Zigmas Vaišvila: „Melu ir pinigais – per patiklius tautiečius į valdžią ir į karą!..“

LL: Pasitinkant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, vis tiktai norėtųsi išsiaiškinti, kodėl Lietuvos valdžia taip brutaliai, forsuotai, neatsiklaususi Tautos, nuo š. m. sausio 1 dienos nusprendė atsisakyti nacionalinės valiutos lito, įsivesti EURO ir tokiu būdu lengvabūdiškai atsisakyti didžios dalies mūsų valstybės SUVERENITETO, perduodant jį net ne Europos Sąjungos, bet viršvalstybinėms institucijoms - Europos Centriniam Bankui (ECB) ir Europos Stabilumo Mechanizmui (ESM), kuriuos valdo Valdytojų tarybos, turinčios teisę nepaklusti netgi visų 19 euro zonos valstybių valiai?!..

Zigmas Vaišvila: Prezidentės Dalios Grybauskaitės teikimais Respublikos Seimas Europos viršvalstybinėms institucijoms atidavė mūsų faktinį suverenitetą – finansinį ir visapusišką ekonomikos, biudžeto valdymą, valstybės turėtas atsargas lito padengimui. Šiemet bus ruošiami įstatymų paketai dėl vertybinių popierių ir draudimo, finansų paslaugų sujungimo „unifikavimo“ pretekstu, priiminėjamas įstatymų paketas dėl dar vieno ECB pavaldaus fondo formavimo nuo 2016 m. iš komercinių bankų įnašų, priimti įstatymai dėl Graikijos situacijos. Seimas turės skubiai ratifikuoti euro zonos šalių susitarimą dėl Graikijos ir jo pakeitimus – „pagalbos“ Graikijai sutarties pratęsimą 4 mėnesiams. Sostinė „Briuselis“ jau paklausė, ar euro zonos parlamentai pritars būsimiems nuostoliams, kuriuos patirs jau ir Lietuva, nuo sausio 1 d. privalomai mokanti įnašus į ESM pagal planą ir pirmą pareikalavimą neginčytinai per 7 dienas!.. Neilgai gyvavo finansų ministro R. Šadžiaus sekama pasaka, neva tai pelninga Lietuvos investicija. Tai padaryta Prezidentei D. Grybauskaitei pasirašius atitinkamas sutartis ir pateikus jas ratifikuoti Seimui.

Kur buvote Seimo nariai – puteikiai, gailiai, urbšiai, viešai deklaruojantys Lietuvos piliečių interesų gynimą? Šaukte šaukti reikėjо!.. Tad kuo jūs skiriatės nuo kitų Lietuvos pardavėjų? Tik dar didesne veidmainyste, nes aktyvieji piliečiai bent iš jūsų dar kažko tai tikėjosi!..

Labai abejoju, ar mūsų Seimas ir jį valdanti Prezidentė atsigręš į Tautą ir LR Konstituciją. Beje, Estija visų euro zonos šalių paklausė - ar jų parlamentai ratifikuos šiuos sutarties Graikijai pakeitimus, ar „užmerks“ akis?.. Tokia „praktika“ darosi jau įprasta Europos Sąjungoje. Estija žino savo pamoką – visų pirma, dėl įmokų į ESM jos užsienio skola per dvejus euro narystės metus padvigubėjo.

Graikija, kurios skolos ne mažėja, o tik didėja ir jau pasiekė 175% jos BVP, faktiškai pasmerkta bankrotui. Paskui Graikiją bankroto eilėje rikiuojasi Italija, Portugalija, Airija, Kipras ir net Prancūzija, Ispanija. Todėl ECB, spjovęs net į Vokietijos prieštaravimą, š. m. sausyje pradėjo 20 mėnesių nepadengtų po 60 mlrd. EUR kas mėnesį emisiją, superkant iš komercinių bankų euro zonos valstybių skolas ir dirbtinai skatinant euro infliaciją bei JAV dolerio stiprinimą.

Iš ties kritišką situaciją Europos Sąjungos federalistai panaudojo euro zonos šalių finansų pajungimui į bendrą ESM „katilą“, kaip dar vieną visapusišką instrumentą devyniolikos šalių „suvirškinimui“, o jų patiklūs ir paklusnūs vadovai, nejaučiantys jokios atsakomybės dėl savo vadovaujamų šalių ir juos rinkusių rinkėjų likimo, beatodairiškai vykdo šiuos nurodymus. Beje, tariama „pagalba“ Graikijai šiai šaliai kainavo ne tik skolos padidėjimą, bet ir buvo privatizuoti Graikijos strateginiai objektai – uostai, valstybinė loterija, salos.

LL: Ką supratingiems, susivokiantiems, veikliems ir neabejingiems Lietuvos piliečiams reikėtų daryti, norint ištaisyti šią istorinę-politinę klaidą? Kažin ar eiliniai savivaldos tarybų ir pirmą kart surengti tiesioginiai merų rinkimai gali ką nors iš esmės pakeisti?

ZV: Vadinamieji savivaldos rinkimai nepakeis nusistovėjusios ydingos partinio valdymo, pagrįsto pinigų valdžia ir priklausymu „valdančiųjų“ luomui, SISTEMOS. Lietuvos Konstitucijoje nenumatyti tiesiogiai merų rinkimai sukels dar daugiau chaoso ir nukreips dėmesį nuo esmių dalykų. Todėl mero rinkimuose aš tiesiog sugadinau savo biuletenį... Pavyzdžiui, ką rinko vilniečiai? Daugumą balsų atidavė tiksliai pagal dominavusią brangią reklamą - Lietuvos liberalų vadas E. Masiulis ekrane mums už rankytės atvedė neoliberalų atstovą R. Šimašių ir pasakė: „Balsuokite už jį, ir viskas bus gerai!“ Jau rinkimų dienos vakare prieš fotoobjektyvus „pagrindinis“ Lietuvos neoliberalas A. Guoga, apsikabinęs R. Šimašių, kelia alaus bokalą. Ar suprantate, mielieji, kad Jumis žaidžia visiškai atvirai ir tiesmukai?!.. A. Guogos lošimų bendrovė „Tony-bet“ uždirbinėjo iš Jūsų, net priimant statymus už būsimą 2014 m. Prezidentę D. Grybauskaitę, pačiam šios lošimų bendrovės savininkui A. Guogai agituojant už ją balsuoti – ir viskas „teisėta“, viskas gerai?!.. „Smart – looking“ kostiumuoti vyrukai iš anksto žino - „viskas bus gerai“, nes mano, kad mes nesuvokiame, kas iš tikrųjų vyksta.

