ŠMM reformų sprendimai, kuriuos galima būtų pavadinti klaida

Trumpai ŠMM reformų sprendimai, kuriuos galima būtų pavadinti klaida:

Nuo rugsėjo 1 d. pritaikyta nauja finansavimo programa ir mokinio krepšelis buvo pakeistas į klasės krepšelį. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai tikino, kad Lietuvai universalus klasės krepšelio metodas netinka. Didžiųjų miestų savivaldybių finansinių skyrių specialistai sakė tą patį. Reforma buvo įvykdyta, jūsų dėmesiui didžiausi paradoksai:

• Ministerija oficialiuose pranešimuose teigė, kad kuo „daugiau labai didelių klasių mokyklose, tuo atlyginimo fondo augimas pirmame etatinio darbo užmokesčio modelio etape yra mažesnis“. Miestai, kurie prieš tai gerai įvykdė reformą ir optimizavo mokyklų tinklą, dabar patyrė didžiausius finansinius nuostolius (pavyzdžiui, Klaipėda). Kokia tada visų švietimo sistemos pertvarkų (bent 5 metų) strategija, ar yra suderinamumas ir tęstinumas?

• Apmokėjimas už teikiamą pagalbą švietimo pagalbos specialistams (logopedams, soc.pedagogams, spec.pedagogams, psichologams ir mokytojų padėjėjams) iš mokyklų deleguotas savivaldybėms, tačiau papildomai lėšų neskirta. Todėl kyla reali grėsmė, kad tų paslaugų greitu laiku gali išvis nelikti, nors pagal poreikius turėtų daugėti. Specialistai nežino, ar jie galės tęsti darbą, ar bus atleisti po dviejų mėnesių (įstatymų numatyta tvarka dėl lėšų trūkumo. Problemos išvis nesprendžiamos.

• Nemokamos pailgintos dienos grupės, atsiradusios nuo rugsėjo pradžios, turėjo būti finansuojamos savivaldybių lėšomis (kurių, įtariu, vėl negavo). Tada ta funkcija deleguota mokykloms, kurios tų lėšų neturi. Grupės buvo sudarytos, jose mokytojos vienu metu prižiūri virš 30 pradinių klasių mokinių, normalių sąlygų joms dirbti nėra. Tas atlygis už papildomas paslaugas po savo pagrindinių darbų įskaičiuotas ir pateiktas kartu su SODROS duomenimis argumentuojant, kad darbo užmokestis kilo.

• Miestų didžiosiose mokyklose dėl pasikeitusios finansavimo tvarkos nebegalima pasiūlyti tiek ugdymo turinio paslaugų, kiek buvo anksčiau. Mokinių progimnazijose ir gimnazijose daug, jų poreikiai skirtingi, tačiau dabar atsižvelgiama tik į klasių komplektus, todėl tenka atsisakyti kai kurių modulių, konsultacijų, darbo su gabiais mokiniais ir kitų ugdymo krypčių.

Pedagogų etatinio apmokėjimo tvarka (arba kaip ją gerokai teisingiau pavadino Valentinas Stundys, ,,techninio pobūdžio pakeitimas“):

• Mokyklos gavo gerokai mažiau etatų nei realiai reikia. Ir čia ne mažosios mokyklos, o tos, kuriose mokytojai turėjo krūvius ir anksčiau (pavyzdžiui, Vilniaus S.Stanevičiaus progimnazija - 54 mokytojai – 3 pilni etatai (klasėse vidutiniškai po 25-28 mokinius) Tai ne išimtis, tai dėsningumas). Skaičiuoklė sukurta taip, kad etatų ir lėšų būtų skirta gerokai mažiau nei yra realus poreikis.

• Etatą sudaro 1512 pamokų, tačiau iki 2019-09-01 mokykloms lėšos pervedamos už 1386 pamokas. Iš kur gauti likusias lėšas, nurodyta nėra. Lėšų taip pat nėra.

• Pagal principą ,,už viską užmokės“ realiai lietuvių kalbos mokytojai, ruošiančiai mokinius valstybiniams egzaminams, sumoka iš viso už 2 abiturientų ištaisytus rašinius per metus, už 8 -9 minutes ruošiantis pamokai 9asmeninis pavyzdys ir skaičiavimai).

• I ir II kišenės veiklos skaičiuojamos 36 -37 savaitėms (neįskaičiuojamos mokinių rudens, žiemos, pavasario atostogos, nors visi, susipažinę su mokyklų veikla, supranta, kad tai yra laikas, skirtas kvalifikacijos kėlimui, darbui grupėse, konsultavimui ruošiantis konkursams, įskaitoms ir kt.). Tik III kišenės veiklos skaičiuojamos 42 savaitėms. Vadinasi, dalis mokytojo veiklų, net įrašytų į sutartį, neapmokama.

