėl nelemto, Seime priimto įstatymo – žagsi visa Lietuva. Klystame visi, bet šiuo atveju, pasekmės – tragiškos. Tokių klaidų nepripažinimas – nusikaltimas. Į situaciją sureagavo tiktai du Seimo nariai. M.Puidokas ir N. Puteikis. Kiti, beveik šimtas keturiasdešimt seimūnų, laikėsi olimpinės ramybės įžadų. Kaip suprantu, JIEMS, raudonuoti prieš rinkėjus nėra dėl ko. (Štai iki kokio lygio valdžios lovys sugadina iš jo srebiančiųjų moralę).

Labai argumentuotai konferencijoje kalbėjo gerb. A. Nakas. Dėl ŠIMTŲ ir TŪKSTANČIŲ vaikų likimų (Tas skaičius valstybės struktūrų viešai neafišuojamas). Nekokybiško įstatymo revizija irgi neatliekama. Tautiniam transliuotojui ir toliau patogiau yra eskaluoti tik Garliavos tragedijos fenomeną. Visi kiti atvejai – nublankinami. Lietuvoje užauginti ir lietuviškai auklėjami vaikai – suaugo. Devyniasdešimtaisiais metais paskelbė nepriklausomybę. Kaip tik tada ir sugrįžo iš už Atlanto, savo valandos laukusi amerikietiško kirpimo lietuvių banga ir banginiai. Jiems ir pasistojo reikalas „modernizuoti“ mūsų (Vietinių dantų krapštukų) vaikų auklėjimą. Pagal naujus standartus ir šablonus. Sistemos permodeliavimo „geri norai“ – pylėsi kaip iš gausybės rago. Rinkis ir taikyk Lietuvoje kokį tik nori modernųjį švietimą. Norvegišką, švedišką ir t.t. Svarbu, kad tik ne rusiškas. Ir, kad jis, per trumpą laiką kuo labiau sugadintu jaunų asmenybių nacionalinį, tautinį supratimą.

Gerai apmokami ekspertai, lietuviams, dar nežinantiems su kuo valgomas kapitalizmas, parinko kaip tik tą programą, kurį labiausiai atitiko mūsų neišrankius poreikius. Buvome gatavi srėbti viską, ką sumanūs manipuliatoriai įpils į socializmo persivalgiusias, patiklias galvas. Buvo pasirinkta rekonstrukcijoms pasiduodanti, norvegiška švietimo sistema. Čia nukirpai, čia prisiuvai, čia pašpakliavai – gavosi lietuviškai-norvegiškas išsigimėlio variantas. „Fasfalio pacanams“ ir „Lentvario moliams“ – pats tas. Konkrečiu atveju, savo juodą darbą, Lietuvos politikai atliko „nepriekaištingai“. Saugikliai, papildymai, pritempimai ir patobulinimai – bado akis. Nepatenkinti švietimo įstaigų darbuotojai, dėl to, ką su jais daro valdžia, o jie verčiami daryti su vaikais – vėl streikuoja. Dabartinė švietimo sistemą – tik pigaus muilo burbulas ir nieko daugiau. Kultūros lygis kasdien smunka, o tauta, kaip nacionalinis vienetas, vis labiau blunka. Dėl to, vis labiau prarandame nacionalinio autentiškumo savigarbą ir pavidalą. To ko nesunaikino rusai – pribaigia dabartinė „demokratija“. Užsienietiškų projektų standartai, tempiami ant lietuviško kurpalio per jėgą – netinka. Jie skausmingai PRAŽUTINGI. Trisdešimtmetė yla, iš politinių nugrubnagių siūto pasityčiojimo iš savo tautos maišo, pradeda lįsti lauk. Čiaudime, kosėjame, bet dėtis nebėra kur. Komercinis laikrodis negailestingai tiksi. Vakarų užsakytą priešmirtinį „Klumpakojį“ šokti privalome!

