Prarastas dešimtmetis

F. Scottas Fitzgeraldas (1896–1940) – turbūt garsiausias amerikiečių „prarastosios kartos“ rašytojas. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo sulaukęs literatūrinės sėkmės, gaudavo didelius honorarus, kuriuos greitai išleisdavo. Tai buvo džiazo amžiaus pradžia, JAV tada klestėjo, ir gyvenimas daugeliui žmonių atrodė tarsi begalinis pokylis: naujos muzikos, naujų šokių ir gana laisvo elgesio era. Kad galėtų nerūpestingai ir prašmatniai gyventi, F. Scottas Fitzgeraldas daug rašė. 1922 m., netrukus po pirmojo romano, išleidęs apsakymų rinkinį „Džiazo amžiaus pasakojimai“, dar sykį pasirodė esąs rašytojas, gebantis geriausiai aprašyti savo kartą. Tais pačiais metais išėjo ir jo romanas „Gražūs ir prakeikti“, o 1925 m. – „Didysis Getsbis“. F. Scotto Fitzgeraldo apsakymus spausdino „Saturday Evening Post“, „Red Book“, „Liberty“, „Collier’s“ ir kiti žurnalai. Tik po 1929 m. JAV ekonominės krizės jis nebebuvo toks populiarus. Mirė Holivude, kur gyveno beveik nežinomas. Bet po pusės amžiaus F. Scotto Fitzgeraldo knygų kasmet jau būdavo užsakoma daugiau, negu buvo parduota per visą jo gyvenimą. 1989 m. pirmojo F. Scotto Fitzgeraldo romano „Šioje rojaus pusėje“ (pasirodžiusio 1920 m.) leidėjo proanūkis Charlesas Scribneris III išleido rašytojo dukteriai Scottie dedikuotą Pietų Karolinos universiteto profesoriaus Matthew J. Bruccoli suredaguotų 43 geriausių F. Scotto Fitzgeraldo apsakymų rinkinį. Anot profesoriaus M. J. Bruccoli, kaip tik daugybėje įvairiausių apsakymų aiškiausiai juntamas F. Scotto Fitzgeraldo prozos žavesys. Kiekviena iš tų istorijų – tarsi akinantis poetiškos rašytojo vaizduotės, elegancijos ir dramatiško požiūrio į pasaulį blyksnis.

„Prarastas dešimtmetis“ 1939 m. gruodžio mėnesį buvo išspausdintas žurnale „Esquire“. Leidykla „Sofoklis“ šįmet ketina išleisti į lietuvių kalbą išverstų F. Scotto Fitzgeraldo apsakymų rinkinį.

Visokių žmonių ateidavo į savaitraščio redakciją, ir Orisonas Braunas visaip su jais bendraudavo. Laisvalaikiu jis galėdavo sakytis esąs „vienas iš redaktorių“, – bet darbo laiku būdavo tiesiog garbanotas vaikinas, prieš metus dar redagavęs Dartmuto „Žaltvykslę“, o dabar mielai atliekantis įvairias ne per maloniausias užduotis, nuo neįskaitomų rankraščių šifravimo iki pasiuntinuko, nors taip ir nevadinamo, pareigų.

Jis į vyriausiojo redaktoriaus kabinetą palydėjo svečią – išblyškusį aukštą keturiasdešimtmetį vyriškį didinga šviesia ševeliūra, iš pažiūros gal ne tokį jau drovų ar baikštų ir ne tokį atitrūkusį nuo šio pasaulio, kokie būna vienuoliai, bet vis dėlto turintį visų šių bruožų. Pavardė vizitinėje kortelėje, Luisas Trimblas, kažką lyg ir priminė, tačiau, neturėdamas už ko užsikabinti, Orisonas per daug nesuko galvos, – bet paskui ant jo rašomojo stalo sučirškė skambutis ir, remdamasis ankstesne patirtimi, Orisonas suprato, kad šiandien priešpiečiams gaus poną Trimblą.

– Ponas Trimblas… Ponas Braunas, – supažindino juos Už Priešpiečius Sumokanti Piniginė. – Pono Trimblo čia ilgai nebuvo. Bent jau jam pačiam atrodo, kad ilgai, – beveik dvylika metų. Yra žmonių, kurie džiaugtųsi, kad nepatyrė, kas čia dėjosi pastarąjį dešimtmetį.