LL: Natūraliai kyla klausimas – o kam iš tikrųjų dėl tų „smart-looking“ politikierių iškilimo, jų pasiektų „laimėjimų“ bei rinkiminių pergalių mulkinant patiklius tautiečius, bus gerai?

ZV: Žinome, kad neoliberalai naikina ES valstybes. Jų kolega Petras Auštrevičius, pernai išrinktas į Europos Parlamentą, atidirbinėja ne Jums, mielieji jo rinkėjai, o pasaulio neoliberalams, trinantiems iš žemėlapio ir Lietuvos valstybę! P.Auštrevičius dar prieš rinkimus įstojo į Europos federalistų sąjungą, kurios veikla nukreipta prieš mūsų Konstitucijoje vis dar tebesantį ir formaliai Tautai priklausantį Lietuvos suverenitetą!..

Ką gi dabar reikėtų daryti? Pradžiai – už tokius auštrevičius, guogas ir panašius veikėjus nebalsuoti niekur, niekada ir nė už ką!..

Ar prisimenate 2009 m. viešai atskleistos liberalų-Grybauskaitės-konservatorių bendros veiklos produktą: lyg po lietaus išdygusį „grybą“ – judėjimą „DAROM“, nuo 2012 m. Seimo rinkimų garsinamą „Baltųjų pirštinių“ pavadinimu? Mat jiems SISTEMA patikėjo kur kas „atsakingesnį“ darbą - „stebėti“ rinkimų pažeidimus. Po šių savivaldos rinkimų sisteminė žiniasklaida transliuoja reportažus ne apie policijos, o „Baltųjų pirštinių“ registruotus rinkimų pažeidimus. Ar blaiviai mąstantys gali įsivaizduoti, kad prieš 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimus „atsitiktinai“ įkurtai visuomeninei organizacijai kaip viena pakluso visos savivaldybės, padėjusios ar administraciniais svertais priverstos skirti transportą, lėšas ir žmogiškuosius resursus, atrodytų, tikrai gerai idėjai – rinkti šiukšles. Retorinis klausimas – kodėl būtent šiai NVO „nusišypsojo“ tokia laimė? Po to beliko tik fiksuoti „Lenino rastų“ nešėjus – A. Kubilių, D. Grybauskaitę ir tuo metu dar kuklesnius liberalus...

Taigi, mūsų savivaldos rinkimai savo esme yra partijų atstovų susodinimas į savivaldos organų kėdes. Tokia, deja, šiuo metu yra veikianti SISTEMA. Į šias kėdes papuola sistemos partijų „palaiminti“, bet nebūtinai tose savivaldybėse gyvenantys vietinės valdžios atstovai. Todėl būtina savivaldos rinkimų reforma – tarybas turime rinkti iš savivaldybės teritorijoje esančių, rinkimų apylinkėse gyvenančių kandidatų, kuriuos iškeltų ne partijos ar visuomeniniai komitetai, o jie patys išsikeltų, surinkę reikiamą skaičių būsimų rinkėjų parašų ir sumokėję VRK protingą užstatą. Tokiose vienmandatėse apygardose išrinkti tarybų deputatai suformuotų tarybą. Tik tada konkrečioje vietoje gyvenantys piliečiai pažinotų tuos, kuriuos renka, o išrinktasis, gyvendamas rinkiminėje apylinkėje, būtų asmeniškai suinteresuotas ginti vietinės bendruomenės interesus, o ne politinės partijos, kuri laimi savivaldos rinkimus, vadovybės interesus.

LL: Tariamai laisvų, demokratiškų savivaldos rinkimų eilinė parodija: konservatorė R. Rastauskienė – Juknevičienė po patirtos nesėkmės savivaldos rinkimuose Kaune, apibūdindama Tėvynės sąjungai nepalankią situaciją, Visvaldo Matjošaičio asmenyje įžvelgė oligarchinio valdymo grėsmę?!..

ZV: Šitai poniai, kaip ir visai konservatorių partijai, gerai, kol lietuviškieji „oligarchai“ būtent juos remia. Žodį „oligarchai“ panaudojau kabutėse, nes Lietuvoje užmiršta oligarchijos sąvoka – stambaus kapitalo ir valdžios susiliejimas.

Ką reiškia, kai stambus kapitalas tiesiogiai „atsisėda“ į valdžios kėdę, karo apologetė Rasa Juknevičienė galėtų pasimokyti iš konservatorių bendražygių Ukrainoje, kai laikinoji valdžia pernai pavasarį į Dnepropetrovsko gubernatoriaus kėdę pasodino oligarchą I. Kolomoiskį. Kokios to pasekmės? Pačios žiauriausios, kokios tik gali būti įmanomos šiais laikais!..

Gal karo apologetė p. R.Juknevičienė norėtų viešai padiskutuoti dėl viešai paskelbtų I. Kolomoiskio Skype pokalbių apie Ukrainoje „per klaidą“ numuštą ne tą lėktuvą? Kodėl nei konservatoriams, nei oficialiems Vakarams, juolab „demokratiškai“ Ukrainos valdžiai numušto Malaizijos lainerio „Boeing-777“, skridusio reisu MH-17, tyrimas daugiau neberūpi?!..

Netrukus visi pamirš ir Boriso Nemcovo nužudymą pačiame Maskvos centre, kaip užmiršo ir Vytauto Pociūno žūtį Baltarusijoje, nes žiaurių įvykių aptarimo tokiems politiniams veikėjams, kaip R.Juknevičienė, reikia ne dėl įvykusios tragedijos nuodugnaus ištyrimo, bet tik dėl dar vienos „sensacijos“ paskelbimo ir politizuotų komentarų pirmosiomis dienomis. Priminsiu Baltarusijos Generalinės prokuratūros efektyvų pareiškimą spaudos konferencijoje Minske, praėjus savaitei po V. Pociūno nužudymo. Prokuratūros atsakas buvo skirtas karštakošiams politikieriams Lietuvoje: „Jei bandysite politizuoti šį klausimą, paskelbsime, kaip viskas iš tikrųjų buvo...“. Po to visi kaip mat užsičiaupė, o mes iki šiol nežinome, su kuo praktiškai negeriantis V. Pociūnas tą naktį viešbučio kambaryje gurkšnojo brendį...

