Lietuva ir užsienis per savaitę

Savaitgalį prezidentė D. Grybauskaitė apsilankė tradicinėje sostinėje rengiamoje Kaziuko mugėje. Nuotr. prezidentas.lt

Separatizmo įkarštis Ukrainoje ir naujos Dalios Grybauskaitės staigmenos, neužgęstančios Rolando Pakso prezidentinės viltys ir Irano pažadai. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva


Nespėjo Lietuva pamiršti VSD pažymos istorijos, o Dalia Grybauskaitė pateikė naują staigmeną. Šį kartą ji pareiškė turinti žinių, kad valdančiosios Darbo partijos vadovams įtaką gali daryti Kremlius, todėl partijos atstovai nebus kviečiami į pasitarimus dėl šalies gynybos klausimų. Ganėtinai tiksliai šiuo atveju pasisakė Rimvydas Valatka, pabrėždamas, kad Lietuva krečia cirkus ir nesugeba peržengti asmeniškumų. Tačiau reikalas gerokai rimtesnis, juk išeitų, kad valstybei vadovauja Rusijos šnipai. Todėl suprantama, kad po valdančiosios koalicijos politinės tarybos posėdžio premjeras Algirdas Butkevičius pranešė: „Buvo sutarta, kad valdančioji dauguma lauks faktų, kurie buvo pateikti viešai, ir visa ta informacija turės būti pateikta. Tuos faktus turėtų pateikti prezidentė.“ Laukta bus savaitę. Įdomu, kad Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas nieko nebijo, priešingai – ragina atlikti tyrimą. Tačiau jeigu kaltinimai nepasitvirtins, tie, kurie kursto nesantaiką valstybėje ir vėl dozuotai teikia kažkokią informaciją, anot jo, turės atsakyti. Seimo pirmininkė jau sugalvojo kaip. Pasak Loretos Graužinienės, jeigu D. Grybauskaitė nesugebės pagrįsti savo kaltinimų, ji turės atsiprašyti, arba „Seime bus inicijuojama komisija dėl prezidentės įgaliojimų viršijimo“, kas kvepia apkalta. Apibendrinant galima teigti, kad klausimų šioje istorijoje kol kas daugiau nei atsakymų. Galimai D. Grybauskaitė nusprendė mobilizuoti savo elektoratą, tikėdamasi, kad mestų kaltinimų įrodymų niekas nereikalaus (juk su VSD pažyma viskas pasibaigė be ypatingų pasekmių), ypač įvykių Ukrainoje fone. Bet, po galais, kam iš viso reikėjo rizikuoti, kai pergalė rinkimuose ir taip buvo beveik kišenėje, o dabar situacija gali komplikuotis. Trumpai sakant, arba mes visi kažko nesuprantame, arba Lietuvos politinis procesas praranda ryšį su realybe ir virsta politine šizofrenija. Laukiame tęsinio.

P. S. Naujausias prezidentūros kūrybinės grupės trumpo metro filmas „Prezidentės apsilankymas Kaziuko mugėje”:

Antroje vietoje šią savaitę – nesibaigianti Rolando Pakso kova už teisę balotiruotis į prezidentus. VRK, kaip ir reikėjo tikėtis, atsisakė išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus. Tada „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, šis atmetė pareiškėjo skundą be kreipimosi į Konstitucinį Teismą (KT). Dabar, kaip patvirtino parlamento vadovė L. Graužinienė, Seimas svarstys, ar kreiptis į KT dėl R. Pakso kandidatavimo galimybių. Tuo pat metu pabrėžtina, kad pagal naujausias apklausas būtent „Tvarkos ir teisingumo“ partijos vadovas galėtų mesti nors kažkokį iššūkį D. Grybauskaitei. Kitaip tariant, įvairių ekspertų prognozės, kad R. Pakso teisinė kova kaip tokia gali padidinti jo reitingą, atrodo, pasitvirtina. Tačiau įdomesnis klausimas, ar jis galiausiai sugebės įrodyti savo tiesą. Manytina, kad Konstitucinio Teismo, jeigu Seimas į jį kreipsis, sprendimas „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiui irgi bus nepalankus (greičiausiai KT dar kartą lieps parlamentui realizuoti europinį sprendimą). Tuomet R. Paksas gali vėl prašyti Europos teisingumo pagalbos, ir didžiausias pokštas būtų, jeigu jo skundas būtų patenkintas. Tada išeitų, kad praėję prezidento rinkimai Lietuvoje (kol vyks europinis bylos svarstymas, jie tikrai praeis) iš esmės yra neteisėti, nes juose nepagrįstai buvo uždrausta dalyvauti vienam iš kandidatų. Štai tokia intriga.

