Tremtinio jausmai be cenzūros

Rašinio įvadas

Ar yra politinė tiesa? Pasitaiko.Mūsuose retai, nes Sąjūdžio komunistai vargu ar pakluso madonos istorijos metamorfozės nacionaliniam šansui, labai „savarankiškai‘ paneigę simbiozės dėsnį. Dėl to ir vyksta tautos žiedo autodeportacija, o viduje sąmoningai vystomas fizinis ir dvasinis skurdas. O-vis dėlto- mūsuose esmi du politinės tiesos pavyzdžiai. Pirmas-2013 metais,Vytautas Landsbergis,kandidatuodamas į Ts-Lkd pirmininkus,viešai išdėstė šios politinės jėgainės žaizdas,kur tarp skaudžių nurodymų sakė,kad „pirminis vaistas organizacijos vidyje būtų vadovų rotacija. „ XX LPKTS suvažiavimo tribūnoje norėjau ištisinį profesoriaus dokumentą,tinkantį ir LSDP,nes kitos imperijos samdytos politinės jėgainės manęs-kaipos žilą raštininką-visiškai nedomina, tremtinių dvasia pakomentuoti,tai suvažiavimo pirmininkaujantis ir pašalino Lentvario biedną oratorių. Va, ir antras-dėl kada nors DVIRANKĖS LIETUVOS-kairės ir dėšinės – JAV, Britų ir skandinavų pavyzdžiu, primenu teisingumo ministro, buvusio LKP nario, Juozo Bernatonio neseniai išleistą knygą „Socialdemokratija: žvalgantis naujų kelių“, kur 8 puslapyje pastebėta, kad „visus dvidešimt penkerius metus verdame savo sultyse (...), socialdemokratinis ratas gigždėdamas sukasi ant tos pačios ašies (...)“,nes!! „keliamos beveidės ir bemintės asmenybės (...)“

Prieškario marginalinė inercija-„švogerizmas“ ir „praeitukai“

Šiemet sukaks 90 metų,kai 1926 12 17 į tuometinį Seimą įžengė gražia paradine forma apsirėdę kariškiai. Ir jį švelniai paleido. Sovietų gadynėje girdėjau apie majoro Povilo Plechavičiaus perversmą. Jį tuometinė propaganda vadino fašistiniu, o majorą – savos rūšies teroristu. „Lietuvos žiniose“ gerokai paragavęs „laisvos beržinės košės,“ 1999-tųjų vieną skaisčią rugsėjo dieną per TV3 karštai skaičiau savo kūrybos poemėlę „ČIKAGOS GENEROLAS.“ Norite tikėkite – norite – NE!, bet gavau POVILO Anapilio diktantą... šalia Seimo ...ant suolelio... nes tam alkana pasąmonė, iškodama laisvės tiesos, atsargiai ir nesąmoningai ruošėsi. Tarsi nuosprendžiui,jogei rimtai renkuosi raštininko slydų takelį Į Jono Biliūno kalną.

Kodėl generolas išrinko mane – nežinau. Slinko laikas. O ir!-ir!-ir! – begėdė tyla. O sąmoningi valdžios apskritai realaus valstybės pulso nepastebėjimai grūdino „kontoristų sistemą“, todėl 1991 03 11-2016 metais liuosa tauta, Baltijos žiedo įkvepėja, turėdama 1991 01 13 beginkį patyrimą kautynėse su okupantų tankais, vis baidėsi savo teisybės.

Savo žurnalisto likimu koncentruodamas į generolo nelinksmą fortūną – niekieno neužsaktas ir apmokamas – viešai aiktelėjau 2001 metų„Lietuvos aido“ 288 numerio 12 puslapyje. Brigados generolas N. kartų foto akių ir trumpų tekstų pristatytas facebook autoriniame Jono DAVYDONIO puslapyje (41), 2 – „Sukilime,neapdraustų eilių romane“ – 2002 05 29-441 UAB „Gelspa,“-10-11-12-114-115-116-117-118-119 psl., o – vistiekos? – niekas nenorėjo temos plėsti. Nors tu ką,nes organiškai, visais nervais,pažinojo rūstų dabarties marginalizmo veiką,ištobulintą sintetinių partijų šiltomis kėdutėmis,į kurias podebiliais sodinami seimo ir savivaldybės rinkėjai.

Generolas Plechavičius lygtos ir tabu ES ir NATO Respublikoje?

