Referendumas dėl Kremliaus

Pasaulis mokosi. Tačiau skirtingai. Ačiū šveicarams, kurie nepaprastai erzina net europinius demokratus dėl liaudies referendumų ir privalomų jų rezultatų. Nes taip Europa ir pasaulis Materhorno papėdėje išlaiko tikrąją demokratijos tąsą nuo jos lopšio senosios Graikijos Atėnuose.

Bet yra ir antra pusė. Kai kažkas referendumus rengia ne savo šalyje su iš anksto privalomais rezultatais. Ir nebūtinai tokiuose referendumuose balsuoja tikri vietos senieji gyventojai. Juk antros pusės referendumai yra skirti nuspręsti už vietinius, kurie gali ir suklysti. Vis dėlto iš tokios patirties irgi galima pasimokyti.

Naujausias šios antrosios pusės pavyzdys – skubus referendumas Kryme, sumanytas atvykusių pasisvečiuoti ir čia užtrukusių rusakalbių dėl politinio atsiskyrimo nuo Ukrainos. Na, čia neverta aptarinėti, kad Krymas nuo amžių amžinųjų buvo totorių žemės. Ir šie totoriai iki šiol vis dar gyvena Kryme kaip lygiateisiai Ukrainos gerbiami piliečiai.

Net nenugalimasis (ir Bizantijos garsiausio istoriko Nikeforo Gregoro didžiai pašlovintas dėl išskirtinių strateginių gebėjimų) Lietuvos valdovas Algirdas XIV amžiuje gerbė karštakošių nenuoramų totorių teises į Tauriką su Chersonesu prie Euxinus, t. y. Juodosios  jūros. Todėl Algirdas įžūliuosius ramybės drumstėjus totorius tik pamokydavo, juos apramindamas ir sumažindamas jų prisiplėštus turtus.

Tačiau Taurikos ir vadinamojo Krymo pusiasalio Algirdas neaneksuodavo ir kitos pusės privalomo referendumo nerengdavo – su ar be  kariuomenių įgulos narių vienareikšmiais balsais ir su papirktų ar išsigandusių vietinių totorių pritarimu.

Prie Kremliaus sienų buvo kitaip. Net tris kartus ramiai nukeliavęs iki grėsmingus šūkius svaidančios Maskvos, Algirdas su visiškai ramia milžiniška kariuomene dar ramiau įsikūrė priešais Kremliaus sienas 1368 ir 1370 bei 1372 metais. O pats su neblėstančia ramybe Algirdas visus tris kartus mandagiai pastukseno gražaus plieno kardu į Kremliaus vartus. Ir pasakė įžūliam, bet šiek tiek nustebusiam savo svainiui Dimitrui (nes abu buvo vedę seseris kunigaikštytes iš Tverės), kad jis nusiramintų ir pagalvotų apie taikų sugyvenimą. Kitaip bus surengtas paprastasis referendumas. Dėl Kremliaus.

Algirdas Maskvos Kremliuje 1370 m. įtikina Dimitrą sudaryti taikos sutartį. Iliustracija iš XVI a. metraščio.

Trijų dalių serialo 1368, 1370 ir 1372 m. tikros istorijos pabaiga buvo abiem pusėm laiminga. Dimitras vieną kartą tris dienas ir naktis pagalvojo, kitą kartą jam prireikė jau 8 dienų ir naktų, bet vis dėlto gana išmintingai nusprendė visuotinio referendumo dėl Kremliaus nelaukti. Tad pasirašė ilgametę taikos sutartį. O Algirdas su kariuomene po ramaus poilsio ir atidėto referendumo dėl Kremliaus atskyrimo nuo kur kas taikesnių kitų rusinų žemių laimingai grįžo namo.

Po šio įsimintinai gana protingo Kremliaus Dimitro apsisprendimo 1368, 1370 ir 1372 m. išvengti visuotinio referendumo dėl vis išsišokančio Kremliaus atskyrimo nuo taikiai gyvenančių rusinų ir visų kitų ramių tautų jau praėjo beveik 650 metų. Ilgoka pertrauka, nes ramiojo Algirdo pamokos turbūt pasimiršo.

Matyt, atėjo laikas referendumui. Dėl Kremliaus. Šį kartą kitas Algirdas gali sutaupyti žygio išlaidas. Nes danguje skraidantys ir viską sugebantys palydovai žinią apie referendumo pasiūlymą dėl Kremliaus atskyrimo nuo taikių žemių gali nunešti kur kas greičiau. Kitam Dimitrui Medvedevui ir Vladimirui Putinui. Galbūt dviese galvos trumpiau. Bet gal ir ilgiau. Nes dvi erelio galvos žiūri šiek tiek skirtingomis kryptimis, nors kūnas lyg ir vienas.

Rusijos Federacijos herbas. Nuotr. iš wikipedia.org

Pats laikas demokratinio pasaulio įvairių tautybių piliečiams teisėtai ir pagrįstai susirūpinti dėl Kremliaus. Ir surengti Jungtinių Tautų visuotinį referendumą dėl Kremliaus atskyrimo nuo Rusijos Federacijos. Precedentas jau yra – Vatikano valstybė su Šventuoju Sostu, atskirta nuo Italijos valstybės, bet pačiame Italijos sostinės Romos centre.

Po tokio geranoriško JT visų piliečių patariamojo referendumo dėl Kremliaus atskyrimo nuo Rusijos Federacijos visos pusės neginčytinai būtų laimingos. Jei ne iš karto, tai vėliau tikrai.

Nes Kremliaus nepriklausomą valstybę valdytų po švytinčiu auksinio dvigalvio erelio ženklu Šventajame soste jaukiai nurimę Dimitras su Vladimiru. Spėju, ir pranašiškai įžvelgiu, kad jiems abiem tai labai patiktų. Ir išsipildytų visi slapčiausi norai – ne tik Vladimiro, bet ir Dimitro – ir dėl Kremliaus Šventojo sosto, ir dėl dvigalvio erelio. O Kremliaus Šventojo sosto pirmąjį apaštališkąjį nuncijų galėtų jie nusiųsti net į Mėnulį. Legaliai, teisėtai ir labai iškilmingai. Net su deglu rankose, nes deglas be apaštališkojo nuncijaus jau pabuvojo kosmose prieš Sočio olimpiadą. O Krymas būtų grąžintas totoriams ir vėl ramiai gyventų draugiškoje Ukrainos valstybėje. Referendumas – dalykas rimtas.

Žemėlapis su Taurikos pusiasaliu, dabar – Krymo pusiasaliu. Sudarė ir išleido G. Mercatorius ir J. Hondius Amsterdame 1620 m.