Tarp didingų lietuviškų praėjusios savaitės įvykių ir nusivylimų, neatliktų namų darbų Rytų partnerystės frontuose neliko nepastebėta ir smulki, bet iškalbinga lietuviškos politinės tikrovės detalė. Iškilmingo karinio parado, vykusio Arkikatedros aikštėje praeitą sekmadienį, metu prezidentė pasveikino kariūnus, bet pamiršo pasisveikinti su Seimo pirmininke ir Premjeru. Neištiesė rankos ir opozicinės partijos garbės pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui. „Jei jau nesisveikinti, tai nesisveikinti su visais, neišskiriant nė vieno“, – tikriausiai taip mūsų pirmajai damai patarė Prezidentūros protokolo skyriaus patarėjai. Pats žemiausias provincijos lygis, kai įsižeidusios garbėtroškos kompleksai ima viršų prieš elementarios politinės kultūros reikalavimus. Kaltas, aišku, Protokolo skyrius. Už tokį negudrų patarimą visą skyrių reikėtų tuoj pat atleisti iš darbo, tačiau žaisti smulkius provincijos žaidimėlius toks kostiumuotų ir šlipsuotų liokajų-protokolininkų būrelis visai tinkamas, nes elgesio taisykles kuria ne pagal politinio bendravimo žanro reikalavimus, o pagal ponios įnorius.
Lietuviai teatrą mėgsta – ypač politinius spektaklius už dyką, kuriuos su pasimėgavimu stebi nuo pat Dalios Grybauskaitės prezidentavimo kadencijos pradžios. „Išgrūdo amerikonai iš ambasados Vašingtone, tai ir aš parodysiu atitinkamų nepagarbos ženklų, nevykdama į Prahą susitikti su JAV prezidentu, „užkniso“ Vilnijos lenkai su savo pavardėm ir gatvių pavadinimais – minėkite be manęs savo šventes“, – tokia suvereni elgsena maloniai kutena žiūrovo-rinkėjo savivertės jausmą. Kol kas ne amerikonai ir ne Lenkijos lenkai renka Lietuvos prezidentą, o paprastas lietuviškas „runkelis“, kuriam šis teatras patinka. Ypač smagu žiūrėti, kaip ant ulyčios susikimba dvi kaimo bobos: įnoringoji su „unorava“.
Lai sau grumiasi, sakytum, jei tos grumtynės būtų tik smagus pažiūrėti dviejų nesutaikomų „asabų“ benefisas, bet šiandien tas šou jau tolokai peržengė bet kokias ribas. Jis ima peraugti į pavojingą tarpinstitucinį konfliktą. Mūsų politinės tikrovės komentatoriai prognozuoja, kad prezidentės ir Seimo santykiai negerės iki pat rinkimų dienos, jei juose dalyvaus Dalia Grybauskaitė, kuo jie neabejoja. Atrodytų, bala nematė, kaip nors pragyvensime tą pusmetį ir su nesišnekančiomis tarpusavyje aukščiausiomis valstybės institucijomis, jei po rinkimų reikalai susitvarkys. Nėra gerai su mūsų regėjimu, jei tik tiek netoli matome. Kodėl neklausiame savęs, o kaip bus, jei Dalia Grybauskaitė bus perrinkta antrajai kadencijai? Šio rinkimo Seimui dar bus likę dirbti dveji su puse metų. Taigi, šią kebeknę tikrai Lietuva turės kęsti ne pusę, o visus trejus metus iki kito Seimo išrinkimo. Pagal Rinkimų įstatymą ir karčią patirtį jau šiandien galime prognozuoti, kad tas kitas Seimas bus lygiai toks pat kaip ir šitas. Skirsis gal tik koks 10–20 procentų sąrašinių pavardžių, bet iš esmės bus tas pats Seimas. Taigi, aritmetika labai paprasta: perrinkę prezidentę dar penketą metų turėsime malonumo mėgautis šiandieninio spektaklio peripetijų tęsiniais. Apie permainas demokratėjimo kryptimi viltis netenka, kaip ir apie valstybės pamatų tvirtėjimo perspektyvą.
Nereikia daug fantazijos, kad įsivaizduotume, kaip, pvz., funkcionuos viena, bet labai svarbi mūsų institucija – Valstybės gynimo taryba, kurios sudėtį ir funkcijas apibrėžia Konstitucijos 140 straipsnis: „Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Jos sudarymo, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas. Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas.“
Apsaugok, Viešpatie.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
