Seimo spjūvis į viešąjį interesą(8)

Kaip daug kas tikėjosi, padrąsėjęs Seimas prieš kadencijos pabaigą atmetė Prezidentės veto dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo. Įstatymo, kurio atitinkamos tarnybos dar neįvertino korupcine prasme. Įstatymo, kurio iš esmės nesvarstė Vyriausybė. Priminsiu, kad visi įstatymai ir jų pataisos, susijusios su gamta ir gamtiniais resursais, privalo būti įvertinti antikorupciniu požiūriu.

Paviršinės naujo įstatymo nuostatos tokios. Mokestis už mėgėjišką žūklę padidinamas penkiagubai. Privačių vandens telkinių „nuomotojai“ (o tikriau, praktiškai savininkai) gali reikalauti kokios nori kainos už žvejybą jų ežere. Taip pat – ir iš pensininkų ir paauglių. Sunku pervertinti šios rekreacinės veiklos svarbą tiek hiperaktyviems paaugliams, tiek ribotų finansinių galimybių senjorams. Iš žvejų klubų atimama galimybė nuomoti upių atkarpas.

Dar daugiau – šio veto ir gėdingo įstatymo priėmimo esmė anaiptol nėra tik žvejyba. Jo, kaip ir liūdnai pagarsėjusių šimėniškų Miškų įstatymo pataisų prasmė – ne žuvų ar miško apsauga.

Tai užmačia riboti priėjimą prie vandens telkinių, sudaryti galimybes dar daugiau jų aptverti. Šiame fronte privatininkai jau yra pasiekę reikšmingų pergalių.

Aibė Lietuvos ežerų nebeprieinami žmonėms. Tik savininkams.

Šiurpas per kūną eina, skaitant eilinį straipsnį „Aptverta Lietuva“. „Ar už tokią Lietuvą kovojome?“

- klausia rezistentai ir žmogaus teisių gynėjai. Apie gamtosaugininkus net nekalbu.

Prošimėnišką Mėgėjiškos žūklės įstatymą vetavo Prezidentė. Šalies vadovė viešąjį interesą vertina kaip prioritetinį. O šis naujas įstatymas skirtas apriboti šalies gyventojų ir svečių teises į visiems žmonėms pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklausančius gamtos išteklius. Visų žmonių teisę būti gamtoje, gėrėtis ja, ten ilsėtis.

Oligarchinės grupės pastaraisiais metais itin aktyviai kovoja prieš viešąjį interesą gamtoje. Stebėtis nėra ko. Gamta, ypač miškai, upių ir ežerų pakrantės liko vieninteliu turtu, kuris dar nėra visiškai privatizuotas ir žada gerą asmeninį pelną. Skubiai jį aptverkime – mano jie.

O juk mes visi matome, kas darosi Neringoje, kas darosi kitose vaizdingose šalies vietose, kas darosi saugomose teritorijose. Nelegaliai užgrobtos vietos tyliai paliekamos tų pačių grobėjų rankose.

O kaip pradžiugo miškų privatizavimo šalininkai, kai išgirdo, kad Anglijoje esą bus privatizuojami miškai! Džiūgavimui galo nesimatė.

Tik kai referendume 84 procentai britų atmetė šitą nesąmonę, mūsų miškų privatizavimo apologetai trumpam aprimo (apie tai A. Knystautas rašė ČIA – red. past.

) . Bet „Ikea“ – ne.

Jiems švediškų miškų negana. Lietuviški pigesni.

Nors J. Šimėnas stebuklo būdu jau nėra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, jo veiklumas dėl to nenukentėjo.

Po to, kai Seimas atmetė Prezidentės veto dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo, per TV3 žinias jis paaiškino, kaip gerai dabar gyvens žvejai mėgėjai. Jie pagaliau „galės rinktis“.

Ar žvejoti nebrangiai valstybiname ežere, ar brangiai – išnuomotame privatininkui. Anksčiau visur be pasirinkimo, dabar niekur – bet su pasirinkimu.

Laisvė, ką ir kalbėti. Tokiam žmogui, kaip J.

Šimėnas, kuris nežino, kas yra nepriteklius ar mažutė pensija, net į galvą neateina mintis, kad daug žvejų pensininkų neturi transporto priemonių nusigauti į už daugelio kilometrų esantį valstybinį ežerą, jei šalia namų buvęs ir įprastas jau privatizuotas. O kur dar kuro kaštai?

