Lietuva ir užsienis per savaitę

L-39 Lietuvai reikalingi kaip stalui penkta koja, ypač turint omenyje faktą, kad pastaruoju metu įvairios NATO narės vos ne konkuruoja dėl to, kas galėtų pasiųsti naikintuvus į Baltijos šalis. Apskritai reikėtų tikėtis, kad dabar pagaliau ta psichozė „Lietuva pavojuje“ baigsis, nes tas vietinis triukšmas dėl 2 procentų gynybai (tarsi jie ką nors iš esmės pakeistų) ir demonstratyvūs Aljanso sprendimai savo išorinių sienų stiprinimo srityje (kuriais akivaizdžiai norima kompensuoti neveiksnumą Ukrainoje) labiau primena konjunktūrinius žaidimus nei su tikromis realijomis susijusius žingsnius.

Vyriausybės ataskaita ir prezidentės rinkimų manevrai. B. Obamos bandymas neprarasti Japonijos ir šviesios Rusijos energetikos perspektyvos. Apie tai, ir ne tik, – savaitinėje ekspertai.eu apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje – metinė A. Butkevičiaus vyriausybės ataskaita. Ji buvo optimistinė, daug vietos skiriant socioekonominiams rodikliams, kurie yra gana gražūs (pavyzdžiui, eksporto augimas, emigracijos mažėjimas, verslo sąlygų Lietuvoje gerėjimas ir pan.). Ekspertai skirtingai įvertino ministrų kabineto pasiekimus: vieni parašė aukštesnį, kiti žemesnį pažymį, bet aršios kritikos nebuvo. Kietai sukritikuoti A. Butkevičių liežuvis iš tikrųjų neapsiverčia – kaip ir dirba, stengiasi. Kita vertus, iki galo neaišku, ar, pavyzdžiui, Lietuvos eksportas augo, o emigracija mažėjo dėl vyriausybės pastangų, ar tai vyko savaime. Taip pat neapibrėžta situacija išlieka su keliais strateginiais projektais: SGD terminalas lyg ir bus, o VAE toliau kankinasi, stringa geležinkelis „Rail Baltica“. Galų gale koks skirtumas, kodėl gražėja skaičiai, – svarbiausia, kad gražėja, o vyriausybės nuopelnas vien tas, kad jie neblogėja. Tačiau galutinį verdiktą visada skelbia eiliniai šalies gyventojai. Ir štai, kaip parodė Eltos užsakymu atlikta apklausa, 64 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad reikalai pastaruoju metu Lietuvoje iš esmės krypsta į blogąją pusę, ir tik maždaug kas trečias (34 proc.) mano, kad gerėja. Tokiu būdu užmigti ant laurų valdantiesiems tikrai per anksti, nes yra ko siekti (ypač norėtųsi, kad sklandžiai – t. y. be skaudžių pasekmių gyventojams – praeitų euro įvedimas).

Antroje vietoje šią savaitę – prezidentė ir generalinis prokuroras. Ilgą laiką D. Grybauskaitė atkakliai gynė D. Valį nuo piktų seimūnų, ir staiga atėjo žinia, jog šalies vadovė pati kreipsis į Seimą, kad generalinis prokuroras būtų laikinai nušalintas nuo pareigų, sudarant sąlygas ištirti prieš pustrečių metų jo padarytos avarijos aplinkybes. Ar galima buvo nekreipti dėmesio į tas pustrečių metų senumo (!) aplinkybes? Žinoma. Lietuvoje dar ne tokie dalykai pamirštami. Tačiau D. Grybauskaitė užėmė principinę poziciją, nors per eismo įvykį D. Valys kažko ypatingo nepadarė ir slėpti jo aplinkybių nemėgino. Ir iš kur toks netikėtas prezidentės potraukis skaidrumui? VSD pažymos atveju jo nesimatė. Atsakymas greičiausiai gana paprastas – rinkimai, kurių metu reikia pademonstruoti išskirtinį principingumą. Tik dabar visi, kas dirba su D. Grybauskaite ar yra jos remiami, turėtų rimtai susimąstyti dėl to, kaip lengvai jie, reikalui esant, gali būti paaukoti. Beje, apie VSD. Kai reikėjo pažymos apie Rusijos informacinį karą ir šnipus, saugumas buvo geras. O metinio pranešimo metu paaiškėjo, jog „net atvira agresija Lietuvos pašonėje nepriverčia Valstybės saugumo departamento imtis veiksmingos grėsmių prevencijos šalinant rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kurie kyla iš užsienio ar šalies viduje. Stumdoma atsakomybė už grėsmių prevenciją mažina politinį ir ekonominį Lietuvos atsparumą“. Štai tokie tie negailestingi rinkimai vardan Tėvynės.

