Kur Lietuvą veda valdančios vidutinybės ir provokatoriai?

Ekspertai.eu interviu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, signataru ir Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku Zigmu Vaišvila. 1991 m. sausyje jis buvo išrinktas Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės nariu, sausio 13-osios naktį – Ministro Pirmininko pavaduotoju, 1991-1992 metais vadovavo Valstybės saugumo departamentui.

- Prabėgo dinamiška ir įvykių kupina savaitė. Skandalai, pseudoskandalai... Kažkodėl prisiminiau 2014 m. gruodžio 14 d., kai Seimui priėmus Kibernetinio saugumo įstatymą, ekspertai.eu kalbino Jus, ir interviu pavadinome „Lietuvą veda „apibendrintos biografijos“ besiblaškanti Prezidentė“. Kalbėjomės apie tai, ką reiškia teisėsaugos funkcijų ir kibernetinės erdvės perdavimas kariškiams, kur mus nuves besiblaškanti „apibendrintos“ biografijos Respublikos prezidentė? Prabėgo dar metai ir vienas po kito nauji lietuviški siurprizai – žaibu priimtas nelegalų įteisinimo įstatymas, kuris jau pavadintas galimų teroristų globos įstatymu, ir iškart „netikėtai“ pratrūko Viešojo saugumo tarnybos (VST) skandalas. Kažkas kažkur skuba?

- Skuba, ir net labai. Tarptautiniai įvykiai atvėrė akis net tiems, kurie mato ir girdi tik LRT. Todėl mūsų valdžios veiksmai tampa desperatiški. Ji atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, jos nuolatinis melas lįste lenda į paviršių, jo nebeįmanoma nepastebėti. Kitą savaitę Birželio 3-iosios grupė pateiks šokiruojančią informaciją, kaip Lietuvos valdžia įgyvendina ES nuleistas iniciatyvas. Tai bus padaryta Užsienio piliečių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo peripetijų pavyzdžiu. Jau dabar niekas nieko Lietuvoje nebesprendžia net formaliai. ES demokratijos parodija ženkliai aplenkė tai, ką tarybiniais laikais vadinome rusišku žodžiu „pokazucha“. Tarybų Sąjungoje bent formaliai maskavo centralizuotą valdymą.

Po mūsų spaudos konferencijos Seime gruodžio 1 d. dėl šio galimų teroristų globos įstatymo ir atskleidimo, kokie pragaro šliužai pakelti, skubama toliau, – Seime jau įstatymų pataisos, tęsiančios tai. Likviduojamas Migracijos departamentas, išskaidant jo funkcijas VRM ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai.

- Gal ir teisingai? Jei gali bet kas, net ir teroristas laisvai ir kada nori nelegaliai pas mus atvykti, išvykti, o mes strimgalviais jį per 24 valandas „legalizuojame“, globojame, išlaikome ir net nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiame, įsipareigojame jokios informacijos apie jį neteikti net tarptautinėms organizacijoms be jo sutikimo, tai kam tas Migracijos departamentas ir bereikalingas?

- Teisinga išvada. Tik ar mes to norime ir su tuo sutiksime? Tai klausimai, kurie jau palietė kiekvieno mūsų pasąmonę. Todėl ne tik Jungtinė Karalystė iškėlė aiškias jos likimo ES sąlygas, kurias apibendrina sąvoka suverenumas. Danijos tautos referendumas taip pat pasakė tvirtą NE tolimesnei ES integracijai. Todėl Birželio 3-iosios grupė paruošė įstatymo projektą dėl šio galimų teroristų globos įstatymo pripažinimo netekusiu galios ir Seimo nariai jį teiks Seimui. Manome, kad realu surinkti 47 Seimo narių parašus, kad tai nedelsiant įtraukti į Seimo darbotvarkę.

- O VST taip pat likviduojama?

