Atviras laiškas visiems, tarp jų – ir „kolegei“ Astai Kuznecova’itei. Persekiojimas?

Bobulė iš tamsaus kaimo - „kolegė” Asta Kuznecova’itė

Atvirai pasakius, nesu Gedvydo Vainausko „Lietuvos ryto“ gerbėja. Jau seniai nebeskaitau ir Astos Kuznecova’itės rašinių – vertinu jos pastangas kaip visuomenės kvailinimą, lietuviškos žiniasklaidos nuopuolį ir, be jokios abejonės, didelį moralinių vertybių nuosmukį. Tačiau paskutinis falsifikatas verčia reaguoti į „bobulės iš tamsaus kaimo” rašliavą.

Beje, šią melo, išgalvojimų pilną rašliavą perskaičiau jau tada, kai pasipylė skambučiai – iš Lietuvos, Europos, pažįstamų ir nepažįstamų. Visiems parūpo: kur Neringa Venckienė, kaip jai sekasi ir t.t. Visiems – ir LNK žurnalistei Justinai, ir kitų redakcijų darbuotojams – atsakiau tai, ką sakiau ir anksčiau: neturiu jokio kontakto su Venckiene, nė nežinau, kur ji gyvena, į mane pagalbos nesikreipė. Kur, pas ką atskrido, manęs neinformavo.

Tačiau iš Kuznecova’itės rašinio supratau: esu Lietuvos saugumo akylai sekama, mano paštas kontroliuojamas. Dar daugiau – čia net drįstama kaltinti, kodėl siunčiau laiškus į Seimą ir t.t. Teisi buvo buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė: „Pasiklausomi visi ir paštas patikrinamas“. Kas tai?! Jau įvesta karinė ar dar šliaužianti diktatūra? Grįžta cenzūros, kitos nuomonės persekiojimo laikai?!

Įdomu ir tai, kad mano namelis ant „vištos kojelės“, kuriame gyvenu, neretai sulaukia „svečių“, kurie vogčiomis stebi, fotografuoja. Pasakysiu sarkastiškai: Putin’as teisus – nėra buvusių KGB’istų! Ir jie niekur neišgaravo, tik persidažė, o dalis atsidūrė ir šiapus Atlanto. Ir jie nesnaudžia: kuria intrigas, seka, stebi ne tik mane, bet ir Čikagos Marquette Park’o lietuvių parapijos kleboniją, Brighton Park’o vargonininką Algimantą Barniškį, žurnalistą Juozą Karsoką ir kt. – gal pamatys kur N. Venckienę?!

Sudomino – mane persekioja! Kodėl? Atsakymas, mano galva, paprastas. Viskas prasidėjo prieš trejetą metų.

Ambasadoriaus atsisveikinimas su JAV lietuviais

Baigdamas kadenciją LR Ambasadoje JAV Ambasadorius Žygimantas Pavilionis čikagiškius pakvietė į susitikimą. Pasidarė įdomu – ką išgirsime?

Pacituosiu „Draugo“ redaktorę, teatrologę Ramunę Zdanavičiūtę Lapas (toliau – R.Z.L.): „…gegužės 2–3 d. savaitgalis tapo ambasadoriaus atsisveikinimo su Čikaga savaitgaliu. Po dalyvavimo „Ambasados taurės“ krepšinio turnyre, Lietuvių Fondo metiniame suvažiavime, susitikimuose su lituanistinės mokyklos mokiniais, šv. Mišiose Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje ir diskusijoje su lietuviais Lemonte, paskutinė ambasadoriaus stotelė, prieš grįžtant atgal į Washington'ą, buvo Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapija Marquette Parke“ (Ramunė Lapas „Ambasadoriaus priesakai Čikagos lietuviams“, Draugas, gegužės 5, 2015;Vol. CVl Nr. 53).

Jei tikėtume šia visą pusvalandžio trukmės ambasadoriaus pasigiriamąją kalbą perteikusia publikacija, susidarytų įspūdis, kad Lietuvos valstybės diplomatija JAV – tai ... ambasadorius R. Pavilionis ir jo ambasadoriškuoju laikotarpiu nuversti kalnai: 2010 m. pradėjo eiti šias pareigas, jau po metų, 2011-aisiais, į Lietuvą atvyko net 36, o 2014-aisiais – ir visi 17 kongresmenų! O kur dar Lietuvos Respublikos Prezidentės susitikimas su JAV Prezidentu ir, galimai (kas paneigs?), karo eskalavimas ir karinės pagalbos Ukrainai organizavimas. Juk Lietuvos spaudoje buvo pasirodęs ir toks straipsnis: „Ž. Pavilionis: visai netoli Vilniaus rengiama invazija į Lietuvą“…