Beje, norėčiau pakomentuoti politikei ir buvusiai vaikų gydytojai p. Rasai Rastauskienei – Juknevičienei, ką reiškė kruvini mūšiai dėl Debalcevo. Net šiandien nežinome tikro Ukrainoje žuvusiųjų skaičiaus – skelbiama nuo 6 iki 50 tūkstančių. Tris mėnesius Debalceve rūsiuose nuo apšaudymų slėpęsi civiliai išgyveno iš moterų ir 14-mečių merginų, pardavinėjusių save kareiviams už 40 grivinų. Karo pabėgėlių minios pažliugusiuose keliuose su ryšuliukais - kaip antrojo pasaulinio karo metais. Ponia Rasa, vaikų gydytoja, Jums tai ne argumentai?!.. Gal atsisakėte Hipokrato priesaikos? Netikiu, kad „narsioji“ karo apologetė R.Juknevičienė internete nematė šių video įrašų. Kur Tavo žmogiškumas ir atsakomybė pačią rinkusiems Lietuvos piliečiams? Apie pačios veidmainystę dėl Sausio 13-oios bylos man net kalbėti koktu!..

O jeigu žmogiškų argumentų p. Rasai nepakanka, pateiksiu politinius – ekonominius. Pradžiamokslis p. Rasai apie kovą dėl Debalcevo pamąstymui apie oligarchiją to paties I. Kolomoiskio pavyzdžiu. Debalcevas – ne tik geležinkelio ir kitų kelių mazgas tarp Luhansko ir Donecko. Ten yra ir didžiulė požeminė dujų saugykla, būtina šiluminių elektrinių, esančių ir separatistų, ir Ukrainos valdžios valdomose teritorijose, darbui.

Tačiau šalia Debalcevo yra toks Jenakijeve miestas, kuriame dirba viena iš dviejų Ukrainos kokso gamyklų, kurių produkcija būtina tam, kad veiktų metalo liejyklos Dnepropetrovske, priklausančios I. Kolomoiskiui, ir metalo liejyklos bei Azovstal Mariupolyje, priklausančios kitam oligarchui R. Achmetovui. Iš pastarojo pirmasis jėga siekia jas paveržti, naudodamasis ir savo oligarchine valdžia. Antroji kokoso gamykla Ukrainoje yra Andriivkoje – netoli nuo Mariupolio, Zaporožės kryptimi. Kadangi Ukrainai savo kokso, gaminamo iš anglies ir deginamo aukštakrosnėse liejant metalą, nepakanka, tai didžioji kokso dalis buvo importuojama iš Rusijos.

Nors Lietuvos sisteminė žiniasklaida neskelbia, bet p. Rasai - politikei privalu žinoti: po Debalcevo mūšių 13-a Nacionalinės gvardijos ir Dešiniojo sektoriaus, iškart paskelbusio, kad nevykdys Minsko-2 susitarimo, batalionų ir brigadų Dnepropetrovske po I. Kolomosikio sparneliu įkūrė alternatyvų Ukrainos armijos generalinį štabą, kuris dėl visko apkaltino Ukrainos kariuomenės generalinį štabą. Gražu? Tai kiek gi yra Ukrainoje kariuomenių ir kurie oligarchai jas valdo? Kas šių laikų Ukrainos batka Machno?..

Tačiau pagrindinė viso to priežastis yra ta, kad gali žlugti ne tik I. Kolomoiskio siekis užvaldyti R. Acmetovui priklausančias metalurgijos gamyklas Mariupolyje, bet ir be kokso gali sustoti paties I. Kolomoiskio metalurgijos gamyklos Dnepropetrovske. O tada visa karo užsakymų gausybė sustos!.. Nenustebsiu, jei išgirsime, kad I. Kolomoiskis, Dnepropetrovske pastatęs didingus Žydų namus ir didžiai gerbiamas Izraelyje, netruks rasti bendrą kalbą su savo „mirtinu“ priešu V. Putinu. Izraelio santykiai su Rusija sparčiai gerėja, o I. Kolomoiskio pretenzijos tapti Ukrainos Prezidentu jau neslepiamos. Kaip žinia, milijardinių nuostolių dėl sustojusių metalurgijos gamyklų ir prarastų užsakymų Vakarai I. Kolomoiskiui nekompensuos! Ar p. Rasa Juknevičienė prisimena mokyklines žinias, kad aukštakrosnė negali sustoti deginusi koksą, nes priešingu atveju pasekmės labai skaudžios?..

Taigi, tebėra atviras klausimas: kas šiandien valdo Ukrainą? Ar Ukrainos Prezidentas P. Porošenko, kurio koncernas „Ukrprominvest“ taip pat gauna didžiulius karinius užsakymus, pvz., gaminti minosvaidžiams, pervadintiems į „kyborgus“, dar valdo kurią nors Ukrainos kariuomenę? Kurią kariuomenę kovine ginkluote remia Lietuva, p. R.Juknevičiene ir Prezidente D.Grybauskaite, – I. Kolomoiskio ar P. Porošenkos, ar dar kurią nors?.. Kodėl vasario 27 d. Rusija Lietuvai pateikė protesto notą dėl tarptautinių pažeidimų, tiekiant ginkluotę į Ukrainą? Ir ką į tai atsakė Lietuva?

Pamokėlės p. Rasai pabaigai dar paaiškinsiu, kad iki kruvinojo Maidano Donecko sritis mokėjo į Ukrainos biudžetą 25% visų mokesčių, o metalurgijos – šilumos ūkio (anglies gavybos ir pan.) kompleksas sukurdavo per 27% Ukrainos BVP, o jame dirbo per 500000 žmonių. Per 2014 m. Ukrainos skola pasiekė net 90% nuo jos BVP, kuris sumažėjo 15%.

LL: Karo kurstymo propaganda sisteminėje žiniasklaidoje paveikia didžiąją visuomenės dalį ir neleidžia aiškiai suvokti - kam tokio kruvino chaoso Ukrainoje reikėjo?

