Neskubėkime laidoti sportinės aviacijos

2014 m. gruodžio 6 d. laikraštyje „Vakaro žinios“ yra straipsnis: „Lietuvos sportinei aviacijai ateis galas?“. Jame du žymiausieji Lietuvos lakūnai – akrobatai J. Kairys ir R. Paksas bei Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas A.Šumskas (buvęs Kyviškių aeroklubo vadas) išsakė daug gerų minčių apie oro susisiekimą ir sportinę aviaciją. Tačiau į pagrindinį antraštės klausimą jie neatsakė. Mano galva, sportinei aviacijai galas niekuomet neateis. Žmogus jau niekuomet neatsisakys pagundos pakilti į dangų, valdyti dirbtinį oro paukštį. Šią mintį patvirtina Lietuvos oreivių (karšto oro balionų), skraidyklių ir parasparnių, ultralengvųjų orlaivių pilotų, aviakontruktorių, vaikų sklandymo, senovinių orlaivių federacijų įsikūrimas ir vaisinga veikla. Juk šių aviacijos sporto šakų veiklos nei valstybė nei verslo struktūros neskatino. Ši veikla vystėsi „iš apačių“ dėl begalinio lietuvių noro skraidyti. Jie išmoko išgyventi patys ir ne tik išgyventi, bet netgi tapti Pasaulio bei Europos čempionais ir prizininkais. Sunku viename straipsnelyje išvardinti visus garsius aviacijos sportininkus, tad iš karto atsiprašau tų, kurių čia nepaminėsiu. Negaliu nepaminėti, Pasaulio visų spalvų medalininko aviamodeliuotojo D. Paužuolio, Pasaulio jaunimo ir Europos karšto oro balionų čempiono ir vicečempiono Roko ir Rimo Kostiuškevičių (praeitų metų Europos čempionato aukso ir sidabro laimėtojais tapo sūnus ir tėvas!!!), pasaulio čempionės ir Europos bronzos medalio laimėtojos parasparnininkės Jolantos Romanenko bei jos kolegės Europos vicečempionės Rimantės Verbylaitės. O Pasaulio čempionate 4 vietą užėmęs sklandytojas G. Zubė, Lietuvos lakūnų - akrobatų rinktinė, iškovojusi sidabrą Pasaulio čempionate, Ž. Lidžiaus auksas laisvoje programoje, ir jos narys lakūnas - akrobatas Š. Staniulis, dalyvavęs jame su nuosavu lėktuvu. Pagaliau dešimtmetį buvęs geriausiu pasaulyje lakūnu - akrobatu J. Kairys.

Minėtus ir daugelį kitų garsių sportininkų vienija tai, kad jie patys sugeba turėti savo orlaivius ir savo lėšomis padengti didžiąją dalį išlaidų, kylančių dėl dalyvavimo Lietuvos ir tarptautinėse aukščiausio lygio varžybose. Štai kodėl aš tvirtai tikiu, kad sportinei aviacijai galas niekuomet neateis, nesitikėkite.

Siūlau pagalvoti ar minėtų aviatorių veikla nėra didesnis meilės Lietuvai įrodymas negu kad garsus rėkimas aš myliu Lietuvą, arba rytų agresoriai puola – aš pasiruošęs žūti už Lietuvą. O žūti nereikia, reikia mokėti laimėti, tarkime taip kaip suomiai. Suomių snaiperiai per 1939 m. karą su SSSR garbingai pasižadėdavo pirma nukauti 10 - 100 priešų ir, tik įvykdžius šį pažadą, jei likimas lems, nebijoti žūti už Tėvynę. Tad gal geriau būtų padiskutuoti apie tai, ar mūsų valstybės aukščiausia valdžia, supranta aviacijos reikšmę, nori ir moka ją panaudoti šalies ūkio ir gynybos poreikiams tenkinti.

• Per 24 nepriklausomos Lietuvos metus nei iš Europos Sąjungos, nei iš Lietuvos biudžeto nebuvo skirta lėšų bendrosios ir sporto aviacijos aerodromų infrastruktūrai vystyti.

• 1989 m. atkurtas Lietuvos aeroklubas (LAK) perėmė LTSR SDAALR Centro komiteto Aviacijos skyriaus ir Lietuvos aviacijos sporto sąjungos funkcijas. Tuomet šios LTSR struktūros disponavo 17 aerodromų su juose buvusiu turtu, turėjo per 400 etatinių darbuotojų. Papildomos valstybės biudžeto lėšos buvo skiriamos aerodromų infrastruktūrai, aviacijos technikai prižiūrėti ir vystyti, kurui ir aviacijos sporto varžyboms vykdyti.