Iš patirties galiu paliudyti: dar nė vienas iš buvusių ambasadorių nebuvo taip sureikšminęs savo nuopelnų ambasados darbui ar JAV lietuvių bendruomenei, Lietuvos politiniam gyvenimui. Nieko keista, kad ir Lietuvos žiniasklaidoje jau šmėkštelėjo žinučių, kur tarp galimų Prezidentės pakaitalų 2019-ųjų Prezidento rinkimuose paminėtas ir ambasadorius Ž. Pavilionis – sūnus pratęstų savo tėvo Rolando Pavilionio (artimo A. Brazausko bendražygio) 1997 m. pradėtą tradiciją kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Gražu! Daugeliui susirinkusiųjų atrodė, jog girdi ne atsisveikinimo kalbos, o kandidato...

Pasinaudojusi proga, ambasadoriui pateikiau tris klausimus.

Visų pirma: „Lietuvos Respublikos Seime pristatytas projektas dėl „w“ įvedimo į lietuvių kalbos abėcėlę. Juo pasirūpino registruoto stribo dukra Irina Ananjeva-Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, kurio buvusioji ir esama žmonos rusų kilmės. Įvedus „w“, ateis eilė įvesti ir rusų kalbos „šypiaščyje“ – juk nemažai rusų tautybės žmonių gyvena Lietuvoje. Kas laukia mūsų, lietuviškosios, abėcėlės?!“

Antra: „Ar palaikote dvigubos pilietybės sprendimą teigiamai? 2012 m. į Čikagą atvykusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė kvietė JAV gyvenančius lietuvius rašyti kongresmenams laiškus ir prašyti pratęsti NATO kariuomenės buvimą Lietuvoje. Šių eilučių autorė tada paaiškino, kad jei neturiu JAV pilietybės, tai mano laiškas kongresmenui nieko nereiškia. Dalis lietuvių, kuriems jau ar dar bus, atimta Lietuvos Respublikos pilietybė, neberašys ir nekovos, tik mylės Lietuvą iš tolo, kaip ir išeivija.“

Trečia: „Ukraina. Pirmajame Čikagos Maidane, į kurį pakvietė JAV ukrainiečių bendruomenė, su lietuviškomis trispalvėmis dalyvavome keturi lietuviai – ALT’o pirmininkas, advokatas Saulius Kuprys, Šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdybos narys Ernestas Lukoševičius, Lituanistikos tyrimo Muzikos skyriaus vedėjas Vytas Beleška ir šių eilučių autorė. Susirinko per penkis šimtus ukrainiečių. Antrajame Maidane kalbą sakė generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas. Dalyvavo garbės konsulas Colorado valstijoje čikagiškisdr.V. Prunskis, S. Kuprys ir aš. JAV ukrainiečių tebuvo vos keli šimtai. Susidarė įspūdis, kad mes kažko nežinome, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje. Lietuvos valdžia atvirai eskaluoja karo tematiką – keistas pažadas tiekti ginklus, kai Lietuva jų pakankamai neturi. Čikagoje neseniai svečiavęsis krašto apsaugos ministro pavaduotojas teigė, kad „mus gins NATO. Lietuva turi aštuonis tūkstančius samdytos kariuomenės“. Spaudoje šmėkštelėjo pranešimas, kad Prezidentė vyks į Čilę pirkti ginklų, o juos tieks kam? Ukrainai? Lietuva bus tarpininke? Juk tai balansavimas ant karo ribos, nes rizika ir grėsmės realios, o Rusijai – pretekstas mus „pamokyti“.“

Į mano klausimus ambasadorius atsakė labai „diplomatiškai“: „Kremliniams neatsakinėju. Tokie štai daužė prezidentei langus“.

„Ar Tautkuvienė jau „kremlinė“?! – replikavau iškart. – Mano mama buvo išvežta į Sibirą, o sesers sūnų Sausio 13-ąją nušovė prie TV bokšto. Nei šeimoje, nei giminėje nebuvo komunistų, o Jūsų, ambasadoriau, karjera prasidėjo – „kai tėvelis komunistas“...