ZV: Pirmiausia tiems, kuriems nereikia stiprios Ukrainos ekonomikos. Sumaniai manipuliuojant patriotiniais jausmais ir antikorupcine propaganda, žmonių pyktis buvo nukreiptas į priešą, į kurį netgi parodyta pirštu. Po TSRS subyrėjimo teko laukti net 23 metus, „aukoti” milijardus JAV dolerių, kol pernai, vis tiktai, sugebėta supriešinti Ukrainą su Rusija, net iki pilietinio karo Ukrainoje lygio!.. O finansai ligoniams dozuojami – Rusijai numuštos pajamos iš dujų ir naftos eksporto, bet ir Ukraina negauna lėšų. Gauna skolon tik tiek, kiek reikia karo palaikymui. Žūstantys žmonės, civiliai gyventojai – jiems niekis!..

Svarbu priversti Ukrainą tinkamai įvykdyti „reformas“ - už suteiktas simbolinio dydžio Ukrainos mastais paskolas perduoti ar parduoti „strateginiams“ investuotojams strateginius Ukrainos objektus. Tą patį daro su Graikija ir Lietuva. Todėl ir „tinkami“ ministrai paskiriami. Tarkim, į Ukrainos finansų ministro kėdę pasodinta buvusi JAV valstybės departamento darbuotoja. Atviriau nebūna! Nebent JAV viceprezidento Joe Bideno sūnaus įdarbinimas po Slaviansko užėmimo I. Kolomoiskio skalūninių dujų įmonės direktoriumi.

LL: Atrodo, viskas čia labai gražu., svarbu tik, kad niekas nepradėtų blaiviai galvoti?!..

ZV: Savaitgalį žiūrėjome 1927 m. Fritz Lang begarsį filmą „Metropolis“ apie žmones, kurie įdarbinti mieste po žeme dirba, pavadinkime, oligarchui, gyvenančiam ten, kur šviečia saulė. Pranašiški kadrai apie „atidirbusią“ minią, klusniai drauge einančią prakuroms į aukštakrosnę!.. Pabaigoje šie, anot tarybinio rašytojo Č. Aitmatovo knygos „Ilga kaip šimtmečiai diena“, mankurtai, sukilę prieš tą „oligarchą“, savo požeminį miestą, kuriame dirba ir gyvena, užpila vandeniu. Jiems šaukia: „Sustokite, ten, po žeme, ir jūsų vaikai!..”. Bet niekam tai nesvarbu, jie nesustoja, nes tai – minia. Jie gi griauna nenaudėliui „oligarchui“ priklausantį metropolį! Galvoti nereikia!..

LL: Vis tiktai, sakykite, ar yra kokia nors išeitis? Kaip žinia, Lietuvoje atkurtos Nepriklausomybės 25-mečio proga grupė Kovo 11-osios Akto Signatarų išplatino Kreipimąsi Vardan Lietuvos. Šią Peticiją (peticijos.lt) jau pasirašo mūsų valstybės likimui neabejingi tautiečiai. Jūsų nuomone, dėl kokių priežasčių dauguma Signatarų nepalaikė šios pilietinės iniciatyvos, nusprendė likti nuošalėje, o kai kurie kolegos sureagavo netgi labai priešiškai? Ir apskritai, ar dar yra įmanoma sugrąžinti (ar bent iš dalies kompensuoti) Lietuvai ir Tautai tuos ESMINIUS, KONSTITUCINIUS PRARADIMUS, kuriuos patyrėme per atkurtos Nepriklausomybės 25-metį?   

ZV: Išeitis viena – pilietinė visuomenė ir referendumo keliu ar būsimo Seimo pagalba susigrąžinti Prezidentės ir Seimo neteisėtai ir tylomis svetimiems atiduotą valstybės valdymą.

1940 metų Liaudies Seimas bent jau triukšmingai skelbė, ką daro. O šiandieniniai „didvyriai ir didvyrės“ viską daro akis nudelbę ir tylomis. Juk jie supranta, ką daro, todėl ir bijo atsakomybės. Jiems tiesiog būtina nukreipti visuomenės dėmesį į ką nors kitą. Tarkim, į Ukrainos situaciją, netgi į karą! Įsismagino tiek, kad ir patys šioje isterijoje pradeda nebegalvoti!..

Šeši signatarai V. Baldišis, A. Endriukaitis, E. Grakauskas, E. Klumbys ir Z. Vaišvila (A. Patackas atsisakė parašo) viešai KREIPĖSI į Lietuvos piliečius ne tik konstatuodami, jog Kovo 11-oji prieš 25 metus suteikė visas galimybes Nepriklausomos valstybės atkūrimui. Deja, mūsų valstybę valdžiusieji ją IŠDAVĖ. Gąsdinimo karu ir rusofobijos atmosferoje mūsų visuomenė ne tik sparčiai išsivaikšto, bet ir pasiekė Atgimimo laikotarpiu neįsivaizduojamą būseną - kai BAIMĖ prarasti darbo vietą ir turėti bei pasakyti savo nuomonę, nesutampančia su oficialia valdžios nuomone, jau tapo kasdienybe!..

Todėl Kreipimusi Vardan Lietuvos signatarai kreipiasi į visuomenę ne tik dėl padėties konstatavimo ir atsiribojimo nuo tokių valdžios veiksmų, bet ir dėl padrąsinimo bei VIENIJIMOSI, telkiant jauną ir pagyvenusį, siekiant suvokti, kur mes esame, kur link Lietuvą veda valdantysis „elitas“. Mes norime, kad valdžia mums pasiaiškintų - ką daro? Kodėl taip elgiasi su Tauta, visiškai nušalinta nuo bet kokios įtakos valdant savo valstybę, miestą, rajoną ar kaimą?..

Ne tik pasirašiusieji, bet ir ketinę minėtą Kreipimąsi pasirašyti signatarai patyrė dėl to neišpasakytai didelį ir isterišką spaudimą. Tačiau tai tik patvirtina, kad mes esame teisūs. Akivaizdu, jog valdžia bijo Tautos, bijo visuomenės nuomonės. Todėl vien paskelbta PETICIJA tikrai neapsiribosime.

LL: Tad grįžkime prie klausimo - kokia išeitis ir koks galėtų būti pagrindas mūsų telkimuisi?

ZV: Visų pirma, privalome susivokti, kur esame atsidūrę, kur šalį veda mūsų valdžia, klusniai vykdanti neliberalios kapitalistinės visuomenės „pinigų civilizacijos“, anot Andriaus Martinkaus, nurodymus. Susivokę ir gausindami būdus bei priemones, siekiant išaiškinti tautiečiams (ne tik Lietuvos, bet, visų pirma, ES šalių piliečiams) šią situaciją, turime susitarti dėl bendro TIKSLO.

