Jau net Prezidentas eina va bank

Lietuvos žemėlapis iš knygos rusų kalba „Apie „Lietuvos problemą“

Konservatoriams ir liberalams (sudvejinus –„konserlibams“) tarnaujantys aršiausi žurnalistai, po Ingridos Šimonytės pralaimėjimo platinę žinią, kad vietoj Dalios Grybauskaitės naujuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda neturi stuburo, pagaliau gavo tvirtą galimybę pakeisti savo nuomonę.

Pasirodo, stuburas vis tik yra! Ir ne bet koks, o iš tų pačių (tiesa, gerokai padėvėtų!) slankstelių, – kaip ir naujojo JAV prezidento Džo Baideno! Mat Gitanas Nausėda kovo pabaigoje (ne balandžio 1-ąją!) beveik pažodžiui pakartojo užjūrio šeimininko grubios naujosios diplomatijos „šedevrą“ apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Į BNS žurnalisto klausimą: „Ar galite Putiną pavadinti žudiku?“ jis nedvejodamas atsakė: „Deja, taip!“
    
Tokių, tik gerokai menkesnių, mūsų Prezidento stuburo „sukietėjimų“ būta ir anksčiau, tačiau šis, atrodo, jau be grįžtamojo ryšio. Po minėtojo interviu, t. y. balandžio mėnesio pradžioje, susitikęs su Vilniuje viešinčia Ispanijos užsienio reikalų ministre, Gitanas Nausėda didžiąją savo kalbos dalį paskyrė ne Lietuvos ir Ispanijos, o Rusijos ir Ukrainos reikalams. Esą jei situacija nesikeis, Lietuva (taip, pirmiausia Lietuva!) sieks papildomų Europos Sąjungos sankcijų Rusijai. (Ne paslaptis, kad sankcijos mūsų kaimynams rusams nuolat išradingai „tobulinamos“ Džo Baideno šalyje, o naujausiųjų paketas jau sukurtas ir dabar, balandžio mėnesį, – P. M.)
    
Pasaulio žiniasklaidoje iki šiol nenutyla pamąstymai, kilę po JAV prezidento išrasto grubios naujosios diplomatijos „šedevro“ paviešinimo. Jų, tų pamąstymų, dar pagausėjo, Vladimirui Putinui iškvietus Džo Baideną į „dvikovą“, t. y. į viešą disputą abi šalis dominančiais klausimais. Ir ypač po to, kai pastarasis atsisakė viešai diskutuoti su Rusijos prezidentu.
    
Iš čia minimo žiniasklaidos nuomonių srauto sudomino išverstas ne į vieną kalbą vaizdingas turkų žurnalisto komentaras. Jo autoriaus tvirtinimu, Amerikai rusų lyderis iš tiesų yra žudikas, nors ir ne tiesiogine to žodžio prasme. Jis „padarė galą JAV, kaip vienintelės hipervalstybės, hegemonijai“.  Mat dar 2007-aisiais metęs žodinį iššūkį Miuncheno konferencijoje saugumo klausimais, Putinas 2008-aisiais sudavė mirtiną smūgį Amerikos planams Gruzijoje, 2014-aisiais – Ukrainoje, 2016-aisiais (kartu su kitomis valstybėmis) – Sirijoje, kitur. (Atrodo, jau patyrė visišką fiasko „paskirti“ iš užsienio prezidentai Venesueloje ir Baltarusijoje.) Taip buvo „nužudyta“ JAV hegemonija ir atidarytos durys į daugiapoliarinį pasaulį, o tai negalėjo patikti politikos veteranui – naujajam Amerikos prezidentui Džo Baidenui.
    
Visiškai kitoje pozicijoje yra mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuva, atrodo, dar netapo hipervalstybe, nors lietuviškieji politikos „vanagai“, visur kaišiodami savo trigrašius, matyt, puoselėja net ir tokias iliuzijas. Tačiau kadangi jie yra tik paprasčiausi kilbukai, Lietuvai tikrai negresia pasaulinės hegemonijos praradimas. Todėl mums lieka visiškai nebeaiški mūsų šalies vadovo naujausių išsišokimų paslaptis.
    
„Tokios kalbos yra sveiku protu nesuvokiamos“, – diagnozuoja Delfyje LIETUVOS PILIETIS po paviešintų mūsų Prezidento pareiškimų ir čia pat paryškina: „Pone Nausėda, ką Jums padarė blogo Lietuvos gyventojai, kad savo kalbomis taip kenkiat Lietuvai? Nebent maišą dolerių Jums yra pažadėjęs šeimininkas iš už Atlanto?“
    
Nors pastaruoju metu Jungtinių Valstijų pinigų spausdinimo mašinos sukasi nesustodamos, nesinori tikėti, kad amerikiečiai taip lengvai mėtytųsi maišais dolerių. Be to, mūsų šalies Prezidentui tikriausiai pakanka ir savos – europietiškos – valiutos.
    
