Pastaruoju metu Lietuvoje apstu reikšmingų politinių įvykių, tačiau nemaža dalis jų lieka dėmesio paraštėse arba politologų vertinimai nuslysta tiesiog patogiu paviršiumi. Todėl pabandėme kelis svarbius įvykius aptarti su aktyviu visuomenininku, buvusiu pirmuoju kultūros ir švietimo ministru dr. Dariumi Kuoliu, kuris apie čia minimas valstybės problemas garsiai signalizavo jau seniai – deja, nebuvo girdimas.
– Kaip vertinate Prezidentės frazę iš jos metinio pranešimo: „Šiandien Lietuvos politinis saugumas pinklėse, kurias pasispendėme neatsakingai rinkdami arba apskritai nedalyvaudami rinkimuose“? Ar tai bandymas paaiškinti, kodėl Prezidentė nešaukia Gynimo tarybos, ar karo kortos naudojimas rinkimų kampanijai? Kas tos pinklės – valdanti koalicija?
– Tai kertiniai Prezidentės metinio pranešimo žodžiai. Jais valstybės vadovė, vyriausioji ginkluotojųjų pajėgų vadė, Rusijos grėsmės akivaizdoje permetė atsakomybę už Lietuvos saugumą rinkėjams, piliečiams. Lietuva nesanti saugi, nes rinkėjai kažkada neteisingai pasirinkę. Todėl Prezidentė dabar negalinti laikytis Konstitucijos ir įstatymų – negalinti vykdyti savo pareigos ir sušaukti Valstybės gynimo tarybos.
Kita vertus, Dalia Grybauskaitė, greičiausiai pati to nenorėdama ir užmiršusi, kad pareigas yra gavusi taip pat rinkimų keliu, šiais jai parašytais žodžiais pasakė esmę: Lietuvos politinis saugumas tikrai atsidūręs pinklėse, nes Lietuvoje tiesiog nebelikę viešosios politikos. Politiką pakeitė uždaras nomenklatūrinis valstybės valdymas. Jis remiasi ne viešomis diskusijomis, visuomenės dialogu, bet vienasmeniais ar grupiniais sprendimais, kurie grindžiami ne argumentais, o agresyvia propaganda. Lietuvoje neliko politikos, kuri rūpintųsi bendruomenės likimu ir išlikimu. Vadinamųjų politikų darbotvarkėje seniai nėra pamatinių tautos gyvenimo klausimų – tik „ūkiniai reikalai“ ir „mažieji karai“ su vidaus priešais.
Rusijos grėsmė dar labiau apnuogino Lietuvos valstybės būklę. Ji kiek primena 1940-uosius. „Politinis elitas“ – susmulkėjęs, susipriešinęs, atitrūkęs nuo visuomenės, ja nepasitikintis, su ja kovojantis. Visuomenė – pasigendanti teisingumo, stokojanti solidarumo, nuolat patirianti valdžios patyčias ir ja nusivylusi. Slaptosios tarnybos – dirbančios nežinia kam, bet aktyviai „reguliuojančios“ visuomenės gyvenimą. Didelė žiniasklaidos dalis gėdingai suaugusi su valdžia ir slaptosiomis tarnybomis. Ginkluotosios pajėgos sumažintos ir susilpnintos bendru socialdemokratų, konservatorių ir Prezidentės sutarimu. Keista – konservatoriai, būdami valdžioje, rinkosi ne savo partijos nario generolo Jono Kronkaičio, bet šio oponento Lino Linkevičiaus konsultacijas. Užsienio politika surizgusi, į izoliaciją stumianti.
Taigi dabartinė tautos saugumo būklė tikrai primena pinkles. Deja, Prezidentė net nesiryžo dalykiškai kalbėti, kaip iš tokių pinklių turėtume išsinerti. Tikrovei ir visuomenei užkalbėti ji pasirinko aukštos emocinės gaidos retoriką. Beje, savo semantine konstrukcija Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo retorika panaši į Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbas. Iš esmės nesiskiria ir demonstruojamas požiūris į žiniasklaidą kaip informacinio karo ginklą. Rusijos grėsmę Lietuvos „politinis elitas“ pasitelkė nomenklatūriniam valdymui įtvirtinti.
