Mįslingas Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) įsteigimas, dar mįslingesnis privačių fizinių ir juridinių asmenų šioje bendrovėje atsiradimas, neskaidri „Klaipėdos energijos“ ir „Klaipėdos vandens“ uždirbto pelno dalybų tvarka tėra dėsningas „liberalios“ politikos, kuri prasidėjo Klaipėdos miesto savivaldybės meru tapus idėjiniam liberalų tėvui Eugenijui Gentvilui, rezultatas.
Priminsiu tik kelis epizodus, kurie susiję su E. Gentvilo veikla, kai dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės meru bei vadovavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) direkcijai.
Istoriniai sandėliai parduoti „už balus“
1999 m. Klaipėdos miesto savivaldybė, kurios meru tuomet dirbo E. Gentvilas, buvo paskelbusi dviejų pastatų Žvejų g. 8a ir 8b pardavimo konkursą. Šie pastatai yra pačioje Klaipėdos širdyje prie pat senosios Smiltynės perkėlos ir turėjo neįkainojamąją vertę. Pagal konkurso šiems pastatams parduoti sąlygas, šie pastatai turėjo būti parduoti ne didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, kaip reikalauja Viešųjų pirkimų įstatymas.
Laikraščio „Laisvas laikraštis“ duomenimis, vietoje to buvo paskelbtos niekur negirdėtos sąlygos, kad pastatų pardavimo konkurso nugalėtoju bus nustatytas pagal valdininkų duotus „balus“. Nors bet koks valstybės turtas galėjo būti parduodamas tik viešame konkurse didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, tačiau tuomet buvo nutarta kitaip.
„Konkurso dalyvių pasiūlymai bus vertinami balais: a) siūloma pastatų Žvejų 8a ir 8b pirkimo kaina – iki 15 balų, b) verslo planas – iki 35 balų, c) investicijų planas – iki 50 balų”, - skelbė konkurso sąlygos, kurios šiandien keltų nuostabą, rašoma „Laisvame laikraštyje“.
Įdomiausia, kad tokias konkurso sąlygas paskelbė save teisininku pristatantis Aidas Feliksas Palubinskas, artimas E. Gentvilo draugas. A. Palubinskas tuomet buvo paskirtas likviduojamos ne pelno organizacijos „Dangės uostas“ likvidatoriumi. „Dangės uostas” tuomet ir valdė miesto savivaldybės jam perduotą turtą – jau minėtus du pastatus Žvejų gatvėje.
„Laisvo laikraščio“ duomenimis, tie pastatai buvo parduoti už juokingą sumą - 1,1 mln. Lt.
Pardavimo sąlygose buvo nurodyta, kad pastatų pirkėjas turi sutvarkyti pastatus pagal miesto tarybos patvirtintą detalųjį planą, atlikti pasukamojo tilto per kanalą restauravimo ir remonto darbus, sutvarkyti Danės upės krantinę bei šalia esančius privažiavimo kelius. Sąlygose yra ir toks sakinys: „Bendra darbų kaina traktuojama kaip pirkėjo įsipareigojimas investuoti šią sumą į perkamą objektą ir jo aplinką”. Ką jis reiškė, nesugebėjo paaiškinti nė vienas Klaipėdos savivaldybės tarnautojas.
Natūralu, kad tokių sąlygų įvykdyti negalėjo nė vienas pirkėjas, išskyrus tą, kuris žinojo, jog tų sąlygų nereikės vykdyti, o jos sugalvotos tik tam, kad atbaidytų galimus konkurentus.
Taip ir atsitiko, toliau rašo „Laisvas laikraštis“. Šiame konkurse dalyvavo vienas dalyvis – geras E. Gentvilo pažįstamas verslininkas Vytautas Nemunis, kuris šiuos pastatus ir sklypą nusipirko už 1,1 mln. Litų. Po kelerių metų V. Nemunis šį turtą pardavė jau už rinkos kainą, neįvykdęs nė vieno savivaldybės užkrauto įsipareigojimo.
Įdarbino ir žmoną
„Laisvo laikraščio“ manymu, visas šis skandalas su sandėlių pastatais Žvejų gatvėje atrodė kaip sąmoninga ir ilgai rengta afera. Mat Klaipėdos miesto taryba dar 1996 m. nutarė steigti municipalinį uostą Klaipėdoje, tačiau kažkodėl įsteigė ne UAB, bet pelno nesiekiančią įmonę. Jos steigėjais tapo Klaipėdos savivaldybė, įnešusi jau minėtą turtą į šios įmonės kapitalą, bei visuomeninė organizacija „Budys“, kuri įnešė metalo laužą primenantį laivą „Vandenis“.