Visuomenės pasipiktinimą sukėlė kauniečių Kručinskų šeimos byla. Iš nekaltai apkaltintų tėvų atimamas vaikas. Vėl, įrodymai pritempiami iki reikiamos kondicijos. Nors, LVT nariams, pokalbio metu, „tėvų smurtautojų“ advokatė tvirtino: „Kad idealesnės šeimos auginančios du vaikus, ji nėra mačiusi“... Įstatymo spragos – ne piliečių naudai. Tie kas privalo – jų specialiai, ar dėl aplaidumo – nepastebi. Tokie atvejai Lietuvoje ne vienas ir ne du. Pasimetę tėvai, iš nevilties, nebežinodami ką daryti – išeina iš gyvenimo. Ne be „gerosios valdžios“ pagalbos, Lietuvoje yra fiksuojamas didžiausias alkoholizmas ir suicido skaičius.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba – apie atimtų iš tėvų ir įvaikintų globėjų šeimose likimą, duomenų neafišuoja. Labai „highly likely“, kad tos įstatymo pataisos yra plačiai naudojamos neteisėtoms veikoms vykdyti. Planinis karas be sienų – akivaizdus. Vien pasyviu protesto akcijų ne-pa-kan-ka. O lietuviai, ir toliau, patyliukais sėdi ir laukia geresnių laikų. Ateis geresnis „TATA“ ir įdrėbs teisingesnės košės. Laukiant užraukus visur viską: nei tatos, nei mamos tikrai neateis. Tik polit-komerciniai skiedalai. PASYVI TAUTA SAVO KAILIAIS MOKĖS TIEK KARTŲ KIEK REIKĖS.

Už vaiko globą ir jo išlaikymą – mokami dideli pinigai. Kiekvienas globėjas gali globoti tris vaikus. O jei šeimoje du globėjai? Būtina tikrinti valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybų veiksmų teisėtumą – dėl vadybininkų gaunančių signalą ir organizuojančių vaikų iš šeimos paėmimą.

K. Eivos žodžiais, tame psichadeliniame chaose, apie vaiką galvojama mažiausiai. Praktikoje, tie, kas turėtų gelbėti mažamečius, patys savo grubiu elgesiu juos labiausiai ir traumuoja. Vaikai verkia. Tėvai žudosi. Prokuratūra nenorinti tinkamai atlikti savo pareigų – kaltę meta Vaikų Teisių Apsaugos Tarnybai. Atsakomybė už blogą galutinį rezultatą – kaip karštas kiaušinis. Kiekvienas stengiasi ridenti nuo savęs. Še tau ir rezultatas. Dabartinės sistemos, dabartinėje artimoje aplinkoje, niekas nebesijaučia saugiai. Gandrų asociacija, dėl nepalankių įstatymų netobulumo, į tokią Lietuvą, naujagimių nusprendė nebenešti.

A. Nakas: „Vienas iš tėvų paimtas vaikas – tragedija. Paimti šimtai vaikų – statistika. Kiek, tarp iš šeimų paimamų vaikų yra: romų (čigonų), žydų, rusų, lenkų tautybių asmenų?“ Ar ne čia ir prasideda vyriausybės vykdomas ne genocidas ir ne karas prieš lietuvių tautą?

Įdomu. O kiek vaikų paimta iš radviliškiečių šeimų? Čia tik Lietuvos nepartinių „kėglių“ nelaimė ar?.. O kaip vaikų paėmimo-atėmimo vadybininkų komanda dirba mano rajone? Va kur yra pati pačiausia grėsmė nacionaliniam saugumui! Šeima – kiekvienos tautos vertybinio paketo pagrindas. Kertinis akmuo. Genofondas. Gerai organizuotas smūgis nukreiptas į jos žlugdymą – grįš atgal tokiais bumerangais... Buvę standartiniai, įprasti, išbandyti laiko ir poreikių, vaikų namai – sunaikinti. Ne pagal tą modelį buvo modeliuojamos juose paslaugos? Tas ir yra... Vis akivaizdesnis ir dar labiau gilėjantis žmonių tarpusavio susiskaldymas ir supriešinimas.

T. Jakelaitis. „Visus tėvus, iš kurių šeimų paimti vaikai, kviečia raštu kreiptis į policiją. Dėl nežinia kur esančių iš jų pagrobtų vaikų. Nedelsiant skelbti paiešką tarptautiniu mastu.“

Konferencijos dalyvių klausimai ir pasisakymai, taip pat buvo labai įdomūs. Kam rūpi išdraskytų šeimų likimai? Kam tai naudinga? Kaip į šeimą atėję vadybininkai pirmiausia paima norimą vaiką, o paskui per tris dienas sukombinuoja psichiatro pažymą „Kad tėvai nestabilūs“. Yra užsakymas, randamas objektas, daromas nusikaltimas. Patenkintas globėjas „atkatų“ tam tikriems personažams žinoma nemoka. Kad tai išsiaiškinti, reikalinga informacija. Kuri atsikalbinėjimais, nekonkretumais, biurokratiniais atsirašinėjimais visokeriopai slepiama. Yra pagrįstų įtarimų, kad vaikai išvežami į užsienį organų transplantacijai, organų donorystei. Baisu – taip. Jie tikisi, laukia pagalbos, o mes... niekuo nebepasitikėdami ir nebetikėdami – nerašote net pareiškimo policijai... Kam tai naudinga? – retorinis klausimas visiems. Tik kai bus kontrolė ir atskaitomybė už nuveiktus darbus, tada iškart pasimatys kas daroma su paimtais iš šeimų vaikais. ACHTUNG! Deimantė Kedytė, gyva taip ir nebuvo tautai parodyta.