Panašiai kaip J. Šimėnas, kadaise į problemą reagavo Prancūzijos karalienė Ona Austrijietė.

Ji apstulbo, jog viena dvaro freilinų neturi pinigų suknelėms. Nes niekada gyvenime nežinojo, kas yra pinigų stygius.

Sotus alkano nesupras.

Šiek tiek priešistorės. Atėjus į postą Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui J.

Šimėnui, kaip iš gausybės rago pasipylė įstatymų pataisos, naudingos privatininkams, bet visai nenaudingos nei gamtai, nei didžiajai daliai Lietuvos gyventojų. Jau tada susidarė nedviprasmiškas įspūdis, kad J.

Šimėnas į šį postą „pastatytas“ neatsitiktinai. Kad jo tikrasis tikslas – „prastumti“ įvairias antigamtosaugines ir net, sakyčiau, antivalstybines įstatymų pataisas.

Ėjo siūbavo Miškų įstatymo pataisos, kurios sukėlė ant kojų ne tik gamtosaugininkus, bet ir plačiąją visuomenę. Jei ne laiku pastebėtas pavojus, jos būtų priimtos.

Nes buvo teiktos „skubos tvarka“, be būtinų svarstymų. Kad žmonės nespėtų atsitokėti.

O tada ir šaukštai po pietų. Tokia atvirai amorali politika jau mažai ką stebina.

Dideliam siaubui, tai tampa norma.

J. Šimėno spektakliai Seime jau seniai plačiai žinomi.

Čia ir nežabojamas noras tvenkti vaizdingas Lietuvos upes. Čia ir deganti aistra padalyti mažus privačių miškų gabaliukus prie upių ir ežerų į dar mažesnius ir pelningai išparduoti užstatymui.

Čia ir neįtikėtinos „techninės“ klaidos, padarytos įstatymo projekte J. Šimėno padėjėjos ir per stebuklą demaskuotos tik plenariniame Seimo posėdyje.

Iš to krizeno visi. A.

Valinskas Seimo plenariniame posėdyje apkaltino J. Šimėną kyšininkavimu.

Per Mėgėjiškos žūklės įstatymo svarstymo apogėjų staiga atsirado tikrai parodomasis straipsnis „Lietuvos žiniose“. Jame nerašyta nei apie nepilnamečius ar pensininkus, kurie norėtų pažvejoti, nei apie upių ar ežerų pakrančių tvėrimą.

Rašyta tik apie „elitinius“ žvejų klubus, už 1 litą išsinuomavusius „visas“ Lietuvos upes. Štai nuo ko kenčia tikrieji šalies žvejai!

Štai kur glūdi tikroji įstatymo potekstė. Tik aklas gali nematyti, apie ką kalba straipsnio autorius.

Apie upių atkarpų atėmimą iš žvejų klubų. Ir tolesnes statybas gražiausiose mūsų upių pakrantėse.

Su tvoromis. Gal kas myktelėtų, koks žvejų klubas užstatė pakrantes?

Ne? Nes to nėra.

O dabar bus.

Visi žvelgiame į Prezidentūrą – kokie bus tolesni veiksmai? Gal bus rasti būdai korupciniam įstatymui pristabdyti?

Dabar – pats palankiausias laikas „prastūminėti“ abejotinus korupcinius įstatymus. O dar ir kadencijos pabaiga!

Tad visiems neabejingiems siūlau – budrumo, budrumo iki sesijos pabaigos. Sąmokslo teorijų čia daug.

Kaip ir „paskutinės minutės“ kelionių pasiūlymų. O korupcijos potencialas su žuvimis ir pakrantėmis čia riebus, tikrai riebus.

Ir ne žuvys (kaip visada), yra esmė. Esmė – ežerų ir upių pakrantės, taip mylimos ir mėgstamos mėgėjų.

Tikslas – aptverti jas nuo mūsų, runkelių ir budulių.

Naujausi

Mokslininkai ragina iki 2200 metų perpus sumažinti žmonių populiacijąPasaulis · 2026-08-05NVO mobilizacijos metu: KAM siūlo aiškius atrankos kriterijus ir išlaidų kompensavimąKaras ir taika · 2026-08-05Lietuva skiria šimtus milijonų, o jų galutinį panaudojimą tikrina pati UkrainaPolitika · 2026-08-05Nausėda pasirašė kaltinimus Ispanijai, o po trijų dienų Lietuva jau prisidėjo prie jos gyrimoPasaulis · 2026-08-05