Po atsiskyrimo nuo Tarybų Sąjungos mus nuolat gąsdino, kad mes neturime kito pasirinkimo: arba grįžti atgal, anot V. Landsbergio, į „postsovietinę erdvę“, arba beatodairiškai ir nieko daug negalvojant stačia galva pulti į abstraktų Vakarų „glėbį“. Ačiū Dievui, pradedame praregėti ir matyti, ko šis Vakarų „glėbys“ iš tikrųjų nori iš mūsų.

Lietuva, neturinti gausių gamtos resursų, Vakarams tapo pigios ir nespalvotos kvalifikuotos darbo jėgos šaltiniu. Todėl per pastaruosius 25 metus mes praradome daugiau žmonių, nei per karo ir tremčių metus. Ir galo tam dar nematyti!..

Iš kitos pusės, pasaulio „piniguočiams“ reikia perimti mūsų, kaip ir kitų tarp girnų patekusių valstybių strateginius objektus, kad galima būtų iš mūsų pačių siurbiamomis varganomis lėšomis išlaikyti pasaulinės „pinigų valdžios“ statytinius Lietuvoje (ne tik oficialią valdžią, bet ir uoliai šiems darbdaviams atidirbinėjančias taip vadinamas „nevyriausybines“ organizacijas, kalbant tarybiniu žargonu, imituojančias „liaudies balsą“, sisteminę žiniasklaidą). Todėl tarybinės santvarkos samdiniai, kuriems panaši veikla – klusnus ir beatodairiškas nurodymų „iš viršaus“ vykdymas – seniai tapo įprasta kasdienybe, geriausiai tinka tokiems „žygdarbiams“. Tačiau mes esame dar ir įtarūs, todėl ore tvyro nuolatinis klausimas: ką kitoje barikadų pusėje (pvz., ES valdžios struktūrose) kertinėse pareigybėse veikia tie, kurie buvo mūsų oponentai skyrybose su TSRS? Kas šiuos dvigubos, trigubos priklausomybės veikėjus daugiau įtakoja – buvusios TSRS ar Vakarų spec. struktūros, Vakarų ar Rytų pinigai, ar šantažas, o gal paprasčiausia baimė prarasti šiltas vietas?!..

Pripažinkime, juk 1918 m. Lietuvos valstybę atkūrusieji taip pat blaškėsi tarp Rusijos ir Vokietijos. Dauguma signatarų ir kitų, kuriems buvo patikėtas Lietuvos kariuomenės atkūrimas, grįžo iš atitinkamų Rusijos tarnybų. Lietuvos Taryba netgi po Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo bandė pulti į Vokietijos glėbį, 2-ąjį Uracho hercogą Vilhelmą II paskyrusi Lietuvos karaliumi Mindaugu II (nuo 1918 m. liepos 11 iki lapkričio 2 d.). Tačiau 1918 metais Lietuva sugebėjo rasti trečiąjį kelią – nepriklausomos valstybės kelią.

Šiandien, kai ES vadovai netgi viešai Vilniuje paskelbė, kad Europos Sąjungos šalių iki 2022 metų turėtų apskritai NELIKTI, mes su tuo susitaikome. O gal taip mums ir reikia?! Gal tie šeši 1990 metų signatarai „beviltiškai“ paseno ir nieko nesupranta?.. Tačiau atsigręžkime į LR Konstituciją ir leiskime nuspręsti Tautai - 75% visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Patikėkime tai ne „drąsiai“ Prezidentei D. Grybauskaitei ir jos bendrininkui V. Landsbergiui, neišdrįsusiam pačiam tapti Respublikos Prezidentu (dėl savo „drąsumo“ abiem dabar besislepiantiems Turniškėse kertamomis pušimis ir vis gausėjančia fizine apsauga), ir ne abstrakčiai „drąsiai Lietuvai“, kurios niekas neatstovauja. Tebeveikia LR Konstitucija, būtent ja ir vadovaukimės!..

LL: Atsižvelgiant į istorinę-politinę situaciją, kurioje buvo Lietuva tuometinio TSRS prezidento M.Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“ laikotarpiu - Atgimimo metais, kuo buvo ypatingi 1990-ieji? Kodėl būtent tada įvyko (o gal apskritai galėjo ir neįvykti?) istorinis lūžis, Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą?

ZV: Šiandien atsirado nemažai „gudrių“ žinovų, nors daugumos jų tada niekur viešai nesimatė. Esminiai skirtumai, lyginant 1990 metų ir šiandienos įvykius, yra tai, kad Vakarai, ekonomiškai spaudę Tarybų Sąjungą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, Nepriklausomybės siekį laikė NEREALIU, šios kortos ant lošimų stalo nemetė. Priešingai – MUS STABDĖ. Ir tik Rusijos Prezidentui B. Jelcinui 1991 m. rugpjūtyje aplošus TSRS Prezidentą M. Gorbačiovą, visi suprato, kad M. Gorbačiovo korta mušta, o TSRS faktiškai jau iširusi.

Beje, kalbant apie 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą, būtina prisiminti, kad Lietuva tai padarė ne tik pirma Tarybų Sąjungoje, bet ir vienintelė iki 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo. Latvijos TSR ir Estijos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. tik paskelbė deklaracijas, kad šios šalys PRADEDA Nepriklausomybės atkūrimą. Estijos liaudies frontas Rahvarinne savo rinkiminėje programoje numatė, kad Estijos nepriklausomybę jie atkurs per 10 metų. Tiktai žlugus pučui Maskvoje, Estijos ir Latvijos Aukščiausios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 23 d., raginamos ir Lietuvos Aukščiausios Tarybos, paskelbė apie atkurtas dviejų Baltijos šalių Nepriklausomybes. Todėl latviai ir estai švenčia viena nepriklausomybės diena daugiau nei mes – 1990 m. ir 1991 m.

LL: Kalbant apie Kovo 11-osios Aktą, vardan istorinio teisingumo, būtina argumentuotai paneigti mitą - esą tik prof. V. Landsbergis atkūrė Lietuvos nepriklausomybę!..