Trečia vieta – saugumui. Skrenda naikintuvai, plaukia laivai. Sąjungininkai stiprina Baltijos regiono saugumą. JAV Europos karinių pajėgų vadovybė paskelbė apie planus pasiųsti po vieną desantininkų kuopą į kiekvieną Baltijos šalį ir, kaip teigia Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, į mūsų šalį atvykstančių Amerikos karių apsilankymas nebus vienkartinis, o bus „panašus į nuolatinį buvimą treniruočių formatu“. Taip pat šiame kontekste galima paminėti pranešimą, kad, stiprindama nacionalinių oro pajėgų pajėgumą, Lietuva per dvejus metus planuoja įsigyti daugiau mokymams skirtų lengvųjų atakos lėktuvų L-39 ZA. Kaip pažymėjo KAM Viešųjų ryšių departamento atstovas L. Brazaitis, įsigyti naikintuvus planuojama 2015–2016 metais, ir tam jau yra numatytos lėšos. Tačiau kiek lėktuvų norima nusipirkti ir kiek jie kainuos, KAM neatskleidžia. Kitaip tariant, nenorima šokiruoti visuomenės tuo, kiek pinigų bus išmesta į šiukšlių dėžę, nes tie L-39 Lietuvai reikalingi kaip stalui penkta koja, ypač turint omenyje faktą, kad pastaruoju metu įvairios NATO narės vos ne konkuruoja dėl to, kas galėtų pasiųsti naikintuvus į Baltijos šalis. Apskritai reikėtų tikėtis, kad dabar pagaliau ta psichozė „Lietuva pavojuje“ baigsis, nes tas vietinis triukšmas dėl 2 procentų gynybai (tarsi jie ką nors iš esmės pakeistų) ir demonstratyvūs Aljanso sprendimai savo išorinių sienų stiprinimo srityje (kuriais akivaizdžiai norima kompensuoti neveiksnumą Ukrainoje) labiau primena konjunktūrinius žaidimus nei su tikromis realijomis susijusius žingsnius. Tikra istorija šiandien kuriama šiek tiek toliau į rytus.

Užsienis

Pirma vieta, – kaip jau tapo įprasta, – Ukrainai. Kuo toliau, tuo sunkiau suprasti, kas ten darosi. Prezidento rinkimų kampanija – tikras „demokratinis“ cirkas su dažais ir muštynėmis. Apskritai sunku įsivaizduoti, kaip galės įvykti rinkimai iš esmės pilietinio karo sąlygomis. Tačiau ir karas kažkoks prieštaringas. Tai Kijevas pradeda antiteroristinę operaciją, tai nutraukia, tai vėl pradeda, tai vėl nutraukia. Ir visa tai keistai sutampa su aukštų JAV pareigūnų vizitais į Ukrainos sostinę. Jie, kaip rašyta anksčiau, skatindami O. Turčynovą ir Co. kietesniems veiksmams separatistų atžvilgiu (kurie suintensyvėja po jų apsilankymų), iš esmės žaidžia Kremliaus pusėje, ir Ukrainos valdančiųjų blaškymasis galimai susijęs su atsirandančiu supratimu, jog taip galima ir „ant ledo“ likti, o Ženeva galimai tapo antruoju Miunchenu. O gal tiesiog jėgų neužtenka. Juokingiausia buvo išgirsti, kad Ukrainos specialiosios pajėgos, užėmusios blokpostą prie Slaviansko, pasiėmė jo maisto produktus, kas šiaip nenuostabu, nes situacija dėl maitinimo šalies kariniuose padaliniuose sudėtinga (užtenka pažiūrėti šiuos kadrus). Tuo metu V. Putinas su sunkiai paslepiama šypsena komentuoja įvykius kaimyninėje šalyje, perspėdamas jos vadovus dėl klaidų ir pasekmių. Su šypsena todėl, kad tik ir laukė progos sutvarkyti šią „chuntą“ iki pat Odesos, o gal ir Kijevo (greičiausiai tam ir „karines pratybas“ vėl pradėjo). Tokiu būdu šansų išsaugoti teritorinį vientisumą Ukrainai lieka vis mažiau, ir kontrteroristinė operacija labiau panaši į kracho, o ne pergalės pradžią. Vienu metu atrodė, kad Jugoslavijos dezintegracijos tragedija taps paskutinė tokia Europoje. Pasirodo, ne.

