Istorinis vizitas ir jo pamokos

Landsbergių bendruomenės politikos mokslininkas Bernaras Ivanovas.

Lietuvos pilietinės visuomenės delegacijos vizitas į Minską bei jos susitikimai su Baltarusijos Užsienio reikalų ministru, Baltarusijos parlamento vadovybe, kitais valdžios atstovais, diskusijos su Demokratinių Jėgų Apskritojo Stalo dalyviais, bendravimas su vietiniais politologais, žurnalistais ir tiesioginiai kontaktai su paprastais baltarusiais visom prasmėm tapo istoriniu įvykiu.

Vienas interneto komentatorių po informacijos apie šį vizitą parašė taip: „Kaip gera, kada genialūs dalykai daromi paprastai......suprantamai, žmogiškai“. Iš tikrųjų, tai pirmas kartas per visą nepriklausomybės laikotarpį, kai pilietinė visuomenė išdrįso, pasitelkiant liaudiškos diplomatijos ir demokratijos metodus, pasipriešinti destruktyviai Lietuvos valdžios užsienio politikai ir bandyti taisyti akivaizdžias politikų klaidas. Jeigu vidaus politikos srityje pilietinės visuomenės kauptas nepasitenkinimas prasiveržė Šeimų maršo pavidalu, tai šis vizitas, nors ir buvo visai ne tokio įspūdingo mitinginio formato ir masto, bet iš esmės tapo ne mažiau reikšmingu iššūkiu esamai sistemai.

Visuomeninis judėjimas „Teisingumo Aušra“ ir jo lyderis A. Paleckis, kurie ir organizavo šią kylančią iš paprastų žmonių lūkesčių ir iniciatyvos akciją, bei šios „geros kaimynystės“ misijos dalyviai, vienu ūpu įsiveržė ne tik į bendranacionalinės, bet ir tarptautinės politikos erdvę. Apie tai byloja ir gausi bei priešiškai agresyvi oficiozinės žiniasklaidos ir įvairaus plauko glamūrinių dvaro politologų reakcija į šį vizitą, kuri po dienos-kitos staigiai kaip pagal komandą, nutilo. Tikriausia dirigentas suprato, kad ir kritika yra savotiška reklama, todėl davė nurodymą nereklamuoti šios sulaukusios didelį tarptautinį atgarsį piliečių iniciatyvos. Pati Premjerė I. Šimonytė buvo priversta užsiminti apie tai, kad skiriama „per daug dėmesio šitai situacijai“. Net ir sugrįžusios delegacijos surengta spaudos konferencija, kurioje buvo gausu įvairiausių oficiozinių TV-kanalų filmavimo kamerų, praktiškai buvo nutylėta arba pakomentuota be jos turinio pristatymo pagal įprastą „antivalstybinės veiklos“ šabloną. Tik istorikas A. Kasparavičius pamėgino kiek giliau panagrinėti visą šią istoriją. Iš esmės mūsuose veikia seni buržuazinės spaudos metodai: arba apšmeižti, arba nutylėti. Šiuo atveju buvo pajungti abu. Bet kaip sakė vienas kadaise žymus politikas: „Procesas pajudėjo...“

Kokios gi šio istorinio vizito pamokos? Kaip ir kiekvienas reiškinys gamtoje ir visuomenėje jis išryškino tam tikrus ir pliusus, ir minusus.

Prie pliusų galima priskirti visuomenines-pilietines ir politines - partines vizito į Baltarusiją pasekmes, kurios persipynusios tarpusavyje, kadangi ir platūs pirmieji, ir siauresni antrieji interesai šioje vietoje sueina į vieną sisteminę visumą.

Pirma. Visuomenė pamatė, kad jos tarpe yra ryžtingi ir drąsūs žmonės, kurie nesitaiksto su esama netiesa ir neteisybe bei valdančiojo elito kurstama pavojinga nesantaika ir priešprieša. Šie žmonės parodė (ar tiesiog atgaivino praeityje gerai žinomą) pilietinį taikų pasipriešinimo kelią. Šį kartą užsienio politikos sferoje.

Antra. Akivaizdžiai buvo parodyta, kaip vienas nestandartinis politinis žingsnis gali pralaužti ir informacinę žiniasklaidos blokadą ir sudrumsti aukšto rango politikų bei valdininkų ir viso juos aptarnaujančio propagandinio „personalo“ storžievišką ramybę, atskleisti jų pasimetimą susidūrus su tikru, o ne išgalvotu ir aukštuose kabinetuose „sustrateguotų“, žmogiškų santykių ir poelgių pasauliu. Tai atsispindėjo pirmiausia jų prieštaringuose komentaruose, kai vizito dalyviai buvo vadinami „turistais“ ir „klounais“, o kita vertus „kolaborantais“ „ dezertyrais“ ir „išdavikais“. Ypač išsiskyrė savo isteriška reakcija Lietuvos politikos apžvalgininkas Bernaras Ivanovas, kuris pažėrė delegacijos dalyviams visa krūvą panašių etikečių ir epitetų. Galų gale, kaip pridera lietuviškai politinei tradicijai, buvo išsakyti raginimai kreiptis į VSD, kuris kol kas apsiribuojo komentaru, kad visa tai – „propaganda“.

