Aurimo Drižiaus autoavarijos pamokos(20)

Šeštadienį, liepos 27 dieną, sueina lygiai pora mėnesių, kai autoavarijoje buvo sužalotas „ Laisvo laikraščio “ redaktorius. Pora – gražus skaičius. Juk liaudyje sakoma: „ Ei, nesinešk lyginio skaičiaus gėlių – nebent į laidotuves eitum. “ Prisimindamas taikų močiutės palinkėjimą, susimąsčiau, ar galima gegužės 27-ąją laikyti laisvos lietuviškos žurnalistikos mirties diena.

Pasižvalgius į praktikas Vakarų pasaulyje, sunku visų pirma atsakyti į klausimą, kur nuėjome per ketvirtį amžiaus. Ar išties pasukome demokratijos link, ar dar labiau leidome suvešėti subtiliai saviapgaulei, esą pasirašius stojimo sutartį Eurosajūzan mūsų sąmonė ir visuomenės savirefleksija automatiškai tapo laisva de facto? O gal klausimą reikėtų formuluoti kitaip: ar radome demokratiją, kokios tikėjomės? Ar ji egzistuoja apskritai?

Ekonominę politiką formuojame aklai sekdami Volstrito gudruolių ir Vašingtono – Niujorko finansinių institucijų burtininkų patarimais. Su kubiliniais ir kirkiliniais priešakyje sugebame iš Amerikos bankų pasiskolinti brangiau nei broliai latviai iš TVF. Ekonomistė Aušra Maldeikienė ne pirmi metai kalba apie progresinių mokesčių įvedimą. Ir atsimuša į tylos sieną.

Moderniojoje Amerikoje Abraomas Linkolnas, jei būtų gyvas, šiomis dienomis negalėtų ramiai kvėpuoti. Taip sakau ne todėl, kad su vaikiška nostalgija ilgiuosi „ senų gerų laikų “ , kai viskuo pasirūpindavo dėdė Vasia, o žiemą anglių niekada netrūkdavo.

Eiliniai amerikiečiai, mano nuomone, irgi nesupranta, kokioje šalyje gyvena. Antai, likus keletui valandų iki žurnalistikai už nuopelnus pagerbto Maiklo Hastingso mirties, karo žurnalistas savo draugams ir kolegoms parašo elektroninį laišką: „ Jei atvyktų kas nors iš valdžios [...

], būkite protingi, iškart, prieš kalbėdami apie mūsų informacijos rinkimo metodus ar problemas, susijusias su žurnalistika, kreipkitės į advokatus “ ( NewYorkPost.com , 2013 06 25).

Ko verta gyvybė žurnalisto, atsitiktinai žuvusio autoavarijoje vien dėl to (? ), kad nenuilstamai garsino dėdės Semo palikuonių darbelius?

Kitas ne mažiau žinomas, ne vieną apdovanojimą pelnęs britų karo žurnalistas Aleksandras Džonas Peris įsitikinęs, kad sąvokos demokratija , lygybė , o tuo labiau žmogaus gyvybė yra nieko vertos būtent demokratiškomis save laikančiose valstybėse. Knygoje „ Ant slidžios atbrailos: globalizacija, pasaulinė taika ir kitos melagystės" (Alex Perry, Falling of the Edge ) žurnalistas baisisi vadinamųjų „ Vakarų valstybių" karių žiaurumu: „ Regėjau amerikiečių ir britų karininkus, išdidžiai, įgudusia ranka skerdžiančius savo priešus vienoje kruviniausių Afganistano kovų.

Mačiau, kaip sąjungininkų karys talibų kovotojo galvą suskaldė akmeniu [... ].

Paslydau, užlipęs ant kažkieno smegenų" (p. 20).

Aleksas Peris pripažįsta, kad pats vos negavo galo, tirdamas „ civilizuotų" nukariautojų žygdarbius. Šiaurės aljanso generolo Abdulos Rašido Dostumo vyrukai tris asmenis, bandžiusius garsiąją žudynių XIX amžiaus Qala-i-Jangi kalėjime vaizdo kasetę parodyti Vakarų pasauliui, buvo pasiųsti myriop.

