Socialdemokratų partija: tapatybė ir standartai

Prieš kelias dienas Socialdemokratų partija (LSDP) griežtai atsiribojo nuo savo Seimo nario Broniaus Bradausko. Jo pozicija įvardyta prieštaraujančia partijos nuostatoms. Jos pareiškimas gausiai atspindėtas žiniasklaidoje, bet paties pareiškimo tekstas mažai ką pasako. Neįvardyta, kas per pozicija, kokioms nuostatoms ir kuo ji prieštarauja.

B. Bradauskas baltina sovietų veikėjus ir pataikauja neosovietinei Rusijai. Galima spėti, jog LSDP vadovybė ir informacijos centras galvose turi būtent šias pozicijas. Bet ar išties?

Pareiškime sakoma, jog LSDP gynė, gina ir gins Lietuvos nepriklausomybę. O štai ką rašo įtakinga partijos atstovė Jolanta Bielskienė apklausoje Mano balsas.lt. Joje pateiktas klausimas: ar sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvai davė daugiau žalos, ar naudos? J. Bielskienės atsakymas – daugiau naudos. Jos argumentai – Lietuvos modernizacija ir infrastruktūros plėtra.

Valstybingumo sunaikinimas, tautinės sąmonės žlugdymas, asmenybės gniuždymas, masiniai žmogaus teisių pažeidinėjimai, geriausių Lietuvos piliečių žūtys, tremtys ir kankinimai šiai politikei atrodo per menki argumentai nusverti jos įvardytiems privalumams. Po tokių pareiškimų B. Bradausko laikysena atrodo tik naivus prasčiokiškas pragmatizmas – nusilenkime Rusijai, gal dujas atsuks. Atskirų sovietų veikėjų baltinimas ar netgi šlovinimas taip pat sunkiai prilygsta sisteminiam sovietų santvarkos ir pačios okupacijos garbinimui.

B. Bradausko pozicija plačiai išreklamuota. J. Bielskienės pozicija sisteminei žiniasklaidai prasprūdo pro akis. Dėl to nuo B. Bradausko partija atsiribojo, nuo J. Bielskienės – ne. Ji užima aukštas partines pareigas – vadovauja partijos informacijos centrui. Tai jos parašas puikuojasi po atsiribojimu nuo B. Bradausko. Nuoseklumo dėlei J. Bielskienei tektų atsiriboti pačiai nuo savęs.

LSDP ištikimybe Lietuvos valstybingumui verčia abejoti ir kitų jos veikėjų pozicijos. Vytenis Andriukaitis – vienas iš eurofederalistų judėjimo įkvėpėjų. Šis judėjimas Europos Sąjungą – suverenių valstybių draugiją – siekia paversti federacija, kitaip tariant – valstybe. J. Bielskienės vyras Andrius Bielskis išgarsėjo patyčiomis iš Lietuvos valstybės himno – po to jis tapo šalies premjero patarėju švietimo klausimams. Apie patį premjerą ir valdžios koaliciją su valstybę skaldančia, jos piliečius rūšiuojančia ir kiršinančia Lenkų rinkimų akcija – skalsu kalbos.

Jei kada vyksite pro Katedros aikštę link Bernardinų – atkreipkite dėmesį į LSDP būstinę. Ant jos sienos – iškalbinga atminimo lenta Lietuvos komunistų partijos vadovui Algirdui Brazauskui. Viena vertus – suprantama: šiaip ar taip, tai – Lietuvos prezidentas, suvaidinęs tam tikrą, nors ir prieštaringą vaidmenį jos valstybingumo atkūrime. Antra vertus – ar tai vienintelė, juolab – ar pagrindinė asmenybė, kuria gali didžiuotis Lietuvos socialdemokratai?

Lietuvos socialdemokratų partijoje būta įvairių asmenybių, įskaitant Vincą Mickevičių-Kapsuką ir sovietų represinių struktūrų kūrėją Feliksą Dzeržinskį. Vis gi šios partijos patriarchas – Steponas Kairys – Vasario 16-osios Valstybės atkūrimo akto signataras ir net vienas iš autorių, o vėliau – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) steigėjas ir vadovas. Dusyk – valstybės atkūrimo iniciatyvų dalyvis ir nei karto – jos okupantų kolaborantas. Ar ne su šia asmenybe turėtų sietis tikroji lietuviška socialdemokratija?

S. Kairys – užmirštas. Įamžintas A. Brazauskas. Tai aiškiai rodo, su kuo tapatinasi dabartinė LSDP ir į kokius rinkėjus ji orientuojasi. Šiame kontekste B. Bradausko pareiškimai – dėsningumas, o ne išimtis.

Natūralu, jog tikros socialdemokratijos dabartinėje LSDP – mažai belikę. Senajai LSDP susijungus su LKP-LDDP, viena pusė nuo socialdemokratijos nusigręžė, kita į ją taip ir neatsigręžė. Socialinio teisingumo ir solidarumo principai, įskaitant progresinę mokesčių sistemą, iš daugiau galinčių daugiau reikalaujant, šios partijos praktikoje – užmiršti dalykai. Paradoksalu, bet socialinio teisingumo ir solidarumo vėliavą tenka perimti jėgoms, kurios tradiciškai regimos dešinėje ir kultūriniu požiūriu iš tiesų yra dešiniosios. Jos pabrėžia dorą, šeimą, tautiškumą, tačiau kartu – socialinę atsakomybę ir visų piliečių tarpusavio rūpestį.

Šie procesai vyksta visoje Europoje. Prancūzų Tautinis frontas (Front national) jau gauna 44% darbininkų balsų. Vakarų socialdemokratai nuo vietinės darbo liaudies gręžiasi į svetimšalius atėjūnus bei „seksualines mažumas“. Lietuvoje atėjūnų kol kas – mažai, bet vis labiau atstovaujami ištvirkėliai. Vis gi pagrindinis daugelio sisteminių partijų klientas – didysis kapitalas. LSDP čia – jokia išimtis.