Trečia. Svarbus šio vizito politinis efektas yra tas, kad jis išgrynino taip vadinamos nesisteminės opozicijos ideologines ir politines nuostatas. Visiškai matomai paaiškėjo (nors tai ir taip buvo žinoma), kad rusofobijos virusas giliai įsiskverbęs į kai kurių „nesistemininkų“ sąmonę ir pasąmonę. Dalis jų - tai tikrų tikriausia rezervinė valdančiojo elito armija. Ir opozicijoje jie atsidūrė arba dėl asmeninių skriaudų ir ambicijų, arba dėl grynai situacinių aplinkybių, bet tik ne dėl principinių politinių nuostatų. Panašu, kad nesisteminės opozicijos veikėjai ir jų resursai vizito klausimu suskilo į 3 dalis: palaikančius, tylinčius ir kritikuojančius. Akivaizdu, kad su pirmais reikia bendrauti, su antrais dirbti, su trečiais ideologiškai kovoti.

Ketvirta. Teisingumo Aušra šiuo vizitu pateikė plačiai visuomenei savo „vizitinę“ kortelę. Jos žinomumas ir matomumas ženkliai padidėjo. Kas be ko, padidės ir priešininkų bei oponentų dėmesys ir puolimas. Svarbu, kad besikurianti partija iš pat pradžių pademonstravo žodžių ir darbų vienybę. Lietuvos piliečių delegacijos apsilankymu Baltarusijoje organizavimu pradėtas vykdyti programinis Teisingumo Aušros įsipareigojimas atkurti normalius santykius su kaimynais. Pavargusiai nuo rinkiminių pažadų nevykdymo tautai toks naujos politinės jėgos elgesys turėtų padaryti teigiamą įspūdį.

Penkta. Patys pilietinės delegacijos nariai, be abejo, įgavo reikšmingos diplomatinės ir politinės patirties bendraujant su aukštais kitos šalies politikais, duodami interviu žiniasklaidai, dalyvaudami atvirose diskusijose ir bendravime su kitokios pagal nacionalinį ir politinį mentalitetą pilietinės visuomenės atstovais. Tai, žinoma, pravers ateities politinėse batalijose.

Į minusų sąrašą galima būtų įrašyti dar nepakankamai sustyguotą komandinį Teisingumo Aušros darbą. Ypač reaguojant į oficiozinių politikų ir politologų atakas. Trūksta operatyvumo, ypač dirbant su rusakalbe ir anglakalbe auditorija. Gyvename vis dėlto globaliame pasaulyje, greta savo kaimynų, esame ES nariai. Deja, pavyzdžiui, Rusijos žiniasklaidoje informacija apie Lietuvos piliečių vizitą į Minską daugiau buvo pateikiama liberalios pakraipos interneto resursuose, nei kairiosios. Ir pateikiama tiesiog kaip išversti į rusų kalbą repostai iš oficiozinių lietuviškų šaltinių su atitinkamais komentarais. Bet Teisingumo Aušra pozicionuoja save kaip būtent kairiąją-patriotinę jėgą.

Žinoma, kaip sakoma, visa tai laikini „augimo sunkumai“, ypač atsižvelgiant į tai, kad konkrečiu informaciniu darbu užsiima jauni žmonės, kuriems tiesiog trūksta gyvenimiškos ir politinės patirties.

Ką gi, įvykęs istorinis vizitas – tai savotiškas politinis atspirties taškas, kuris aiškiai parodė ir Teisingumo Aušros išskirtinį bei atskirtinį potencialą kitų politinių jėgų fone, ir giluminį bei ryžtingą orientavimąsi į liaudies bei tautos interesus.

Svarbiausia šio istorinio vizito išvada – potenciali praktinė ekonominė, socialinė ir kultūrinė abipusė nauda, kurią galima užsitikrinti atkuriant geros kaimynystės santykius. Globalinio kapitalizmo krizė, kainų augimo vajus, energetikos, tranzito, migracijos problemos, tradicinių vertybių eižėjimas – visa tai rimti iššūkiai, kuriuos įveikti padėtų sinergetinis artimų kaimynų, turinčių bendrą istoriją ir panašų kultūrinį paveldą, bendradarbiavimas. Protinga ir atsakinga valdžia tai suprastų ir išnaudotų esamos padėties gerinimui. Bet, deja, mūsų valdžios žmonės karingai protauja tik Briuselio kabinetuose ir nuolaidžiai atsakingi tik prieš Vašingtono šeimininkus. Lietuvos likimą jie mato tik per svetimų geopolitinių interesų prizmę.

Kaip visa tai pasibaigs – vėlgi parodys istorija.

Susiję:

Populiarios internetinės TV vedėjas piliečių kelionę į Baltarusiją įvardijo kaip išdavystę