Į mano klausimus, jis, žinoma, nesiteikė atsakyti, bet tolesniame monologe vis pabrėždavo esąs už dvigubą pilietybę, „Sausio 13-ąją, kaip ir kiti iš mano mokyklos, buvau prie TV bokšto“, o „w“ buvo vartojama ir tarpukario Lietuvoje... Prezidentės kelionė į Čilę, pasirodo, buvęs balandžio pirmosios pokštas, tik su gilia potekste…

Gerbiamas Ambasadoriau, toks Jūsų atsakymas man – silpnos diplomatijos požymis: akivaizdus „kerštas“ už blogai suorganizuotą susitikimą su prezidente D.Grybauskaite.

Kad Tautkuvienė būtų „kremlinė“ (pagal „Draugo“ redaktorę Ramunę – rusų propagandos atstovė), turėtų daug vandens nutekėti ar net pasikeisti upės vaga – ne tokioje šeimoje užaugau. Geriausiai mūsų šeimos vertybes atspindi nuotrauka iš Stasio Abromavičiaus knygos „Aukite laisvi ir laimingi“ (p.76), kurioje pasakojama apie Lietuvos didvyrį mano sūnėną a.a. Titą Masiulį, mūsų šeimą, aplinką, kurioje Titas išaugo tikru Lietuvos patriotu – joje matomas ir Vytis, Lietuvos herbas, visą gyvenimą kabojęs mano tėvų namuose.

Didžiuojuosi, kad mano proproseneliai dalyvavo 1863 m. sukilime – už tai jie buvo išvaryti etapu į Sibirą. Senelis, mamos tėtis, daugiau kaip dešimtmetį gyvenęs ir dirbęs JAV, grįžęs į Lietuvą nusipirko žemės – nors buvo siuvėjas, bet puikiai suprato Žemės vertę. Gal neatsitiktinai vienintelė iš JAV gyvenančių lietuvių rinkau parašus už Žemės referendumą. 1957–1974m. mano tėvų namuose veikė pogrindinė knygrišykla – jų rankomis įrišta ir išleista į pasaulį per 25 tūkstančius maldaknygių. Tėvai, mėgėjai dainuoti, mokė mus, vaikus, draudžiamų lietuviškų dainų, taip skiepydami patriotizmą savo tautai. Tėvas, Adomas Gecevičius, „Varpo“ spaustuvės knygrišys, kartu su mama, vokiečiams traukiantis, paruoštus, sukrautus į dėžes išvežti Vokietijon linotipo įrengimus (linotipas – teksto rinkimo mašina – L.T. past.), naktį pakeitė akmenimis. Likimo ironija: kitą dieną užėję rusai galėjo išsispausdinti laikraštį „Doroga na zapad“... Tėtis, anksti likęs našlaičiu (jo tėvas, Kauno geležinkelio tarnautojas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro įsakymu buvo demobilizuotas – kažkur Rusijoje, kirsdamas medžius, malkas garvežiams, sušalo, palaidotas Maskvoje), Spaudos fonde pradėjo dirbti nuo 12 metų. „Varpo“ spaustuvės direktorė Felicija Bortkevičienė ypatingai jį globojo ir pasitikėjo (jai mirus, kartu su dar trim vyrais vežė ją į Troškūnus ir ten palaidojo). Tėtis spaustuvę gelbėjo ne sovietams, bet todėl, kad tai buvo jo darbo vieta. Už „žygdarbį“ buvo apdovanotas medaliu „Za doblestnyj trud v velikoj otečestvennoj vojne“, paskirtas „Varpo“ spaustuvės direktoriumi. Kelis kartus ragintas stoti į komunistų partiją, bet atsisakęs, netrukus buvo atleistas iš direktoriaus pareigų.

Negaliu nepaminėti ir tikro savo tėvų žygdarbio – karo metu jie gelbėjo žydų vaikus iš Kauno geto. Rizikuodami savo gyvybėmis jie išgelbėjo keturis. Viena jų – Tikva Jeral– gyvena JAV, yra mano sesuo žydė: pakrikštyta ir registruota Gecevičiūtės pavarde ji buvo priimta į mūsų šeimą kaip visateisė narė. Po karo giminaičiai ją išsivežė į Izraelį. Už žydų gelbėjimą mama buvo viena pirmųjų apdovanota „Pasaulio teisuolio“ medaliu, o tėtis buvo paskutinis išlikęs gyvasis, kuriam 2008 m. Kauno rotušėje Izraelio ambasadorius įteikė tokį patį apdovanojimą. 1990 m. Tikva iškvietė mamą į JAV – ten ji buvo pirmoji lietuvė, kurią žydai nuo Rytinės iki Vakarų pakrantės pervežė per visą Ameriką skelbdami pasauliui, jog jei „išgelbėjai vieną – išgelbėjai pasaulį“. Apie tai rašė visi stambiausi JAV laikraščiai, o „Tiesa“ ir „Draugas“ išspausdino po tris eilutes...