Trečioje vietoje – „Snoro“ bankroto atgarsiai, baisiai nemalonūs jo vykdytojams ir su juo susijusiems veikėjams. Generalinė prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą ir „Snoro“ bankroto administratorių Neilą Cooperį įtaria galimai neteisėtai atlikus dvi banko operacijas, dėl kurių padaryta žala viršija 1,2 milijono litų. Įtariama, kad viena jų susijusi su Gedimino Degučio įmone „Novotersa“, kurios dalį paskolos 2012 m. sausio 6 d. padengė „Snoras“, iš įmonės specialiosios sąskaitos pervesdamas 646 tūkst. litų – apie 300 tūkst. litų daugiau nei draudžiama indėlio suma (kuri yra 345 tūkst. litų) – ir taip pažeisdamas įstatymą. Tuo pat metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) ir Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija, nagrinėjanti banko „Snoras“ žlugimo istoriją, tvirtina, kad atsakingos valstybės institucijos (pavyzdžiui, Lietuvos bankas) nepadarė visko, kas joms privalu, kad nebūtų tokių didelių nuostolių. Buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės nuomone, „Snoro“ bankrotas buvo pigiausias variantas, bet buvusi „Snoro“ Teisės departamento direktorė ir valdybos narė Aušra Ižičkienė Seimo NSGK prisipažino, kad į banką atvykęs laikinasis administratorius Simonas Freakley iš pradžių tvirtino apie banko mokumą ir likvidumą, gebėjimą jam veikti kaip valstybiniam komerciniam. Visi šie momentai ir prieštaringi „liudininkų“ parodymai akivaizdžiai įrodo, kad visas „Snoro“ bankroto procesas nuo pat pradžių buvo neskaidrus, tiksliau – politizuotas ir korumpuotas. Pasak NSGK pirmininko Artūro Paulausko, privesti banką prie bankroto buvo politinis sprendimas. Tik dabar jau mažai kam įdomu, kas tada vyko. D. Grybauskaitė vėl balotiruojasi į prezidentus, I. Degutienė ramiai darbuojasi opozicijoje, I. Šimonytė – Lietuvos banko valdybos narė, o kai kurie su byla susiję personažai tiesiog sprunka iš Lietuvos. Štai toks „pigiausias“ variantas.

Užsienis


Pirmoje vietoje – savaime suprantama, Ukraina, kuri, sprendžiant iš įvykių raidos, greitai gali likti be Krymo (o ateityje – ne tik be jo). Tuo metu, kai Vladimiras Putinas ir Sergejus Šoigu toliau begėdiškai aiškina, kad Rusijos karinių pajėgų Ukrainoje nėra, patys „savigynos būrių“ kariai taip pasitiki savimi, kad jau net neslepia savo kilmės. Kitaip tariant, Maskva veikia ciniškai ir ryžtingai, visiškai nebijodama Vakarų reakcijos. O iš tikrųjų – ko bijoti, kai CNN ekspertai aiškina, kad ekonominės sankcijos Rusijai neišvengiamai paveiks ir JAV su Europa, o Prancūzijos prezidentas François Hollande'as teigia (ir tai akivaizdžiausias Vakarų „ryžto“ Kremliaus atžvilgiu įrodymas), kad toliau vykdys „Mistral“ karinių laivų pardavimo Rusijai kontraktą. Mieli ukrainiečiai, nieko asmeniško – tik verslas ekonominio sunkmečio laikotarpiu. Kažkiek milijardų duosime, bet toliau Jūs patys... Kitaip tariant, tikėtis, kad Amerika ar ES gelbės Ukrainos teritorinį vientisumą, daugiau nei naivu (jau nepaisant to, kad kalbama ne apie NATO valstybę, kuri gilioje vakariečių pasąmonėje išlieka Rusijos geopolitinės įtakos sferoje). O be to, yra Kinijos veiksnys. Oficialiai Pekinas, kaip ir visi, pasisakė už Ukrainos sienų neliečiamybę (Rusija, beje, irgi pasisako), bet iš esmės jo pozicija galimai yra ne tokia vienareikšmiška. Kaip rodo atskiri žiniasklaidos pranešimai, iš tikrųjų Kinija yra linkusi paremti Rusijos veiksmus Ukrainoje, nes ateityje tikisi tokios pat paramos, sprendžiant savo teritorinius konfliktus. Dar daugiau, Pekinas tariamai pagrasino Amerikai už agresyvumą Ukrainos atveju išreikalauti skolą auksu, o Turkijos primygtinai paprašė neįleisti Vakarų karinių laivų į Juodąją jūrą. Pagaliau dar viena nemalonia staigmena Maidanui ir visiems jo šalininkams tapo paviešintas Estijos užsienio reikalų ministro ir Catherine Ashton pokalbis, kuriame aiškinama, kad į protesto dalyvius ir „Berkut“ galėjo šaudyti tie patys opozicijos pasamdyti snaiperiai. Apibendrinant galima teigti, kad Vladimiras Putinas nejuokauja ir, tyčiodamasis iš Vakarų, tikėtina, ruošiasi platesnei Ukrainos okupacijai. Vakariečiai daug triukšmauja, bet iš tikrųjų gelbėti Ukrainą, atrodo, nesiruošia, o vienas pats su, švelniai tariant, prieštaringos reputacijos vadovais priešakyje prieš Rusijos karinę mašiną Kijevas vargu ar atsilaikys. Štai tokia XXI amžiaus Realpolitik.


