Lietuva! Ar išliksi savimi?

Referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams yra fundamentali grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, šeštadienį vykusiame konservatorių tarybos posėdyje kalbėjo partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis. „Referendumas yra fundamentali grėsmė. Aišku, ir pačiai Europai, jeigu taip prasideda jos griovimas – nuo atskirų valstybių, balsuojančių prieš Europos sutartį“, – kalbėjo V. Landsbergis. Nuotr. tsajunga.lt

•••••••

O mano broliai, seserys – Gediminaičiai!
Kur šiandien Prūsija? Jotvingiai, Sūduva?
Kas jūs dabar, nutautę mano giminaičiai,
Kas mes dabar be Lietuvos Lietuvoj?

Kęstutis Genys

•••••••

Taip apie sovietų pavergtos Lietuvos likimą mąstė poetas-patriotas, Laisvės šauklys, K. Genys (1928–1996) gūdžiais 1980 metais. Iš tikrųjų, kaip tik tokie sąmoningi tautiečiai jautė, kad Tėvynę gali ištikti jau tik istorijoje minimų giminingų kaimynų, kaip ir kitų pasaulio tautų, likimas. Juk toks pavojus – ką vyresnioji karta prisimena – buvo realus, tačiau...

Gyvenimas rodo, kad niekas neamžina – net ir galingiausios imperijos griuvo, liko tik istorijoje. Taigi ir mūsų tauta, atrodė, iš neišvengiamos nebūties, 1990-ųjų kovo 11-ąją išsprūdo iš merdinčios imperijos gniaužtų ir pasiskelbė vėl esanti laisva, prisiimanti atsakomybę už savo ateitį. Su viltimi atsitiesti ir puoselėti savo ūkį, kalbą, kultūrą laikantis europietiškųjų tradicijų. Nuspręsta gyventi pagal LR piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtą LR Konstituciją. Be to, 1992 m. birželio 8 d. Konstituciniu aktu „Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pasirūpino ateitimi.

Primintina, kad LR Konstitucijoje, be kitų, numatyti esminiai dalykai, būtent: 9 straipsnis – „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę“; 47 straipsnis – „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei“; 147 straipsnis – „Sumanymą keisti ar papildyti LR Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų“. (Taigi tas skaičius 300 tūkst., absoliučiai nelygintinas su kitų ES valstybių, paminėtas net dviejuose straipsniuose.) Iš pradžių visa tai eiliniam piliečiui turėjo atrodyti lyg ir tvarkoje – juk Konstituciją kūrė vedliai, kuriais buvo patikėta. Beje, žmonės balsavo apskritai už visus Konstitucijos straipsnius – dauguma vargu ar susipažinę. Kaip ir kitais atvejais.

Po 1990 m. kovo 11-osios, būdami laisvi ir nepriklausomi – pragyvenome ilgiau nei dešimtmetį. Dėl įvairių priežasčių, ypač mūsų vedlių ambicijų ir jų, matyt tik jiems žinotinų, tikslų daug kas buvo daryta pagal principą – po mūsų nors ir tvanas. Svarbiausia, kad būtų pasirūpinta savimi ir savųjų klanu. Nesiskaitant su priemonėmis. Taip elgėsi ir „kairieji“, ir dešinieji“ – visi materialistai (pragmatikai) – vykdė tą pačią politiką. Net rungtyniaudami. Susibūrę į uždaras interesų grupuotes, pasivadinusias partijomis, ilgainiui jie suformavo valdymo sistemą, suprantamą – kaip 2K+Ko. Įsimintinos jų pseudoreformos visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, švietimo ir mokslo reikalų pertvarkai nesimato galo. Tūlas pasakytų – taip bus iki Lietuvoje nebeliks ką mokyti (pvz., Panevėžyje kasmet sumažėja beveik po vieną mokyklos komplektą, vietoje KTU PI – liko tik eilinis f-tas). Negeriau ir su sveikatos apsauga. Per maža vietos čia apie viską parašyti – tai visa naujoji istorija, su melo, kvailinimo, įvairių suktybių/nekompetencijos ir kitais niuansais. Nepaneigsi: tapome laisvi, bet laisvėje pasimetėme – nepaneigsi praeityje įgytų įpročių (tradicijų). Rezultatas: Lietuvos visuomenė suskilo ir susipriešino ne vienu pjūviu. Ir tuo valdžios elitas manipuliuoja. Tautai iš dalies įdiegtas saviniekos sindromas – tai kažkam patogu? Žmonės ėmė jau ne emigruoti, o tiesiog evakuotis – negi mirsi badu ar vergausi naujiems gobšuoliams darbdaviams. Apie tai jau parašyta net romanų. Deja, dalis žiniasklaidos parsidavė oligarchinei-partokratinei sistemai – tai gi nepaneigta.