Apie save pasakysiu tik tiek, kad visko gyvenime pasiekiau darbštumu. Beveik 20 metų dirbau Lietuvos liaudies kultūros centre – buvau atsakinga už pramoginių sportinių šokių veiklą. Dainų švenčių šokių dienos baletmeisterė, dalies vyr. baletmeisterė, tarptautinio konkurso „Vilnius“ ilgametė vyr. teisėja, vyr. režisierė, pirmojo TSRS-Austrija komandinio konkurso Vilniuje vadovė, TSRS pramoginių šokių ansamblių konkurso Vilniuje vyr. režisierė, vyr.teisėja. Jei pramoginiai-sportiniai šokiai pasiekė pripažinimą tarptautiniu mastu, didžiuojuosi, kad pridėjau ir savo ranką. Pasiaukojusi sūnaus sveikatai nebaigiau knygos kandidato disertacijai apginti – užsilikome JAV. Čikagoje įkūriau pirmąją tokio tipo Meno mokyklėlę lietuviams, kuri veikė 8 metus (dėl didinamų nuomos mokesčių, ypač vyrui susirgus plaučių vėžiu, mokyklą turėjau uždaryti). Suorganizavau du labdaringus Vienos valso pokylius, juose surinktomis aukomis parėmėme Ukmergės neįgaliųjų internatą ir Valdovų rūmų statybą. Įkūriau sportinių šokių ansamblį „Svaja“ (koncertavome net Čikagos TV) ir t.t. „Draugo“ dienraščio redaktorės D.Bindokienės pasiūlymu įkūriau priedą „Bičiulystė“ (dabar egzistuoja kaip savarankiškas portalas). Kartu su bendraminčiais įkūrėme komitetą prelato Mykolo Krupavičiaus palaikų perlaidojimui į Lietuvą, vėliau iš jo susiformavo JAV lietuvių visuomeninis komitetas „Už dvigubą pilietybę“ – esu pirmininko pavaduotoja. Mano iniciatyva Čikagoje du kartus koncertavo „Žuvėdra“. 2000–2006 m. buvau JAV LB Kultūros tarybos narė. Ir viskas – visuomeniniais pagrindais. O kad pragyvenčiau, kaip ir dauguma nemokančių kalbos, nevairuojančių, pradėjau nuo „nekvalifikuoto“ darbo – namų valymo, vaikų ir vyresnių žmonių priežiūros (tik taip ir pažinau Ameriką!). Nors esu baigusi du universitetus ir įgijusi choreografės bei žurnalistės specialybes, gerai nemokėdama kalbos pagal jas darbo nerasi. Kalbą ir automobilį vairuoti išmokau, o joks darbas, jei nevagi, nemeluoji, manęs nežemina. Sūnus baigė universitetą ir sėkmingai dirba. SVEIKAS! Mūsų auka jo sveikatai pasiteisino.

Beje, reikėtų žinoti, kad būtent tokiais „nekvalifikuotais“ darbais uždirbtais doleriais remiami Lietuvoje likę artimieji. Kasmet jų susiunčiama po 4–7 mlrd. litų – jie Lietuvoje ir išleidžiami. Gal todėl ir ekonomikos rodikliai nėra taip žemai nukritę...

Na, o Jums, ambasadoriau, „pavyko“ – kai tėveliai komunistai, tai sūneliui visi keliai atviri. Sausio 13-osios medalininkas, žurnalistas Juozas Karsokas dar 1991m. buvo parašęs pareiškimą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Na, ir kas jį – be jokio užnugario – priims? O Jūs – tikras laimės kūdikis: 22 metų, dar nebaigęs universiteto, gal dar nė gerai nesubrendęs, jau dirbote Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos šalių trečiuoju sekretoriumi. Prezidento A.M.Brazausko laikotarpiu padarėte stulbinamą karjerą: dirbdamas ministerijoje, sugebėjote baigti ir bakalauro, ir magistro studijas ir t.t. Gal Sausio 13-ąją Jūs ir buvote prie TV bokšto, nors man sunku tuo patikėti – tuo metu net A.M.Brazausko nebuvo Aukščiausioje Taryboje, tai ką kalbėti apie komunistų atžalas? Įdomi ir Jūsų tėvų šeimos biografija: 1977–1978 m. Rolandas Pavilionis (SSKP narys nuo 1973 m.), stažavo Paryžiaus Visuomenės mokslų aukštųjų studijų mokykloje pas prof. Algirdą Julių Greimą. Motina Marija Aušrinė Pavilionienė, daugiausiai žinoma dėl savo feministinių idėjų, homoseksualų teisių palaikymo, Katalikų Bažnyčios kritikos, 1985 m. stažavosi Washington’o GeorgetownUniversity (tame pačiame, kur stažavo ir būsima Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė). Kaip visi žinome, sovietmečiu stažuoti kapitalistinėse šalyse galėjo tik lojalūs sovietinei santvarkai užverbuoti KGB agentai. Būtų be galo įdomu, jei kas paviešintų abiejų Pavilionių ataskaitas, rašytas KGB.