Jau visiškai remdamasis JAV-išeivijos gausiai iliustruota monografija „POVILAS PLECHAVIČIUS,“ 341 Highland Bluvd.,Brooklyn, N.Y. 11207,spaudė-Pranciškonų spaustuvė 1978 m.-autoriai Petras JURGĖLA ir Paulius JURKUS, 300 psl., vėlop atsuku kampuotą laiko ratą, nes apvalaus ciklus dar neturime.Čia,o ištikima raidės apvaizda!, netikėtai priveizėjau dar ir prieškario žurnalo „KARĮ,“ 1927 metais 34-tame numeryje paskelbusį ,kad “už pasižymėjimą(...)prieš lenkus LENTVARIO, Rykantų (...) rajonuose plk.Plechavičius apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu (...)“ Na, ČIA,“žinoce“, aktualu ir mano LENTVARIUI. Kodėl? Ogi, šis Lietuvos milžinas apskritai istorikų Drebulės giriose įvairiopai piešiamas.Dešinieji jį garbina, nors žemaičių generolui 1929 metais esą nedavonotinai nusikaltę Ministras Pirmininkas Voldemaras ir Prezidentas Antanas Smetona. Gi kairieji, vis dar neatsikratę „bolše“ prikabintų-kap-ligų, todėl kai kurie beveik sėkmingiausiai išvirtę milijonieriais, į Povilą Plechavičių žvelginėja rūžavai ir velnioniškai? Kitos politinės jėgainės, regis, išskyrus LS, neturinčios jokios valstybinės kibirkšties,POVILĄ “grybauja“ svetimose giriose.

Tebūnie tasai asmeninis žurnalisto ir tremtinio raštas-lygtos apgęsusio aukuro giesmė kolei kas JŪSŲ raštų paantraštėse,kurias viensyk perkelsite,gerbiami kitos kartos raštininkai, į švaraščius. Tepadeda JUMS Dievas! po mūsų,honoro gvardiečių, Žmoniško Išėjimo.

1926 metų rudenį Alytaus ulonų karininkų ramovėje majoras Povilas Plechavičius visų akivaizdoje, o ir kariuomenės vado S.Žukausko,smogė antausį vienam karininkui, kuris, padaręs „čerką,“ viešai užgiedojo, jog įsimylėjo Josifą Visaranovičių Staliną.(Dabar tokelę maldą girdauju kitam,nors TASAI esąs jau persidažęs kapitalistas-mijardierius,ir jam simpatikai svetur-tik-politinio biznio-molis.) Prisiminkime to prokremlinio (politinė PRORUSUŠKA sąvoka netinka!,nes Anapilyje labai įsižeidžia Puškino,Nekrasovo,Jesenino, Turgenevo ir t.t. slaviška garbė dėl netinkamos „deržavos“, o ir dabarties jaunosios RUSIOS bundantis sveikas tautinis jausmas-oho!-kokis!) karininkėlio „skystą“ kliedesioką: “Jei man kas nors įsakytų iškabinti Stalino paveikslą, tai aš tai padaryčiau.“ Čia jį ir pasitiko majoro žemaitiškas kumštis. Nuokautas prokremlikai, per amžius ėdančiai „pribaltų“ duoną! Ir tik vienas DIEVAS težinojo, kad tai buvo įspėjamasis smūgis sukilti prieš Maskvos rengiamą bolševikų maištą, kurį jie sumanė per tų metų Kalėdas arba per Naujus metus, ko ir net iki 2016 metelių istorikai ir politikai beveik nepripažįsta?,nes... atsakomingi popieriai-„pakavoti“-kaipos-ir-1918 02 16 signataro STEPONO KAIRIO (ir dar keleto!) 1918 02 16 NEPRIGULNYBĖS AKTO ORIGINALAS. Beje, Stalinas nesutiko su keturių kominarų apsikeitimais,sąmoningai sustiprindamas Antano Smetonos „kietą ranką.“ Gal tai mano pokštas. O gal ir ne!!