– Kovo 29 d. Prezidentės iniciatyva parlamentinės partijos, „būdamos susirūpinusios dėl Rusijos agresyvios politikos mūsų regiono saugumui“, pasirašė susitarimą dėl saugumo strateginių gairių. Ten pirmu punktu yra toks gražus tikslas: „sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją“. Tačiau trečiame punkte vėl kalbama apie kažkokį patobulintą Visagino elektrinės projektą, nors 2012 m. spalį piliečiai pasisakė prieš „naujos atominės elektrinės statybą Lietuvos Respublikoje“. Kaip tai dera su pastangomis „plėtoti ir stiprinti demokratiją“? Kaip demokratijos stiprinimas dera su valdžios pastangomis ignoruoti itin svarbią konstitucinę piliečių teisę – surengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams?
– Niekaip nedera. Pats skubus partijų susitarimas dėl valstybės „užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių“ – labai įdomus dokumentas. Jis apima daug įvairių punktų, daug įvairių ir gana prieštaringų dalykų – nuo atominės jėgainės, skalūnų dujų gavybos, euro iki tautinių mažumų ir patriotinio vaikų ugdymo. Deja, kaip paaiškėjo, partijų vadovai jį pasirašė be jokių svarstymų Seimo frakcijose ir partijose. Įsidėmėtina: net pasirašytas susitarimas dėl Lietuvos „strateginių gairių“ nebuvo išsamiau pristatytas visuomenei. Taigi tai iš nomeklatūrinio galvojimo ir elgesio kilęs dokumentas. Beje, nukreiptas prieš aiškiai neįvardytas „interesų grupes ar trečiąsias šalis“. Kas tos nutylėtos „trečiosios šalys“? Nepartinė Lietuvos visuomenė? Šimtai tūkstančių „Rusijos suklaidintų“ ir politinio dialogo nevertų piliečių, kurie norėtų diskutuoti tais „strateginiais klausimais“?
Liūdna, bet frazės apie „demokratijos plėtojimą ir stiprinimą“ partijų susitarime skamba taip pat ciniškai kaip Vladimiro Putino kalbose. Tą cinizmą dar labiau išryškina Seimo partijų sprendimas imtis savivalės – paminti Konstituciją, įstatymus ir sužlugdyti 320 tūkstančių piliečių inicijuotą referendumą. Referendumo klausimas šiandien netikėtai tapo pamatiniu Lietuvos konstitucinės santvarkos klausimu: ar ši santvarka dar veikia, ar „politinio elito“ yra paversta fikcija? Galima įvairiai vertinti referendume svarstyti siūlomus dalykus, bet negalima neigti piliečių ir tautos konstitucinės teisės į referendumą, negalima iš šios teisės tyčiotis, negalima niekinti žmonių, kurie nori gyventi remdamiesi Konstitucija, kurią patys referendumu pasitvirtino. Deja, šiandien Seimo partijos tai daro: jos, o ne piliečiai kėsinasi į konstitucinę santvarką, pamina bendro gyvenimo taisykles, patyčiomis slopina viešą diskusiją. Tai labai pavojingas, sovietinių instinktų diktuojamas elgesys.
Tuo metu referendumo iniciatoriai siūlo tautai diskutuoti ir apsispręsti dėl laisvės ir žemės – esminių gyvenimo klausimų. Šie klausimai tikrai nėra paprasti. Ar krašto visuomenė nori išsaugoti Lietuvos šeimininko teises ir pati kurtis savo gyvenimo taisykles, jas viešai svarstyti ir pasitvirtinti, ar šios politinės laisvės atsisako? Būtent toks yra vienas referendumo klausimų. Ar visuomenė sutinka radikaliai keisti požiūrį į žemę, išsižadėti šimtmečiais puoselėtų sentimentų ir tradicinio supratimo, kad tėvų žemė, tėvynė, yra šiek tiek daugiau nei „laisvai judantis kapitalas“? Tokius klausimus tikrai verta svarstyti. Tačiau „politinis elitas“ dešimt metų juos ignoravo. Net visuomenės apklausų duomenys šiais klausimais yra slepiami nuo visuomenės, pateikiami ir komentuojami tik užsienio žiniasklaidoje. Šiuos dalykus aptarti raginantys menininkai Jonas Vaitkus, Rolandas Kazlas, Gediminas Storpirštis nutildomi kaip sovietmečiu.
Valdžia lietuviams šiandien mėgina primesti absurdišką, pačią Europos idėją kompromituojančią alternatyvą – Europos Sąjunga arba laisvė. Lietuvos resovietizaciją begėdiškai stengiamasi pristatyti kaip europinį projektą.
Valdžios padėtis išties apgailėtina. Po sunaikinto Lietuvos laivyno, išvogtų ir išparduotų bankų, EBSW, „Lietuvos dujų“, LEO ir kitų skandalingų projektų reikalauti aklo visuomenės pasitikėjimo „politinis elitas“ neturi teisės. Pradėti su piliečiais sąžiningą dialogą – neturi moralinių jėgų. Lieka primityvi, apgailėtina rytietiško stiliaus kova su visuomene.