Aišku, kad tas municipalinis uostas Klaipėdoje nieko neveikė, kol galiausiai E. Gentvilas nutarė jį likviduoti, nes esą reikia gražinti skolas. Likvidacinės komisijos pirmininku E. Gentvilas paskyrė gerą savo draugą, jau minėtąjį krikščionį demokratą A. F. Palubinską, kuris mėgo prisistatyti „teisininku“. Tačiau šis „teisininkas“ nežinojo, kad valstybės turtas Lietuvoje parduodamas viešame aukcione, o ne už jo paties pirkėjams suteikiamus „balus“.
Be to, rašo „Laisvas laikraštis“, vos tapęs municipalinio uosto likvidatoriumi, A.Palubinskas į darbą priėmė E. Gentvilo žmoną Aušrą Gentvilienę.
Pardavė, nors neturėjo teisės
Dar viena istorija. 1998 m. E. Gentvilas pardavė dalį istorinio Vitės kvartalo AB Klaipėdos jūrų kovinių kompanijai (KLASCO), nors to daryti neturėjo teisės. Todėl dabar Klaipėdos miesto savivaldybė turi grąžinti keliolika milijonų litų.
Prieš dvejus metus galutine ir neskundžiama Lietuvos teismo nutartimi buvo pripažinta, kad 1998 metais įvykęs Vitės kvartalo pardavimo sandoris buvo neteisėtas. Klaipėdos apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, teismui įrodė, kad šis sandoris buvo atliktas pažeidžiant Žemės reformos įstatymą. Jame pažymėta, kad paveldosauginės teritorijos negali būti perleistos juridiniams asmenims.
Miestas privalės grąžinti kompanijai už sklypą gautus pinigus. O jų ne tiek ir mažai – KLASCO už tris sklypus sumokėjo apie 2,4 mln. litų ir įsipareigojo per penkerius metus miesto reikmėms skirti apie 9 mln. litų. Kompanijos lėšomis buvo įrengta Naujojo Sodo ir Naujosios Uosto gatvių sankryža. Dar 600 tūkst. litų buvo investuota į Gegužės ir Naujojo uosto gatvių sankryžos rekonstrukciją.
Bendradarbiavimo dėl dalies Klaipėdos miesto Vitės kvartalo panaudojimo ir infrastruktūros plėtojimo sutartį 1998 m. sausio 30 d. pasirašė susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas, Klaipėdos apskrities viršininkas Laisvūnas Kavaliauskas ir Klaipėdos miesto meras E. Gentvilas.
Teismui pripažinus šią sutartį niekine, kas kaltas dėl to, kad senamiesčio žemė atiteko verslo struktūroms, aiškintasi nebuvo. Neteisėtus sandorius laiminusių valdininkų nubausti nebeįmanoma - jų veikoms suėjęs senaties terminas.
E. Gentvilas gali tik trinti rankomis, mat per tuos metus KLASCO skyrė savivaldybės reikmėms, miesto infrastruktūrai pagerinti visus 9 mln. litų. O pridėjus dar 2,4 mln. litų grąžini reikėtų net 11,4 mln. Lt. Ir tai be delspinigių ir be galimų nuostolių, kuriuos patirtų KLASCO, netekusi sklypo.
Sklypą „padovanojo“ degalinei
Dar viena afera, kurią E. Gentvilo šalininkė Lina Domarkienė, tuomet vadovavusi savivaldybės Ekonomikos ir finansų departamentui, pavadino „aukštuoju pilotažu“.
1999 m. buvo sudaryta jungtinės veiklos tarp UAB “Lietuva Statoil” ir Klaipėdos miesto savivaldybės, pagal kurią degalinių tinklo operatorius skyrė lėšų buvusiai Kosmonautų gatvės antrai eismo juostai nutiesti ir P. Lideikio, Herkaus Manto ir Liepojos gatvių sankryžai rekonstruoti. Mainais už tai „Statoil Lietuva“ gavo sklypą itin patrauklioje vietoje. Užtat miesto biudžetas už jį negavo nė cento.
Teisinamasi, esą 1998 m. kovą įsigaliojus Žemės nuomos įstatymui, žemę galima buvo nuomoti tik aukciono būdu. Tačiau jo skelbimo tvarka nebuvo sukurta iki pat 1999 m. birželio. Tų metų kovo mėnesį, praėjus metams nuo įstatymo priėmimo, pasirodė tik naudojamų valstybinės žemės pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarka. E. Gentvilas nenorėjo laukti, todėl ir buvo nutarta sudaryti miestui nuostolingą sutartį.
Tiesa, „Lietuva Statoil“ skyrė lėšų būtiniems infrastruktūros darbams. Bendra darbų vertė anų metų kainomis viršijo 6 mln. Lt.
