Prisiminkime signatarę Birutę Nedzinskienę

Šiandien neeilinis Birutės Nedzinskienės gimtadienis. Signatarės gimtadienis. Rašau žodį signatarė drąsiai, žiūrėdamas į akis visiems tiems, kurie šaiposi iš šio žodžio.

Birutė Nedzinskienė (Šaulytė) gimė tremtyje 1955 m. gruodžio 4 d. Intoje, Komi autonominėje srityje. Jos tėvelius Oną Girdžiūtę ir Praną Šaulį už Lietuvos partizanų rėmimą 1946 m. liepos 11 d. Karo tribunolas nuteisė 10 metų kalėti griežto režimo lageryje ir dar 5 metus būti tremtyje, jų turtas buvo konfiskuotas.

B. Nedzinskienė baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę, nuo 1978 m. dirbo Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerijoje (tarybų valdžios uždarytoje Kauno Įgulos bažnyčioje) ekskursijų vadove, vyresniąja moksline bendradarbe.

B. Nedzinskienė nuo pirmųjų dienų įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą Kaune (1988 m. birželio 10 d. įsikūrė LPS Kauno iniciatyvinė grupė). Netrukus ji buvo išrinkta LPS Kauno tarybos nare.

Mūsų dabartinei valdžiai, kuri kasdien nežinia kam ir dėl ko aukoja mūsų visų širdį – sunkiai iškovotą ir krauju aplaistytą Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, priminsiu Birutės žodžius, pasakytus 1989 m. vasarą Kaune Santakoje įvykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos žaliųjų judėjimo daugiatūkstantiniame mitinge, kuriame vargu ar kas nors iš dabartinės mūsų valdžios dalyvavo: „Ką mes pasakysime jiems, ar tai, kad esame viena iš seniausių tautų, kad turėjome didžiulę valstybę ir nepajėgėme jos išsaugoti? Kad išgyvenome begalę tautinių išniekinimų, okupacijų, sukilimų, tremčių ir prisikėlimų? Ar taip reikia kalbėti su gyvais ir mirusiais? Visa tai būtų tik graži ir liūdna poezija. Svarbiau nūnai yra pasakyti jiems, kad ir tas paskutinis žemės lopas po mūsų kojomis nėra tvirtas, nors mes ir pabandysime tvirčiau įsispirti į jį, kad gražiai, tauriai ir paprastai galėtume gyventi ir mirti.“

Birutę traukte traukė medžiagos apie ginkluotą pasipriešinimą okupantams pokario metais rinkimas, aukų atminimo įamžinimas. Ji tam skyrė visą savo širdį ir sugebėjimus. 1988 m. liepos 30 d. būsimų signatarų Audriaus Butkevičiaus ir Birutės Nedzinskienės pastangomis buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas. Spalio mėnesį Birutė Nedzinskienė drauge su Jaroslavu Banevičiumi ir Vytautu Žuku pradėjo leisti „Tremtinio“ laikraštį.

B. Nedzinskienė susitikinėjo su buvusias tremtiniais, politiniais kaliniais, rašė ir spausdino „Tremtinyje“ jų prisiminimus, rinko nuotraukas ir eksponatus būsimam muziejui, vadovavo klubo literatūrinei-istorinei sekcijai. Kad susipažintų su archyvine medžiaga, 1988 m. rudenį su kolegomis ji vyko į Vilnių ir drąsiai kreipėsi į KGB Lietuvos skyrių. Tai ji – Birutė.