Antroje vietoje – energetinės Rusijos alternatyvos. Seniai verda diskusija dėl to, ar surastų Maskva kitus pirkėjus savo naftai ir dujoms, jeigu jų atsisakytų ES valstybės. Štai D. Medvedevas Dūmoje pareiškė: „Iš tikrųjų mūsų svarbiausias partneris šiandien yra Europos Sąjunga, ir mes neketiname inicijuoti ekonominių ryšių mažinimo. Tai ne mūsų interesai – mūsų prekybos su jais vertė siekia 400 mlrd. dolerių. Tačiau jeigu mūsų partneriai Vakaruose vis dėlto padarys tokią klaidą, aš įsitikinęs, kad intensyvus darbas kitose rinkose leis mums minimizuoti nuostolius, o gal net dar ką nors papildomo priauginti.“ Greičiausiai tai yra gudravimas – naujus stambius prekybos partnerius, taip pat energetikos srityje, greitai surasti sunku. Kita vertus, dėmesio verta žinia, kad Rusija susitarė su Turkija dėl dujotiekio „Mėlynasis srautas“ pralaidumo didinimo nuo 16 iki 19 mlrd. kubinių metrų per metus. Tačiau „kitų rinkų“ gali net neprireikti. Europa tai ruošiasi stabdyti „Pietų srauto“ statybas, tai sako, kad diskusijos tęsiamos, o Austrija tuo metu derasi su „Gazprom“ dėl prisijungimo prie šio projekto. Galiausiai pati Rusija įtvirtina savo karines pozicijas naftos ir dujų turtingoje Arktyje. Išeitų, kad Kremlius energetiškai neprapuls, o Europa (tiksliau, kai kurie jos atstovai) tik daug triukšmauja ir „tęsia diskusijas“.

Trečioje vietoje šią savaitę – JAV prezidento vizitas į Aziją, kurio metu jis aplankys Japoniją, Pietų Korėją, Malaiziją ir Filipinus. Pažymėtina, kad šiame sąraše nėra Kinijos, kas nenuostabu, kadangi pagrindinis kelionės tikslas – įtikinti sąjungininkus, kad Amerika vis dar stipri ir kad ji nepaliks jų likimo valiai. Vangi Vašingtono reakcija į Krymo prijungimą prie Rusijos ir tolesnę jos ekspansiją Ukrainoje privertė pasaulį suabejoti JAV galia ir ryžtingumu, o tai verčia partnerius savarankiškai rūpintis savo saugumu, vadinasi, silpnina Amerikos pozicijas atitinkamuose regionuose. Kalbant apie Rytų Aziją, situacija yra gana paprasta. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai įsitvirtino joje, ir pagrindiniais jų geostrateginiais placdarmais (jau nekalbant apie ekonominių ryšių svarbą) tapo Japonija bei Pietų Korėja (prieš Kiniją ir Šiaurės Korėją). Šiandien Tokijas ėmė ryžtingai demonstruoti ambiciją atsikratyti globos ir tapti daugiau ar mažiau savarankiška (taip pat karine) galia regione. JAV silpnumas Rusijos atžvilgiu tik patvirtina japonų intencijų teisingumą. Kita vertus, jiems vis dar reikalinga Amerikos parama, bet būtų ne pro šalį viešos jos garantijos. Todėl B. Obamos pareiškimas, kad salos, dėl kurių ginčijasi Japonija ir Kinija, yra dalis saugumo sutarties tarp Japonijos ir Amerikos, taip pat pasakymas, kad „mūsų santykiai su Kinija nėra ir nebus vystomi Japonijos ar kokio nors kito sąjungininko sąskaita“, turėtų padėti Vašingtonui neprarasti Japonijos, kuri kitaip galėtų nusivilti partneryste su JAV. Tuo pat metu Amerika nenorėtų peržengti „raudonos linijos“ santykiuose su Kinija dėl glaudžių ekonominių santykių tarp šalių. Bet ant dviejų kėdžių sėdėti negalima – reikia rinktis, ir B. Obamos pasirinkimas iš esmės teisingas: dabar reikia išsaugoti strateginę partnerystę su Japonija (buvimą regione), o su Kinija prekyba vyks ir toliau, nes ekonominė priklausomybė yra abipusė (kaip kritikuojančiai Rusiją Europai yra gyvybiškai svarbūs rusiški energetiniai ištekliai, taip geopolitiškai konfliktuojančiai su JAV Kinijai gyvybiškai svarbi Amerikos rinka).