Kodėl Lietuvoje beveik nėra protestų, arba slovėnai „Laibach“: tikrieji „Occupy“ ir „Anonymous“ judėjimų krikštatėviai (video)

Apie kultinę slovėnų grupę „Laibach“ žino daugelis melomanų, tačiau tikriausiai mažai kas girdėjo, kad būtent jie yra prieš visuotinę kontrolę nukreiptų judėjimų „Occupy“ ir „Anonymous“ krikštatėviai, netrukus išleisiantys naują albumą „Spectre“, pranešė „The Guardian“.

Naujame albume „Laibach“ toliau naudos sau įprastas klasikinių popmuzikos dainų zapiškai smagias perdaras, totalitarinę vizualiką, retro atspalvius. „Spectre“ kalbės apie Edwardą Snowdeną, „WikiLeaks“, protesto judėjimus, euro žlugimą, Arabų pavasarį.

„Laibach“ susikūrė Slovėnijos šachtininkų miestelyje Trbovlėje, kurioje stovi aukščiausias Europoje kaminas. Pamatę „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ vaizdo klipus, jauni muzikantai nusprendė, kad jiems reikia imtis rimto darbo. Apsirengę Jugoslavijos armijos drabužiais, koncertų metu dūmų uždangoms „Laibach“ naudodavo tikras granatas. Jų simbolis – juodas kryžius – ne kartą kritikuotas, muzikantai išvadinti naciais, fašistais. „Mes tokie pat fašistai, kaip Hitleris dailininkas“, – į kritiką atšaudavo „Laibach“ ir toliau kūrė vieną albumą po kito.

Bene labiausiai „Laibach“ išgarsėjo parodijuodami „Queen“ dainas ir 1984 m. įrašytą austrų poproko grupės „Opus“ 1985-ųjų hitą „Live is life“. 1994 m. išleistas albumas „NATO“, kuriame kritikuojama ši organizacija. 2006 m. „Laibach“ įrašė 14 valstybių himnų versijas. Naudotasi ir Winstono Churchillio kalbomis, muzika iš Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“, Johanno Sebastiano Bacho kūriniais.

Ypač įsimintini savitos estetikos „Laibach“ vaizdo klipai, kaip antai „God is God“.

„Laibach“ (vok. Liubliana) – ne tik muzikinis kolektyvas. Tai didžiulės menininkų artelės NSK (vok. Neue Slowenische Kunst, Naujasis slovėnų menas) dalis. NSK 1992 m. išgarsėjo sukūrę pirmąją virtualią valstybę, kuri iki šiol išduoda savo sukurtus pasus.

Populiariausia pasaulyje muzikinė grupė iš Slovėnijos neabejotinai yra „Laibach“ (tai – senasis vokiškas sostinės Liublianos pavadinimas, tartum mūsų Memelis). Dabar apie ją galima daug sužinoti iš grupės tinklalapio, tuo tarpu dar sovietiniais laikais Lietuvoje šios grupės būdavo klausomasi paslapčiomis.

Roko, elektronikos, avangardo, neo-classical, martial industrial stilių muziką grojanti grupė susikūrė 1980 m. balandžio 1-ąją (vėlgi – ironija). Kaip ir eksperimentinio europietiškojo roko – krautroko – pradininkai vokiečiai „Amon Düül“ bei „Can“, „Laibach“ atsirado kaip politinio socialinio judėjimo dalis. Šis judėjimas – tai NSK, kuris pavadintas vokiškai, kad atspindėtų komplikuotus slovėnų ir vokiečių santykius (Slovėnija, esanti šalia Austrijos, anksčiau buvusi jai pavaldi, išoriškai daug kuo į ją panaši). Be „Laibach“, judėjime dalyvauja dailininkai IRWIN, teatralai „Noordung“ (arba „Scipion Nasice Sisters Theater“, „Red Pilot“), grafikai „New Collective Studio“ (naujieji kolektyvistai), kino kūrėjai „Retrovision“, teoretikai, įkūrę Grynosios ir taikomosios filosofijos departamentą.

Filosofas Peteris Mlakaras apibrėžė judėjimo tikslą: „Mūsų misija – kad Blogis netektų drąsos.“

Naujasis slovėnų menas – tai totalitarinių režimų ir nacionalistinių judėjimų sukarikatūrinti simboliai, dadaistų maniera paversti kiču. Įdomiausias NSK išradimas – 1992 m. įkurta valstybė, išduodanti savo pasus, turinti konsulatus įvairiose šalyse. Ši valstybė vadinama NSK State (slovėn. NSK Država arba NSK valstybė), ji turi savo tinklalapį. NSK State neegzistuoja realioje erdvėje ir neturi fizinės teritorijos; jos vienintelė teritorija – „laiko matmuo“, – teigia NSK valstybės įkūrėjai.

NSK valstybės piliečiams išduodami specialūs pasai, nes „menas yra fanatizmas, kuriam reikia diplomatijos“. „Tapkite pirmosios globalios valstybės Visatoje piliečiu“, – rekomenduoja NSK valstybės kūrėjai, suteikdami galimybę bet kam įsigyti unikalų dokumentą, liudijantį kūrybinę laisvę.