ZV: Visų pirma, 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Pirmininku Vytautą Landsbergį rinkome ne dėl to, kad jis profesorius. Tiesiog buvo būtina pasirinkti kelią: ar Lietuva žengia Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio rinkimų programoje skelbtu Nepriklausomybės atkūrimo keliu, ar žingsnis po žingsnio keliauja LKP vadovo A. Brazausko deklaruotu keliu tiek, kiek leis Maskva?.. Tuo metu alternatyviai iškelti kiti Sąjūdžio atstovai - R. Ozolas ir K. Motieka, suprasdami atsakomybę, atsiėmė savo kandidatūras ir su V. Landsbergiu dėl LTSR AT posto nesirungė...

TAČIAU Kovo 11-osios išvakarėse būtent V. Landsbergis stabtelėjo: kovo 10-osios vėlų vakarą jis vis dar buvo neapsisprendęs - skelbti Lietuvos Nepriklausomybę ar laukti, kuo baigsis Maskvoje kovo 12-ąją prasidedantis neeilinis III TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kurio darbotvarkėje buvo TSRS Prezidento rinkimai ir Išstojimo iš TSRS įstatymas.

K. Motiekos paragintas telefonu Lietuvos ilgametis ambasadorius Vašingtone a. a. Stasys Lozoraitis naktį iš kovo 10-osios į kovo 11- tąją apie 1.30 val. įveikė V. Landsbergio priešinimąsi pagrindiniu argumentu – mes nesuprantame, kodėl jūs delsiate?!.. Priminsiu, kad TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos buvo suteikusios teisę sąjunginėms respublikoms išstoti iš TSRS, tačiau tai nebuvo reglamentuota. Faktiškai tuo nutylėjimo būdu ir pasinaudojome Kovo 11-osios Akte. Šiame akte buvo užtikrintas ir Respublikos tęstinumas, nes to reikalavo priverstinio mūsų inkorporavimo į TSRS tarptautinio nepripažinimo principas, kurio taip pat negalėjome pažeisti.

Na, o iš kitos pusės, mums, Kovo 11-osios Akto paskelbimu prisiėmusiems pirmąjį smūgį dar 1990 m., teko didžiausias reakcingų jėgų Tarybų Sąjungoje dėmesys. TSRS gynybos ministro pavaduotojo V. Ačalovo, iš Šiaurės miestelio vadovavusio ir Sausio 13-osios įvykiams, prisipažinimas: „Ypatingosios padėties įvedimo planą pradėjome ruošti dar 1990 m. pradžioje. Man buvo pavesta paruošti planą, jeigu kiltų bruzdėjimas, kurį išprovokuotų „Sąjūdis“. Aš – vienas iš minėtojo plano rengimo vadovų. Galima pasakyti, buvau pagrindinis jo rengėjas. Apie šio plano rengimą žinojo 2-3 žmonės. Dar kartą tvirtinu, kad nurodymus davė politinė vadovybė, ir šios idėjos autorius – vienas žmogus. Tai buvęs TSKP CK Generalinis sekretorius, vyriausiasis kariuomenės vadas. Gynybos potvarkiuose, savaime suprantama, jokios reglamentacijos dėl tarpusavio santykių tarp kariškių ir Lietuvos kompartijos vadovybės nebuvo.“.

LL: Sakykite, prašau, kokiu pagrindu LTSR Aukščiausioji Taryba, Lietuvai deklaratyviai išstojus iš TSRS, vėliau buvo pavadinta Atkuriamuoju Seimu?

ZV: Drąsiai galima teigti - tai ISTORIJOS KLASTOJIMAS, turintis gan žemiškas priežastis. 1990 m. atkurtos Lietuvos pagrindinė problema – aukščiausioji valdžia. Visų pirma, tai V. Landsbergio ir A. Brazausko problema. Abu jie nesugebėjo pakilti aukščiau savo asmeninių ambicijų. Lietuvos Nepriklausomą valstybę 1990 – 1991 metais mes sugebėjome apginti ir pasiekti tarptautinio pripažinimo. Deja, šių dviejų asmenų tarpusavio konkurencija užgožė valstybės ateities klausimus, nedovanotinai ir ilgam suskaldė Lietuvą į dvi viena su kita nesikalbančias stovyklas.

1990 m. pradžioje TSRS Konstitucijos pavyzdžiu tapti Lietuvos TSR Prezidentu iliuziją puoselėjo Algirdas Brazauskas, viešų apklausų reitingais aiškiai lenkęs Vytautą Landsbergį – mat dėl 1989 m. gruodyje įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP greitai augo LKP populiarumas. Gruodžio pabaigos – sausio pradžios visuomenės apklausa parodė, kad net 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino LKP (Sąjūdį – 65%) ir A. Brazauską (taip pat 73%), o V. Landsbergį – tik 12%. Todėl Sąjūdžiui teko rimtai paplušėti, kad į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą būtų išrinktas ir V. Landsbergis, prieš tai net du kartus nelaimėjęs rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22-23 d. sprendė nelengvą rebusą - kaip siekti Nepriklausomybės – rinkimais ar kitais būdais (šiandieninio Maidano Ukrainoje pavyzdys). Šis Sąjūdžio suvažiavimas priėmė specialią Rezoliuciją „Dėl rinkimų“, kuria buvo apsispręsta dalyvauti rinkimuose. Iš tikrųjų tai buvo labai rizikingas kelias. Lietuvos Laisvės Lyga griežtai mus kritikavo, kad tuo Sąjūdis pažeis Vakarų valstybių remiamą Baltijos valstybių priverstinio inkorporavimo į Tarybų Sąjungą NEPRIPAŽINIMO principą – mūsų pasipriešinimo okupacijai ir valstybės atkūrimo pagrindą. Tačiau kito taikaus kelio nebuvo.

Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai - 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo Aktu ir atkurtos valstybės tarptautiniu pripažinimu 1991 m. rudenį. Tačiau toks Vilniaus ir Maskvos „rungtyniavimas“ laike galėjo baigtis ir priešingu rezultatu. Dar 1989 m. stengėmės keisti Lietuvos TSR Konstituciją, įtvirtinant atskirus ir labai svarbius mūsų suvereniteto elementus. Tačiau kur ta riba, iki kurios galima buvo eiti, kad tokiais persitvarkymais taip ir neliktume „persitvarkančios“ TSRS gniaužtuose? Pradžioje patraukliai atrodęs Respublikų ekonominio savarankiškumo įstatymas netruko virsti galimais spąstais.

Todėl klausimas, kas pirmiau – mūsų Kovo 11-osios Aktas ar neeilinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priims Kovo 12-osios įstatymą dėl respublikų išstojimo iš TSRS ir įves TSRS Prezidento instituciją, buvo ne tik sudėtingas, bet ir principinis.