Taip gyvenome iki stojimo į ES. Gi stojimą į ES privalėjo Tauta patvirtinti referendumu. Bet 2003 m. gegužės 10 d. prie balsadėžių atėjo tik 23,01 proc. balsuotojų. Tada valdžia šią procedūrą pratęsė: pasiūlius už dyką – butelį alaus ar pakelį skalbimo miltelių, gegužės 11 d. dar atėjo dalis liaudies – iš viso tame spektaklyje dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų. Žmonės balsavo – už nežinią, juk apie tai buvo aiškinta blankiai – matyt bijota sakyti visą tiesą. Tik kalbėta: vargu ar kas buvo perskaitęs tą, kaip teigiama, 6000 puslapių apimties ES traktatą. Taigi – visai demokratiška?..

Po įstojimo į ES gyvenimas Lietuvoje klostėsi chaotiškai – kaip valstybėje vizijos. Tik, kaip dažnai primenama, Lietuvoje kaskart vis daugiau Europos... Kitaip sakant, Lietuvos Lietuvoje mažėja – tai akivaizdu. Problema: Lietuvoje, atrodo, trūksta protų; užtat pagal universitetų skaičių – prilygstame Australijai! (VLE, II t., p. 264). Beje, iki šiol į to niekas nedrįsta paaiškinti. Tik vedliai, kurių rankose visa galia (valia), ir kapitalas, „runkeliams“ primena: žiūrėkite, kiek gatvėse mašinų!.. Ir – niekas nevaržo išvažiuoti – kur nori... pasisemti patirties. Ir daug kas tuo tiki. Taip apdorojama visuomenė, kad nukreipti dėmesį nuo realių pavojų ateityje, t. y. Lietuvai išnykti. Mat einama federalizmo link: ES turi tapti kaip JAV, o Lietuva – tik jos provincija.

Praėjus keliolikai metų po įstojimo į ES Lietuvos realybė tokia: vidutinė gyvenimo trukmė – viena mažiausių ES; socialinė nelygybė – didžiausia ES; vaikų skurdas ir mirtingumas – didžiausias ES; savižudybių rodiklis – didžiausias ES (1000 – per metus!); gyventojų mirtingumas – didžiausias, o gimstamumas – mažiausias ES; pagal emigraciją Lietuva – absoliuti ES lyderė: per 10 metų (2004–2014) iš Lietuvos išvyko 444425 gyventojai (statistikos departamento duomenys); valstybės skola per tą patį laikotarpį išaugo nuo 12,2 mlrd. iki daugiau nei 50 mlrd. litų. Daug kalbama apie ES pinigus... Bet kur jie nueina, mažai kas žino – tik pastebima: gyventojų mažėja, kainos didėja, korupcija nemažėja, o demokratija – merdi.

Deja, Lietuva nėra europinės kultūros šalis dėl ryškiai didėjančios turtinės nelygybės: tarptautinės konsultacijų kompanijos „Hay group“ duomenimis, 2013 m. jos eilinis darbininkas uždirbo 7,4 karto mažiau nei vidutinės bendrovės vadovas, ar stambios įmonės padalinio direktorius. Atrodytų lyg ir nieko tokio, tačiau Vokietijoje, dažnai minimoje kaip pavyzdys, skirtumas – tik 4,3 karto. Dar įdomiau – palyginus daugiausia ir mažiausia uždirbančių žmonių pajamas. Pavyzdžiui, VMI duomenimis, 2013 m. didžiausia bent vieną mėnesį asmeniui sumokėta alga siekė 1,248 mln. litų (neatskaičius mokesčių). Tuo tarpu tos įmonės valytoja turėjo gauti minimalų 1000 litų atlyginimą, tad algų skirtumas – 1248 kartai!!! (pagal lrytas.lt, 2014-06-14).

Nors ir pavėluotai, visgi Tauta sureagavo į realius pavojus. Atsirado jėga – grupė Žemės (valstybės teritorijos) gynėjų išdrįso organizuoti REFERENDUMĄ, kuris vadinamas įvairiai. Tačiau jo pagrindinis tikslas – atkurti akivaizdžiai prarandamas Tautos suverenias galias. Kad Lietuva galutinai netaptų valdžios elito UABu.