Tačiau jei miesto savivaldybė būtų palaukusi dar kelis mėnesius, Vyriausybė patvirtins žemės aukcionų rengimo tvarką, miestas būtų gavęs kelis milijonus litų už sklypo nuomą. O UAB „Lietuvos Statoil” infrastruktūrai plėtoti ir taip būtų skyrusi lėšų.
Prieš šį projektą protestavusių klaipėdiečių teigimu, nutiesta kelio atkarpa negali būti vertinama, kaip labdara miestui. Juk šiuos darbus būtinai savo lėšomis turėtų atlikti bet kuris pirkėjas, įsigijęs sklypą viešame konkurse. Žemės sklypo pirkėjui mieste sutvarkyti aplinką yra būtina sąlyga pagal papildomas infrastruktūros plėtros sutartis – tokių įsipareigojimų neprisiimančios bendrovės netenka teisės dalyvauti miesto aukcionuose.
Įsileido „Maximą“
Būtent E. Gentvilo „meravimo“ laikais, 2000-aisais, į Klaipėdą įžengė ir giliai šaknis įleido UAB „Vilniaus prekyba“. Ji buvusio namų statybos kombinato patalpose įrengė ir atidarė didžiausią prekybos centrą Baltijos šalyje, kuris ilgainiui išsivystė į „Akropolį“, nuviliojusį klientus iš senamiesčio.
Be jokios abejonės, didelė dalis kaltės tenka ir tuomečiams miesto planuotuojam Kastyčiui Macijauskui, apie kurio glaudžias sąsajas su „Vilniaus prekybos“ savininkais tuomet garsiai kalbėta. Jo žmona Nijolė buvo įdarbinta "Akropolio" administracijoje.
Tačiau meras E. Gentvilas, vadovavęs savivaldybės Tarybai, mielai tvirtino šio monstro, statomo beveik pačiame centre, projektą.
UAB „VP nekilnojamas turtas“ generalinio direktoriaus Mindaugo Marcinkevičiaus teigimu, bendra investicija į šį objektą siekė apie 50 milijonų litų. Vien jo statybinė vertė - 35 milijonai litų. Be to, dar 5 milijonai buvo investuoti į Klaipėdos miesto infrastruktūrą – Kauno gatvę ir Taikos pr. bei Kauno gatvės sankryžai įrengti.
Daugiausiai pažeidimų
2004 m. Valstybės kontrolės atliktame Rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui (KVJU) plėsti naudojimo vertinimo ataskaitoje juodu ant balto parašyta, kad auditorių tikrintu 1990 m. - 2004 m. laikotarpiu daugiausiai įstatymų pažeidimų buvo padaryta 1997-2001 m. Būtent tuomet, kai Klaipėdos miesto savivaldybės meru dirbo E. Gentvilas.
Dalis KVJU plėsti nustatytų rezervinių teritorijų iki audito atlikimo buvo priskirtos jūrų uostui, o dalis teritorijų valdyti patikėjimo teise buvo perduotos Klaipėdos miesto savivaldybei. Tam, kad plėstų uostą, Vyriausybės sprendimu buvo sudaryta uosto plėtojimo tarybą, kuri turėjo reguliuoti santykius tarp uosto, Klaipėdos savivaldybės bei Vyriausybės įstaigų.
Ši taryba dar 1993 m. rugsėjo 14 d. patvirtino rezervines teritorijas, kurių reikės KVJU plėtrai. Uosto įstatymu buvo įtvirtinta nuostata, kad uosto rezervinėse teritorijose esantys statiniai ar kitas nekilnojamasis turtas negali būti parduodami privatininkams. Tačiau nebuvo parengta tvarka, kaip eksploatuoti šį turtą, todėl tai buvo vienas iš esminių elementų, lėmusių aplinkybę, kad rezervinės teritorijos buvo panaudotos ne jūrų uosto plėtrai.
Vyriausybės nutarimuose KVJU plėtrai buvo nustatytos septynios rezervinės teritorijos. Jų bendras plotas atliekant auditą buvo apie 101 ha.
Audito metu buvo atrinktos ir išnagrinėtos valstybinės žemės sklypų – Lakštučių g. 4, Žuvėdrų tako g. 17, Mituvos g. 1, Minijos/Dubysos g. 90/3, Gegučių g. 3, Minijos g. 44 bylos.