Majoras Povilas Plechavičius, vienos užsienio karo akademijos auklėtinis, S. Žukausko parėdymu pasodinamas 10 parų į daboklę.Te atvėsta kokybiškas žemaičio kraujas.Tuoj- tuoj-majorą, o vėliau brigados generolą-kaprizinga madona storija atskirai papuoš Kaune ir Vilniuje, nes ligšiol generolo palaikų iš Čikagos Šv.Kazimiero kapinių vis nesugrąžiname i į JO tėviškės žemelės motinišką glėbį. Taigi-kaipgis. Bet dar Lietuvos gaspadoriškas skausmas mano, jog minėtas generolas-tai kantrumas,ištikimybė ir TĖVYNĖ-o mūsų kariuomenė-pati nenuspėjama mažulė visuomenė-kurios tautiškasis kvorumas 1926 12 17 dieną toliau panoro šnekėti lietuviškai. Tai ir įvyko tas, kas ir turėjo įvykti, nes tuometinė Lietuva turėjo vyrų (štai!!,1926 metų Slaptoji karininkų sąjungos valdyba: majoras IGNAS SLAPŠYS,pirminininkas-generalinio štabo pulkininkas VLADAS SKORUPSKIS,kapitonai- ANTANAS MAČIUIKA (tėviškėnas), JUOZAS MATULEVIČIUS ir ANTANAS STEPONAITIS-35 psl.), kurių dar vienas-jų nurodymu-vadinamą karinį persversmą vykdė iš daboklės skubiai išimtu majoru Povilu Plechavičiumi.

Jis tuojau pat, paneigdamas „ne-demokratinį ginklo toną,“ rašo Antanui Smetonai , jog jam „(...)stojus tautos priešakyje, kaip valstybės vadui (...) būtų galima Lietuvą išvesti „iš dabarties sunkios padėties.“(42 psl.) Tai ir klausiu-ogi?-koks čia karinis perversmas? Majoras nepageidavo-nors galėjo-ginklu ir didžiu autoritetu valdžią išlaikyti, o ir vystyti-kreipiasi į civilį, 1918 02 16 signatarą, prieš tai kietai pašalindamas iš pareigų Marijampolės pulko vadą Vitkauską.

Štai du!-svarbiausi šios knygos istoriniai faktai. 1927 01 04 majoras tampa Generalinio štabo valdybos viršininku, bet štai, o Lietuva?, kas tolėliau vyksta šio narsaus-kadrinio-kariškio gyvenime!? Generolas St. Raštikis, remdamasis pulkininko Adolfo Bironto knyga „VARDAN TEISYBĖS“ savo veikale“ĮVYKIAI IR ŽMONĖS“(III t.,1972) psl. 407-408 paskelbė tokį vaizdą:

“Kaip Vyriausiojo štabo rikiuotės skyriaus viršininkas (A.B. –J.P. ), o ir partijos narys, dažnai pas jį (t.y.Respub. Prezidentą-St.R. ) lankydavausi ne vien tarnybos reikalais (...) įsikarščiavęs staiga jo užklausiau:“Kodėl p. Prezidente, taip lengva širdimi leidot Valdemarui sudoroti gen.Plechavičių?“ Tai pasakiau tik dėl to, kad pabrėžčiau, jog negražu buvo taip pasielgti su žmogumi,kurio dėka atsisėdai į sostą (...) Jis (Antanas Smetona-J.P.)piktai tarė:“Mauras savo padarė, mauras gali eiti.“ Tariau:“Reiškia, mes visi esame maurai, sudiev.“ (monografijos 69 psl.)

1929 02 13 brigados generolą Povilą Plechavičių drumzlini politikai nuleidžia į atsargą. Generolas tampa... malūnininku. O jam nebuvo ir 40 metų. Nieko sau!? Tad tąjį „nieko sau“ ir pratęskime. Adolfas Birontas, kadrinis ginklininkas, Kazys Ladiga, 1 pulko pėstininkų pulko, vėliau 1 brigados vadas,narsiai kovęsis su bolševikais, bermontininkais ir lenkais,Jonas Petruitis, Giedraičių didvyris,antro pulko vadas, „Kaip jie mus sušaudė“ (dusyk skaičiau-o-ten sušaudytų sąrašė ir močiutės jauniausias brolis Povilas Šimkauskas)knygos autorius, Stasys Raštikis ir kiti kariškiai-patriotai-tarp 1929-1940 metų patapo „atsarginiais.“ Žodžiu, marginalais. 1944 metais, vokiečiams leidus, Povilas Plechavičius, palikęs malūninko karjerą, įkuria rinktinę (100 000 karių: 2 pasaulinio karo gyva skaitliuote-10 šaulų divizijų!!), pabrėždamas Lietuvoje savo totalinį autoritetą, nes vėliau dar rinktinę su ginklais paleidžia ir namo, taip sukurdamas bazę 1944-1953 metų partizaniniam judėjimui,žymiai sumažinusiam masinę lietuvių tautos žiedo deportaciją.Šiandien jos likutį ir teturime.Tad žemaičių generolui įžeistos ambicijos leido tarti paskutinį karišką žodį vardan Lietuvos. 1944 metais maloningai nesušaudytas nacių dėl slapto rinktinės paleidimo, jis karišku ilgesiu atsisveikina su tėviške ir Lietuva, mandagiai prašydamas likusių tėviškėnų neiškirsti visų liepų, „nes prireiks jų šakų.“