Viena naujausiojo „Laibach“ albumo dainų vadinasi „Pasipriešinimas – bergždžias“ („Resistance is futile“; vaizdo klipas čia).

Tai, kad „Laibach“ – „Occupy“ ir „Anonymous“ krikštatėviai ir įkvėpėjai, nestebina, pasidomėjus Slovėnijos kultūra.

Slovėnija daug kuo artima Lietuvai, nors gyventojų joje kiek mažiau (apie 2 milijonus), o teritorija mažesnė net tris kartus. Nors turime daug kultūrinių panašumų su slovėnais, Lietuvos ir Slovėnijos kultūros politika radikaliai skiriasi.

Lietuvoje jau senokai gyvena ir dirba slovėnų poetas, muzikantas ir vertėjas Klemenas Piskas (gim. 1973 m.), kurio pirmoji knyga net pavadinta lietuviškai – „Labas vakaras“ (1998). Ji Slovėnijoje nominuota Metų knyga.

Nemažai žymiausių lietuvių kūrėjų tekstų į slovėnų kalbą išvertęs K. Piskas sako, kad pirmoji lietuviška knyga slovėniškai pasirodė dar 1956-aisiais. Tai buvo iš rusų kalbos verstos „Pasakos iš Lietuvos“. Anot K. Pisko, tarp slovėnų ir lietuvių literatūrų – daug panašumų, net pirmosios knygos (Martyno Mažvydo „Katekizmas“ ir Primožo Trubaro „Catechismus“ pasirodė beveik tuo pačiu metu).

Tiesa, pirmasis svarbesnis slovėnų poetas Francė Prešerenas (1800–1849) savo knygą „Poezije“ išleido 1847 m., kiek vėliau už Kristijoną Donelaitį. Tačiau šio poeto vardu pažymėta Slovėnijos kultūros diena (Prešerenov dan). Slovėnijos kultūros diena švenčiama būtent jo mirties dieną – dar nuo 1944-ųjų. 1991 m. ši diena paskelbta nedarbo diena. Įsteigtos F. Prešereno premijos (aukščiausi Slovėnijos apdovanojimai už mokslo ir kultūros pasiekimus), jo vardu pavadintos aikštės, statomos skulptūros, poeto portretas vaizduojamas ant Slovėnijos pinigų (anksčiau – ant 1 000 tolarų banknoto, dabar – ant 2 eurų monetos). Pagal F. Prešereno žodžius 1990 m. sukurtas Slovėnijos Respublikos himnas – tai eilėraščio „Zdravljica“ („Tostas“, 1844) septintasis stulpelis, kuris baigiamas optimistine gaida: „Prost bo vsak, ne vrag, le sosed bo mejak!“ („Kad visi žmonės laisvi nebebūtų priešai, o tik kaimynai!“). Romantiko F. Prešereno poezija – lyrinė ir patriotinė. „Sonetų vainike“ („Sonetni venec“, 1834) jis prisimena senovinį Orfėjo mitą ir šaukiasi dangaus pagalbos, kad slovėnų tautai šis atsiųstų naująjį Orfėją, kurio poezijos grožis įkvėptų patriotizmą ir vėl suvienytų slovėnus.

Iš vos 200 gyventojų turinčio Vrbos kaimelio kilusio Francės svajonė išsipildė: Slovėnija tapo pavyzdžiu, kaip valstybė turi atgimti po socialistinio maro negandų. 1945 m. tapusi Jugoslavijos Socialistinės Federalinės Respublikos dalimi, netrukus Slovėnija įgijo bene didžiausią autonomiją visame socialistiniame bloke. 1990 m. režimo pančių buvo galutinai atsikratyta, šalis paskelbta Slovėnijos Respublika. Po 1990-ųjų gruodžio referendumo, 1991 m. birželio 25 d., buvo atkurta šalies nepriklausomybė. Karas su Jugoslavijos armija truko vos 10 dienų: nuo 1991 m. birželio 27 d. iki liepos 6 d. Karo metu žuvo 18, sužeisti 182 slovėnai, 12 užsieniečių ir 44 okupacinės Jugoslavijos nacionalinės armijos kariai.

2004 m. Slovėnija prisijungė prie NATO (kovo 29 d.) ir Europos Sąjungos (gegužės 1 d.). 2007 m. įvestas euras. 2008 m. Slovėnija tapo pirmąja pokomunistine valstybe, 6 mėnesius vadovavusia Europos Tarybai. Slovėnijos ekonominiai rodikliai – aukšti.

Slovėnijos kultūra Lietuvoje žinoma dar mažokai, nors akademiniame pasaulyje turbūt nėra negirdėjusių filosofo Slavojaus Žižeko pavardės, o muzikiniame –­ unikalios grupės „Laibach“ ir pirmojo socialistiniame lageryje pankroko judėjimo.

