Jei buvusiems politkaliniams ir tremtiniams tai yra nuopelnai Lietuvai, tai tuomet šioje žemėje nebelieka nieko švento

Nuotr. prezidentas.lt

Ekspertai.eu interviu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, signataru Zigmu Vaišvila, 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos išrinktu Ministro Pirmininko pavaduotoju ir laikinosios gynybos vadovybės nariu, 1991-1992 metais vadovavusiu Valstybės saugumo departamentui.

- Š.m. rugpjūčio 1 d. atsitiko įdomus atsitikimas – prezidentei Daliai Grybauskaitei įteiktas Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos aukščiausias 1-ojo laipsnio apdovanojimas už nuopelnus Lietuvai. Ar galite tai pakomentuoti?

- Tai kad nėra ką komentuoti...

- Bet reikėtų... Pakalbėkime bent apie prezidentės nuopelnus kovojant už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

- Lietuvai? Tektų gerokai pamąstyti... Lengviau vardinti jos nuopelnus prieš Lietuvą. Žinia apie šį simbolinį apdovanojimą labai simboliškai sutapo su Prancūzijos prezidento Fransua Oliand'o (François Hollande) paskelbta naujiena, kad laikas kurti euro zonos Parlamentą ir Vyriausybę. Už nuopelnus ne Lietuvai gal ir Lietuvos Daliai bus pasiūlytas kuris nors šios euro Vyriausybės nario portfelis. Sulaukėme, kad tikrove tampa po Mastrichto sutarties dėl Europos Sąjungos kūrimo pasirašymo 1992 m. italų istoriko, vieno iškiliausių Italijos katalikiškosios inteligentijos atstovų Roberto de Mattei laiške Europos Parlamento nariams surašyti perspėjimai, kad tai yra nihilistinė Europos sunaikinimo svajonė, kad tikrasis Mastrichto sutarties tikslas nėra vien tik bendra rinka, kad po monetarinio suvereniteto nusavinimo bus ir politinio suvereniteto nusavinimas, kad šio projekto tikslas – Europos megavalstybė ir regioninės mikrovalstybės, kad tam ir įvedama Europos pilietybė. Prezidentės D. Grybauskaitės nuopelnai šiame Lietuvos pardavimo ir sunaikinimo scenarijuje – patys iškiliausi Lietuvoje. Moralės požiūriu jie prilygsta tik jos „krikštatėvio“ ir tokių renginių porininko Vytauto Landsbergio įvykdytai Sąjūdžio idėjos ir mūsų valstybės išdavystei. Ši neišskiriama pora – didieji mūsų Svajonės pardavėjai. Tad jei buvusiems politkaliniams ir tremtiniams tai yra nuopelnai Lietuvai, tai tuomet šioje žemėje nebelieka nieko švento. Tame pačiame 1992 m. R. de Mattei, priminsiu – kataliko, laiške pasiūlytas ir būdas pasipriešinti šiam nežmoniškam projektui – reikia išgelbėti nacionalines valstybes. R. de Mattei perspėjo – Europa yra kryžkelėje: savižudybė arba krikščioniška restauracija. Tačiau Lietuvos piliečiams tai – jau draudžiama informacija.

- Kodėl valstybių vadovai tai siūlo?

- Todėl kad jais ir Europos Sąjungos vadovais skiriami vienaip ar kitaip kontroliuojami asmenys. Išimtys pasitaiko retai. Tokie geriausia tinka įgyvendinti svetimai valiai, nes yra „pakabinti“.

- Kodėl vis tik taip nutinka? Madinga sakyti, kad kaltas mūsų „sovietinis“ mąstymas, palikimas?

- „Sovietinio“ palikimo korta mums buvo ištraukta ir tapo plačiai naudojama antrojo D. Grybauskaitės išrinkimo mūsų Prezidente išvakarėse, kai tapo akivaizdu, kad Rusija Ukrainoje šiai valdomai poniai suteikė išskirtinę galimybę laimėti pernykščius Lietuvos Prezidento rinkimus.