Įvertinus žemės sklypuose – Lakštučių g. 4, Žuvėdrų tako g. 17, Mituvos g. 1, Minijos/Dubysos g. 90/3 (čia dabar stovi „Statoil“ degalinė), Gegučių g. 3, Minijos g. 44 („Orlen“ degalinė) vykdytus nuomos, subnuomos bei pardavimo sandorius, nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje ir Klaipėdos miesto savivaldybėje daugiau kaip 20 kartų pažeisti Žemės nuomos, Teritorijų planavimo įstatymo, Vyriausybės nutarimų, kuriais teritorijos priskirtos rezervinėms, taip pat statybos leidimų išdavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.
Pavyzdžiui, Mituvos g. 1 esantį pastatą, VĮ Registrų centras įkainotą 159 587 Lt, Valstybės turto fondas 2001 12 07 pardavė nugriauti privačiam fiziniam asmeniui už 20 Lt. Pastatas buvo savavališkai rekonstruotas. Po to Klaipėdos miesto savivaldybė, vadovaujama E. Gentvilo, 2003 01 16 suformavo šiam pastatui eksploatuoti reikalingo žemės sklypo ribas, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija jam eksploatuoti reikalingą žemės sklypą išnuomojo, leidžiant nugriovimui skirto pastato savininkui rengti sklypo detalųjį planą.
Tai tik vienas atvejis. Tuomet rezervinėje KVJU teritorijoje Minijos g. vienas šalia kito išdygo „Omnitel“ administracinis pastatas, „Statoil“ degalinė, vėliau – „Orlen“ degalinė. Uostas neteko milijoninės vertės žemės sklypų, kurie galėjo būti panaudoti gamybinei veiklai.
„Išplauti“ pinigai Šventojoje
Tapęs KVJU direkcijos vadovu E. Gentvilas taip pat sugebėjo pasižymėti. Šventosios „uostui“ įrengti, kanalui pagilinti ir plaukiojančioms prieplaukoms įrengti 2010-2011 m. buvo „ištaškyta“ apie 4 mln. litų.
Ignoruodamas specialistų perspėjimu, kad neverta gilinti Šventosios žiočių, kol nėra pastatytas šiaurinis molas E. Gentvilas užsispyręs reikalavo iškasti gruntą iš upelio ir pagilinti jo vagą bent iki 3 metrų. Gilinimo darbai kainavo 1,3 mln. litų, prieplaukų įrengimas – dar apie 2,7 mln. litų.
Pasekmių neteko ilgai laukti. Praėjus vos kelioms savaitėms po triukšmingos „antro Lietuvos uostamiesčio“ atidarymo ceremonijos, Šventosios vagą užnešė smėlis, o į uostelį atplaukusios jachtos nebegalėjo išplaukti.
Šiuo metu Šventąja į jūrą išplaukti tegali tik plokščiadugnės priekrantės žvejų valtys. Kaip ir prieš „rekonstrukciją“, kuri kainavo apie 4 mln. Lt.
Neskaičiuojame, kiek kainavo darbuotojų, kuriems buvo įsakyta „rūpintis“ Šventosios reikalais, darbo užmokestis. 2010 m. rugsėjį E. Gentvilas paskyrė savo padėjėją Airidą Čėsnienę KVJU direkcijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Šventosios uostui. E. Gentvilui palikus KVJU direkciją, pareigų neteko ir A. Čėsnienė. Tačiau partija jos nenuskriaudė. Šiuo metu ji pluša Klaipėdos miesto savivaldybėje jaunimo reikalų koordinatore.
Prarado pelną
KVJU direkcijai vadovaujant E. Gentvilui, o Susisiekimo ministerijai – jo mokiniui Eligijui Masiuliui, iš Lietuvos jūrų uosto buvo nutarta atimti pajamas, kurios teisėtai jai priklausė, tačiau Finansų ministerijos buvo pavadintos „dividendais“. Nei daug nei mažai, pusę 2012 m. gauto „pelno“ - 44,78 mln. litų. Tiek E. Masiulis, tiek E. Gentvilas nė kiek nesipriešino tokiam grobuoniškam Vyriausybės užmojui.
Pagal KVJU įstatymą, direkcijos sąmatą sudaro pajamos ir išlaidos, kurios ir turi būti visos skirtos uosto infrastruktūrai plėtoti, ją prižiūrėti, taip pat direkcijos administracinėms išlaidoms.
Matyt, kažkuriais metais dalis iš tų 150 mln. litų, kuriuos rinkliavų ir žemės nuomos pavidalu surenka KVJU direkcija, liko nepanaudota, tai finansų ministrė Ingrida Šimonytė juos pamatė ir pasiūlė tuos pinigus pasidalinti. Už tokį nerūpestingumą E. Gentvilas nusipelnė mažų mažiausiai papeikimo, kad neįvykdė programos ir nepanaudojo lėšų. Tačiau, kaip ir ankstesniais atvejais, jis išliko „sausas“.