Pankroko grupė „Pankrti“ („Kalės vaikai“) susikūrė dar gūdžiais 1977-aisiais, vos metais kitais vėliau nei pirmosios ir įtakingiausios pasaulio pankroko grupės „The Ramones“ (1974), „The Sex Pistols“ (1975) ir „The Clash“ (1976). 1977-ieji buvo svarbiausi kultūrinio išsilaisvinimo metai Europoje: metai, kai „The Clash“ paskelbė atsisakantys Elvio, „bitlų“ ir „rolingų“ idėjų, „The Sex Pistols“ metai „Be ateities“ („No Future“).

Slovėnijos pankroko tėvas, „Pankrti“ lyderis Gregoras Tomcas (gim. 1952 m.) – ne tik muzikantas, bet ir sociologas. Jis įkūrė asociaciją „Žmonės už laisvą visuomenę“, o 1982 m. Liublianos universitete ėmė dirbti kartu su S. Žižeku. 1987 m. G. Tomcas kartu su kitais 15 pasirašiusiųjų paskelbė manifestą „Indėlis į Slovėnijos nacionalinę programą“. 1988–1992 m. vykusiame „Slovėnijos pavasaryje“ G. Tomcas buvo vienas pagrindinių pilietinės visuomenės ugdytojų. 1990 m. bandė tapti Slovėnijos parlamento nariu, tačiau nesėkmingai; paskui atsidėjo mokslinei veiklai, ėmė rašyti esė ir apmąstymus apie šiuolaikinę politiką bei socialinius dalykus. 2004–2008 m. G. Tomcas ypač kritikavo centro ir dešiniųjų vyriausybės kultūros politiką. Slovėnijos pankroko tėvas kelerius metus dirbo Liublianos mero Zorano Jankovićo patarėju kultūros klausimais, tyrinėja šiuolaikinių socialinių judėjimų fenomeną, kognityvinės psichologijos problemas.

1980 m. pasirodė „Pankrti“ daina „Za železno zaveso“ („Už geležinės uždangos“), tapusi kultinė, kaip ir pati grupė, visoje tuometinėje Jugoslavijoje. 1984 m. grupė išleido „Rdeči albumi“ („Raudonąjį albumą“). Tai – komunizmą kritikuojantis kūrinys su aliuzija į garsųjį „The Beatles“ sukurtą „Baltąjį albumą“. Pasauliui „Pankrti“ pristatė legendinis BBC radijo laidų vedėjas Johnas Peelas (1939–2004).

Artėjant Kovo 11-ajai, pamąstymai apie Slovėniją, jos požiūrį į kultūrą, laisvumą atrodo ypač aktualūs. Kodėl Lietuvoje beveik nėra protestų ir protesto muzikos? Kitados protestu prieš sovietiją buvo „Anties“ muzika, dabar – grupė „Diktatūra“, jos ir bendraminčių rengiami festivaliai „Rokas prieš komunizmą“ bei „Tėvynei“. Bet ar to užtenka?

Žinoma, šviesaus atminimo Vytautas Kernagis – neabejotinas protesto prieš bet kokį konformizmą simbolis. Tačiau vienintele tikra, pogrindine protesto grupe galėtume laikyti daugelio pamirštą pirmąją Lietuvoje pankroko grupę (tiksliau, „vokalinį letalinį fekalinį instrumentalinį ansamblį“) iš Vilniaus „Sa-sa.“. Dažniausiai jos dainos būdavo liūdnos, pvz.: „Ir jūros atsitrauks, / Ir žemė prasivers, / O tu sėdėsi kaip sėdėjęs, / O tu žinosi kiek žinojęs, / O tu gulėsi kaip gulėjęs, / O tu miegosi kaip miegojęs… / Daugiau nelauk, jau nieko nebebus, / Viskas gerai, viskas tikrai gerai…“

Vienas Lietuvos kultūros ministras, tarsi nulipęs ant žemės nuo agurkų stiklainio, yra sakęs: „Nežinau, iš kur tie pinigai.“ O kodėl į dangų išpyškinti VEKS milijonai, kurie skurstantiems kultūrininkams reikštų tiek daug? Kodėl knygų leidyba Lietuvoje atsidūrė vienoje vietoje?

Ar dabar, kai uždarinėjamos mokyklos įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, knygos brangsta, kultūrininkai esamosios valdžios vertinami kaip nereikalingas balastas, galėtume sustabdyti kultūrinį tautos genocidą? Ar dar įmanoma viską skirti jaunimui, t. y. ateičiai?

Gestapo įkūrėjui Hermannui Wilhemui Göringui dažnai priskiriama frazė: „Kai išgirstu žodį „kultūra“, siekiu savo brauningo.“ Iš tikrųjų šios frazės, ištartos 1933 m. Adolfo Hitlerio gimtadienio proga, autorius – nacių dramaturgas, poetas Hannsas Johstas (1890–1978). Frazė nuskambėjo spektaklyje „Schlageter“, pavadintame nacių didvyriu paskelbto ir prancūzų sušaudyto vokiečių sabotažininko pavarde.

Protesto vardan valdžiai siūlau išmesti brauningus ir siekti kultūros, o ne ją naikinti. Nes istorija turi tendenciją kartotis, o to nesuvokianti valdžia gali likti dar vienu sluoksniu ateities archeologams. „Kad visi žmonės laisvi nebebūtų priešai…“