– Taigi, – tarė Orisonas.

– Šiandien negaliu eiti priešpiečių, – toliau šnekėjo jo bosas. – Nusivesk jį į „Vuazeną“ arba į „21-o klubą“, arba šiaip kur nors, kur norės. Ponui Trimblui atrodo, kad jis daug ko nematė.

Trimblas mandagiai paprieštaravo:

– Oi, aš ir vienas galiu pasivaikščioti.

– Neabejoju, drauguži. Kadaise niekas šito miesto nepažino geriau už tave… Jei Braunas mėgins tau aiškinti, kas čia per karietos be arklių, tiesiog parsiųsk jį pas mane. O pats grįžk prieš ketvirtą. Gerai?

Orisonas pasiėmė skrybėlę.

– Jūsų čia nebuvo dešimt metų? – paklausė jis lifto kabinoje, kai juodu leidosi žemyn.

– Tada tik pradėjo statyti „Empire State“ dangoraižį, – tarė Trimblas. – Tai kelintais metais?

– Gal 1928-aisiais. Bet, kaip sakė mano bosas, turėtumėt džiaugtis, daug ką praleidęs. – Paskui, zonduodamas aplinkybes, Orisonas dar pridūrė: – Tikriausiai matėt visokių įdomesnių dalykų?

– Negalėčiau taip teigti.

Juodu išėjo į gatvę, ir matydamas, kaip Trimblas susiraukė, išgirdęs eismo ūžesį, Orisonas dar kartą pamėgino atspėti:

– Buvote nutolęs nuo civilizacijos?

– Tam tikra prasme.

Iš tokio trumpo ir santūraus atsakymo Orisonas suprato, kad šis žmogus prašneks tik kai pats panorės, – ir jam staiga dingtelėjo, kad Trimblas ketvirtąjį dešimtmetį gal praleido kalėjime ar kokiame beprotnamyje.

– Štai ir garsusis „21-o klubas“, – tarė jis. – O gal norėtumėte pavalgyti kur nors kitur?

Trimblas tylėdamas atidžiai apžvelgė rausvo smiltakmenio pastatą.

– Prisimenu, kada „21-o klubas“ išgarsėjo, – galiausiai atsakė, – maždaug tais pačiais metais kaip ir „Moriartis“. – Paskui beveik atsiprašomai pasiūlė: – Gal kokias penkias minutes paėjėtume Penktuoju aveniu, o tada jau pavalgysime ten, kur būsime atsidūrę. Kur nors, kur galėčiau pažiūrėti į jaunimą.

Orisonas dirstelėjo į jį ir vėl įsivaizdavo grotas, pilkas sienas ir durų skląsčius; dar pagalvojo, ar neturėtų pono Trimblo supažindinti su kokiomis sukalbamomis panelėmis. Tačiau neatrodė, kad ponas Trimblas mąstytų apie tai, – svečio veide įžvelgęs visus kitus norus nustelbiantį nuoširdų smalsumą, Orisonas mėgino prisiminti, ar jo pavardė nebus kaip nors susijusi su admirolo Berdo slėptuve Pietų ašigalyje arba su Brazilijos džiunglėse pradingusiais lakūnais. Kad ponas Trimblas kadaise buvo, o gal ir tebėra neeilinis žmogus, Orisonas nė kiek neabejojo. Bet vienintelis pono Trimblo praeities paslapčių raktas, – kurio Orisonas vis dar niekaip nepritaikė, – galėjo būti tik tai, kad jis, kaip koks kaimietis, klusniai stabčiojo prie šviesoforų ir šaligatviu ėjo stengdamasis laikytis arčiau parduotuvių, o ne palei pat gatvę. Kartą sustojo ir įsmeigė akis į galanterininko vitriną.

– Krepo kaklaraiščiai, – sumurmėjo. – Nemačiau tokių nuo tada, kai baigiau koledžą.

– O kuriame mokėtės?

– Masačusetso technikos.

– Jis tikrai garsus.

– Kitą savaitę ketinu ten pasižvalgyti. O dabar kur nors čia pavalgykim… – Juodu jau artėjo prie Šešiasdešimtosios gatvės. – Jūs pasirinkit.