Kalbėdamas apie „prezidentės langų daužymą“, be abejonės, ambasadorius turėjo galvoje „Tyliąją akciją“ Lemonte 2012 m. gegužės 18 d. Tačiau naudodamasi proga teigiu: šis nepavykęs susitikimas su Prezidente yra būtent Jūsų diplomatinio darbo brokas. Kai buvo atvykęs Prezidentas A.M.Brazauskas, į Jaunimo centrą su juo susitikti atėjo visi, kas norėjo. Tik vienas J.Sabas laikė plakatą, kuriame buvo kažkas panašaus į „Šalin komunistus“. Kelis kartus lankėsi ir prezidentas V.Adamkus – buvo lygiai taip pat: kas norėjo, tas atėjo.

Ir į susitikimą su prezidenteD.Grybauskaite reikėjo ne 50 žmonių „rinktinę“ sudaryti, o pakviesti visus pageidaujančius. Žinoma, ji sulauktų klausimo: kas nurodė 240 policininkų įsiveržti į privačią valdą: daužyti, laužti duris, plėšti vaiką iš gimtųjų namų? Ir būtų atsakiusi – ji juk žino. Ir viskas. Nebūtų reikėję Prezidentei lakstyti pro užpakalines duris – slėptis nuo tų, kurie už ją balsavo. Galimai, kaip viena iš šios akcijos dalyvių, prisidėjusi prie jos spontaniško organizavimo, ir tapau „sekamu objektu“. Nebuvo jokio langų daužymo ar griuvimo po ratais. Tik du apygirčiai provokatoriai, kurių vienas griuvo jau pravažiavus automobiliui, o specialiai „suorganizuota“ moteriškė sukliko: „Vaje, pervažiavo“… Skubiai apžiūrėję, pamatėme, kad ,,pervažiuotojo“ mėlynė ganėtinai pasenusi – spėjusi jau pageltonuoti. Argi Federalinė ir Lemont’opolicija miegojo – juk nė vieno suimto, nė vieno nubausto?! Eilinis blefas.

                                                 II

Čia gal vertėtų trumpai aptarti JAV lietuviškos spaudos peripetijas – jų nežinant sunku suprasti kad ir tokį anksčiau minėtos R.Z.L. rašinio apie susitikimą su ambasadoriumi „vingį“. Pasak šio rašinio, ambasadorius susirinkusiems neva pasakė: „Čia ambasadorius prakalbo ir apie Čikagoje leidžiamą nemokamą savaitraštį Čikagos Aidą, kurį leidžia rusų įmonė (Wheeling'e įsikūrusi EthnicMedia USA) ir kuris voliojasi prie lietuviškų parapijų ir centrų durų. „Ir nors gražus mano portretas ant viršelio, aš nenoriu jo imti į rankas, – sakė ambasadorius Ž. Pavilionis. – Galbūt, 80 proc. to, kas ten rašoma, gali būti tiesa, bet 20 proc. bus Putino propagandinis melas.“

Deja, redaktore Ramune, susirinkusiems ambasadorius pasakė kitaip: „Negerai, kad rusų leidžiamą laikraštį visi skaito“.

Sustojus bendrai nuotraukai pasiūliau ambasadoriui paimti į rankas „Čikagos Aido“ laikraštį, kurio pirmame puslapyje puikuojasi jo nuotrauka ir nusifotografuoti – juk laikraštis informaciją gavo iš Lietuvos ambasados: toks pat tekstas, nuotrauka buvo paskelbti ir kituose lietuvių laikraščiuose.