• Darbas su abiturientais yra mažiausiai apmokamas, nes priedų gimnazijose neliko, o I ir II kišenės skaičiuojamos tik 33 savaitėms (kol baigiasi jų mokslo metai ir prasideda egzaminų sesija). Apie darbų apimtis ir atsakomybę nekalbama, mokytojams, dirbantiems su baigiamosios klasės mokiniais, mokama mažiausiai.

• Palikta tokia įstatymais ir poįstatyminiais aktais neapibrėžta laisvė interpretacijoms ir savivaliavimui, kad tos pačios specialybės tos pačios kvalifikacinės kategorijos mokytojai, dirbantys tuo pačiu krūviu ir panašiomis sąlygomis skirtingose mokyklose, gali turėti arba neturėti etato, jų algos gali skirtis net keliais šimtais eurų. Ugdymo programos yra griežtai reglamentuotos (turėtų būti gerokai daugiau laisvės), o darbo apmokėjimo tvarkose palikta labai daug neapibrėžtumo, kuris klaidingai interpretuojamas ir vadinamas laisve.

Sprendimas pailginti mokslo metus buvo priimtas nederinant ugdymo proceso su egzaminų sesija, galimai nesuvokiant tokio pokyčio tikslo ir poveikio. Dėl to atsirado daug nesusipratimų/pažeidimų:

• Sprendimas pailginti mokslo metus buvo priimtas tai akcentuojant labai didelės apimties programas, tai įvairesnės veiklos trūkumą. Vienuose ŠMM pranešimuose buvo teigiama, kad ilgesni mokslo metai padės mokiniams nepervargti, įtvirtinti žinias ir gebėjimus, o kituose pranešimuose kalbėta apie netradicinio ugdymo dienas, įvairias užimtumo formas. Panašu, kad jokios aiškios vizijos, kodėl padaryta tokia pertvarka, net nebuvo. Buvo tik stebuklingas žodis ,,reforma“. O šių metų birželio mėnuo, kai oro temperatūra ypač šoktelėjo, parodė, kad ir mokyklų patalpos visiškai nepritaikytos tokioms permainoms: iš esmės nevyko nei pamokos, nei netradicinio ugdymo užsiėmimai. Buvo tik bandymas išgyventi higienos normas pažeidžiančiose patalpose ar lauke, nors medikai primygtinai rekomendavo to vengti.

• 2018 m. pailginus mokslo metus buvo priimtas sprendimas abiturientams egzaminų sesiją organizuoti šeštadieniais (nuo balandžio 4 d. iki birželio 2 d. buvo 10 egzaminų ir/ar jų dalių - kiekvieną šeštadienį nuo balandžio 14 d.). Užsienio kalbų, informacinių technologijų, fizikos žinios buvo tikrinamos dar nepabaigus ugdymo proceso, biologijos-kitą dieną po paskutinio skambučio šventės (įsivaizduoju, kaip ,,apsidžiaugė“ abiturientai tokiu puikiu laiku). Apie psichologinę įtampą ir laiką, skirtą/neskirtą pasiruošimui, apie mokymąsi praktiškai be poilsio dienų svaresnį žodį galėtų tarti ir medikai, ir vaikų psichine sveikata besirūpinantys tėvai. Yra dar ir techninė šio sprendimo pusė –vykstant sesijai turi būti egzaminų vykdytojai (reikia rasti mokytojų, sutinkančių dirbti laisvą dieną, reikia rasti lėšų dvigubam atlyginimui už darbą poilsio dienomis – ar tikrai tai yra racionalus lėšų naudojimas?), reikia paruošti patalpas (sunešti-išnešti suolus, kėdes), vadinasi, dalis ugdymo proceso vis tiek trikdoma bent du pusdienius per savaitę.

• Mokytojai, taisantys valstybinius brandos darbus, negali dalyvauti tuo pačiu metu ir ugdymo procese. Todėl nuspręsta, kad tam tikrų dalykų specialistai taisys ne centruose, o namuose. Pavyzdžiui, buvo sugalvota, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams po darbo (!!!) reikės neštis valstybinių egzaminų darbus į namus (oficialiai tai riboto naudojimo dokumentai, kuriems taikomi specialūs saugumo reikalavimai) ir, pasiruošus pamokoms, ištaisius savų mokinių rašto darbus, gal šiek tiek ir pailsėjus (???) dirbti brandos egzamino vertintojais (planuotas ištaisytų darbų vidurkis per vakarą ~ 8, tai ~ 4 valandos). Ir taip dvi savaites. Apie darbo užmokestį jokių konkrečių susitarimų nebuvo, apie dvigubą mokėjimą už viršvalandžius taip pat, apie saugumo reikalavimus net neužsiminta. Kai neatsirado pakankamai taip dirbti sutinkančių mokytojų, buvo nuspręsta laikinai nieko nekeisti. Tačiau šiais metais, kiek girdėjau, vėl bandoma įtvirtinti šitą darbo po pamokų namuose (ne)tvarką.