Šios mažulės eilutės pėsčia atėjo (o ir sudvejintai plėtėsi!!), iš minėtos monografijos.Antai ten ir brolių Povilo ir Aleksandro Plechavičių, Lietuvos bajorų, o tąsyk caro armijos kadrinių karininkų,narsi ginklo ir intelekto veika,pasak Petro pirmojo,“nesčiada života svojego“(negailint pilvo savo)-nuo 1918 metų. Aleksandras, patikėjęs 1940 metais ,tada Lietuvos kariuomenės ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulko vadas,pulkininkas, patikėjo,kad „rusai jau yra kiti,“ Kaune čekistų suimtas. Krito viename Sibiro konclageryje.Povilas kovėsi iki paskutinės liuosos akimirkos.Po ne vienerių metų piligrimo atsidūrė Čikagoje.O 1948 11 23 Vokietijos Hanau stovykloje, po St. Raštiko pasitraukimo, buvęs jo pavaduotojas-tapęs Lietuvos karo veteranų vadu.

Įdomu,kad 1918 metais sykiu su garsiu ČIKAGOS išeivijos laikraščiu „LIETUVA“ Povilas Plechavičius labai skubėjo į Lietuvą. 1929 metais abu-grubiai-marginalizuoti. Pirmas-Antano Smetonos “LIETUVOS AIDO“ (nacionalinėje bibliotekoje skaitykite 1929 metų „LIETUVOS“ atsisveikinimą su 1929 metų Skaitytojais), antras-čia-pasakyta-dokumentu!!

O „LIETUVĄ“ atgaivinome 1995 metais. Tarsi ir JO ir visų dorų lietuvaičių atsiminimą. Bet...žiediname „nacionalinų dienraščių“ apsupime JI išstovėjo 9 mėnesius. Išėjau iš redakcijos,įsikūrisios šalia Spaudos rūmų, paskutinis ir keistai blaivas,palikęs leidėjui gerb. PAKULIUI skundą-„ĮSITIKINIMĄ“,kas yra iš tiesų nacionalinis dienraštis.Toji impresionistinė trumpa iškrova ilsisi mano archyve,išrikiuotame lyg senobės Romos legionas. (Tarp tų metų „LIETUVOS“ patriotiškai nusiteikusių žurnalistų atrodžiau tarsi pabėgęs iš „vileikos“ visu savo 62,3 kg. svoriu ir 189 cm. ūgiu!?)

Bet asmeninis žurnalisto palikimas Mažvydo bibliotekoje tvirtino mano širdies raumenį, nes po ciklu-rubrika „LIETUVA“-vis dėlto!!-spėjau dusyk pagarsinti ir 1920 metų Želigovskio Vilniaus krašto okupaciją,minėtoje garsioje bibliotekoje remdamasis autentiškais tų metų „Lietuvos“ numeriais. Tautiškesnio dienraščio,negu 1918-1929 metų „Lietuva“-nerasite! Vis dar! Patikrink,būtent Jaunoji LIETUVA, nepasiduodanti „valymams.“ Adresą turi. Bet tai jau būtų kita istorijos rokunda.Bet pradžiai TU protėvių genais suvok 1926 12 17 dienos majoro,o ir kitų Respublikos milžinų, būtiną riziką vardan 1940 06 14 sovietų tankų-tango Kauno „Laisvės alėjoje“ atitolinimo, nes vėl buvo Vitkauskas,kurio 1940 06 14 „karinę operaciją,“ o ir visos prezidento kontoros, sąlyginai pavadinkime-„президент, виткаускас и пупя.“

Kodėl to nepasako neblogai apmokami bent politologai?

Nubėgo labai šalin 2015-ieji metai per Ukrainą ir Siriją,nešdami į apsenusią Europą imperijos ginklo primatą, o gatvėse ir seksualius arabus ir afrikiečius. Ir, aišku „dar kitaip.“ Maža Lietuva, vis toliau maža ir pasimetusi, skubėdama į svajoklinę laisvę, kryžkelėse pametė ne vieną savo teisybę. Tad, atsiplėšę nuo interneto, ir pradėkime nuo KristiJONO Donelaičio „METŲ!“ Ir suraskite monografiją „POVILAS PLECHAVIČIUS!, o nacioanalinėje bibliotekoje atsiverskite „LIETUVĄ.“ Mano supratimu – tai ir bus įvadas į nacionalų skaitymą. Jei galvojate kitopi, vadinasi, dar galvojate. Gerai.