Gelbėkimės patys

Aktyvus visuomenės pasipriešinimas bent jau laikinai pristabdė Vilniaus miesto valdžios ketinimus skubiai pratęsti sostinės šilumos ūkio nuomos sutartį su „Vilniaus energijos“ valdytoja  bendrove „Dalkia“ dvidešimčiai metų, nors 2002 m. sudaryta sutartis tebegalioja iki 2017 m. Keistai ir įtartinai atrodo ne tik bandymai pratęsti sutartį, kai tepraėję vos pusė jos termino, bet ir bandymai įtikinti gyventojus naujais „Dalkios“ investiciniais pažadais, kuomet neįvykdyta nemaža dalis senų įsipareigojimų.

2002 m. vasario 1 d. sutarties dėl SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (VŠT) ilgalaikio išnuomojimo bendrovei „Dalkia“ pasirašymo metu buvo teigiama, kad Prancūzijos bendrovė ne tik modernizuos sostinės šilumos ūkį, bet ir išlaikys mažiausią šilumos kainą šalyje – gyventojams ji bus sumažinta 5 proc., taip pat nemažai nuolaidų žadėta pramonės įmonėms. Į Vilniaus šilumos ūkį buvo įsipareigota investuoti 564 mln. litų. Taip pat 80 mln. Lt įsipareigota skirti VŠT skoloms grąžinti, 25 mln. Lt šilumos tinklams ir katilinėms, kurios nepriklauso Vilniaus šilumos tinklams, modernizuoti, 40 mln. Lt šilumos tinklų plėtrai naujuose miesto rajonuose, 35,5 mln. Lt mokesčiui į savivaldybės biudžetą, 7,5 mln. Lt renginiams sostinėje remti, 20 mln. Lt skirti fondui, kuris teiks negrąžintiną paramą vilniečiams įsirengiantiems individualios šilumos apskaitos sistemas, kasmet šilumos tinklų remonto darbams skirti apie 8 mln. Lt ir t.t. Prie to tenka paminėti faktą, jog per kalendorinius 2001 metus dar miestui priklausantys ir pagal stabilius įkainius perduodantys šilumą Vilniaus šilumos tinklai gavo beveik 20 mln. Lt pelno. Per 2002 m. buvo planuota gauti panašiai. Tuo tarpu pagal nuomos sutartį su „Dalkia“ buvo numatyta, kad miesto savivaldybė už nuomą kasmet tegaus tik po porą milijonų litų. Nuo 2004 m. iki 2008 m. šilumos kaina vartotojams išaugo nuo 10,58 ct/kWh iki 22,56 ct/kWh, „Vilniaus energija“ gavo beveik 150 mln. Lt pelną ir dar beveik 150 mln. Lt uždirbo iš prekybos taršos leidimais. Nepaisant to, šildymas sostinėje brango, o gauti beveik 300 mln. Lt nebuvo nei investuoti, nei panaudoti šilumos kainai mažinti. Be to „Vilniaus energija“ dar išsireikalavo didesnę (žiniasklaidoje dažnai vadinamą „Imbraso mokesčiu“) ketveriems metams nustatomą bazinę šilumos kainą, nurodydami, neva, 127 mln. 2007-2008 m. nuostolį. Specialistų vertinimu per šešerius metus šilumos tinklų turtas nuvertėjo 14,4 mln. Lt. Jau vien šie skaičiai akivaizdžiai rodo kokius nuostolius dėl šilumos tinklų nuomos patyrė Vilniaus miestas ir vartotojai. Negalima pamiršti ir juridinių niuansų. Pažymėtina, kad skelbiant SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turto nuomos konkursą įvairius teisės aktų normų pažeidimus nustatė ir savo raštuose pažymėjo LR Generalinė prokuratūra (2001-12-19), Specialiųjų tyrimų tarnyba (2001-12-19), Ūkio ministerija (2001-12-22), Valstybės kontrolė (2002-01-08 tarpinė pažyma ir 2002-01-30 išvada Nr. 180-31). Tačiau, atrodo, dabartinei Vilniaus miesto valdžiai šie faktai nė motais. Įvairiomis manipuliacijomis jie bando visuomenei po kojomis vėl pakišti „Dalkios“ grėblį. Beje, nesuprantami ir vadinamos opozicijos veiksmai. Rengta interpeliacija merui, manau, turėjo tapti rimtu stabdžiu Vilniaus miesto valdžios bandymams toliau pratęsti šilumos tinklų nuomos sutartį iki 2036 m. Ir nesvarbu kas teikė tą nepasitikėjimą. Tačiau LSDP frakcijos atstovas, pritaręs daugumai išsakytų priekaištų, iškart pareiškė, kad mero atstatydinimo procedūroje jų frakcija nedalyvaus. Keistai atrodė pačių interpeliacijos rengėjų – Tvarkos ir teisingumo partijos savivaldybės frakcijos seniūno paaiškinimai, jog interpeliacijos sėkme jie ir netikėjo, o pagrindinis tikslas pasirodo tebuvo tik pademonstruoti, neva, esančią takoskyrą, kad rinkėjai netapatintų TT partijos su Vilniaus miesto valdžia. Realiai tai reiškia, jog tiek Socialdemokratų partija, tiek R.Pakso vadovaujama partija suteikė dar mažiausiai pusmečiui galimybę sostinės merui Viliui Navickui ir jo komandai bandyti toliau išpardavinėti Vilniaus turtą, pratęsti grobuonišką šilumos ūkio nuomos sutartį ir pan. Taip rengta interpeliacija merui parodė, kad realiai Vilniaus miesto taryboje nėra principinės takoskyros tarp valdančiųjų ir opozicijos. Viešojoje erdvėje stebime interesų kovą. Besidangstydama painiais išvedžiojimais „Rubikono“ grupė ne tik siekia toliau sau krautis pelnus šilumos vartotojų sąskaita, bet ir monopolizuoti biokuro bei atliekų deginimo rinką. „Gazpromo“ atstovai savo ruožtu taip pat nenori paleisti iš savo rankų pelningo kąsnio. Blogiausia, kad Vilniaus m. taryba tarnauja tokiam verslui. Jeigu savivaldybėje neatsiranda politinių jėgų, kurios pasipriešintų visuomenės apiplėšinėjimui ir merui suteikia neliečiamumą praktiškai iki kadencijos pabaigos, atsakomybės privalėtų imtis aukštesnės valdžios institucijos. Juolab, kad tokią galimybę suteikia LR Konstitucijos 123 straipsnis: „(...) Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą“. O juk bandymai pratęsti šilumos tinklų nuomą nebe pirmas Vilniaus miesto valdžios veikloje atvejis, kuris akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms, jog „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“ Kodėl šia konstitucine teise nesinaudoja vadinamos Seimo opozicinės frakcijos? – klausimas lieka retoriniu. Jei nenorime, kad Vilniaus šilumos ūkio dabartiniai valdytojai apiplėšinėtų gyventojus iki 2036 m., turime priešintis nuomos sutarties pratęsimui. Akivaizdu, jog tik pačios visuomenės aktyvi ir principinga pozicija gali sustabdyti neteisingus ir žalingus valdžios ketinimus.„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]