Svarbus šio Birutės darbo etapas buvo Pirmasis tremtinių suvažiavimas 1988 m. spalio 29 d. Kauno Sporto halėje. 1989 m. birželyje B. Nedzinskienė parengė ir „Tremtinio“ laikraštyje paskelbė studiją apie partizaninį judėjimą Lietuvoje.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, vykusiame Sporto rūmuose Vilniuje 1988 m. spalio 22–23 d., B. Nedzinskienė išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nare. Šio suvažiavimo priimta rezoliucija Nr.21 „Dėl rinkimų“ Sąjūdis apsisprendė dalyvauti okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatė B. Nedzinskienė 1990 m. vasario 24 d. Kauno Panerio rinkiminėje apygardoje Nr.23 laimėjo rinkimus į XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri pakeitė ne tik valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir 1990 m. kovo 11-ąją priėmė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

Kaune Sąjūdžio deputatai buvo išrinkti visose 16 miesto rinkiminių apygardų. Birutė buvo vienintelė moteris, laimėjusi šiuos rinkimus Kaune. Ji nurungė Lietuvos Komunistų partijos Kauno miesto sekretorių Vytautą Arbačiauską ir Adolfą Urboną – už Birutę Nedzinskienę balsavo 57,25 % rinkėjų. Ją išrinko 1-ajame rinkimų ture. Tada buvo tikri rinkimai – juos laimėti reikėjo surinkti daugiau kaip pusę visų apygardos rinkėjų, o ne atėjusiųjų į rinkimus balsų.

Po rinkimų Sąjūdžio laikraščiui „Kauno aidas“ B. Nedzinskienė patvirtino, kad dabar svarbiausia yra Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas.

Šiame interviu Birutė ištarė ir pranašiškus savo likimui žodžius: „... jaučiu didelį norą ieškoti teisybės.“

Bebaime ir pavyzdžiu visiems Birutė buvo ne tik 1991 metų sausyje. Ji buvo viena nuoširdžiausių mūsų kolegių, netausojo savęs, visada dirbo tai, kas tuo metu buvo labai svarbu ar ko vengdavo kiti. Ne visi panorėdavo ar sugebėdavo klausimo ar problemos sprendimui skirti tiek laiko ir pastangų, kiek reikėjo. Tremtinių šeimos tvirtumas ir begalinė meilė Lietuvai, jos žmonėms Birutę traukte įtraukė į pavojingą tikro juodadarbio triūsą.

Sąjūdžio priesakų rinkėjams vykdymas nesibaigė Kovo 11-osios vardiniu balsavimu dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Laisvę reikėjo ir apginti, ir įtvirtinti. Birutė tai darė visapusiškai ir negailėdama savęs iki pat Aukščiausiosios Tarybos darbo pabaigos, vainikuotos subalansuota ir tvirta mūsų Konstitucija, didžiule balsų dauguma Tautos patvirtinta 1992 m. spalio 25-osios referendume. Negailestinga lemtis ir pareigos supratimas neleido jai nurimti iki paskutiniojo atodūsio 1994 m. rugpjūčio 24 d. O prieš tai, 1992 m. spalio 25 d., Lietuvos Seimo rinkimuose ji buvo paniekinta savų, taip pat ir tremtinių organizacijų.

Birutė buvo pavyzdys ir mums, ir visiems ją pažinojusiems. Ji degė Lietuva ir sudegė negailestingai greitai. Darbas privalėjo būti padarytas, nepaisant aukojamos sveikatos ar kolegų konjunktūros. Birutė buvo sunkus žmogus tiems, kurie nenorėjo sakyti tiesos, ir tiems, kurie visų pirma galvojo apie savo naudą.

Paskutinis ir atsakingiausias Birutės darbo baras – veikla Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Komisijoje KGB veiklai tirti – ne tik skaudžiai atvėrė akis jai ir Lietuvai, bet ir buvo, matyt, tas lemiamas smūgis į nugarą. Smūgis, po kurio ji kėlėsi ir kėlėsi tęsti darbą. Dėl šios veiklos ji mus paliko taip anksti, nebaigusi labai svarbių pradėtų darbų. Mums visiems amžinu priekaištu bus be atsako likęs Birutės principingas reikalavimas reglamentuoti šios komisijos veiklą ir nenaudoti jos medžiagos politikoje, domėjimasis, kur dingo komisijos KGB veiklai tirti medžiaga, buvusi Aukščiausioje Taryboje.