Šiuo metu Gitanui Nausėdai reikalingiausi yra kitokie „doleriai“ – naujojo Amerikos prezidento Džo Baideno palankumas, nes rinkėjų valia praėjusį rudenį į valdžią Lietuvoje atėję konservatoriai su liberalais („konserlibai“) nuo pirmųjų savo vadovavimo dienų kartu su ištikimąja „dvaro“ žiniasklaida ėmėsi gerai suplanuotos akcijos – visaip sumenkinti valstybės vadovo vaidmenį. Mąstoma net nebeleisti Prezidentui atstovauti Lietuvai Europos vadovų taryboje; nuo kitos kadencijos – rinkti Prezidentą tik Seime, o ne visuotinu piliečių balsavimu. Todėl JAV prezidento palankumas ir užtarimas mūsiškiui būtų kaip tik.
    
Antra vertus, Gitanas Nausėda, pusantrų metų kaltintas reikiamo stuburo neturėjimu, šioje situacijoje nelabai ir siekė pasielgti kitaip. Lietuviškųjų politikos „vanagų“, tarp kurių aršiausi „konserlibai“, siautėjimo atmosferoje jis pagaliau pasišovė prilygti buvusiai Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną savo laiku yra palyginusi net su Adolfu Hitleriu, niekuo neišsiskiriančiu nuo „Islamo valstybės“ teroristų, o pačią Rusijos valstybę – teroristine valstybe, demonstruojančia kvailumą.
    
Matyt, ir dėl to noro prilygti buvusiai Prezidentei Gitanas Nausėda pasistengė dar labiau pagilinti Lietuvos konfrontacinę politiką su šia kaimynų šalimi.
    
Maždaug tuo pat metu, kai mūsų šalies Prezidentas Gitanas Nausėda iki reikiamos kondicijos „stiprino“ savo stuburą, Maskvos Lužnikų stadione vyko masinis iškilmingas Krymo susijungimo su Rusija (beje, Vakarų nepripažįstamo) septintųjų metinių paminėjimas. Jame kalbėdamas RF prezidentas Vladimiras Putinas, atrodo, neatsitiktinai beveik tiesiogiai palietė Rusijos visuomenėje seniai gvildenamą mintį: Tarybų Sąjungos vadovybės 1954 metais Ukrainai padovanoto Krymo sugrąžinimas Rusijai po gyventojų referendumo yra savotiška bausmė ukrainiečiams už jų potarybinę antirusišką politiką. Ir čia pat buvo anonimiškai pagrasinta kitoms buvusios TSRS respublikoms, kažkada irgi gavusioms teritorinių „dovanų“, o šiandien laisvanoriškai atsidūrusioms antirusiškos politikos smaigalyje.
    
Anas savotiškas grasinimas Lužnikuose palietė ir Lietuvą, nors mūsų žurnalistai ir politologai, jau nekalbant apie politikus, jį visiškai nutylėjo. Ir be reikalo. Mat dar 1990-aisiais, prieš trisdešimt vienerius metus, kai Lietuva veržėsi iš TSRS, Maskvoje jau buvo rimtai galvojama apie teritorinių „dovanų“ susigrąžinimą. Išleistas net archyvinių dokumentų rinkinys rusų kalba „Apie „Lietuvos problemą“ (Baltoji knyga)“, kuriame toms „dovanoms“ skirtas ištisas skyrius „Lietuvos žemė“ (Pagal TSRS užsienio reikalų ministerijos Diplomatijos istorijos valdybos medžiagą). Kažin kaip viskas tada būtų pasibaigę, jei nebūtų sugriuvusi TSRS?
    
Knygos skyriuje „Lietuvos žemė“ spausdinamas mūsų šalies žemėlapis rusų kalba su skirtingai užtušuotais keturiais esą ginčytinais Lietuvos regionais. Jie aprašyti atitinkamuose poskyriuose: „1. Vilno (Vilnius) ir Vilniaus sritis“; „2. Baltarusijos rajonai su baltarusių ir lietuvių gyventojais“; „3. Pietvakarių Lietuvos teritorija“; „Memelio sritis (Klaipėdos kraštas).“
    
Pirmajame poskyryje fiksuojama padėtis pagal 1939 metų spalio 10-osios sutartį su TSRS grąžinant Lietuvai anksčiau lenkų okupuotus Vilnių ir Vilniaus apskritį (perduota 6656 kv. km teritorija su 457000 gyventojų, iš kurių „lietuvių buvo mažuma – apie 100 tūkst. žmonių“). Antrajame poskyryje analizuojami pasikeitimai, buvę įvairiais laikotarpiais nustatant Lietuvos sieną su Baltarusija ir čia pat spausdinamas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas dėl kai kurių Lietuvai priskirtų baltarusių teritorijų grąžinimo. Trečiajame poskyryje rašoma apie 3198 kv. km Lietuvos teritoriją, už kurią TSRS pagal 1941 metų sausio 10-osios slaptąjį protokolą buvo sumokėjusi Vokietijai 7,5 mln. aukso dolerių (31,5 mln. vokiškųjų markių).
    
