Europa persitvarko karui, Lietuva renkasi vieną griežčiausių kelių

Tai jau ne vien politiniai pareiškimai apie paramą Ukrainai. Šimtai milijardų eurų nukreipiami į gynybą, plečiama ginklų ir amunicijos gamyba, kuriamos naujos oro bei priešraketinės gynybos sistemos, stiprinamas rytinis NATO flangas, o karinė infrastruktūra ruošiama taip, kad didelės pajėgos galėtų būti greitai permetamos per visą žemyną.

2025 m. Europos Sąjungos valstybių gynybos išlaidos pasiekė apie 418 mlrd. eurų. 2026 m. jos turėtų dar augti, o dabartinei tendencijai išlikus iki dešimtmečio pabaigos Europos karinės išlaidos priartės prie dar visai neseniai sunkiai įsivaizduojamo lygio.

NATO šalys tuo pat metu įsipareigojo iki 2035 m. gynybai ir su saugumu susijusiai infrastruktūrai skirti 5 proc. BVP. Europa iš esmės pradeda perrašyti savo ekonominius prioritetus: vis didesnė biudžetų dalis nukreipiama kariuomenei, ginklams, infrastruktūrai ir pasirengimui galimam ilgalaikiam konfliktui.

Europos planuose jau numatoma ne tik pirkti daugiau tankų, raketų ar artilerijos sviedinių. Iki 2030 m. turi būti užpildytos svarbiausios karinių pajėgumų spragos. Kuriamas Europos oro skydas, antidroninė gynyba, Rytinio flango stebėjimo sistema ir kosmoso pajėgumai.

Keičiasi ir pati gynybos pramonės logika. Europos valstybės vis daugiau dėmesio skiria ne pavieniams užsakymams, o nuolatiniams gamybos pajėgumams, kurie galėtų veikti ne tik taikos, bet ir ilgalaikio karo sąlygomis. Plečiamos gamybos linijos, kaupiamos amunicijos atsargos, sudaromos daugiametės sutartys su gamintojais.

Svarbi šio pasirengimo dalis yra Ukraina. Europos Sąjunga 2026–2027 m. jai patvirtino 90 mlrd. eurų paskolą, iš kurios apie 60 mlrd. eurų numatyta karinei paramai ir investicijoms į gynybos pramonę. Ukrainos gynybos įmonės vis labiau jungiamos į Europos gamybos ir pirkimų sistemas.

Tai reiškia esminį pokytį. Ukraina Europoje vis mažiau traktuojama kaip valstybė, kuriai reikia laikinos pagalbos, ir vis labiau – kaip būsimos bendros Europos saugumo sistemos dalis.

Šiame procese Lietuva pasirinko vieną griežčiausių ir sparčiausių krypčių.

2026 m. krašto apsaugai skirta 4,79 mlrd. eurų, arba 5,38 proc. BVP. Tai didžiausias gynybos finansavimas per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Valstybės gynimo tarybos sprendimu 2026–2030 m. gynybai numatyta kasmet skirti ne mažiau kaip 5 proc. BVP.

Pinigai nukreipiami nacionalinei divizijai, oro gynybai, sunkiajai ginkluotei, šaudmenų atsargoms, poligonams, karinei infrastruktūrai ir Vokietijos brigados priėmimui.

Tačiau Lietuvos pasirinkta kryptis neapsiriboja vien pinigais.

Nuo 2026 m. veikia pakeista karo prievolės sistema. Pagrindinis šaukimo amžius perkeltas į laikotarpį iš karto po mokyklos, sumažintos tarnybos atidėjimo galimybės, o studijos nebe visais atvejais leidžia tarnybą nukelti. Aktyviojo rezervo laikotarpis pratęstas nuo 10 iki 15 metų.

Kitaip tariant, valstybė sąmoningai mažina galimybes jaunam žmogui metų metus išvengti arba atidėlioti karinę prievolę ir siekia turėti gerokai didesnį parengtų žmonių rezervą.

Dar ryškesnis pokytis vyksta Konstitucijos lygmeniu.

Šiuo metu jos 137 straipsnis numato, kad Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. 2026 m. Seime pradėta procedūra šį straipsnį apskritai panaikinti.

Projektui jau pritarta keliose parlamentinės procedūros stadijose.

Šio pakeitimo iniciatoriai aiškina, kad dabartinė Konstitucijos nuostata nebeatitinka Lietuvos narystės NATO ir šiuolaikinės kolektyvinės gynybos realybės. Aiškinamajame rašte tiesiogiai kalbama ir apie NATO branduolinį atgrasymą.

Tai nereiškia, kad Lietuva nusprendė savo teritorijoje dislokuoti branduolinius ginklus. Tokio sprendimo nėra.

Tačiau pati kryptis yra akivaizdi: valstybė siekia panaikinti konstitucinį draudimą, kuris ateityje galėtų riboti Lietuvos dalyvavimą NATO branduolinio atgrasymo sistemoje.

Dar prieš keletą metų tokia diskusija Lietuvoje būtų buvusi sunkiai įsivaizduojama. Dabar ji tapo realia konstitucine procedūra.

Kartu kuriama nacionalinė divizija, nuolat dislokuojama Vokietijos brigada, plečiami poligonai, perkama sunkioji ginkluotė, stiprinama oro gynyba, kaupiamos atsargos ir didinamas rezervas.

Tai jau nebe vien kariuomenės reforma. Keičiamas visas valstybės pasirengimo karui modelis.

Rusija Europos saugumo planuose šiandien vertinama ne kaip laikinas Ukrainos karo epizodas, o kaip ilgalaikė karinė grėsmė. Todėl pasirengimas planuojamas metams ir dešimtmečiams į priekį.

Europa jau nebesvarsto, ar reikia ruoštis galimam konfliktui su Rusija. Ji vis daugiau svarsto, kaip greitai suspėti pasiruošti.

O Lietuva šiame procese renkasi vieną griežčiausių kelių Europoje: daugiau kaip 5 proc. BVP gynybai, vis sunkiau atidedamą karo prievolę, dešimtis tūkstančių rezervistų, nuolatinę sąjungininkų brigadą, naują sunkiąją ginkluotę ir net konstitucinių kliūčių NATO branduoliniam atgrasymui šalinimą.

Todėl kalbos apie pasirengimą Rusijos grėsmei jau seniai nebėra vien politinė retorika.

Keičiami biudžetai. Keičiama kariuomenė. Keičiama infrastruktūra. Keičiami įstatymai. Keičiama net Konstitucija.