Antroje vietoje šią savaitę – netikėti įvykiai Kinijoje. Šalies pietvakariuose peiliais ginkluoti užpuolikai traukinių stotyje mirtinai subadė 29 žmones, o dar daugiau kaip 130 sužalojo. Oficialusis Pekinas aiškina, kad smurto akciją surengė Sindziango provincijos, kurioje gyventojų daugumą sudaro musulmonai uigūrai, separatistai. Visa tai atrodo gana keistai. Uigūrų separatistinės nuotaikos yra visiems žinomos, bet tokia jų išraiška, nukreipta prieš paprastus žmones, kelia abejonių. Šiame kontekste pabrėžtina, kad viskas įvyko prieš Kinijos liaudies atstovų susirinkimą, kuriame, be viso ko, buvo nuspręsta padidinti karinį šalies biudžetą. Kitaip tariant, galbūt kažkokia interesų grupė Kinijos valdžios sistemoje (greičiausiai susijusi su nacionaliniu saugumu) sąmoningai galėjo suorganizuoti kruviną išpuolį kokių nors banditų rankomis, kad paskui galėtų paprašyti didesnio savo „antiteroristinės“ veiklos finansavimo. Žinoma, tai tik spėlionės, bet tiek akcijos pobūdis, tiek jos surengimo laiko sutapimas su liaudies atstovų susirinkimu (ką jau kalbėti apie bendrą kiniškos politikos paslaptingumą) verčia ieškoti alternatyvių paaiškinimų (panašiai kaip Rugsėjo 11-osios ar antro Čečėnijos karo pradžios atveju).

Trečioje vietoje šį kartą – Irano prezidento pareiškimas, kad šalis atsisako branduolinio ginklo gamybos tikslo dėl „moralinių sumetimų“, o be to, jeigu Teheranas iš tiesų norėtų pasigaminti masinio naikinimo ginklą, paprasčiau būtų kurti cheminį ar biologinį ginklą. Paprasčiausia šiame kontekste būtų pasakyti, kad tai eilinis Irano triukas, vykstant deryboms su Vakarais dėl sankcijų nutraukimo. Taip pat šiuo atveju pabrėžtina, kad Izraelis perėmė Irano laivą, kuris gabeno raketas į Gazos Ruožą, kas, Tel Avivo nuomone, dar kartą patvirtina, kad Teheranu negalima pasitikėti. Tačiau niuansas yra tas, kad apie draudimą gaminti branduolinį ginklą pranešė ne tik prezidentas Hasanas Ruhani, bet ir dvasinis Irano lyderis Ali Chamenėjus, anot kurio, tokio ginklo turėjimas yra nuodėmė. Galbūt rytoj pastarasis atšauks savo įsakymą ir pareikš, kad su netikinčiais galima kovoti visomis įmanomomis priemonėmis, bet šiandien dvasinio Irano lyderio įsakymas turėtų būti vykdomas, nes kitaip nukentėtų jo autoritetas. Ir vis dėlto manytina, kad iraniečiai gudrauja, kad pralaužtų izoliacijos sieną, ir jeigu šiandien jie iš tiesų sustabdė urano sodrinimo centrifugas, rytoj jų darbas vėl gali atsinaujinti (lygiai taip pat, kaip gali pasikeisti Amerikos pozicija Irano atžvilgiu, grįžtant prie grasinimų kariniu smūgiu).