- VST „skandalą“ vienu šūviu iššovė didžioji „žiniasklaida“, o mygtuką paspaudė (visiems privalomą skelbti informaciją paruošė) BNS. Jei BNS, tai po „didžiosios“ p. Dalios Grybauskaitės priedangos operacijos, pavadintos „skiepų“ arba D. Ulbinaitės byla, visi suprantame, kad tai daroma pagal aukščiausiąjį nurodymą. Po primityvios „skiepų“ provokacijos pamokos VST operacija atliekama šiek tiek raštingiau. Kad D. Ulbinaitės byla ir toliau būtų užkonservuota teisme, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, neišnagrinėjęs bylos, ko gero, pirmą kartą kreipėsi į EŽTT dėl preliminarios nuomonės. Teisės požiūriu labai keistas žingsnis.

Tačiau ir VST „skandalas“ atskleidė, kad mus valdo vidutinybės. Ar jie supranta, ką daro? Jei yra tarnyboje pareigūnų, kurie nelojalūs valstybei, tai turi būti įrodymai ir nedelsiant pradėtas ikiteisminis tyrimas, o tokie pareigūnai nušalinti nuo tarnybos. Jei VST vadas ar ministras atskleidžia tokius faktus viešai ir to nepadaro, tai viena iš dviejų – arba jie visiškai nekompetetingi užimti savo pareigas ir nedelsiant turi būti atleisti iš šių pareigų, arba yra provokatoriai, patys veikiantys prieš valstybę. Tokiu atveju jie taip pat nedelsiant turi būti atleisti iš pareigų. Tačiau to neįvyko. Mama vaikučius dėl akių pabarė, pamojavo tik vienu piršteliu.

Masiškai pasipylę klausimai buvusiam vadovui generolui S. Madalovui ir dėmesio nukreipimas nuo „nelojalumo“ (kam – Mamai, ar Tėvynei?) į smulkmeniškus S. Madalovo 25-erių metų tarnystės valstybei klausimėlius yra visiškai nerimta. Priminsiu, kad birželyje, savaitę prieš jo išleidimą į pensiją, buvo pradėtas tarnybinės etikos pažeidimas dėl to, kad 1991 metais drauge su pirmuoju Lietuvos šauktinių būriu į šios tarnybos užuomazgą – pirmąjį pulką – atėjęs S. Madalovo pavaldinys po 7 metų vedė jo dukrą.

Birželyje dalyvavau generolo išleistuvėse į pensiją. Atvykęs į Kauną, visų pirma, pamačiau ore tvyrančią nejaukumo atmosferą. Ir man, ir kitiems kirbėjo klausimas, ar ministras atvyks po tokio „profesionalaus“ ir tikrai, manau, ne jo paties sugalvoto ėjimo (labai panašu į moteriškų „skiepų“ bylų įgyvendintojų profesionalumą) pažiūrėti tikram profesionalui į akis. Atvyko ministras S. Skvernelis ir R. Pocius, gražiai S. Madalovas tarnybos kovinę vėliavą įteikė R. Pociui. Pamatęs šį spektaklį, pasiprašiau ir aš tarti trumpą žodį. Kariams rikiuotėje palinkėjau to, kas, manau, jų atsakingoje tarnyboje svarbiausia – PASITIKĖJIMO. Be pasitikėjimo vienas kitu, vykdant atsakingą užduotį, bus tik pražūtis. S. Madalovas po rikiuotės padėkojo man už šį palinkėjimą. 1991 m. rudenį vidaus reikalų ministro pavaduotojas Arvydas Svetulevičius Vyriausybei pasiūlė jį skirti į šias atsakingas pareigas. Man teko priimti sprendimą – pasitikėti ar nepasitikėti pirmą kartą matomu žmogumi, čečėnu Sergejumi Madalovu. Pasitikėjau, ir jis nepavedė. Ne mane, bet Lietuvos valstybę nepavedė. O S. Madalovas pasitikėjo Lietuvos valstybe, kuri taip jam padėkojo už tarnybą. Jei jis 25-erius metus švaistė lėšas, tai senai reikėjo pradėti ikiteisminį tyrimą. Džocharas Dudajevas už tokį pasitikėjimą sumokėjo savo gyvybe. Tačiau ar tie menkystos, kurie kažkieno nurodymu dabar kapstosi 25-erių metų senumo įvykiuose, supras, ką reiškė be ginklų, be darbo užmokesčio, be technikos ir mašinų pirmą kartą į Lietuvos Respublikos kariuomenę pašauktus besijaudinančius jaunuolius 1991 metų rudenį per keletą mėnesių paruošti ir perimti iš TSRS vidaus kariuomenės kalėjimų apsaugą?