1992 m. birželio 2 d. Aukščiausiojoje Taryboje svarstant Komisijos KGB veiklai Lietuvoje ištirti ataskaitą, B. Nedzinskienė ragino kuo skubiau parlamente patvirtinti šios komisijos darbo reglamentą. Ji kalbėjo ir apie kitas rimtas problemas: „Mes neturime nacionalinio saugumo koncepcijos, mes taip pat neturime koncepcijos žmonių, bendradarbiavusių su KGB, atžvilgiu. Viskas yra aišku etatinių darbuotojų atžvilgiu, tačiau neaišku KGB agentūros atveju. Medžiaga nuo 1989 m. buvo pradėta gabenti į Rusiją ir ji yra Rusijoje. Ja gali naudotis kitos valstybės slaptosios tarnybos.“

Komisijos darbas Birutei kėlė didelį rūpestį. 1992 m. spalyje ji vėl kalbėjo apie šias problemas: „Iki šiol komisija neturi reglamento, todėl neaiški jos darbo tvarka, nenumatytos pirmininko ir narių pareigos bei atsakomybė, nėra joje ekspertų ir konsultantų. Dėl šių priežasčių kai kurie komisijos nariai gali daryti, ką nori, nes balsų persvara - dabartinės Sąjūdžio koalicijos pusėje.“ Ji ragino komisiją analizuoti KGB, kaip Lietuvos komunistų partijos įrankio, veiklą Lietuvoje, atskleisti slaptų KGB bendradarbių-informatorių tinklą bei jo poveikį visuomenei, o ne blaškytis tarp politinių simpatijų ir antipatijų. Birutės nuomone, komisija, užuot „lyg rūpestingas gydytojas nustačiusi sergančios Lietuvos visuomenės dalies diagnozę ir pasiūliusi galbūt karčius, bet ligoniui būtinus vaistus, pati užsikrėtė KGB virusu“.

Darbas su agentūrine medžiaga ją įtikino, kad „... KGB dėmesio neišvengė nė viena visuomenės grupė. Buvusių slaptųjų KGB informatorių matome ir Parlamente, ir Vyriausybėje, aukštosiose mokyklose ir masinės informacijos priemonėse, jų yra tarp mokslininkų ir darbininkų, tarp tremtinių, politinių kalinių ir tarp buvusių komunistų“. Ji teisingai manė, kad „agentų medžioklės įbauginti ir veidą slepiantys žmonės“ gali tęsti savo slaptą veiklą, idant kiti nesužinotų jų slepiamų biografijų. B. Nedzinskienė siūlė ir išeitį – priimti KGB agentų registravimo ir apklausos įstatymą, kuriuo būtų numatyta įslaptinti užsiregistravusiųjų sąrašus, o paviešinusius užsiregistravusių buvusių agentų duomenis bausti kaip už valstybės paslapties atskleidimą.

Paskutinieji keturi Birutės Nedzinskienės vieši laiškai tuometinei Lietuvos valdžiai yra jos testamentas Lietuvai. Mes šį testamentą priėmėme ir turime vykdyti, nors jis ir šiandien gali ne visiems patikti. Šie Birutės laiškai šiandien aktualūs kaip niekad, nes gyvename paskendę dar didesniame veidmainystės liūne, mus šokdina visų pirma tie, kurie dėl Birutės tyrinėtų priežasčių turėtų būti tylesni už vandenį. Šie Birutės Nedzinskienės laiškai nėra desperacija. Tai žmogaus, žinojusio, kad gyvena paskutiniąsias savo dienas šioje žemėje, noras spėti pasakyti tai, kas labai svarbu. Pasakyti tai, ką būtinai turi žinoti visi. Šių laiškų paskelbimas šiandien ne tik padėtų ją suprasti, bet būtų kuklus mūsų pagarbos Birutei atidavimas. Jos pasiaukojantis triūsas mūsų valstybei ir Lietuvos žmonėms vertas daug didesnio pagerbimo ir įvertinimo.