De facto – įvaikinimas vyksta per kelias dienas. Įdomu, pagal kokią programą zombijami mažamečiai, kad jie, po kelių dienų atvesti į teismą, savo būsimus globėjus jau vadina tėveliais? Dar įdomiau, kad tie, kurie nepasiduoda saldiems pažadams ir papirkimams (Tokių vienetai, bet yra – apie tai statistikos nėra ir garsiai nekalbama) gražinami atgal į savo šeimas. Vaikai atiminėjami iš problematiškų ir sąlyginai nepasiturinčiųjų šeimų todėl, kad juos lengviau sugundyti, apgauti ir prisivilioti: „Su saldainių popieriukais, su riešutų kevaliuksis“. Kam tai naudinga?.. Konkretus valdžios įstatymas – yra banditinis ir taisytinas. Jis skirtas depopuliacijai. Tautos naikinimui. Kad nepatogiems žmonėms atmušti norą užsiauginti palikuonių. Žiauru, nežmoniška – taip. Bet tą įstatymą juk priėmė LR Seimas.

Nužudžius referendumo iniciatorių Pranciškų Šliužą. Pakeitus žemės įsigijimo įstatymą. Tragiška Amerikos indėnų naikinimo strategija – Lietuvoje sėkmingai kartojama. Po žemės netekties indėnai buvo talpinami į rezervatus. Mūsų valdžia – neišradinga. Skalpų nenuiminėja. Skandina tautą alkoholyje, nuodija geno modifikuotais produktais, E priedais, tručina komerciniais vaistais, kvailina diagnozėmis, pribaigia teismais. Indėnų vaikai buvo paimami į mokyklas ir mokomi taip, kad užmirštu savo kultūrą, kalbą, tautiškas tradicijas ir papročius. To ką duoda tik šeima ir tik tėvai savo vaikams – nebeliko. Indėnų buvo 60 milijonų. Mūsų... „zuikio ašaros“. Kalbėti apie tautos išnykimo grėsmę net juokingą. Visos teisės – vaikams! O tėvams – tik barankų skylės? Čia tai jau daugkartinis sintetinis: WAU... Būk Pavliku Morozovu! Skubėk apskųsti savo tėtį ir mamą jeigu jie tave patapšnojo per... O jeigu nenupirko norimos prekės – tada jau pagal pilną programą SKŲSK. Dabar vaikai tokie. Petriukas parsinešęs iš mokyklos knyga „Kaip auklėti tėvus“ – su visomis išvardintomis teisėmis – ne anekdotas. Trečiokas jau nori pabandyti kokybiško sekso – dulkintis taip kaip per kompiuterį! Apie spermos limitą, ir kad ją reikia taupyti dėl giminės pratesimo – niekas jokioje švietimo programoje nerašo. Tai, ką sako mokydamas tėvas sūnui – joks mobilus telefonas žinutės neatsiųs. Jokiame alsuojančiame vakarų propaganda vadovėlyje nerasite.

Tiesą sakė Liudas Vedeckis: „Smurtas yra valstybės politika savo piliečių atžvilgiu, o ne tėvų diržas ar rykštė savo vaikams. Tiesa ir tai, kad mes skatinami auginti prie teisių, o ne prie pareigų pripratusią žmogžudžių kartą“.

Jauna mama konferencijos metu nuoširdžiai verkė. Nežinodama kaip elgtis, nes jos dukra iš gimnastikos treniruočių pareina su mėlynėmis. „Kaip įrodysiu, kad ne aš jas įstačiau? Auginu du vaikus. Gyvenu pastovioje baimėje, kad gali... pasibelsti ir atimti“.

Antano Andziulio žodžiais: „Problema – teisingumo ir atsakomybės nebuvime. Vykdoma sąmoninga, nuosekli, beatodairiška, teritorijos tuštinimo programa. Skausmingas, tiesmukiškas šeimų ardymas per vaikus“.