Ką reiškia įkalinimo įstaiga, patyriau 1990 metų vasarą. Alytaus įkalinimo įstaigoje keli pareigūnai buvo paimti įkaitais, o kaliniai deryboms pareikalavo Antano Trelecko arba Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininko Zigmo Vaišvilos. Teko vykti man. Kitų norinčių nebuvo. Deryboms įpusėjus, tiesiog nepajutau, kaip per plauką dar vienu įkaitu netapau pats. Padėjo darbuotojų profesionalumas, abipusė reakcija. Buvo tikrai nelengva, bet išsprendėme problemas, įkaitai buvo paleisti be riaušių malšinimo.

Po VST „skandalo“ kalbėjausi telefonu su S. Madalovu. Per paskutinius 10 metų VST numalšino 17 didelio mąsto riaušių ir apie 70 kartų profesionaliai panašias situacijas išsprendė prevenciškai. Bet apie visa tai, kas yra tikri pasiekimai, kaip ši bado dieta maitinama tarnyba įstojo į tarptautines žandarmerijos organizacijas, demonstruodama savo profesionalumą, „didžiojoje“ žiniasklaidoje šiomis dienomis ne ką tepaskaitėme.

Tie, kurie ar kurios sukūrė šį propagandinį šou ekranams ir delfiams, turi būti nedelsiant atstatydinti iš užimamų pareigų. Jie ir jos sugriovė ne tik šios tarnybos pasitikėjimą vienas kitu ir valstybe, bet ir kitų mūsų valstybės tarnybų žmonių pasitikėjimą valstybe, kurią valdo tokie vidutinybės be jokio atsakomybės supratimo. O šių tarnybų profesionalai po šio „skandalo“ supranto, kad jie neturi jokių savo darbo stabilumo garantijų. Jei yra vieno ar kito pareigūno problema, ji tokiose struktūrose sprendžiama tyliai, ramiai ir ryžtingai. Iškart. Bet nenaudojama piarui ar dar, velnias žino, kam. Tai – valstybės institucijų griovimas. Griovimas akivaizdžios teroristinės grėsmės akivaizdoje. Kam reikalingas šis destabilizvimas?

- Betgi demaskavimai buvo aukšto lygio, kaip ir garsiosios kratos alternatyvios žiniasklaidos žurnalistų namuose be ikiteisminio tyrimo ar rusų mokyklose. Tik rezultatų nesimato.

- Apie propagandos primityvumą („rusiško pavyzdžio maskuojančios uniformos“, nuotraukos, kuriose neaišku kas) ir kalbėti nėra ką. Kuo valstybė šią tarnybą aprūpino, tuo jie ir vilki. Ne BNS, Delfi ar dar kitoms, aukščiausio lygio mergaitėms spręsti, kokio „pavyzdžio“ kumufliažinės uniformos turi būti. Tiesa, po „skiepų“ pamokos Prezidentė tapo atsargesnė. Dėl akių pasikvietusi „apsisprendusį“ į ministrus grįžti S. Skvernelį, „barė“ ne jį, o naująjį VST vadą R. Pocių. Tačiau pakalbėkime rimtai apie tai.

Tebesitęsia ir žemės referendumininkų persekiojimas. Vadinkime tai tikru pavadinimu – susidorojimas už siekį padėti mūsų piliečiams įgyvendinti konstitucinę teisę į referendumą. Tačiau labiausiai mane nustebino naujasis VSD vadovas. Geras karys nebūtinai geras VSD vadovas. Po jo nerišlių samprotavimų apie VST ir prisipažinimo LRT eteryje, kad VSD stebi 50 „penktosios kolonos veikėjų“, kurie pavojingesni už bet kokius teroristus, aš matau gal ir uolų kariškį, visada pasiruošusį vykdyti įsakymą „ugnis“, bet ne saugumo vadą. Kalbu ir apie profesionalumą, ir apie stuburą. Stuburą atsispirti bet kokiai politinei įtakai.