Grubios blokados ir patyčių sąlygomis buvo surinkta per 320 tūkst. LR piliečių parašų. Referendumo idėją parėmė ir 25 Lietuvos šviesuolių grupė, vargiai apkaltintina tarnyste Kremliui, – Atviru laišku Lietuvos piliečiams. Jame, be kita ko, teigiama: „Politinė valdžia tolydžio tolsta nuo tautos: Lietuvos europarlamentarai nacionalinių interesų ginti nėra pajėgūs, o didžiąją Seimo dalį sudaro uždaras grupiniams interesams tarnaujantis partijų ratas. Nei per Seimo, nei per ES rinkimus pasiekti esminių teigiamų pokyčių valstybėje yra praktiškai neįmanoma. Visuomenė negali ilgiau su tuo taikstytis ir išeitį mato vienintelėje Lietuvos Konstitucijos jai garantuojamoje teisėje – teisėje į referendumą gyvybiškai svarbiausiu tautos ir valstybės gyvenimo klausimu.<...> Remdamiesi tuo, kviečiame ir raginame visus geros valios žmones telktis, vienytis ir visomis teisėtomis priemonėmis ginti daugiau kaip 300 tūkst. LR piliečių išreikštą valią. Referendumas privalo įvykti“. Pasirašė: Eugenijus Jovaišas (akademikas, Lietuvos mokslo premijos laureatas), Jonas Vaitkus (prof., teatro ir kino režisierius), Vladas Garastas (Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas), Vytautas Rubavičius (rašytojas, publicistas, hum.m.dr.), Antanas Buračas (akad., Sąjūdžio inic. grupės narys), Rolandas Kazlas (aktorius), Daiva Vyčinienė (prof., hum.m.dr., Valst. J.Basanavičiaus prem. Laureatė), Romualdas Grigas (akad., hum.m.dr., Lietuvos mokslo prem. Laureatas), Libertas Klimka (prof., mokslo istorikas, etnologas), Gediminas Storpirštis (aktorius, režisierius, pedagogas), Bronius Genzelis (filosofas, signataras), Algirdas Martinaitis (kompozitorius), Jonas Grigas (akad., fizikas), Irena Regina Merkienė (prof., hum.m.dr., LKMA akademikė), Romas Pakalnis (gamtos m. dr.), Vytautas Paukštė (teatro ir kino aktorius), Antanas Kudzys (akad., LKS dalyvis), Ramūnas Valiokas (fiz.m.dr.), Algirdas Degutis (prof., hum.m.dr.), Daiva Tamošaitytė (hum,m,dr., rašytoja, filosofė), Jonas Jasaitis (soc.m.dr., LMS tarybos narys), Eirimas Velička (hum.m.dr., pedagogas), Romualdas Ozolas (filosofas, signataras), Elvyra Žebertavičiūtė (teatro ir kino aktorė), Jonas Kauneckas (vyskupas). Tad Garbė Jiems!

Galop įveiktas didžiulis valdžiažmogių pasipriešinimas – referendumas 2014 m. birželio 29 d. turėtų įvykti. LR Seimas paskyrė pačią nepalankiausią datą: atostogų metas, kaime darbymetis, Lietuvos dainų šventė. VRK pažeidė referendumo įstatymą: nugvelbė dalį jo reklamai per LRT radiją ir TV skirto laiko. Jo likutį skiriant 11–12 val. laiku, kad žmonės negirdėtų?! Tačiau – ačiū Vyriausiajam administraciniam teismui – skirusiam papildomas 5 eterio valandas 19–20 val. laiku.

Taigi tokia referendumo, iškovoto Tautos atstovų, rengimo eiga. O kokia gi valdžios reakcija į jai netikėtą akibrokštą? Kas atsitiko, kai pati valdžia ėmėsi referendumo IAE klausimu, jau istorija. Nors... Na, o dabar, kai atėjusiems, jų manymu, – kaip „Leninas visiems laikams“ – iškilo pavojus netekti šiltų vietų (didelė grėsmė – 100 tūkst. piliečių parašų. Juk tada būtų įmanoma sumažinti seimūnų skaičių!), pabandyta vizginti uodegą.