Nuo 2019 m. mokslo metai pailginami dar viena savaite, tai daroma turbūt įvertinus ,,pasiteisinusius“ pokyčius. Tai papildomai savaitei lėšų mokykloms neskyrė, prašyta sumokėti iš vidinio rezervo.

Trumpai apie švietimo strateginius dokumentus ir jų suderinamumą su viešai deklaruojamais ar visuomenei pristatomais aspektais.

,,Lietuvos pažangos strategija 2030‘‘, priimta 2012 m. gegužės 15 d. (Nr. XI-2015) – tai bendras ilgalaikis Lietuvos Respublikos Seimas susitarimas, kuris nurodo, kokia yra pagrindinė mūsų valstybės vystymosi kryptis, kokia yra vizija ir misija:,, <...> privalome žinoti tolesnį valstybės raidos kelią, jos kryptį ir tikslą – tai svarbu tiek mūsų modernėjimui ir atvirumui, demokratijos stiprinimui, tiek savosios tapatybės įtvirtinimui ir išsaugojimui.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ parengta ir grindžiama žmonių siūlymais ir mintimis. Per tūkstantį idėjų virto šalies raidos dvidešimtmetį apimančiu dokumentu.

4.2. Įgyvendindami viziją, vadovausimės pažangai svarbiomis vertybėmis. Tai:

¨ Atvirumas kitokiam požiūriui, pozityvioms iniciatyvoms, dialogui, bendradarbiavimui, naujovėms.

¨ Kūrybingumas generuojant vertingas idėjas ir jas įgyvendinant, iššūkius vertinant kaip naujas galimybes savo sėkmei kurti.

¨ Atsakomybė už savo veiksmus, moralumas, aktyvus rūpinimasis ne tik savimi, bet ir savo aplinka, bendruomene, savo šalimi.

Nuo dokumento priėmimo ir nacionalinio susitarimo praėjo 8 metai. Teorija atrodo labai gražiai, siekiamybė gerbtina. O dabar prisiminkime kelerių paskutinių metų įvykius švietimo srityje. Apie kokį bendradarbiavimą galima kalbėti, jei ŠMM vienas po kito priimami pokyčiai stumiami buldozerio principu, kuriamos tik imitacinės darbo grupės - neatsižvelgiama į jų siūlymus, pastabas ar perspėjimus. Profesinė sąjunga, prieštaraujanti tokiems sprendimams ir nepasirašanti kolektyvinės sutarties, traktuojama kaip nemokanti bendradarbiauti, negebanti susitarti, nors akivaizdu, kad priimti sprendimai tikrai neparuošti, neišdiskutuoti ir taisytini. Apie kokį veiksmų moralumą ar rūpinimąsi šalimi galima kalbėti, kad vienas po kito patvirtinami korupcijos faktai. Rutina ir paklusnumas pripažįstami kaip sektini pavyzdžiai ir elgesio modeliai.

• <...> uždavinys – įveikti švietimo sistemos inerciją pertvarkant tradicinius ugdymo, mokymo, studijų organizavimo būdus į lanksčius, atitinkančius šiuolaikinius mokymosi tikslus ir technologijų lygį <...>

• Skatinti mokyklų kūrybingumą, eksperimentavimą, įvairovę atsisakant nebūtino jų veiklos reguliavimo, taip pat pastebint, atlyginant, skleidžiant nusisekusias pedagogines ir vadybines praktikas.

2018 m įvedamas kokybės krepšelis. Iš viso šalyje atrinkta 180 bendrojo ugdymo mokyklų, kurias lėšos pasieks jau kitais metais. Per dvejus metus numatoma skirti daugiau nei 24 mln. eurų ES struktūrinių fondų lėšų. Kokybės krepšelį gausiančios mokyklos suskirstytos į dvi grupes: 150 turinčių silpną geros mokyklos požymių raišką ir 30 – stiprią. Mokykloms atrinkti buvo naudojami mokinių pasiekimų patikrinimo, brandos egzaminų ir mokyklų išorinio vertinimo duomenys. Ministerija skelbia, kad atrenkant mokyklas buvo atsižvelgiama, kokia mokinių savijauta toje mokykloje, kokia ugdymo įstaigos palaikoma kultūra, mokinių pasiekimai, ar mokytojai stengiasi padėti vaikams, atėjusiems iš socialinės rizikos šeimų ir kt.. O dabar turbūt pats neetiškiausias aspektas – tas sąrašas skelbiamas viešai. Galima tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi tų 150 mokyklų bendruomenės. Ar čia ir yra tas uždavinys ,,Skatinti mokyklų kūrybingumą, eksperimentavimą, įvairovę atsisakant nebūtino jų veiklos reguliavimo <...>“?