- Betgi jis buvo Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) vadas?

- Jei buvęs SOP vadas D. Jauniškis tapo VSD vadovu, tai jis turi suprasti, kad net delfiui neleistina atskleisti informaciją apie SOP ginluotę, ekipuotę, karių skaičių, kiek ir kokių užduočių įvykdė, atidenginėti kad ir buvusių įslaptintų vadovų pavardes. Turiu omenyje š. m. lapkričio 27 d. delfi straipsnį „Spec. pajėgų karys: nukenksmintų priešų skaičius, manau, nustebintų Lietuvą“. Šis straipsnis pamokantis dar vienu aspektu – VSD vadovas D. Jauniškis garsina, kad jokio teroro pavojaus Lietuvoje beveik nėra, o tuo pat metu šiame Delfi straipsnyje atvirai giriamasi, kiek mes, šaunūs lietuvaičiai, sumedžiojome blogiečių Afganistane, Irake...

- Tai vis dėlto ko siekiama paviešinus VST „skandalą“?

- Viena aišku – aukojant valstybės ir jos piliečių saugumą, visur susodinti, ir kuo gausiau, lojalius, bet ne valstybei, o valdančiai grupuotei asmenis, vadus, vadukus. Bijau, kad nepasitvirtintų ir dar viena informacija apie siekį kovos su terorizmu pretekstu suimti į vienas rankas visų valstybės spec. tarnybų operatyvines tarnybas. Spec. tarnybų veiklos monopolizavimas veda tik į vieną tikslą – diktatūros įtvirtinimą.

- Kokių dar valdžios provokacijų laukti? Kurios jų pavojingiausios mūsų piliečių saugumui?

- Nebespėjame sekti šių naujienų. Ar gali atsakingas Lietuvos užsienio reikalų ministras Turkijos įvykdytos provokacijos viešai raginti Lietuvos piliečius dažniau vykti poilsiauti į Turkiją? Ar negalėtų mūsų valdžia bent patylėti, kai kalbama apie akivaizdžias Turkijos ir teroristinės „islamo valstybės“ sąsajas? Ar galėtų Vyriausybė nereorganizuoti ir nemažinti Lazdijų pasienio užkardos pareigūnų skaičiaus?

Bet pavojingiausios yra tos mūsų valdžios iniciatyvos, kurias valdžia nuo mūsų slepia. Pavyzdžiui, šią savaitę Lietuvon į ekonomikos formą atvyko Ukrainos prezidentas P. Porošenka ir ekonomikos ministras. Pasakėlių apie tai, kaip Lietuva atidarinės Ukrainai vartus į Europos Sąjungos ekonominę erdvę, paklausėme. Bet nė žodžio neišgirdome, ko į šį ekonomikos forumą atvyko Ukrainos gynybos ministras. Jei tai yra slapta misija, tai jo atvykimo nereikėjo garsinti. Neduok Dieve, išlįs koks nors lietuviškas pėdsakas, aiškėjant Ukrainos ginklų tiekimo keliams į „islamo valstybę“. Tapome ne tik finansiniu mūsų valdžios ir jai vadovaujančiųjų įkaitu, bet ir karo bei teroro grėsmės įkaitais.

- Baikime šį interviu kuo nors linksmesniu. Vis dėlto savaitgalis!

- Pabaigsiu Artūro Orlausko komentaru mano veidaknygėje – Paryžiuje pasaulinį gamtosaugos forumą saugojo 2800 policininkų, o Vilniuje 3000 policininkų gaudė vieną narkomaną su automatu, pasiskolintu iš policijos. Matome, iki kokio lygio valdžia nugyvendino vidaus reikalų sistemą. Už tai drąsiai kariausime!

Kalbino Šarūnas Puidokas, ekspertai.eu Visuomeninių ir politinių procesų skyriaus vadovas