• 1991 m. rudenį LTSR SDAALR CK išnyko kaip dūmas, o jos turtas pradėjo „klajones“ po institucijas („Vyties Klubas“, Ekonomikos ministerija, Apskričių viršininkų administracija, Kūno kultūros ir sporto departamentas), nieko bendro su sportinės aviacijos valdymu, ypač aerodromų infrastruktūros ir orlaivių priežiūra, neturinčias. LAK, kuris perėmė minėtų LTSR institucijų funkcijas, nedisponuodama turtu negalėjo šių funkcijų vykdyti.

• Dar blogiau, kad išnykus minėtoms LTSR struktūroms išnyko ir tie 400 etatų, finansuojamų iš valstybės biudžeto bei ankščiau buvęs aviacijos sporto vystymui skirtas finansavimas. Šiandien vietoj buvusių 400 darbuotojų LAK-e yra tik 2,5 etatinio darbuotojo. Jie įgyvendina Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo didelio sportinio meistriškumo plėtotės projektą. Šio projekto lėšos 2014 m. sudaro 622 tūkst. litų. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad šių lėšų neužtenka sportinės aviacijos reguliavimui ir plėtrai, o ji gyvuoja vien entuziazmo dėka.

Sunku suskaičiuoti atsakingų institucijų vadovų sudarytas darbo grupes, kurios bandė spręsti aviacijos sporto ir jo aerodromų problemas. Deja jų prirašyti popieriai nieko gero nedavė. Paminėsiu tik trijų paskutiniųjų tokių darbo grupių, kurių sudėtyje man teko būti, veiklą.

• 2012 m. liepos 12 d. Ministro Pirmininko potvarkiu Nr. 184 buvo sudaryta darbo grupė pasiūlymams dėl mažųjų aerodromų statuso, plėtros, valdymo ir naudojimą reglamentuojančių teisės aktų parengti. Ši darbo grupė 19-oje lapų užfiksavo apverktiną padėtį, susiklosčiusią bendrosios aviacijos ir aviacijos sporto sektoriuje, grupės narių nuomonę kertiniais klausimais ir tokias apibendrinančias rekomendacijas LR Vyriausybei:

1. Siūlyti suinteresuotoms institucijoms išnagrinėti pateiktas darbo grupės narių nuomones kai kuriais svarbiais bendrosios aviacijos aerodromų plėtros klausimais ir priimti kompetentingus sprendimus dėl tolimesnės iškeltų problemų sprendimo eigos;

2. Siūlyti pratęsti darbo grupės veiklą, atnaujinant jos sudėtį iki viceministrų ir įstaigų vadovų ar jų pavaduotojų lygmens, tuo sudarant galimybes efektyviau spręsti finansavimo ir teisės aktų projektų iniciavimo klausimus;

3. Siūlyti atkreipti ypatingą dėmesį į objektus, kur dėl investicijų trūkumo ar teisinės bazės netobulumo turimi resursai negali būti efektyviai naudojami ir neatneša visuomenei laukiamos naudos (pvz. : Druskininkų, Nidos, Kyviškių aerodromai).

Mano galva, ši darbo grupė atliko savo darbą įvertindama realią situaciją ir pasiūlydama pratęsti jos veiklą, papildžius darbo grupę didesnius įgaliojimus turinčiais valstybės pareigūnais. Deja, į darbo grupės narių nuomonę ir pasiūlymus nebuvo atsižvelgta.

- 2013 m. spalio 23 d. LR Ministro Pirmininko potvarkiu Nr.308 sudaryta darbo grupė dėl Nidos aerodromo atgaivinimo ( „gaivinimas“ vykdomas jau antrą dešimtmetį). Darbo grupė tebedirba. Prie aerodromo galimai šalinamos kliūtys, dėl kurių aerodromas neveikia. Tikėsimės, kad kitais metais jis pradės veikti jeigu... Neringos savivaldybei pačiai pavyks pralaužti biurokratinių ledų užtvarą.

• 2013 spalio 24 d. LR susisiekimo ministro įsakymu Nr.3-548 sudaryta darbo grupė dėl veikiančių ir planuojamų plėtoti bendrosios aviacijos reikmėms naudojamų civilinės aviacijos aerodromų apskaitos planavimo ir jų užimamų žemės plotų taisyklių (rekomendacijų ) projekto parengimo. Ši darbo grupė 2014 – 11- 20 Susisiekimo ministerijos raštu Nr. 2-4882 (103) pateikė išvadas ir rekomendacijas. Rekomendacijos neblogos, tačiau jos neatitinka š.m. spalio 21 d. LR Seimo priimtam LR strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo Nr. IX-1132 1, 2, ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XII – 1272 (tikriausiai darbo grupės nariai nežinojo apie minėto įstatymo projekto rengimą).