Britų žurnalistas, laukdamas sutartoje vietoje, vos išvengė analogiško likimo – jį išgelbėjo informatoriaus telefono skambutis: „ Nešdinkitės, – pasigirdo Dorano balsas. – Girdit?

Tuojau pat!" (p.

320). Tokiais žodžiais baigėsi žurnalisto nuotykis sumedžioti daugiau nei valandos trukmės vaizdo įrašą, kuriame, spėjama, užfiksuota šimtų, o gal net tūkstančių ginklus sudėjusių talibų žudynės.

Kitame generolo Dostumo kalėjime, Šiburghano mieste, iš milžiniškame konteineryje uždarytų, prievarta dusintų 300 talibų išgyvenęs vienintelis laimingasis, vardu Abdulas, pasakoja, esą apie šią operaciją, apie masines kapavietes žinojo ir JAV specialiųjų operacijų kariai. Šie ir panašūs faktai buvo užfiksuoti minėtoje vaizdo kasetėje: „ Kas nutiko kasetei, nežinoma.

Tačiau tikrai žinau, kad šimtai – o gal tūkstančiai – žmonių guli po velėna, o trys piliečiai, bandę papasakoti jų istoriją, patys prisijungė prie pastarųjų" (ten pat).

Kodėl kritikuoju būtent Jungtines Valstijas? Nes pastaruoju metu „ demokratiškiausioje" pasaulio valstybėje dedasi įdomūs dalykai, artimi nūdienos Lietuvos aktualijoms.

Pavyzdžiui, dabartinė radijo ir televizijos sistema Amerikoje sukurta remiantis Kongreso 1967 m. sprendimu.

Todėl apgailėtinai skamba faktas, kad Jungtinėse Valstijose 2011 m. vienam gyventojui radijo, televizijos, nacionalinių programų kūrėjams finansuoti tenkanti metinė mokesčių našta siekė vos daugiau nei vieną JAV dolerį.

Tarptautinio spaudos instituto (IPI) publikacijoje „ Medija ir pinigai: pasaulinis ekonomikos perversmas keičia naujienų veidą", straipsnyje „ Amerikos žurnalistikos atskaitomybės ateitis – dideliame pavojuje", Arizonos valstijos universiteto žurnalistikos profesorius ir buvęs „ The Washington Post" atsakingasis redaktorius Leonardas Daunis stebisi tokia situacija: „ Tai vos 1,35 dolerio vienam mokesčių mokėtojui [... ], palyginti su Anglija (80 $), Danija ir Suomija (100 $), Japonija (beveik 60 $) ir apytiksliai 25 $ Kanadoje, Australijoje ir Vokietijoje" (Downie L. Jr. The future of accountability journalism now at stake in America).

Ar nebūtų protingiau, perfrazuojant švietimo ministrą prof. Dainių Pavalkį, kokius penkerius metus apskritai nustoti štampuoti teisininkus ir vadybininkus, o likusius pinigus skirti tiksliųjų mokslų tyrimams ir LRT finansuoti?

Visai neseniai Airijos katalikų mėnesinis laikraštis Alive ! rašė apie vienoje Amerikos ligoninėje siautėjusį Kermitą Gosnelą. Į klausimą „ Ar jūs žmogus?" gydytojas teisme atsiliepė juoku. Prokuroras, žvelgdamas į prisiekusiuosius, tęsė: „ [...] jis yra tas, kuris nenusipelno būti vadinamas žmogumi" (Harrington E., cnsnews.com).

Ką padarė p. Gosnelas? Ogi ėmė ir išrado naują gyvybės atėmimo būdą: gimusius kūdikius šitas daktaras žudydavo... žirklėmis perkirpdamas stuburą.