Šio skyriaus ketvirtajame poskyryje detaliau analizuojama Klaipėdos krašto istorija nuo pat 1919-ųjų. 1939 metų kovo 22-ąją „pagal Vokietijos ir Lietuvos sutartį“ tapusi vokiškojo reicho teritorija, „Klaipėda (Memelis) buvo išlaisvinta 1-ojo Pabaltijo fronto karių“ (1945 metų sausio 28-ąją). „Reikia  pastebėti, – rašoma šio poskyrio pabaigoje, – kad klausimas apie Memelį buvo keliamas ir „didžiojo trejeto“ konferencijoje Teherane (1943 m. lapkričio 28 – gruodžio 1), ir Kryme (1945 m. vasario 4–11). Vakarų valstybės neprieštaravo perduoti jį kartu su Kenigsbergu Tarybų Sąjungai. Tarybinė vyriausybė, laikydama Lietuvą tarybinių respublikų federacijos dalimi, įjungė jį (Memelį) į Lietuvos TSR sudėtį“.
    
(Čia galima pridurti ne visai į temą, – kaip Kenigsbergas, tapęs Kaliningradu, išliko Rusijos sudėtyje. Kai leidykloje „Gairės“ šių eilučių autoriui teko redaguoti ir leisti LKP CK 1-ojo sekretoriaus Antano Sniečkaus 100-mečiui skirtą prisiminimų ir mokslinių tyrimų knygą „Sniečkaus fenomenas“ (V., 2003), vienas iš LKP CK 1-ojo sekretoriaus bendražygių Pranas Eidukas, kurį laiką dirbęs LKP Panevėžio miesto ir rajono komiteto 1-uoju sekretoriumi, prisiminė 1957-ųjų metų atvirą pokalbį su Sniečkumi bute Panevėžyje, prie naminio vyno butelio: „Tada palietėme ir Kaliningrado srities problemą. Sniečkus patvirtino, kad iš Maskvos neseniai buvo pasiūlymas ją paimti Lietuvai. „Jei būtų pasiūlę 1945-aisiais, kai apgyvendinome Klaipėdos kraštą, mes galėjome ir tą sritį apgyvendinti. Tada būtume sutikę. Dabar ten privažiavo visokių perėjūnų, – ką mes su jais darysime“ (p. 228). Taip esą tada pasakė Sniečkus, nesutikęs prisijungti Kaliningrado prie Lietuvos, – P.M.)
    
Tačiau grįžkime prie Lietuvos gautų „dovanų“. Galima, žinoma, visiškai nekreipti dėmesio į tą savotišką Vladimiro Putino grasinimą – peržiūrėti TSRS teritorines „dovanas“ visiems antirusiškos politikos nešėjams. Galima net pasijuokti iš to grasinimo, kaip neseniai juokėsi mūsų šaunieji „analitikai“ iš esą ekonomiškai nerealių grasinimų – palikti Klaipėdos uostą be Rusijos ir Baltarusijos krovinių. (Dabar tie „analitikai“ jau nebesijuokia, kai kroviniai pajudėjo, aplenkdami Klaipėdos uostą.)
    
Nuolat stiprėjant JAV ir Rusijos priešpriešai, „tobulėjant“ kažkada sugalvotų jau madingomis tapusių sankcijų ir grubios naujosios diplomatijos politikai, ko gero, gali išsipildyti ir kiti mūsų kaimynų grasinimai. Jei, žinoma, nebus ir dar blogiau. Mat rimtesni pasaulio analitikai jau ima pranašauti ginkluotų susirėmimų židinius ne kur kitur, o Pabaltijyje ir Ukrainoje. Todėl ne tik į Prezidentą Gitaną Nausėdą, bet ir į kitus mūsų šalies vasalinės politikos formuotojus norisi kreiptis anksčiau pacituotais LIETUVOS PILIEČIO žodžiais: „Ką Jums padarė blogo Lietuvos gyventojai, kad savo kalbomis taip kenkiat Lietuvai?“