Referendumo organizatoriai ir parašų rinkėjai pastebėjo liūdnokų dalykų: dėl nesupratimo, savo istorijos nežinojimo, ypač TS-LKD ir jų satelitų varomos propagandos (ir per internetą), pagrįstos melu, bukais teiginiais, žmonės sakė, kaip ir dabar būna, pvz.,: „aš žemės neturiu, tad nėra ką parduoti“, „be reikalo vargstate – žemė jau parduota“, „žemės niekas neišsiveš“, „tegul ją perka bet kas, kad tik dirbtų“ ir pan. Viena ponia aiškino: „Turiu žemės, parduosiu kad ir užsieniečiui, jei daugiau mokės – man reikia pinigų. Suprantu, kad negražiai galvoju, bet...“ O ką gi suprasti partizanų šeimos palikuonį, kurio tėvus stribai kirviais iškapojo, teigusį: „Už Panką niekada nebalsuosiu! – jis nori man uždrausti savo žemę parduoti?..“ Tik maga paklausti: negi partizanai Žemę (Lietuvos teritoriją) gynė dėl to, kad jų palikuonys kada nors ja spekuliuotų? Pasielgtų kaip Palestinos arabai, kadaise žydų apgauti – tik vėliau supratę klaidą?

Dėka Žemės gynėjų paaiškėjo: po įstojimo į ES per skirtą terminą nepasirūpinta Žemės apsauga nuo spekuliantų. Tad kilo įniršis, teisinimaisi. Skubotai imta kurti saugiklius, bet gavosi kaip visada. Ar taisys?

LRT radijo ir TV laidose diskutuojama. Valdžios klerkai teisinasi, „argumentuoja“, trykšta melu ir demagogija. Ypač gudrus E. Gentvilas – natūralu: toks lietuviškų liberalų požiūris – viskas perkama ir parduodama. Atrodo, gėda ilgai užsisėdėjusiems jaukiuose kabinetuose aiškintis dėl nenumatytų saugiklių žemės pardavimo kitų ES valstybių piliečiams – tad pilasi įvairūs gąsdinimai, sekant pasakėles. Pavyzdžiui, J. Sabatauskas – be referendumo negalės gauti žvyro... keliui pataisyti. Taip ilgasėdis Seimo narys, teisininkas, ieško kvailių? Ar pats toks yra? Na, o TS-LKD partiečiai – išvis elgiasi antipilietiškai.

Beje, šių diskusijų metu pastebėta („Valstybė“, 2014, Nr. 3), kad 2001–2012 metais Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas siekia 1,86 mln. ha. Tai sudaro 18,6 km² žemės, arba apie 28,5 proc. visos Lietuvos teritorijos. Kam parduota – valstybės paslaptis? Tai tęsėsi iki 2014 m. gegužės 1 d. Taigi pagal aferistų planą nuo šios datos turėjo prasidėti jau įvykdytų sandorių įteisinimas. Tačiau, kaip jau minėta, tai kažkas sukliudė! Tad užvirė kova, kurią lems žmonių pilietiškumo lygis, pasitikėjimas savimi.

Sunku paneigti anonimo „prisižaidė politikieriai“ (Delfi, 2013-04-04) mintis: „Nesvarbu, jokio skirtumo, kas sunaikino Lietuvą: ar landsbergistai, ar komunistai, ar liberalai. Esmė tame, kad visi jie asilai ir vagys. Valdžiažmogiai net nesuvokia, kad faktiškai Lietuvos jau nėra, ir pastebi tik darbo jėgos trūkumą ir bedarbystės mažėjimą. Nauja karta be tradicijų, be atminties ir kalbėti ne visi moka lietuviškai. O apie dar sekančią kartą jau nesinori ir net galvoti. Gyventojų, aišku, padaugės, tik lietuvių – ne“. Anot kosmopolitų, tai ciniko nacio žodžiai.

Iš tikrųjų Lietuvos pramonininkų vadovai jau puoselėja mintį – kviestis darbo jėgą iš Azijos šalių. O Seimo narys Kęstutis Masiulis ką tik (2014-06-20) gyrėsi, esą kalbėjęs su dviem vokiečiais, ūkininkaujančiais Lietuvoje, kurių vaikai lanko lietuvišką mokyklą, ir referendumininkai, „Kremliaus tarnai“, be reikalo kelia sumaištį... Taigi taip jie supranta Lietuvos kaimo atgimimą?

Tad tokia Lietuvą nuvairavusiųjų ir gerbiančių tik savo dievą – Mamoną politika. Taigi ir į LR Konstitucijos 2 straipsnį „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ jiems gal tik nusispjauti?

P.S. Ką tik V. Landsbergis pareiškė: „referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams – fundamentali grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai“. Tačiau būtina patikslinti: didžiausia grėsmė – tai 100 tūkst. piliečių parašų, reikalingų apginti savo suverenias teises. Kad neįsigalėtų sistema – „atėjo Leninas visiems laikams“.

Tad, Lietuva, ar dar turi jėgų apginti savo orumą? Ar – išliksi savimi?