Tiesa, ambasadorius pranešė, kad LR Prezidentė užsisakė „Draugą“. Ir ši informacija mažai tikėtina, nes „Draugo“ direktorių taryba į Lietuvą laikraštį siunčia nemokamai. Beje, už atlyginimą doleriais literatūrinio priedo redaktore čia dirba ir Prezidentės kalbų rašytoja Renata Šerelytė. Dėl „Čikagos aido“ – jame perspausdinami straipsniai, informacija, paimta iš Lietuvos žiniasklaidos. Tiek ambasada, tiek konsulatas siunčia informacijas ir į šį laikraštį – jokia paslaptis, kad „Draugas“ neturi naujų skaitytojų, prenumeratorių ratas siaurėja, palaipsniui jiems iškeliaujant Anapilin. Diduma straipsnių trečiabangiams neaktualūs. Internetinė spauda vis labiau ir labiau užkariauja pasaulį – ji greitesnė, aktyvesnė. Manau, „Draugas“ užges, kaip ir kiti leidiniai, kartu su vyresniųjų karta. Deja, tai karti gyvenimiška tiesa. Jokios piniginės injekcijos spaudos nebeišgelbės – net patriotizmas: skaityk spaudą lietuviškai. Juk 150 dolerių metinė prenumerata – nemaži pinigai. „Čikagos aidas“ populiarumo nepraras jau vien todėl, kad čia suteikiama plati informacija – kas, kur, kada – ir yra nemokamas. Kiek procentų sudaro putiniškoji propaganda, negaliu pasakyti, nes niekada neskaičiavau, ir šiaip ne viską skaitau – priimu šį laikraštį kaip reklamos projektą, greitesnę informaciją tautiečiams. Jei nebus konsulato, ambasados pranešimų, tai nukentės tik jie patys – informacija nepasieks žmonių, ir tiek. Beje, laikraštis nesivolioja – tam nepakanka laiko: greit ištirpsta tų pačių dypukų rankose.

Komanda „fas“?

Dabar man atrodo, jog būtent po susitikimo su ambasadoriumi ir buvo duota komanda apkaltinti L.Tautkuvienę nebūtais dalykais.

Kitas klausimas: kodėl į viešumą ši informacija paskleista tik dabar? Juk Garliavoje apsilankiau SAVO INICIATYVA dar 2012 m. liepą? Komandą davė ambasadoriaus „diplomatija“?

Iš „Lietuvos ryto“ rašliavos supratau, kad ir vėl patekau į saugumo akiratį. Kartą taip jau buvo. Dar gražioje jaunystėje, kai dirbau Elektrėnų kultūros namuose meno vadove, už „nuodėmes“ buvau Elekrėnuose dirbančio KGB įgaliotinio Juozo Palavinsko gerokai gąsdinama „baltomis meškomis“. Būta ne vienos nuodėmės: protestavau, kodėl susirinkimuose kalbama rusų kalba – juk čia Lietuva. Taip, buvau komjaunuolė – mano kartai teko pasirinkti: jei neįstosi į komjaunimą, neįstosi į aukštąją mokyklą. Mūsų, kultūrininkių, buvome septynios – tai jau organizacija. Rinkdavomės kultūros namuose, išrinko sekretore. Susirinkimuose mes pasipasakodavome, kokį spektaklį, koncertą, parodą matėme savaitgalį Vilniuje ar Kaune. Artėjo V.Lenino 100-mečio paminėjimas. Buvo keliama didelė isterika – buvo nutarta, kad kiekviena organizacija mokysis Lenino biografiją. Iškart atsisakiau: jau mokėmės mokykloje – mes ne chunveibinai ir čia ne Kinija su savo kultūrine revoliucija. „Nuodėmė“ buvo ir tai, kad kultūros skyriaus vedėjo raginimu pažadėjau stoti į komunistų partiją – norėjo skirti kultūros namų direktore. Paskambinusi mamai išgirdau: „Į š... dar neįstojai? Mano namų slenksčio neperžengsi!“ Mama buvo griežta, „paatostogavusi“ Sibiro lageryje, todėl jos griežtas „ne!“ man buvo įstatymas. Atsisakiau. Dėl šitų ir, tikriausiai, kitų „nuodėmių“ buvau „neišvažiuojanti“ į užsienį.

Kas pasikeitė? Tarybų Lietuvoje buvau gąsdinama saugumu, dabar tą daro ir Nepriklausoma Lietuva?

Kad mano rašinius tyrinėjate, galėtų būti ir malonu – tik išvadas darotės pernelyg primityvias... Juk jei nepriklausomoje Lietuvoje dar pripažįstama sąžinės, žodžio laisvė, žurnalistai ir redaktoriai turėtų ginti mano teisę N.Venckienę prilyginti drąsiausioms Lietuvos istorijoje moterims. Arba bent cituoti, o ne pajuokti!