17-os žmonių darbo grupė dirbo metus laiko. Susisiekimo ministerija atliko Lietuvos civilinių aerodromų infrastruktūros modernizavimo studiją, kainavusią 100 tūkst. litų, o rezultatų nėra. Tiksliau sakant yra, nes 9 savivaldybių, kurios norėjo perimti bendrosios aviacijos aerodromų infrastruktūrą savo žinion, vadovai „negali atsidžiaugti“ tokia įvykių eiga. Apie LAK „liaudies“ – regioninių aeroklubų aviatorių nuotaiką aš nekalbu. Patyrę šių klubų aviatoriai jau garsiai siunčia po velnių visas valdžios institucijas, o man negirdint ir mane už tai, kad nerandu veiksmingų spaudimo priemonių, priverčiančių kompetentingą valdžią priimti reikiamus naudingus sportinei aviacijai politinius sprendimus.

Per 24 mūsų valstybės gyvavimo metus man teko matyti aviacijos sektorių iš įvairiausių pozicijų. Vis tikėjausi, kad per ketvirtį amžiaus mūsų valdžią patobulės tiek, kad suvoktų aviacijos vietą ir reikšmę valstybės gyvenime, mokėtų priimti reikiamus sprendimus. Deja...

O kas yra ta valdžia, kuri turėtų priimti reikiamus sprendimus? Atsakymą randame Aviacijos įstatymo 5 straipsnio 1-oje dalyje, cituoju: Aviacijos valstybinį valdymą pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Krašto apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija, kariuomenės vadas ir Civilinės aviacijos administracija. Kaip Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos narys papildau, kad Vidaus reikalų ministerija bei Kūno kultūros ir sporto departamentas yra atsakingi už sporto strategiją ir plėtrą. Reikėtų manyti, kad sportinė aviacija, nors ir netelpa į Kūno kultūros ir sporto įstatymo rėmus, bet priklauso sporto sričiai. Gaila, tačiau visos aukščiau įvardintos institucijos nenori ar negali suprasti sportinės aviacijos veiklos ypatumų, ypač aerodromų (juk tai kartu yra ir sporto bazė, analogiškai kaip plaukime baseinas, futbole stadionas) ir orlaivių ( tai yra įranga analogiškai kaip gimnastikoje lygiagretės ar skersinis) priežiūros ir vystymo svarbos.

Dabar įsivaizduokime, kad Lietuvos plaukimo, krepšinio, lengvosios atletikos ir t.t. rinktinių sportininkai ir treneriai patys prižiūri stadionus, baseinus, krepšinio aikšteles, patys už savo lėšas remontuoja ir perka įrangą. Apie jaunųjų aviatorių rengimą, išskyrus Kėdainių B. Oškinio jaunųjų aviatorių (vaikų sklandymo) mokyklą , aš nedrįstu net kalbėti. Vienu žodžiu – padėtis apverktina. Gal jau gerą dešimtmetį, ypač per šiuos trejus prezidentavimo metus, šventinėmis progomis tekdavo pabendrauti su Seimo nariais ir kitais garbiais politikais bei aukštais pareigūnais. Mažiausiai progai pasitaikius aiškindavau kokios valstybės paramos bendrajai ir sportinei aviacijai reikėtų. Kaip taisyklė, visuomet išgirsdavau vis tą patį klausimą: - o kokios metinės valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšų sumos reikėtų? Išgirdę atsakymą, kad 2,5 -3 milijonų litų ir paaiškinimą, kad šie pinigai būtų panaudojami bendrosios ir sporto aviacijos, jos aerodromų administravimui, orlaivių priežiūrai, visi garbūs ponai ir ponios pasakydavo, kad biudžetui tai tik „katino ašarėlės“ ar panašiai ir pažadėdavo artimiausiu metu padėti. Jie sakydavo, kad myli S.Darių ir S.Girėną, žavisi aviacija, supranta jos reikšmę Lietuvos ūkiui ir šalies gynybai, vaikų ir jaunimo kariniam- patriotiniam auklėjimui, turizmui, regionų plėtrai ir t.t. Dar pridurdavo, kad didžiuojasi buvusia „aviacine respublika“ ir nūdienos aviatorių pasiekimais. Savaime suprantama kaip pažadai būdavo „įvykdomi“, o garbūs ponai „padėdavo ir padeda“ iki pat šios dienos.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad susisiekimo ministro tvirtovės, siekiant pasimatymo su juo, nepavyko įveikti. Ministro E. Masiulio vyr. patarėjas pasakė, kad tik per jo lavoną LAK prezidentas galės gauti audienciją pas ministrą skrydžių saugos klausimu, nes skrydžių sauga tai ne LAK ir jo prezidento rūpestis. Ministro R. Sinkevičiaus patarėjas jau daugiau negu metus laiko „organizuoja“ susitikimą su ministru...

