Pakelk akis nuo kelio, kuriuo eini, į dangų, kuris veda...

Prisiminkime netolimos praeities vieno romano-sakmės išleidimo istoriją ir rasime nemažai paralelių su šių dienų realijomis – nors ir kitoks respublikos statusas, ir kita santvarka šalyje.

Bet viskas iš pradžių.

Galbūt yra tarp skaitančių šias eilutes tokių, kurie dar prisimena, kai LTSR valdė pirmasis toks A. Sniečkus – turėjęs ir stuburą, ir autoritetą, kurio vardu net buvo pavadintas miestas, tiesa, jau po jo mirties.

Tai štai, jam mirus, valdė P. Griškevičius, kuris, skirtingai nuo pirmojo, visų ir visko bijojo. Kartą pas jį ateina rašytojas V. Petkevičius ir prašo CK sutikimo išleisti sakmę-romaną istoriniais motyvais „Molio Motiejus – žmonių karalius“ – tuo metu tai buvo būtina. Be abejo, kinkadrebys Griškevičius tokio sutikimo nedavė. Dar ko – Lietuvos istorijos motyvais(!)? Nesvarbu, kad ten ne dokumentika, o daugiausia kūrybinė išmonė.

Ir visas liūdnas V. Petkevičius vyksta į Maskvą, į kažkokį sąjunginį rašytojų suvažiavimą, kur sutinka puikius savo bičiulius – rašytojus R. Roždestvenskį ir A. Voznesenskį. Šie pasidomi: ko toks liūdnas, kaip žemę pardavęs? Į tai rašytojas atsako – respublikos CK neduoda leidimo spausdinti naująjį jo kūrinį.

Tai rusai ir sako: „Duok mums savo romano rankraštį, mes išversim į rusų kalbą, atspausdinsim Maskvoje – tada Griškevičiui nieko kito nebeliks, kaip tik leisti ir lietuviškai.“
Taip ir įvyko – 1978 metais.

Kaip čia tinka prisiminti ir V. Kudirkos apibūdinimą: „Iš ko pažinsi lietuvių inteligentą? Iš kinkų drebėjimo.“

Prisiminkime ir tuos, kuriems kinkos nedrebėjo net anuomet – vienetus – ir kurie galvojo apie namus visomis prasmėmis.

Tiesa, dabar „didiesiems“ Lietuvos ir Visatos „valdovams“ labai rūpi anuomet rusų statytus namus paversti nuomojamu būstu, o žmones – kampininkais, esą siekiant apsaugoti mus ir mūsų namus nuo rusų!

Belieka tik džiaugtis, kad atsisakyta ankstesnės idėjos – tuos namus nugriauti. O kodėl gi ne? Juk būtų visai „gera“ proga pagerinti gerovės valstybės statistiką dar vienu rodikliu – prie 600 tūkst. skurstančių pridėti dar 600 tūkst. benamių?

Tikiuosi, nepavyks. Kodėl?

O todėl, kad ir ką bedarytų bemoksliai, beišminčiai, be logikos, be idėjų ir be kultūros atsitiktiniai parsidavėliai, įsikibę į valdžiukės vairą kaip į paskutinę viltį išgyventi – jiems niekas nepavyksta. Ir negali pavykti.

Neprofesionalai – švelniai tariant – nes tokie net nežino, kas yra profesionalumas bent vienoje srityje, jau nekalbant apie sergančius psichiniais sutrikimais.

Jei didieji pastarųjų dienų kalbėtojai išmanytų bent vieną sritį, nesiimtų kalbėti apie kitas, kuriose jie – beviltiški nuliai, ir bent jau išmintingai patylėtų.

Bet jeigu tu net neįtari esąs toks – tai ar tu kalbi, ar kaip statistas laikai vieną JAV vėliavėlę, susireikšminimui užsidėjęs kažką ant galvos – rezultatas tas pats: beviltiškas.

Geriausias ir labiausiai netikėtas buvo Pelkės dramos finalas: staiga moterėlė kalba jau ne pavasarėjančios gamtos ir vikšrinių gausmo fone, o tyliame kambarėlyje su vienintele žinia – pasirodo, visa ši Pelkės istorija yra slapta!

Savaitę buvo vieša iki sekundžių ir milimetrų, o štai balandžio pirmosios proga – slapta. Pirma mintis – kad tai pokštas.

Ir šį jausmą dar labiau sustiprino žinia apie Generalinės prokuratūros iškeltą ikiteisminį tyrimą dėl žmonių žūties, bei laidojimo autobusiukų vaizdai TV ekrane.

Ir vis didėjantis neatsakytų klausimų skaičius, kuris, kaip sniego gniūžtė, ritasi nuo kalno, apaugdamas milžinišku sniego (klausimų) kiekiu.

Kai bet kuris adekvačiai save suvokiantis valstybės pareigūnas, prisidėjęs prie šios situacijos ne geriausiu būdu, galvotų apie atsistatydinimą, šitie, sėdėdami pelkėje iki ausų, toliau vaidina esantys be galo svarbūs – sau ir savo „strateginiam partneriui“, nepamiršdami pakeiksnoti jų prezidento ir savo mąstančios tautos nemažos dalies.

•••••••

O mes einame savo keliu – gražiai atbundančios tėviškės vieškeliais, gerėdamiesi plačiais laukais, išlikusiais miškais, čiurlenančiais upeliais, vis nepamiršdami pakelti akių nuo kelio, kuriuo einame, į dangų, kuris veda...

Emilija S.