Dabar keletas pastebėjimų dėl minėtoje „Lietuvos ryto“ publikacijoje pateiktų detalių: S. Stoma manęs neatvežė – tai viešas melas. Sunku suprasti, ir ką norima įrodyti aptarinėjant tą faktą, kad publikuojamoje nuotraukoje N. Venckienė buvo apsirengusi chalatu? Kokį aprangos kodą pažeidžia žmogus, po kelio menisko operacijos besilaikantis lovos režimo?...

Taip, teisybė, sekliai gerai surašė – iš Neringos gavau knygų (ne glėbį, tik dvi) apie brolį, kovojusį už šviesią savo vaiko vaikystę.

Įdėmiai perskaičiau dokumentų rinkinį. Jei taip būtų dirbusi policija, prokuratūra ir nuodugniai ištyrusi 200 Kedžio skundų, prašymų, Seimo teisininkai (komisijai vadovavo S. Šedbaras), gavę jų apie 56, ir Prezidentė – 7, tai, tikiu, šiandien byla jau būtų buvusi ne tik ištirta, bet ir nukeliavusi užmarštin, o kaltieji nuteisti. Tačiau dėl aplaidumo, gal net suinteresuotumo – apsaugoti pedofilus? Savo pareigos neatlikusius aukšto rango pareigūnus? – šiandien turime visiškai kitokią situaciją.

Tiesa, sekliai nepastebėjo itin svarbaus įvykio – Karolis Venckus tetai iš „Amerikos“ padarė nuostabiai kvapnios kavos puodelį. Pražioplinta. Ajajai!

Kuznecova‘itės pasvaičiojimai, kad mums pirmą kartą susitikus su Neringa buvo kuriami planai išvykti į Ameriką, verti Olimpo kalno orakulų... Argi galėjo N. Venckienė, pradėjusi rinkiminę kampaniją į LR Seimą, patikėti, kad taip ir nepavyks išnarplioti pedofilijos bylos? Ar tada kam nors iš viso galėjo kilti mintis, kad reikalas nueis iki tokio lygio, jog buvusią teisėją Neringą Venckienę Aukščiausiojo Teismo pirmininkas apšauks politiniu pūliniu, o Seimo komisijai pakaks 12 sekundžių (?!) vaizdo įrašo savo kolegės imunitetui panaikinti ir paprašyti Seimo leisti ją suimti. Fantastika.

Kaip atsitiko, kad akylai saugoma, persekiojama N.Venckienė be jokių kliūčių išvyko į JAV? Galimai jai padėjo prof. Vytautas Landsbergis, kaip kad anksčiau padėjo Šarūnui Paberaliui, neteisingai nuteistam to paties Kėdainių teisėjo V.Kondratjev’o, nes suprato, kad Lietuvos teisėsauga dirba nesąžiningai (tą vėl įrodė ciniškas teisėjo A. Cinino nutarimas OMON byloje).

Manau, kad buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė apie N. Venckienę JAV žino lygiai tiek, kiek ir aš – nieko. Iš 1530 komentarų, parašytų po „Lietuvos ryto“ straipsniu, Čikagoje gyvenantys lietuviai įtaria, kad informaciją apie N.Venckienę, jos gyvenamąją vietą pateikinėja šiaurinėje miesto dalyje gyvenanti bibliotekininkystės mokslus Vilniaus universitete krimtusi Angelė K. (iš Lietuvos išvyko iki 1990 m. kovo 11 d.), vyro, galimai, Lietuvos žydo, vadovaujama, sukūrusi verslą ir ilgą laiką vežanti prekes iš V.Uspaskich‘ui priklausančių Kėdainių konservų fabriko ir t.t. Prezidentė neseniai ją apdovanojo, galimai, ambasadoriaus Ž. Pavilionio teikimu. Žinant Angelės K. nemeilę R. Narušienei, neleidusiai „sumakliavoti“ šiaurinėje pusėje įsikūrusios LB rinkimų, nenuostabu, kad teigiama, jog advokatė R. Narušienė padeda N. Venckienei...

Gyvenimas demokratinėje šalyje mums, atvykusiems iš sovietinių gniaužtų išsivadavusios šalies, daug kuo buvo naujas ir įdomus. Trumpai pasakysiu tik tiek – tokios žurnalistės, kaip A. Kuznecova‘itė seniai būtų dingusios iš akiračio, nes, pirma, labai jau silpna kvalifikacija, antra, visi tekstai – ištisai melas, klastotė ir šmeižtas. Žmonių mulkinimas, tiesos neieškojimas.

Ne taip seniai JAV TV kanalo NBC politinis apžvalgininkas Brian Williams buvo sučiuptas meluojantis TV žiūrovams. Netrukus jis iš ekranų dingo ir, nors atsiprašinėjo ir t.t., kažin ar kada galės besugrįžti: užteko nedidelio melo, ir puiki karjera baigta. „Lietuvos ryto“ žurnalistų melui, ko gero, ribų nėra.

„O kad jau įrodyta, jog „pedofilijos nėra ir būti negali“, tuomet ant šitokio teisėtumo pagrindo galima konstruoti ir kitus epizodus – ėjusį į viešumą Drąsių Kedį padaryti slaptu pedofilu, tarptautinį pripažinimą onkologijos ligų gydyme pelniusią profesorę Laimą Bloznelytę-Plėšnienę paversti bendrininke, o senelius Kedžius padaryti prievartautojais ir smurtautojais. Laikraštis („Lietuvos rytas“ – L.T. past.) su savo dviem spec. korespondentėmis be jokių keblumų aprūpins žiniomis iš valstybės saugomų asmenų gyvenimo – suveiks net jų laiškus ir nuotraukas ar aprašys imbieru kvepiančius namus (ar kam kada užkliuvo, kodėl būtent šiam laikraščiui yra suteikiama privilegija prieiti prie valstybės saugomų asmenų?..)“, – įsitikinęs dr. Andrius Švarplys iš VDU.

Jei A.Kuznecova’itės informatoriai surado, kur gyvena buvusi Lietuvos Respublikos Seimo narė, kuri saugodama savo ir vaiko gyvybę buvo priversta apleisti tėvynę, tai kodėl Lietuvos teisėsauga nepasikviečia jos į pagalbą ir neskelbia N. Venckienės ekstradicijos? O gal vis dėlto žinoma, kad pedofilijos būta (tas pats „Lietuvos rytas“ rašė, kad iš pedofilo, vaikų pornografinių filmų kūrėjo Gotlibo archyvų, užrašų knygučių, gijos veda į Seimą)? Gal tarp 80 Seimo „judų“, kaip taikliai įvardijo prof. Povilas Gylys, yra ir tie, kurie įtraukti į Gotlibo archyvą, gal todėl ir balsavo ne tik už imuniteto atėmimą, bet ir už jos suėmimą?

Apgailestauju, kad mano „kolegos“ iš „Lietuvos ryto“ taip ir liks nesupratę, kas yra tikroji žurnalistika, taip ir nepažins demokratinio pasaulio. Beveik milijonas iš Lietuvos išvykusių tautiečių, gyvendami kitokio mentaliteto šalyje, daugiau ar mažiau jau išmoko vertinti asmens Laisvę – būtent dėl jos dauguma mūsų atstovėjome prie Vilniaus TV bokšto, Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir kitur. Mūsų kartai teko laimė iškovoti LAISVĘ, deja, apsukrūs „politrukai“ ją ir vėl apraizgė spygliuota viela. Tikiu, neilgam.

Gyvendami demokratinėje šalyje matome visiškai kitokius valdžios ir žmonių santykius – čia kongresmenai, senatoriai, o ir pats Prezidentas kalbasi su žmonėmis, kreipiasi į juos vardais. Čia nėra jokių „ekscelencijų“ – tik „Mister President“. Piliečiai kviečiami rašyti laiškus savo išrinktiesiems – tam jie turi teisę. Ir jie net gauna atsakymus – ne tik palinkėjimus „gražios dienos“...

Tikėkime, laikui bėgant, pedofilijos byla bus atskleista iki galo, panašiai kaip atsitiko Didžiojoje Britanijoje – kiek daug ponų iš aukštų sluoksnių kankino, seksualiai išnaudojo vaikus?! Tas pats įvyko ir Vokietijoje, Australijoje, Belgijoje. Latvijoje ir Lenkijoje nulėkė aukštai stovinčių politikų galvos, tiesa, ne visų, bet su postais teko atsisveikinti. Lietuvoje, galimai, tas klanas dar gana galingas. Bet ir bailus – juk nežino, kiek informacijos sesei paliko nužudytas D. Kedys. Todėl ir siautėja, pripaišinėja būtas ir nebūtas nuodėmes, o ekstradicijos kaip nėra, taip nėra.

Kodėl, Gedvydai Vainauskai, Asta Kuznecova’ite, Laima Lavaste? Kodėl jūs girdite tik komandą „fas“?

Ligija Tautkuvienė
biciulyste.com
Čikaga, JAV