Tokio mūsų elgesio priežastys yra daug gilesnės ir senesnės. Lietuvos istorinė stiprybė po didžiųjų pergalių staiga imdavo ir kažkodėl sugriūdavo lyg nejučia. Manau, kad viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad labai jau ilgai neturėjome rašytinio lietuviško žodžio. Tai nedovanotina mūsų didžiųjų valdovų klaida. Savotiškai mūsų priimta katalikybė taip pat nebuvo suinteresuota tuo rūpintis. Ačiū reformacijai, kuri siekė šviesti ir žemiškuosius tikinčiuosius, o ne tik matyti juos kaip klusnius kažkieno valios vykdytojus. Per ilgai mes neturėjome šio civilizacijos vystymąsi užtikrinančio mūsų valstybingumo pagrindo. Mus buvo sunku nukariauti ginklu, bet lengva nupirkti. Prieš kryžiuočius atsilaikėme, tačiau Lenkijos Karalystės pakišai neatsilaikėme. Žaidžiant Lietuvos didikų jausmais ir gundant juos regalijomis, titulais, jų privilegijomis, LDK nejučia ištirpo Lenkijos glėbyje, o drauge su ja – ir Rusijos imperijoje.

Dabartinė situacija savotiškai labai panaši. Europos Sąjunga, į kurią tariamai įstojome, stumiami dabar jau visiems paaiškėjusia akivaizdžia apgaule, taip pat pirko mus valdantį toli gražu ne patį raštingiausią „elitą“, kuriam valstybė tebuvo ir tėra tik priemonė savanaudiškumui patenkinti.

Todėl šiandien šiuolaikinėmis informacinėmis priemonėmis mūsų valdžia suinteresuota ne mūsų informavimu ir švietimu, bet mūsų laikymu visiškoje tamsoje, pseudo kova su „sovietmečiu“.

- Matydami, kaip šauniai du „sovietmečio“ produktai V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė vienas kitą giria ir ant rankų nešioja, apdovanoja viskuo, kuo tik gali, prisiminkime Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 20-mečio minėjimą ir žiniasklaidoje nuskambėjusį Vytauto Landsbergio ir jo sąjūdžio 11-ojo suvažiavimo kreipimąsi į Prezidentą Valdą Adamkų neapdovanoti Sąjūdžio pirmeivių. Kodėl V. Landsbergis buvo taip susirūpinęs, gi būtų pats gavęs dar vieną ordiną?

- Tai – ir anekdotinė situacija, ir juokas pro ašaras. 2008 m. birželio 3-iąją minėjome Sąjūdžio 20-metį ir Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas Prezidentui Valdui Adamkui pasiūlė Vyčio Kryžiaus Komandoro ordinais apdovanot Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir pirmosios Seimo tarybos narius, kitus sąjūdiečius. V. Landsbergio reakcija – labai pamokanti. Jis ir tuometinis jo sąjūdžio pirmininkas R. Kupčinskas kreipėsi į Prezidentą V. Adamkų raštu, kurį smagu būtų paskaityti ir plačiajai visuomenei. Daug kam būtų aiškiau, kodėl tai V. Landsbergiui taip svarbu. Pyktis buvo pasiekęs tokį lygį, kad Seime komisijoje balsuojant dėl šių pasiūlymų V. Landsbergio sąjūdžio atstovai net balsavo prieš mano siūlymą apdovanoti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio simbolio kūrėją Giedrių Reimerį. Jie, vargšai, net nežinojo, kas jis toks.

- Tai apdovanojo V. Adamkus jus ar ne?

- Būkite ramūs – ne. Didžiausiu pagrindu užsiliepsnoti V. Landsbergiui tapo Č. Juršėno siūlymas visus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius apdovanoti vienodais valstybės apdovanojimais. Tuo metu dar buvo daug viešų emocijų ir dėl rašytojo Vytauto Petkevičiaus, ir dėl poeto Sigito Gedos. Visas šias emocijas šie du vyrai kaip tik tada patys ir išsprendė, beveik vienu metu išėję anapilin.

