Prieš 27 metus buvo įkurtas Sąjūdis(6)

ko gero atėjo laikas pradėti kalbėti FAKTAIS. Ko gero pirmą kartą atkurtos Lietuvos istorijoje TEISINGUMAS/ TEISYBĖ pradėjo leisti pirmus ŽELMENIS. TEISĖ nėgali BŪTI politizuota - o kas aiškėja mūsuose? Vėl apeliuojama ne į TEISĘ, bet emocijas ir kas pirmose gretose ... Artūras Paulauskas ( tarybinis karjeristas/teisininkas ), kandidatas į analogišką postą, Prezidentūros proteže ir dar daug kitų, kurių tarpe ir vėl prie lovio bandantis grįžti toks ponas Z. Vaišvila. Beje, ko gero jo organizuojamame Forume tokių - tartum patrijotinius jausmus keliančių virš TEISĖ - dauguma. Tokia tad kol kas istorijos vystymosi eiga. O tai, kad ŽELMENYS pradeda dygti NUOSTABU.

„situacija tada buvo...“ , kas iš kur atbėgo ir t. t. yra romanas. Likimo Pamąstymai - Čia pat portale: „Birželio 4 d. po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys, žurnalistas Juozas Dringelis.“ ... ir tyla, jokio nekrologo, arba prisiminimų iš Signataru. ... Va, Jums „vienybės pagrindo“ faktas. Juozas Dringelis : „1969–1990 m. – Varėnos rajono tarybos vykdomojo komiteto sekretoriumi.“ Nuo 1963 iki 1990 m. buvo TSKP (LKP) narys. Tačiau 1988 m. aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos narys. „Regis, džiūgavome visi, tartum viena tautos valią pareiškusi šeima“, – apie Kovo 11-ąją rašė signataras J. Dringelis.“ Buvo Lietuvos piliečių chartijos tarybos narys, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. ... Ką norėjau pasakyti?... Pagalvokit, gal ... suprasit.

