Kaip JAV parama Ukrainos neonaciams kelia grėsmę diplomatijai

Kadangi derybinis Rusijos–Ukrainos karo sureguliavimas tampa vis labiau tikėtinas, prezidentas Vladimiras Zelenskis susiduria su pagrindine kliūtimi taikai, kuri kyla ne iš Maskvos, o iš ultranacionalistinių ir neonacinių jėgų jo paties šalyje.

Neseniai „Sunday Times“ interviu Segejus Sternenka – paramilitarinės grupės „Dešinysis sektorius“, kurią įkūrė neonaciai, lyderis – perspėjo Zelenskį, kad jeigu jis taikos susitarime atiduotų Rusijai nors dalį teritorijos, „jis būtų lavonas – iš pradžių politiškai, o vėliau ir iš tikrųjų“.

Nors „Times“ jį pristato tik kaip „pilietinį aktyvistą“, Sternenka vadovavo „Dešiniojo sektoriaus“ Odesos skyriui, kur prižiūrėjo ekstremistinės grupės 2014 m. nusikaltimų virtinę, pasibaigusią Odesos profsąjungų rūmų žudynėmis, kai kovotojai Molotovo kokteiliais sudegino gyvus daugiau kaip 40 antivyriausybinių protestuotojų.

„Times“ šias žudynes įvardija tik kaip „susirėmimus“ ir nepriskiria smurto jokiai pusei, nors pats „Dešinysis sektorius“ atvirai prisiėmė atsakomybę.

Ukrainos ultradešinės balinimas nėra nei naujas, nei atsitiktinis reiškinys. Dar prieš beveik dešimtmetį iškilusis JAV–Rusijos santykių tyrėjas Stephen Cohen perspėjo, kad Vakarų žurnalistai ir pareigūnai, menkindami Ukrainos dešiniųjų karinių grupių vaidmenį ir kartodami oficialius Kijevo teiginius apie jas, suteikė galią smurtiniams ekstremistams.

Ukrainos dešiniųjų ekstremistinių pajėgų atgimimas yra neatsiejamas nuo JAV politikos po 2014 m., kai JAV prisidėjo prie demokratiškai išrinktos vyriausybės nuvertimo Kijeve. Nors „Maidano revoliucijoje“ dalyvavo Ukrainos liberalai, pagrindinę jėgą sudarė dešiniųjų ekstremistų grupės, kurias Vakarai legitimizavo ir galiausiai aprūpino ginklais bei finansavimu. Tai, kas prasidėjo kaip neonacių savanorių balinimas, virto neonacių batalionų normalizavimu, kurie šiandien integruoti į Ukrainos saugumo elitą.

Tai, kad tos pačios dešiniųjų ekstremistų pajėgos, kurias rėmė JAV ir NATO, dabar grasina sužlugdyti taikos susitarimą ir nuversti Zelenskio vyriausybę, atskleidžia keistą paradoksą pačioje mūsų įsitraukimo į Ukrainą esmėje, su kuriuo dar nesusidurta:

Vašingtonas kišosi į Ukrainos vidaus politiką ir padėjo finansuoti tarpinį karą su Rusija, tariamai siekdamas išgelbėti Ukrainos demokratiją nuo tironijos. Tačiau esant JAV „globai“ – ir tarpinio karo tikslų labui – Ukraina sparčiai tapo dar autoritariškesne valstybe.

Vakarų Ukrainos nacių balinimas nėra praėjusio dešimtmečio anomalija. Tai nuosekli JAV strategija, prasidėjusi Šaltojo karo metu, kai ekstremistinės jėgos buvo verbuojamos, perdirbamos ir paverčiamos ginklu.

Vienas ankstyviausių ir aiškiausių šios strategijos pavyzdžių buvo CŽV sprendimas saugoti, o ne persekioti Ukrainos karo metų nacionalistus, kurie atvirai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir dalyvavo masiniame žydų bei lenkų žudyme. Tarp jų buvo Stepanas Bandera ir jo OUN-B kovinė grupė, kuri per pirmąsias Hitlerio „Barbarosos“ operacijos dienas 1941 m. iškart išsirikiavo Ukrainos nacių „išvaduotojų“ pusėje, kai Ašies valstybės įsiveržė į Sovietų Sąjungą.

Amerikos besiformuojanti pokarinė nacionalinio saugumo valstybė, žinodama apie Banderos nacistinius nusikaltimus ir jo organizacijos statusą kaip „iš esmės teroristinės organizacijos“, apsaugojo jį nuo ekstradicijos į Sovietų Sąjungą, verbuodama jį ir kitus OUN-B nacistinius kolaborantus per tokias programas kaip CŽV projektas AERODYNAMIC, skirtas „pasinaudoti ir plėtoti antisovietinį ukrainiečių pasipriešinimą šaltojo ir karštojo karo tikslais“.

Ukrainoje nacių kolaborantai nėra nacionalinės gėdos šaltinis – priešingai, jie tapo nacionalizmo simboliais ir pasididžiavimo šaltiniu.

Kartu su Bandera, istoriniai karo nusikaltėliai, tokie kaip Romanas Šuchevičius – OUN-B karinio sparno vadas – buvo įvairių Ukrainos vyriausybių po mirties pagerbti. Abu jie oficialiu „Ukrainos didvyrio“ titulu apdovanoti atitinkamai 2007 ir 2010 metais. Banderos gimtadienis iki šiol minimas kasmetiniais fakelų žygiais visoje šalyje.