Tąkart viskas baigėsi gerai. TAČIAU jei viskas būtų baigęsi priešingai, tai, manau, šiandien vietoje to, kad esame vadinami garbingais ar negarbingais Kovo 11-osios Akto Signatarų vardais, drauge su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvine grupe ir Seimu būtume prilyginti 1940 m. Lietuvos Seimui ir prikalti prie sienos...

Tiems, kurie mano, kad tai savigyra, siūlau paskaityti A. Anušausko surastą Lietuvos TSR KGB patvirtintą planą „Metelica“ („Pūga“), pagal kurį buvo numatyta internuoti daugumą Sąjūdžio aktyvistų su šeimos nariais, detaliai ištirta, kur jie gali slėptis, paskirtos šiose vietose internavimui vykdyti KGB grupės. A. Anušauskas tik nutylėjo apie svarbią pastabą: KGB, veikianti pagal šį Lietuvos TSR KGB pavaduotojo St. Caplino patvirtintą planą, turėjo teisę mus sušaudyti, jei bandytume pabėgti. A. Anušauskas, po šios medžiagos paviešinimo, netruko konservatorių sąrašu patekti į Seimą, tačiau jis neatkreipė dėmesio į tai, kad šiame „mirtininkų“ sąraše NĖRA Vytauto Landsbergio ir jo šeimos.

Turime aiškiai suvokti, kad mūsų konstitucingumo raida, atkuriant valstybės Nepriklausomybę, įvyko išskirtiniu, labai sudėtingu būdu, Sąjūdžiui ir LKP dalyvaujant okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose. Todėl vėlesnis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas Steigiamuoju Seimu pagal 1996 m. Seimo Deklaraciją, kurią pasiūlė V. Landsbergis, ne tik neatitinka istorinės tiesos, bet ir teisės požiūriu neatitinka šios sąvokos naudojimo (Steigiamojo Seimo sąvoka pernelyg siaura, ji neapima, nepaaiškina viso šio sudėtingo ir atsakingo apsisprendimų kelio ir proceso rizikos faktorių). 1990 m. vasario – kovo mėn. rinkome Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, jos Pirmininką ir tik vėliau, prieš priimant Kovo 11-osios Aktą, keitėme valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką.

Atkuriamojo Seimo pavadinimas, manau, susijęs su asmeniniu V. Landsbergio susireikšminimo klausimu. Tas pats yra ir su jo taip vadinamu „pirmojo faktinio valstybės vadovo“ klausimu, kurį visiškai „sunešiojo“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002-06-19 d. Nutarimu Nr. 29/2002. Beje, šiuo Nutarimu Konstitucinis Teismas, tada dar netapęs valdžios sistemos prielipu, pasisakė ir dėl V. Landsbergio idėjos pavadinti Aukščiausiąją Tarybą Atkuriamuoju Seimu. Teisinis verdiktas dėl šios Seimo deklaracijos – negailestingas V. Landsbergio idėjai: „Šioje deklaracijoje pateikiamas ne teisinis, bet istorinis ir politinis 1990-1992 m. dirbusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vertinimas; jis nereiškia, kad teisės aktuose, išleistuose iki minėtos deklaracijos priėmimo, keičiami 1990-1992 m. dirbusios Aukščiausios Tarybos ar jos pareigūnų pavadinimai.“

Beje, šios V. Landsbergio asmeninės ambicijos grindžiamos prieš 1990 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus iš ką tik tuo metu pakeistos TSRS Konstitucijos į Lietuvos TSR Konstituciją perkeltomis sąvokomis – Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas buvo pakeistas į Aukščiausios Tarybos Pirmininką, matuojant viską pagal būsimą TSRS Konstitucijos 6 str. dėl vienpartinės sistemos naikinimą ir M. Gorbačiovo persodinimą iš TSKP CK Generalinio sekretoriaus į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, t.y., TSRS vadovo pareigas. T.y., vieno asmens, o ne prieš tai buvusias kolektyvines Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pareigas.

Taigi, asmeninės V. Landsbergio ambicijos buvo ir tebėra matuojamos pagal M. Gorbačiovo stotui pasiūdintą sąjunginį švarką lietuviškam masteliui...

LL: Kaip šiandien vertintina tuometinė situacija bei politiniai procesai Lietuvoje pereinamuoju laikotarpiu, lyginant su nūdiena, pažymint 25-ąsias Nepriklausomybės metines? Ar nemanote, kad jau iš pat pradžių daugumos tautiečių išsvajota Nepriklausomybės atkūrimo idėja buvo sukompromituota savanaudžių garbėtroškų, politinių intrigantų, į Sąjūdžio Tarybą infiltruotų KGB agentų, na ir žinoma, buvusių komunistų, skubiai persiorientavusių, tai yra, išvertusių savo raudoną kailį, todėl ir likusių valdžioje? Turbūt sutiksite, bene ryškiausias tokio „persitvarkymo“, kolaboravimo pavyzdys – M. Burokevičiaus bendražygė Raudonoji Dalia - antrai kadencijai perrinkta šalies prezidentė D.Grybauskaitė?

ZV: Negaliu nesutikti su Jūsų teiginiais. Nerandu jokių kontrargumentų. Tik emocijomis galima bandyti tai paneigti. Nepavyko V. Landsbergiui įgyvendinti savo asmenines prezidentines ambicijas, dėl kurių nepalaikymo 1990-1992 m. Aukščiausioje Taryboje, ši faktiškai ir buvo paleista anksčiau laiko. Todėl dabar p. D. Grybauskaitės pasirinkimu ir priverstiniu primetimu visai Lietuvai, spekuliuojant ant savęs pritemptu Nepriklausomybės simbolio argumentu ir Sąjūdžio vardu, V. Landsbergis savotiškai atkeršijo buvusiems bendražygiams ir Tautai, neišrinkusiai jo Respublikos Prezidentu.

Prisiminkime V.Landsbergio pralaimėtą referendumą dėl stipraus Prezidento 1992 m. Tuo metu vis tik Tauta pasirodė besanti protingesnė už profesorių. Kerštingasis, prezidentu taip ir netapęs V.Landsbergis Tautai to nedovanojo ir „Raudonosios Dalios“ – D. Grybauskaitės pasirinkimu nusprendė pasityčioti iš Tautos. Tai labai žema. Atkurtos Nepriklausomybės šventės proga apie tai nesinori net kalbėti!..