Ką padarė amerikiečių žiniasklaida? Ogi tylėjo. Apie tai pagrindinės televizijos, laikraščiai, interneto naujienų svetainės nerašė nieko, kol žiauri žinia į dienos šviesą prasimušė per socialinius tinklus ir dėl visuomenės spaudimo. Kitoje Atlanto vandenyno pusėje, pvz., Anglijoje ir Airijoje, ši kraupi istorija pagrindiniuose spaudos leidiniuose irgi pasirodė tik po bruzdėjimų tikinčiųjų bendruomenėse.

Pagrįstai kyla klausimas: kam reikalingi tylintys žurnalistai? Ar prestižiškiausių Jungtinių Valstijų universitetų žurnalistikos programose įvyks esminių pokyčių po M. Hastingso mirties? Ar bus įgyvendinta politikos apžvalgininko Artūro Račo rekomendacija uždaryti Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą, užkalant langus lentomis?

Nesinori taip, sakyčiau, drastiškai antrinti p. Račui ir siūlyti išvaikyti visus instituto darbuotojus.

Girdi, fura kažkokiam redaktoriui šonus „ šiek tiek" aplamdė, tai dabar visi turi apie tai kalbėti. Jeigu lenkas Juris Humianiukas, šių metų sausio 19-osios naktį „ atėmęs sau gyvybę", sulaukė mažo atgarsio Lietuvoje, kam turėtų rūpėti autoavariją išgyvenęs Aurimas Drižius?

44 metų lenkų žurnalistas ir poetas porą metų dirbo Lenkijos radijo Baltarusijos redakcijoje. Jo motina nesutiko su policijos versija, esą sūnui nusibodo gyventi, – tas ėmė ir iššoko iš devinto aukšto.

Panašiai kaip velionis Vytautas Pociūnas. Veiksmo vieta kone ta pati. Skiriasi tik konkrečios koordinatės. Pirmasis „ nusižudė" Gardine, antrojo gyvenimas niekaip neišmokė saugiai nusišlapinti Bresto viešbutyje.

„ Elementaru, pone Vatsonai, – tartų ponas Holmsas, – juk negali visi būti vienodi." Deja, kaip apie žurnalistų etiką atkreipia dėmesį Jūratė Ablačinskaitė, „p atys žurnalistai etiką įpratę vertinti labai atsainiai.

Kritikai burnoja, redaktoriai gali pabarti, tačiau pastangos susidraugauti su etika – ne siekiamybė. Tai lemia [...

] noras būti prijaukintam: redakcijų politika, paremta aukštų reitingų siekimu, nedera su taikios ir teisingos žiniasklaidos misija. Dažnesnis žurnalistų pasirinkimas – kelias be profesionalumo, t.

y. be etikos".

Roberto Keino Papaso dokumentiniame filme „ Orwellas vartosi savo kape" buvęs garsios CBS TV laidos „ 60 minučių" prodiuseris Čarlas Liuvisas teigia, kad „ šeštajame dešimtmetyje 3/4 amerikiečių pasitikėjo žurnalistais.

Šiuo metu žurnalistais pasitiki tik kas ketvirtas Šiaurės Amerikos gyventojas". Spauda, anot buvusio CNN ir „ Abc" naujienų redaktoriaus Denio Šlechterio, „ tapo ne piktnaudžiaujančios valdžios kritike, tačiau pati ėmė piktnaudžiauti valdžia".

Prodiuseris, per 11 darbo metų parengęs daugiau nei 100 žurnalistinių tyrimų televizijos laidoms, į klausimą „ Kodėl išėjote?" atsakė paprastai: „ Nemoku taip dirbti, kai kas nors man nurodinėja, kuo galiu domėtis, o kuo – ne."

Dėl anksčiau išvardytų priežasčių sunku pritarti žurnalo „ Veidas" redaktoriaus Gintaro Sarafino pozicijai, kad žurnalistas, 10 dienų vykdęs tyrimą naujam straipsniui, lieka it musę kandęs, nes akimirksniu jo internetinėje žiniasklaidos priemonėje paskelbtą naujieną nuplagijuoja konkurentai (veidas.lt , 2010 03 29).