Aptariau tik kelis aspektus, susijusius su ,,Lietuvos pažangos strategija 2030‘‘, dabar norėčiau atidžiau pažvelgti į kitą svarbų dokumentą- Geros mokyklos koncepciją.

Geros mokyklos koncepcija ( 2015-12-21 d. įgyvendindama Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 3 dalis ir Valstybinės švietimo 2013–2022 metų strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-745 „Dėl Valstybinės švietimo 2013–2022 metų strategijos patvirtinimo“, 13.2 papunktį, ŠMM ministrė pasirašė įsakymą dėl Geros mokyklos koncepcijos). Pristatysiu tik kelis aspektus ir realią situaciją.

• Keičiasi ugdymo organizavimas mokyklose – mažiau paisoma tam tikram amžiaus tarpsniui numatytų pasiekimų normų (standartų), lanksčiau grupuojama, individualizuojama.

• Todėl mokyklos, kaip organizacijos, veiklos aspektai neturėtų būti standartizuojami visoms šalies mokykloms, o jų vertinimas neturi būti per daug sureikšminamas ir negali tapti svarbesnis už mokyklos misijos vertinimą.

• Koncepcijoje skiriama ne viena rezultatų rūšis (asmenybės branda, pasiekimai ir pažanga).

• Vertinant mokyklos veiklą, siūloma laikytis Koncepcijoje išskirtų aspektų svarbos. Svarbesni aspektai pateikiami pirmiau.

13. Geros mokyklos aspektai:

• 13.1. Asmenybės ūgtis.

• 13.2. Gyvenimas mokykloje: saviraiškus dalyvavimas.

• 13.3. Ugdymasis (mokymasis): dialogiškas ir tyrinėjantis.

• 13.4. Ugdymas (mokymas): paremiantis ugdymąsi (mokymąsi).

• 13.5. Darbuotojai: asmenybių įvairovė.

• 13.6. Mokyklos bendruomenė: besimokanti organizacija.

• 13.7. Lyderystė ir vadyba: įgalinančios.

• 13.8. Ugdymo(si) aplinka: dinamiška, atvira ir funkcionali.

• 13.9. Vietos bendruomenė ir mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas): įsipareigoję.

Realybė:

Nors tai yra strateginis dokumentas - juo turėtų būti grindžiamas visas ugdymo turinys ir formos jau treji metai - bet net viešojoje erdvėje mes girdime ir matome akcentuojamą tik vieną iš aspektų - žinias. Tik jomis remiamasi pristatant Lietuvos švietimo situaciją visuomenei (egzaminų statistika, standartizuoti testai, tarptautinių tyrimų ataskaitos, reitingai, Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros ataskaitos). Viešai nekalbama nei apie individualią pažangą, nei apie asmenybės vystymąsi, brandą/ūgtį, nei apie gebėjimus ir kompetencijas, nei apie mokyklų individualumą ir misiją. Savaime suprantama, yra aspektų, kuriuos labai sunku/neįmanoma iš karto pamatuosi – jie gal atsiskleis po gero dešimtmečio. Bet jeigu valstybė susitarė, kad ir tie aspektai yra svarbūs, jeigu jie buvo įrašyti į strateginius dokumentus (kuriems paruoši, beje, irgi buvo naudojama labai nemažai mūsų visų (valstybės) lėšų), tai gal analizuojant situaciją ir ją pristatant reikia atsižvelgti į tuos bendrus susitarimus. O jeigu tai neįmanoma/nereikia padaryti, gal galima susitarti, kad neleidžiame pinigų jokioms bendroms kryptims nustatyti, dirbame orientuodamiesi į žinių išmokimą ir sutaupytas lėšas skiriame tiems tikslams pasieti.

Dabar situacija paradoksali – strateginiai mūsų dokumentai kalba apie vienus dalykus, o visuomenei situacija pristatoma remiantis tik nedideliu (ir jau prieštaraujančiu naujai koncepcijai) fragmentu. Egzaminų statistika, standartizuoti testai, tarptautinių tyrimų ataskaitos, reitingai, Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros ataskaitos – tai tik labai maža dalis ugdymo kokybę nusakančių veiksnių. Kodėl ji pristatoma kaip vienintelė, galima tik numanyti.

Girdėjau kalbų, kad ŠMM yra sudaryta darbo grupė, ruošianti naują strateginį dokumentą, naują koncepciją. O kaip bus su šita, kuri iš esmės net nepradėta įgyvendinti, beveik aišku. Turbūt bus parašytos ataskaitos ir dokumentai nuguls stalčiuose...