Sąjūdžio ir Lietuvos sėkmės priežastis buvo ta, jog sakydami žmonėms ir patys sau TIESĄ, kaskart vis tikriau ir aiškiau stiprėjome, drąsėjome tiek mes, tiek visa Tauta. Toks turėtų būti mūsų šventinis atsakymas didžiajam veidmainiui, pardavusiam Lietuvą ir Sąjūdžio principus -- Šviesa ir Tiesa mus žingsnius telydi!..

LL: Kokios problemos šiandieninėje Lietuvoje, tapusioje pilnateise Europos Sąjungos ir NATO aljanso nare, Jums kelia didžiausią nerimą? O gal, vis tiktai, nereikėjo Lietuvai išstojus iš vienos SĄJUNGOS – TSRS taip strimgalviais veržtis į kitą – Europos Sąjungą, atsisakyti nacionalinės valiutos lito?..

ZV: Vėl ta pati veidmainystės, melo ir tiesos nesakymo problema. Prisiminkime 1949 m. balandžio ketvirtą d. Vašingtone pasirašytą ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTĮ, kuria ją pasirašiusios šalys patvirtino - „savo tikėjimą Jungtinių Tautų Chartijos tikslais ir principais bei troškimą taikiai sugyventi su visomis tautomis ir visomis vyriausybėmis.“

Minėta sutartimi šalys įsipareigojo bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, spręsti taikiu būdu, kad tarptautinei taikai, saugumui bei teisingumui neiškiltų pavojus, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais (1 straipsnis).

Todėl NATO generolui paskelbus, kad teks kariauti su Rusija Europoje, o vasario 20 d. krašto apsaugos ministrui J. Olekui pasirašius Lietuvos ir Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiosios vadavietės (SHAPE), ir Sąjungininkų pajėgų transformacijos vado vyriausiosios vadavietės (ACT) SUSITARIMĄ, reglamentuojantį NATO vadaviečių Lietuvoje teisinį statusą, ministrui ir Seimui, kuris, matyt, Prezidentės pastūmėtas puls ratifikuoti šį susitarimą, ne tik atkreipsiu dėmesį, kad šis susitarimas pasirašytas ne su NATO šalimis, o kažkodėl su NATO vadavietėmis, bet ir priminsiu LR Konstituciją:

- 137 straipsnis. Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.

- 138 straipsnis nesuteikia Seimui teisės ratifikuoti tokias Lietuvos Respublikos sutartis.

Dabar aiškinama, neva šis vasario 20 d. susitarimas yra būtinas Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų (NATO energetinio saugumo kompetencijos centro, NATO ryšių bataliono perdislokuojamo ryšių ir informacinių technologijų modulio) statusui įtvirtinti. Galbūt mums to ir reikia. Tačiau tada kreipkitės į Tautą ir tesprendžia tautiečiai, atitinkamai keisdami LR Konstituciją. Tačiau supraskime paprastą dalyką – išplitus, pvz. Ukrainos ar kitam ginkluotam konfliktui, Rusijai net nebūtina žengti į Lietuvą. Bent jau NATO vadavietė, mūsų protingųjų išrinktųjų pasirinkta bus jau šią vasarą Vilniuje, Lietuvos sostinę paverčia Rusijos taikiniu Nr.1. Ar mums to reikia?!.. Kartoju, tai sprendžia ne krašto apsaugos ministras, Prezidentė ar Seimas, o visa Tauta, apie kurios ir taip jau dėl globalių procesų išsivaikščiojančios išlikimą šioje žemėje kalbame...

Suomijos, nepabūgusios kariauti su Rusija, užsienio reikalų ministras skelbia kitą nuomonę: suomiai nebijo Rusijos intervencijos, nes savo šalyje neturi NATO kariuomenės. Beje, Suomija nėra NATO aljanso narė.

Aš buvau už Lietuvos stojimą į NATO aljansą, tačiau esu prieš melą ir visišką Tautos ignoravimą, nepasitikėjimą Lietuvos žmonėmis. Šiuo išskirtinai atsakingu metu valdžia neturi teisės būti ne su Tauta, ignoruoti daugumos nuomonę.

Antrojo pasaulinio karo metais Šveicarijos parlamentas savo kariuomenei ir Vyriausybei vadovauti paskyrė Anri Gizaną (Henri Guisan). Sunku buvo išlaikyti šalies neutralitetą, bet valstybė nekariavo ir nebuvo okupuota. Kainą už tai sumokėjo, bet toks Šveicarijos Tautos pasirinkimas tada ir dabar, referendume balsavusios už NEUTRALITETĄ. Ši sąvoka šiais laikais tampa sudėtinga ir nevienareikšmiška. Tačiau Šveicarija iki šiol gerbia Anri Gizaną. Paminklai pastatyti būtent jam, o ne karo kurstytojams. Priminsiu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnis - draudžia karo propagandą.

LL: Federalistinėje Europoje, ženkliai įtakojamoje JAV globalistų „nacionalinių interesų“, ar dar yra vilties išlikti Tautai ir Lietuvai suverenia, hipotetiškai nepriklausoma, nacionaline valstybe, gerbiančia savo kultūrą, tradicijas, papročius, krikščioniškas vertybes?

ZV: Taip, iš tikrųjų viskas įmanoma, tiesiog būtina!.. Priešingu atveju, turime aiškiai suvokti - Tautos ir mūsų valstybės nebeliks. Netgi labai greitai. Ne tik dėl ES vadovų paskelbtos konkrečios datos – 2022 metų. Ar mes nematome Europoje vykstančių procesų? Nebekartosiu. Vilties suteikia iš ties desperatiškas ES federalistų - globalistų skubėjimas – jie gi supranta, kad jų planai griūva. Jau pabudo Graikija, Italija, Prancūzija, Ispanija, Škotija... Todėl mums būtina VIENYTIS, ieškoti bendraminčių, visų pirma, Europos Sąjungoje.

Globalistai dabar metė ant stalo netgi pačią drastiškiausią kortą – KARĄ. Jeigu mes to nesuvoksime, liksime taip ir nesubrendusia, kaip kažkada teigė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos finansų ministrą R. Sikorskis, „veršių tauta“, iš mažosios raidės. Todėl grįžkime į 1992 metais priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje Tauta rašoma iš didžiosios raidės!..

- Dėkoju už pokalbį.