Vadinasi, tiek originalaus straipsnio šaltinis praranda pajamas, tiek žurnalistui belieka tenkintis menka alga ir maža motyvacija rašyti geros kokybės straipsnius.

Deja, gyvename valstybėje, kurioje docento kėdę universitete šildantis (retai to nusipelnęs, mano nuomone) pilietis gauną panašų atlyginimą, kaip, tarkime, koks nors telemarketingo vadybininkas iš telekomunikacijos bendrovės. Jūs pabandykite Vilniaus arba Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultetams įrodyti, kad kasmet išleisti į gyvenimą kelis šimtus teisininkų yra laiko ir pinigų švaistymas.

Tad ką galime kalbėti apie žurnalisto požiūrį, esą mokytojo, kalėjimo būrio viršininko, žurnalisto profesija privalo būti pelninga? Kur dingo svarstymai pašaukimo tema?

Sutinku, kad graudu žiūrėti į tą armiją dėstytojų, mokytojų ar neparsidavusių žurnalistų, plušančių už grašius. Tačiau parodykite man valstybę, kuriai kelias sąmoningumo laisvės link buvo rožėmis klotas.

Pamiršdami svarbiausią, mano nuomone, žurnalisto tikslą – parodyti visuomenei, kokia ji yra iš tikrųjų, o ne kaip ją savo miglotose vizijose regi suinteresuoti asmenys, – Lietuvos žurnalistai sparčiai tolsta nuo kai kurių demokratijos principais savo kiemus tvarkančių valstybių. Žurnalistu prisistatantis, po Liudo Dapkaus sparneliu pasislėpęs p.

Andrius Užkalnis pareiškia, esą emigracija stabiliai mažėja, lietuviai piktnaudžiauti alkoholiu nustojo, minimalaus atlyginimo kėlimas yra nesąmonė, o kreidutėmis žodį TIE-SOS piešusius vaikus gąsdinti antrankiais yra normalu ( „ Atsigręžkite atgal ir giliai įkvėpkite pokyčius " , lrytas.lt , 2013 07 21).

Po tokių „ ekspertinių" komentarų, manau, apskritai nėra prasmės kalbėti apie žurnalisto socialinę atsakomybę visuomenei. Nemažai plunksnos brolių yra arčiau Rytų, nei buvo bet kada anksčiau. Juk didesnis skaitmenizacijos laispnis dar nereiškia, kad visuomenė informuojama teisingai. Pamynę žurnalisto etiką, einame Tautos susinaikinimo keliu. Perfrazuojant žurnalistą Henriką Vaitiekūną, „ auga dar viena debiliukų karta".

Ne kiekvienas pikto verslininko akimis į mus žvelgiantis žmogėnas nusipelno žurnalisto vardo.

Labai norėčiau, kad pildantieji paraiškas stoti į Žurnalistikos institutą prieš tai savęs paklaustų: ar sutiktumėte grįžti prie plūgo, jeigu redaktorius imtų murmėti: „ Ne, ne, Dovydai, čia per riebiai parašei. Nagi, pataisyk iki pirmadienio. "

Jei labai pasistengsime, gal po ketvirčio amžiaus užaugs drąsesnių žurnalistų karta.

Tokių, kurie netiki atsitikinėmis autoavarijomis, krizes suvaldančiais prezidentais ar daugiau nei trims šimtams milijonų Amerikos gyventojų atstovaujančiomis vos dviem politinėmis partijomis.

Naujausi

Toks, koks esi dabar, bet ne toks, koks buvai anksčiauMuzika · 2026-07-23Iš Konstitucijos 2 straipsnio liko tik deklaracijaNuomonės · 2026-07-23Marco Rubio ir Sergejus Lavrovas Maniloje aptarė karo Ukrainoje pabaigąPasaulis · 2026-07-23Lietuva rengia planą galimam „airBaltic“ skrydžių mažinimui ar pasitraukimuiPolitika · 2026-07-23