– Prezidento rinkimai Rusijoje vyksta paprastai tokiu agitaciniu principu: V. Putinas netobulas, bet ar nors vienas kitas kandidatas gali jam prilygti? Ar ne panašiai vyksta ir Lietuvoje, kai iš anksto visi žino nugalėtoją, nes skamba tas pats motyvas: kas gali prilygti D. Grybauskaitei?
– Taip, prezidento rinkimai Lietuvoje, panašiai kaip Rusijoje, tampa galios grupuočių išankstinio susitarimo reikalu. Prieš penkerius metus siekdama prezidentės pareigų Dalia Grybauskaitė žadėjo padėti piliečiams susigrąžinti valstybę. Visa šiųmetinių rinkimų strategija iki koktumo paprasta: priešai puola – telkimės į vieną minią aplink vadę. Tokią strategiją skelbia ne tik Prezidentės aplinkos „viešosios nuomonės formuotojai“, bet ir Tėvynės sąjunga, Liberalų sąjūdis, jai pritaria socialdemokratai. Liūdniausia, kad Seimo partijos remia dabartinę Prezidentę aklai, be išlygų, išsižadėdamos savarankiškos pozicijos ir garbingo dialogo, remia kaip nekritikuotiną tautos vadę. „Politinis elitas“, naikindamas alternatyvas, naikina pačią politiką.
Tai daro ir su valdžia suaugusi žiniasklaida, sekdama oficialią Lietuvos sėkmės pasaką ir nutylėdama faktus, kurie tokią pasaką galėtų sugriauti. Nepadoru šiandien klausti, kodėl augant Lietuvos bendrajam vidaus produktui realios gyventojų pajamos sumenko, padidėjo socialinė diferenciacija, o lietuvio darbo kaina išliko viena mažiausių Europoje. Ar tikrai Lietuva sėkmingai įveikė ekonominę krizę, jei per pastaruosius penkerius metus neteko beveik 230 000 gyventojų, iš jų – 10 000 dėl smurtinių mirčių? Prezidentės perrinkimo scenarijuje tokie klausimai tiesiog nenumatyti.
Beje, gerai apgalvotą rinkimų režisūrą šiuo metu kiek gadina į sceną be leidimo įšokęs kampuotas Naglio Puteikio personažas. Jis įžūliai primena netesėtus Dalios Grybauskaitės pažadus demokratizuoti valstybę. Tik nežinia, ar visuomenė dar turi noro, galių, drąsos išankstiniam scenarijui nepaklusti ir ieškoti alternatyvų?
– Jūs, atrodo, pirmasis pradėjote viešai kritikuoti, o vėliau ir organizuoti protestus prieš dabartinės Generalinės prokuratūros ir VSD vadovų nekompetenciją, savivalę ir pan. Visą laiką kitoje fronto pusėje buvusi Prezidentė staiga pakeitė savo poziciją, itin stipriai metiniame pranešime sukritikavusi tiek prokuratūrą, tiek VSD. Kas lėmė tokį staigų D. Grybauskaitės praregėjimą - artėjantys rinkimai ar byla dėl iš Prezidentūros nutekintos valstybės paslapties? Kaip suprasti tokį dvilypumą: Prezidentė kritikuoja tas itin svarbias valstybės institucijas, tačiau nekeičia jų vadovų - juk jų geras darbas labai svarbus „regioniniam saugumui“?
– Manau, kad tai tik priešrinkiminė retorika. Nuo pulkininko Vytauto Pociūno mįslingos žūties ir nepavykusio, nepabaigto parlamentinio Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimo „politinio elito“ laikysena iš esmės nepasikeitė: išrinkti politikai dangsto kriminalinę slaptųjų tarnybų savivalę ir ieško būdų, kaip naudingai su šiomis tarnybomis sugyventi.