- Tai vis tik, kodėl V. Landsbergis mums dovanojo projektą „Lietuvos Dalia“?

- 2008 m. gegužės 31 d. vykusiame V. Landsbergio Lietuvos Sąjūdžio 11-asis suvažiavimas priėmė Vytauto Landsbergio paruoštą Pareiškimą dėl pasipiktinimo LPS iniciatyvinės grupės narų apdovanojimu. Šiame pareiškime teisingai pasakyta, kad „atminimo ženklus turi gauti platus Sąjūdžio skyriuose, piliečių rinktame Sąjūdžio Seime ir Taryboje dirbusių asmenų ratas.“

- Tai kodėl šie veikėjai pasipiktino siūlymu apdovanoti Sąjūdžio dailininką G. Reimerį?

- (Juokiasi) Matyt, dėl to, kad tai pasiūlė toks Zigmas. Galima ir būtina buvo apdovanoti daug sąjūdiečių. Pavyzdžiui, rokiškėną Algimantą Kuolą, vežusį į Rokiškį iš Vilniaus ir ranka perrašinėjusį „Sąjūdžio žinias“, a.a. kompozitorių Julių Juzeliūną, Sąjūdyje ne tik subūrusį Tremtinių komisiją, bet ir pasiūliusį savo asmeninę sąskaitą Taupomajame banke naudoti dar neįregistruoto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio gaunamoms aukoms. Jei bent kiek kas dar įsivaizduoja šį baisųjį „sovietmetį“, tai tik visiškai nužmogėjęs gali pasakyti, kad tai buvo nesvarbu Sąjūdžiui, kad tai buvo visiškai nerizikinga. V. Landsbergis savo sąskaitos tam nepasiūlė. O sąskaita turėjo būti Lietuvai žinomo žmogaus. Tiesa, šis „sovietinis“ kompozitorius Julius Juzeliūnas dar neaprašytas N. Putinaitės „knygose“ ir negana to jis dar buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tad tai – tabu bet kokiems apdovanojimams.

- Ką gi, Zigmai, teks mums konstatuoti, kad vakar apdovanotoji kolaborantė, NKVD gaisrininko (vėliau tremtinio) duktė, Lietuvos nepriklausomybės priešininkė, komunisto ir jedinstvenininko Mykolo Burokevičiaus bendražygė Dalia Grybauskaitė buvo slaptoji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė – tik Jos Ekselencija ir Sąjūdžio sutvėrėjas Vytautas Landsbergis, veikdami drauge pogrindyje, Lietuvai dovanojo Nepriklausomybę.

- Teks sutikti. Tiesa, ginant Lietuvos Nepriklausomybę 1991 m., jų keliai išsiskyrė – Vytautas Landsbergis buvo Lietuvoje, o Dalia Grybauskaitė – TSRS siuntimu kvalifikaciją kėlė JAV Džordžtauno universitete ir TSRS ambasadoje Vašingtone. Tačiau matome, kad neilgam buvo išsiskyrę.

- Norisi pasakyti kažką riebaus, bet tiek to. Šiandien sekmadienis, todėl baikime šį interviu palinkėdami mūsų žmonėms ką nors gražaus.

- Paklausykime Andriaus Kulikausko ir Aido Giniočio dainos „Ateina Dievas“ ir įsiklausykime į šiuos prasmingus žodžius:

Štai vieškeliu ateina Dievas

iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs,

o vakaras jau apgaubia laukus ir pievas.

Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui...
 

O gal ne nuovargis, ne nuovargis jį prilenkė,

gal mano mano žvilgsnis toks abuojas?..

Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę

ir nei prie kelio Kryžiaus nesustoja.
 

Ir eina Jis tolyn, lazda pasiramsčiuodamas,

Nuo rūpesčių, nuo rūpesčių pražilęs,

O gal ne rūpesčiai, gal mano nuodėmės

pražildė Jį, pražildė Jį, kaip miglos šilą?..


 

Susiję:

Lietuvos įstatymai patikimai saugo žinias apie buvusio NKVD darbuotojo Polikarpo Grybausko teistumą