Situacija tada buvo tokia. Plėtojant gorbio demokratizaciją 1988m. paavasarį ėjo LTSR konstitucijos tobulinimo svarstymai partinėse KPSS organizacijose. Vieną jų buvo rengiama Mokslų Akademijoje netgi šiek tiek ir “Žemynos” ekologinio klubo iniaciatyva, kurio nariai A. Juozaitis, berods A. Medalinskas ir aš buvome pas MA prezidentą akad. J. Poželą, kuris suteikė salę, bet davė suprasti, kad nepridirbtume jam nemalonumų. Tada pas jį svarstėme kaip didinti savarankiškumą ir sureikšminti mokslo vaidmenį sovietinėje valstybėje (- po dvidešimt metų akademikas su pykčiu pasakė, kad mokslo vaidmuo valstybės valdyme, netgi, gerokai sumažėjo). MA komsomolo sekretorius S. Lapienis buvo pastebėtas kažką derinantis su MA “prižiūrėtoju” KGB karininku R. Jurevičium, beje, kurio tėvas, turimais duomenimis yra žuvęs Kursko tankų kautynėse. Atėjus birželio 3d. popietei MA salė buvo sausakimša. Į tribūną pirmiausia įsiropštė šizoidinio būdo moteris – Auksė Aukštikalnienė, kuri užsipuolė papuvusią partokratinę sitemą bei jos tarną – sovietinį saugumą. Tai nuėmė daugeliui baimės stresą, nors A. Skučui aiškinti žmonėms nuo scenos, kad Lietuvoje maždaug kas 50 metų įsikuria Laisvės kovų sąjūdžiai. ir kad reikia sąjūdžio – drąsos ieškoti nereikėjo. Jis bematant išsiuntė į salę kartono lakštus ant kurių pakvietė susirašyti į rėmimo grupes. Režisierius A. Žebriūnas pasiūlė pridurti žodį “persitvarkymo”, o S. Lapienis pasiūlė įkurti …”Žmogaus teisių gynimo” komitetą, bet jo niekas neklausė, nes toks jau egzistavo pas disidentus ir alternatyvaus nebereikėjo. Tada į salę įbėgo Z. Vaišvila, kuris buvo užlaikytas “Komjaunimo tiesos” redakcijoje, kur davė interviu dėl Ignalinos AE. greitai susiorientavo ir pasiūlė demokratiškai išrinkti “Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio” – taip beveik du metus oficialiai vadinosi ši organizacija, iniciatyvinę grupę. Žmonės siūlė vieną po kito – J. Marcinkevičui beliko skėstelėjus rankomis sutikti, o disidentę N. Sadūnaitę išrinkti į grupę neužteko salei tada dar drąsos. Po sambūrio – mažojoje salėje susirinko iniciatyvinės grupės nariai ir pradėjo tartis dėl veiklos – artėjo didžiųjų mitingų metas. Palaipsniui pradėjus leisti kopijavimo aparatais dauginamas “Sąjūdžio žinias” formavosi ir sklido “perestrojkos” toleruojami idealai: viešumas, demokratizacija, suvirenitetas, kuris iš buvimo SSRS sudėtyje palaipsniui virto į Nepriklausomybę. Įdomus R. Ozolo vaidmuo – prieš birželio 3d. jis mus įtikinėjo – vyručiai tik nereikia jokio liaudies fronto – “užteks klubų susivienijimo…”, o Sąjūdžio suvažiavime ragino nesakyti aštrių kalbų, nes “prie Lydos trys tankų divizijos,,,” Sąjūdžio programa buvo naujoviška, inteligentiškai intelektuali, tačiau neturint Sąjūdžio humanitaramas jokio supratimo apie kitokį ūkio modelį, į kovo 11 ateita absoliučiai nepasiruošus, todėl valstybei teko iškentėti nemažus atgimimo skausmus, kurių pasekmes matome ir šiandien. Tie atgimimo metai buvo šviesūs savo siekiais, gėrio idealais, tačiau juk visada revoliucijas rengia idealistai, o pasinaudoja – pragmatikai. Ir visuomenė momentaliai išsisluoksniavo -atsirado kaimo latifundininkai, verslo prichvatizatoriai, ketvirtadalis tautos emigrantų ir galingas likęs skurdo bei masinės antikultūros sluoksnis šiuo metu viršijantis 0,5 mln. Tačiau tai jau kita tema

Prieš Sąjūdžio susikūrimą, jau buvo žinoma, kur nuvesti ir kam vesti Sąjūdį. Koks jo pavadinimas bus nesvarbu. Nes jau tautiniai judėjimai buvo sekami ir reikėjo juos vesti pagal jau griūvančią Berlyno sieną, Maskvos disidentų judėjimą, specialių Rusijos televizijos laidų VZGLIAD - POŽIŪRIS (augančiai įtampai sumažinti ir kontroliuoti)transliaciją. Kiekviena revoliucija turi išsilieti ir kad bus grąžinama Vilniaus katedra, Tautinė vėliava ir Himnas jau buvo žinoma 1988 m. Bet valdžia išliks komunistų ir netgi kgb rezervistų. Suskaičiuokime kiek valdžioje buvusių komunistų išsiauklėjusių marksistine leninine dvasia, tad gauname atitinkamą produktą. Kam ir kur patikėti vesti Sąjūdį manau buvo pasiruošta iš anksto, išskyrus neįtakingas kai kurias Sąjūdžio grupes, kuriose buvo gerai pažįstami žmonės. Panašiai manau buvo kuriama ir ES. Apdairesni ruošiasi palikti ES.

Drakonas mirė- tegyvuoja naujas drakonas, kuris dar plėšresnis.

Prieš 27 metus buvo įkurtas Sąjūdis ir kai jo kūrėjai pasiekė savo tikslą-tapo valstybės „valdovais“, jie „palaidojo“ Sąjūdį, nes jis jiems tapo nereikalingas.