Prisiminkime: Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pirmaisiais vadovavimo metais parėmė VSD pastangas nuslėpti 12 kontržvalgybos parengtų analitinių pažymų apie galimus korupcinius politikų, žiniasklaidos, VSD vadovų ir „Dujotekanos“ ryšius. Ji iškalbingai tylėjo, kai Lietuvos tarnybos išdavė Baltarusijos režimui žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį, kai VSD ir Lietuvos prokurorai talkino Rusijos FSB persekiodami Gatajevų šeimą, kai sadizmu Rusijoje pagarsėję FSB karininkai tardė Vilniuje Lietuvos pilietę Eglę Kusaitę. Dalia Grybauskaitė tylėjo, kilus žurnalistų, politikų, verslininkų neteisėto sekimo skandalams. Ji tvirtai gynė VSD ir Generalinės prokuratūros vadovus Romualdą Vaišnorą, Darių Raulušaitį, Gediminą Griną, Darių Valį net po to, kai iškilo į viešumą neteisėti šių pareigūnų veiksmai susidorojant su FNTT direktoriumi Vitalijumi Gailiumi ir jo pavaduotoju Vytautu Giržadu. Deja, aukščiausia politinė valdžia su slaptosiomis tarnybomis ir teisėsauga tvirtai suaugo į vieną nomenklatūrinę šeimą.
– Apeliacinis teismas, pirmininkaujant teisėjui Linui Šiukštai, visiškai išteisino terorizmu kaltintą Eglę Kusaitę ir pabrėžė, kad „VSD nesiėmė jokių veiksmų tokios veiklos prevencijai" - tą, beje, jau prieš porą metų Jūs esate tvirtinęs ir Bernardinai.lt skaitytojams. Tuo tarpu Tėvynės sąjungos ideologas Mantas Adomėnas savo nesename ideologiniame opuse „Putinas naudingų idiotų ieško dešinėje" visus piliečius, išgyvenančius dėl daugiamečio mergaitės persekiojimo, vertino kaip Rusijos „purvinųjų galių technologiją Lietuvoje": neva „aplink sąmokslo teoriją (VSD ir FSB bendras sąmokslas susidoroti su nekalta mergina ir niekuo dėtais čečėnais) buriasi „įtikėjusių“ būrys, sudarantis būsimos radikalios bendruomenės branduolį". Klausimas iš dviejų dalių: kaip vertinti tokio lygio politikavimą, viešą neabejingųjų įžeidinėjimą, ir kas atsakys už tiek metų valstybės vardu vykdytą mergaitės persekiojimą?
– Gaila, bet Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ideologai pastaraisiais metais praranda moralinį jautrumą ir politinę klausą. Jie rėksmingai kalba apie krikščioniškas vertybes, bet nemyli žmonių, nemyli artimo. O be piliečių meilės, draugystės, solidarumo neįmanoma politinė žmonių bendrija, negalima Lietuvos Respublika.
Gintaras Beresnevičius buvo kadaise įžvalgiai rašęs: lietuviškos partijos veda Lietuvą tolyn nuo Respublikos, nuo pilietinės bendruomenės – į kovojančių genčių tikrovę. Tokioje tikrovėje ant tariamo valstybės aukuro be jokių moralinių skrupulų gali būti paaukotas vaiko ar jauno žmogaus likimas.
Šiandien užduotis vykdantys, žmonių likimus traiškantys VSD ir teisėtvarkos pareigūnai jaučiasi nebaudžiami, nes juos saugo nepramušama nomenklatūros siena ir ciniška valstybės propaganda. Lieka tikėtis, kad piliečiams atgavus politines galias, susigrąžinus Respubliką neišvengiamai bus pareikalauta ir nusikaltusių pareigūnų atsakomybės.
– Apeliacinis teismas pabrėžė, kad „iš bylos matyti, kad tyrimas pradėtas dar iki tam tikrų E. Kusaitės veiksmų padarymo, prokuroro iniciatyva apie merginos ketinimus buvo informuotos Rusijos institucijos, todėl kolegija daro išvadą, kad teisėsaugos organai provokavo merginą, t.y. sudarė sąlygas jai atlikti veiksmus, kurie vėliau tapo kaltinimų dalimi". Lygiagrečiai galim prisiminti VSD vadovo G. Grinos ne kartą viešai išsakytą mintį: „Mes nuo pat pradžių įtariame, kad žmogus gali būti kaltas“. Kaip visa tai vertinti demokratinės valstybės ir nekaltumo prezumpcijos kontekste?
– Įsidėmėtina, kad šios viešai išdėstytos Gedimino Grinos doktrinos, būdingos totalitariniams režimams, nepasmerkė nei Seimas, nei Prezidentė. Ir kaip galėjo pasmerkti? Juk pati Prezidentė ir dalis Seimo partijų griežtai laikėsi ir iki šiol laikosi kaltumo prezumpcijos buvusių FNTT vadovų atžvilgiu. Tokia šiandien Lietuvos tikrovė, su kuria esame kviečiami susitaikyti.
Kalbino Dalius Stancikas
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