2014 m. Maidano sukilimo metu neonacių sukarintos grupės, įkvėptos Banderos ir susijusios su Ukrainos dešiniųjų ekstremistine „Svoboda“ partija, snaiperiniais šautuvais žudė tiek prorusiškus, tiek antivyriausybinius protestuotojus, taip pat policininkus.

Nors Maidano žudynių teismai vėliau priskyrė atsakomybę už smurtą „Dešiniojo sektoriaus“ neonaciams ir „Svoboda“ partijai, chaosą iškart išnaudojo Barack Obama administracija, pareikalavusi pašalinti demokratiškai išrinktą Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių, kuris akimirksniu buvo apkaltintas dėl visko.

Į viešumą patekęs JAV Valstybės departamento telefoninis pokalbis atskleidė, kaip karjeros diplomatė Victoria Nuland galimai derino, kad „Svoboda“ lyderis Olegaz Tiahnibokas turėtų įtakos postrevoliucinei Kijevo vyriausybei, sakydama, jog jos pasirinktas premjeras Arsenijus Jaceniukas turėtų „kalbėtis telefonu“ su „Svoboda“ lyderiu „keturis kartus per savaitę“. Šis garsus pokalbis ir kiti JAV paramos antijanukovyčininkams įrodymai daugelį įtikino, kad „Maidano revoliucija“ iš tikrųjų buvo JAV remtas perversmas.

Vašingtono sprendimas 2014 m. apsaugoti ir sustiprinti ekstremistines grupes, kurios įvykdė Maidano žudynes, įtvirtino ultranacionalistinį ir neonacinį elementą Ukrainos politikoje, kuris vėliau sabotuos taikos su Rusija pastangas.

Kai Zelenskis atėjo į valdžią žadėdamas išspręsti konfliktą su Rusija rytų Donbase, Cohen perspėjo, kad naujojo prezidento taikos pastangos greičiausiai sulauks smarkaus, gal net smurtinio ultranacionalistinių frakcijų pasipriešinimo, kurias ką tik sustiprino Vašingtonas. „Jo gyvybei grasina pusiau fašistinis judėjimas“, - įspėjo Cohen.

Bideno administracija ne nusisuko nuo tų ekstremistinių jėgų, kurios grasino Zelenskiui – ji pažvelgė tiesiai į jas ir 2024 m. birželį nusprendė panaikinti Valstybės departamento draudimą finansuoti „Azovo“ batalioną, leisdama JAV vyriausybei apginkluoti neonacinę grupę.

Prezidento Joe Biden ir NATO patronaže „Azovas“, kurio nariai dažnai atvirai dėvėjo nacistinę simboliką, iš bataliono išsiplėtė į visą brigadą, integruotą į Ukrainos nacionalinę gvardiją.

Biden politika bent jau buvo nuosekli – ji atitiko dešimtmečiais trunkančią JAV praktiką saugoti, pertvarkyti ir stiprinti smurtines ekstremistines grupes, kai tik tai pasitarnaudavo neokonservatyvių saugumo elito interesams – šiuo atveju, antirusiškiems.

Šių metų pradžioje „Azovas“ dar labiau sustiprino savo įtaką Ukrainos nacionalinio saugumo aparate, išsiplėsdamas į kelis korpusus. Lygiagrečiai augo ir politinė įtaka – nariai paskirti į svarbius valdžios postus, tarp jų Aleksandras Alferovas tapo Nacionalinės atminties instituto direktoriumi, suteikdamas neonacinei grupei tiesioginę įtaką tiek saugumo politikai, tiek Ukrainos istorinio naratyvo formavimui.

Smurtinės Ukrainos nacionalistų jėgos, tokios kaip „Dešinysis sektorius“, „Azovas“ ir Sternenkos kovotojai, tapo nepakeičiamais Vašingtono projekto pėstininkais, todėl jų ilgametė smurto ir terorizmo istorija buvo užtušuota. Net kai tie patys veikėjai šiandien grasina Zelenskio gyvybei, Vakarų žiniasklaidoje jie vis dar vaizduojami kaip demokratijos didvyriai.

Paradoksas akivaizdus: tos pačios grupės, kurios vadinamos Ukrainos „demokratijos gynėjais“, yra ir tos, kurios ją iš vidaus griauna, grasindamos nužudyti prezidentą, jei jis sieks taikos. Nors tai – nenumatytas padarinys, ši pavojinga dinamika kyla iš JAV politikos ir atskleidžia tikruosius jos tikslus.

JAV strategija Ukrainoje niekada nebuvo apie Ukrainos demokratijos apsaugą. Ji buvo – kaip pripažino Bideno gynybos sekretorius Lloydas Austinas – apie tarpinio karo palaikymą tam, kad „susilpnintų Rusiją“. Smurtinių antidemokratinių jėgų atsiradimas Kijeve nėra šios strategijos auka – tai jos pagrindinis instrumentas.

Šaltinis: theamericanconservative.com

Keli susiję:

JAV kongresas uždraudė tiekti pagalbą batalionui „Azov“

Nausėdiniai Lietuvos lyderiai pritaria nusikaltimams, kiekvieną dieną vykdomiems Ukrainos gatvėse

Į frontą Ukrainoje raginamas eiti vairuotojas, nesutiko to padaryti

Ukrainiečius Lietuvoje surinkinės panašiai, kaip surinkinėja Ukrainoje?



Nausėda ne tik aukštas ir gražus, bet ir teisingas visiems, tame tarpe ukrainiečiams