To paties laikraščio Vakaro žinios 6d. numerio pirmajame puslapyje prašoma skaitytojų įvertinti „nepigios Vyriausybės“ ministrų darbą dešimties balų sistemoje. Neatsispiriu pagundai papolitikuoti, bet padarysiu „ėjimą žirgu“ ir įvertinsiu ne tik šios Vyriausybės, bet ir visų buvusių Vyriausybių ministrų, kurių veikla bent dalinai įtakojo sportinę aviaciją darbą.

Buvau barikadų sąjūdietis, arba kaip iš mūsų kažkada šaipėsi, o gal ir dabar dar tebesišaipo „edinstvininkai“ ir „komunistai ant platformos“ vadindami mus „patriotais – idiotais“; juo ir lieku, tik barikados iškilo jau tarp savų. Dalyvavau aviacijos ir visos transporto sistemos atkūrimo darbe nuo 1989 m. Didžiausia atkuriamos transporto sistemos klaida buvo ta, kad Susisiekimo ministerija buvo atkurta iki to laiko buvusios LTSR plentų ūkio ir automobilių transporto ministerijos pagrindu. Savaime aišku, kad Susisiekimo ministerijos strategijoje prioritetas buvo teikiamas automobilių transporto, kelių ūkio ir gal geležinkelių transporto problemų sprendimui bei plėtrai. Civilinės aviacijos ir jūrų transporto problemos paprastai nueidavo į antrą planą, motyvuojant nedideliu oro transporto sistemos darbuotojų skaičiumi. Civilinė aviacija buvo podukros vietoje. Tai mano nuomonė ir aš pasiruošęs ją apginti pateikdamas konkrečius faktus ir argumentus. Todėl visų buvusių Vyriausybių susisiekimo ministrų veiklą įvertinčiau 3, išskyrus Z. Balčytį ir A. Butkevičių, kuriuos įvertinčiau 6 ir 5 balais.

Iki 2005 metų krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrų veiklą įvertinčiau 8 balais (argumentų tokiam įvertinimui turiu pakankamai). Nuo 2005 metų, kai Kūno kultūros ir sporto departamentui prie LRV buvo iš esmės buvo primestos jam nebūdingos funkcijos vykdyti LAK aerodromų, juose esančio turto ir sportinės aviacijos valstybinį reguliavimą, tai krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrams parašyčiau po 3 , o KKSD vadovus įvertinčiau 2. Kaip sporto vadai galėjo sutikti vykdyti minėtas sportinės aviacijos reguliavimo funkcijas? O jei jau sutiko, tai kodėl neįrodė vidaus reikalų ministrui, kad be papildomo finansavimo ir atitinkamos struktūros įkūrimo jie nesugebės reikiamai vykdyti šių funkcijų.

Nenustebkite, bet visus buvusius švietimo ir mokslo ministrus už vaikų sklandymo palaikymą įvertinčiau 8 balais, o gerb. profesorių D. Pavalkį po metų įvertinčiau 10 balų, jeigu kitais metais Nidoje ir dar viename bet kuriame LAK aerodrome būtų įsteigtas Kėdainių B. Oškinio mokyklos filialas. Labai paprašyčiau gerb. profesoriaus pasidalinti su krašto apsaugos, vidaus reikalų ir susisiekimo ministrais Švietimo ir mokslo ministerijos patirtimi, kaip reikia praktiškai padėti aviacijai ir kokią neįkainojamą naudą tai duoda valstybei ir jos žmonėms, ypač jaunajai kartai. Drįstu tikėtis, kad minėti ministrai neturėtų įsižeisti – juk švietimo ministras jei ne pareigos, tai bent draugiškumo dėlei turėtų pasidalinti patyrimu su kolegomis.

Vietoj apibendrinančios išvados. Lietuvos sportinė aviacija ir LAK niekada nemirs. Blogiausiu atveju ji gali persikelti į „laukinius vakarus“ ar dar toliau , kaip ir didžioji lietuvių tautos dalis. O kad to neįvyktų laikas būtų kai kuriems politikams ir valdžios pareigūnams atsibusti ir suvokti iš kokių aruodų kepama gardi duona. Kitu atveju gali nebelikti nei tų aruodų nei gardžios duonos ir bus per vėlu suprasti „iš ko juokėsi sfinksai“, nebent Vytautė Žilinskaitė paaiškins.