Čia pat, už kampo, buvo geras restoranas su keliais staliukais lauke, po stogeliu.

– Ką labiausiai norėtumėt pamatyti? – paklausė Orisonas, kai abu atsisėdo.

Trimblas akimirką pamąstė.

– Na… gal žmonių pakaušius, – tarė. – Ir kaklus, jungiančius galvas su kūnais. Ir dar norėčiau išgirsti, ką tos dvi mergytės sako tėvui. Iš tiesų man rūpi ne ką jos nori pasakyti, o kaip jų žodžiai sklendžia ore arba nuslopsta, kaip susičiaupia burnytės, kai baigiasi sakinys. Svarbiausias čia ritmas – Koulas Porteris 1928-aisiais kaip tik todėl ir grįžo į Jungtines Valstijas, kad pajuto čia skambančius naujus ritmus.

Orisonas neabejojo, kad jau rado, už ko užsikabinti, bet, kadangi buvo itin delikatus, iškart nepuolė visko aiškintis, – netgi užgniaužė staiga kilusį norą pasakyti, jog šįvakar Karnegio salėje bus puikus koncertas.

– Ir kiek sveria šaukštai… – toliau šnekėjo Trimblas. – Jie tokie lengvi. Mažytis dubenėlis su rankenyte. O tas žvairakis padavėjas… Kadaise jį pažinojau, bet jis manęs turbūt neprisimena.

Vis dėlto, kai juodu jau ėjo iš restorano, tas padavėjas spoksojo į Trimblą gerokai suglumęs, tarytum beveik atpažinęs. Gatvėje Orisonas nusijuokė:

– Per dešimt metų žmonės daug ką pamiršta.

– Aš ten pietavau pernai, gegužės mėnesį… – tarstelėjo Trimblas.

Orisonas mintyse nusprendė, kad jam gal ne visi namie, ir staiga prakalbo kaip gidas:

– Iš čia labai aiškiai matyti Rokfelerio centras, – entuziastingai parodė, – ir Kraislerio pastatas, ir Armistedo, tarsi koks visų naujesnių tėvelis.

– Armistedo… – Trimblas klusniai pažvelgė į tą pusę. – Taip – aš jį projektavau.

Orisonas šypsodamas papurtė galvą – buvo įpratęs bendrauti su visokiais žmonėmis. Bet jau šito pasakymas, kad tame restorane pietavo pernai, gegužės mėnesį…

Jis sustojo prie kertiniame pastato akmenyje įtaisytos varinės memorialinės lentos ir perskaitė:

– Pastatytas 1928-aisiais.

Trimblas linktelėjo:

– Bet kaip tik tais metais užgėriau – gėriau neišsiblaivydamas. Todėl iki šiol jo ir nemačiau.

– Oho! – Orisonas lyg sudvejojo. – Gal dabar norėtumėte užeiti į vidų?

– Buvau ten – daugybę kartų. Bet nė karto nemačiau. Ir dabar man rūpi ne šitas pastatas. Jo pamatyti jau turbūt nebegalėsiu. Dabar noriu tiesiog pažiūrėti, kaip žmonės vaikšto, iš ko pasiūti jų drabužiai, kokiais batais jie avi, kokias nešioja skrybėles. Noriu pamatyti žmonių akis ir rankas. Gal galėčiau paspausti jums ranką?

– Žinoma, pone.

– Ačiū. Ačiū. Jūs labai malonus. Tai gal atrodo keistokai… bet žmonės manys, kad mudu atsisveikinam. Ketinu dar truputį paėjėti šituo aveniu, taigi dabar iš tikrųjų atsisveikinkim. Redakcijoje pasakykit, kad grįšiu ketvirtą.

Orisonas akimis nulydėjo nueinantį poną Trimblą, jau beveik manydamas, kad jis tuoj pasuks į kokį barą. Bet šiaip tai vargu ar kam nors, jį matančiam, galėjo ateiti į galvą, kad tas žmogus – girtuoklis.

– Dieve mano! – sumurmėjo Orisonas. – Buvo girtas ištisus dešimt metų.

Jis staiga pačiupinėjo savo palto audinį, o paskui, ištiesęs ranką, prispaudė nykštį prie granitinės didžiulio pastato sienos.

Iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė