Panevėžio apygardos teismo sovietiniai varpų dūžiai (I d.)

M. Misiukonio teiginiai

Kolaborantinių teiginių vertinimai

„Į jo tarnybinių funkcijų vykdymą neįėjo /…/ joks partizanų, jų grupių ar rėmėjų naikinimas. Jokių ginkluotų padalinių jam dirbant VSK ši sistema neturėjo ir jokių naikinimo funkcijų neatliko.“

Apsimestinis KGB baltinimas. Absoliučiai visos pasipriešinimo okupacijai formų persekiojimas išimtinai buvo tik KGB prerogatyva. Pasipriešinimo okupacijai dalyvių sekimas, persekiojimas, suėmimas, tardymas, žudymas buvo permanentinis šios nusikalstamos organizacijos darbo tikslas. Žmonių suėmimas ir perdavimas okupaciniam nelegitimiam, KGB dirbančiam teismui vienareikšmiškai šiai struktūrai suponuoja kaltę kaip pirminę sąlygą ir priežastį.

„Jo aptarnaujamoje teritorijoje jokių politinių grupių atstovų, partizanų ar jų būrių nebuvo.“

Kol yra nors vienas partizanas, tol KGB turėjo užduotį jį sunaikinti. Niekas nepaneigs, kad partizano viešai palikti rašteliai nebuvo žinomi M. Misiukoniui. Konkrečiai dėl A. Kraujelio buvo suėmimo buvo kuriami planai, vykdoma operatyvinė veikla ir Anykščių rajone. Esminis kolaborantinio pasiteisinimo argumentas – A. Kraujelis nebuvo partizanu. Ne okupanto pareigūnams spręsti apie A. Kraujelio savanoriškai pasirinktą pasipriešinimo kelią.

„KGB funkcijos nenumatė jokios ginkluotos kovos su jokiais partizanais ar kitais asmenimis.“

Netiesa, NKVD, MGB ir KGB veiklos, o ne milicijos, darbo užduotis ir buvo partizanų ir pasipriešinimo okupacijai organizacijų likvidavimas bei politinis persekiojimas. Nelikus stribų ir pasikeitus struktūroms, nusikalstama KGB organizacija tebevykdė, organizavo visas persekiojimo ir represijų funkcijas ir kitų okupacinių institucijų rankomis. Ir tai nekeičia jos sisteminės nusikalstamos veiklos prasmės.

„…partizaninis karas prasidėjo 1944 m. ir baigėsi 1953 m…“„…po 1953 m. prasidėjo jo kriminalinė veikla, kurios negalima legalizuoti ir pateisinti nei partizanine, nei kitokia priedanga.“

Išeitų, kad po 1953 m. prasidėjo trokštamas socializmo kūrimas Lietuvoje. Tokiu teiginiu pripažįstama, legitimuojama ir pateisinama okupacinė Tarybų Lietuvos sistema. Tai yra okupacinė propagandinė terminologija norint idėjiškai pažeminti ir savo nusikaltimus pateisinti, t. y. įteigti, kad partizanas virto kriminalistu.Galima priminti žinomus paskutinius žuvusius partizanus: Jonas Vilčinskas – 1953 m., Povilas Morkūnas – 1953 m., Vladas Montvydas – 1953 m., Bronius Karbočius – 1953 m., Jonas Vilčinskas – 1953 m., Vincas Daunoras – 1954 m., Mykolas Suveizdis – 1956 m., Edvardas Žilinskas – 1956 m., Justinas Balčius – 1957 m., Feliksas Urbonas – 1959 m., Petras Oželis – 1959 m., Edmundas Kmita – 1961 m., Juozas Sreikus – 1962 m., Pranciškus Prūsaitis – 1963 m., Pranas Končius – 1965 m.

Apie A. Kraujelį: „Jis turėjo suprasti, kad jo vykdyti ekscesai baigėsi su 1953 m.“

Įžūlus okupantiškas kolaborantinis ir čekistinis reikalavimas ir pamokymas – ką partizanas privalėjo daryti okupuotoje Lietuvoje, t.y. vykdyti komunistų partijos ir KGB nurodymus.

„A. Kraujelis tarnybiniuose VSK, teismo ir prokuratūros dokumentuose įvardijamas kaip „ginkluotas nelegalas“, o ne kaip partizanas.“

Legitimuojama okupacinės valdžios samprata. Lietuvoje sąvoka VSK niekuomet nebuvo vartojama, tik KGB. Ta sąvoka kaltinamasis švelnina ir švarina savo įstaigos kruvinus darbus.  M. Misiukoniui okupacinio KGB dokumentai yra pagrįsti ir teisėti, jis tuo tikėjo visa širdimi. Jis remiasi „legitimia“ okupacine veiklos terminologija ir vertinimu. Maskvai buvo pateiktas raportas, kad partizaninis judėjimas Lietuvoje palaužtas, todėl jų „negalėjo būti“ ir naudojo tą sąvoką.

„Jokios karinės operacijos, ginkluoto apsupimo ar puolimo 1965-03-17 Papiškių kaime A. Pinkevičiaus sodyboje nebuvo…“

Esmės pavadinimas nekeičia. Ginkluota žmonių grupė, naudoti ginklai, apsupimas, susišaudymas, sužeistas A. Kraujelis, pabėgti dėl didelės apsupties jis negalėjo. Ankstesniuose KGB planuose yra nuorodos A. Kraujelį „suimti“, o jei tai nepavyksta – „likviduoti“. Tai aiškus, neabejotinas leidimas nušauti.1953 m. liepos 17 d. paruoštas KGB dokumentas: „PLANAS čekistinių operatyvinių priemonių bandgrupuotės vadeivos „Siaubūno“ likvidavimui 1953m. liepos 25-jai“. Ką reiškia čekistinėje terminologijoje LIKVIDAVIMAS?

M. Misiukonis „…žinojo kratos tikslą – surasti ir sulaikyti, o ne sunaikinti ieškomą asmenį, kurio nusikalstamos veikos buvo tiriamos teisinėse institucijose.“

Atvirai pripažįsta ir legitimuoja visas okupacines teisines institucijas. Kodėl jis konkrečiai neįvardija konkrečias „teisines institucijas“? Elementaru, kad iš esmės dirbo jo viena institucija – nusikalstama KGB.  A. Kraujelio pasidavimo atveju, be abejo, jis būtų sušaudytas po KGB pavaldaus okupacinio teismo.

„Vykdamas į kratą turėjo pistoletą.“

Pripažįsta savo parengtį naudoti ginklą. Nenustatyta kas konkrečiai šaudė į A. Kraujelį.

„Tardytojas V. Vytė bei N. Dušanskis juos instruktavo, nurodė, kad reikės rasti ir suimti „ginkluotą nelegalą A. Kraujelį“.

Reiškia M. Misiukonis pripažįsta kokį okupacinį darbą atlieka. Supranto kurią okupacinės Lietuvos teisinę poziciją palaikė ir vykdė. N. Dušanskis žinomas 1940 m. ir pokario KGB pulkininkas, dalyvavęs Kaune partizano A. Kraujelio suėmime ir apžvalgiai prieš 1990 metus pasprukęs iš Lietuvos į Izraelį. Operacijoje M. Misiukonis buvo jo uolus pagalbininkas.

„…į jo pusę buvo paleisti šūviai, jis buvo lengvai kontūzytas, todėl grįžo atgal už namo.“

Čia būtų du klausimai. Pirmas gal tai ir buvo M. Misiukonio aktyvus veikimas, „pasiaukojimo nuopelnas“ už drąsą, vėliau pažymėta „vertinga dovana“? Antras momentas: kokioje vietoje jo būta, kad iš šaunamojo ginklo gavo „lengvą kontūziją“, o gal ir pats šaudė? Gal labai arti A. Kraujelio? Kontūzija paprastai būna nuo sprogimo.

„Kad A. Kraujelis pasiduotų, kad jam bus atleista.“

Netgi pagal okupacinę teisę nei N. Dušanskis, nei kiti operacijos dalyviai tokios teisės neturėjo. O praktiškai patirta, kad tokie siūlymai reiškė absoliučią apgaulę ir klastą.

„Iki to laiko nežinojo, kad A. Kraujelis save laikė partizaninio judėjimo dalyviu.“

Čekistų archyvinė medžiaga teigia, kad Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonams buvo sudaryta bendra partizano A. Kraujelio paieškos ir suėmimo grupė ir planas. Anykščių operatyviam darbuotojui M. Misiukoniui tai absoliučiai privalu buvo žinoti.

„Veikė galiojančių tuometinių įstatymų rėmuose.“

Tikras tarybinis žmogus, grynas sovietinis mentalitetas. Tiesioginis okupacinės teisės ir teisingumo pripažinimas, okupacijos legitimumo teigimas netgi šiandien.

„…apie jokius partizanus 1965 m. kalbos negali būti.“

Vėlgi sovietinio okupacinio mentaliteto pripažinimo teigimas šiandienos akimis.Taip aiškino LTSR KGB, t. y. M. Misiukonio tarnyba. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (2014-06-17) ištrauka: „…kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, ir valstybės gynimas nuo išorės ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.“ Partizanu tampama savo noru, t. y. savanoriu juo lieka iki mirties, o ne okupacinės valdžios tvarkos ar datos nustatymu.

„…pasibaigus partizanavimo laikotarpiui, A. Kraujelis vykdė kriminalinius nusikaltimus – vagystes iš kolūkių, parduotuvių apiplėšimus, pavienių žmonių turto prievartavimus ir t. t.“

Pripažįstamas okupacinis legitimumas ir pasipriešinimo idėjos atmetimas ir okupacinės valdžios gynimas. Iš okupacinio valdiško aruodo partizanai turėjo visas teises išgyventi. Partizanai savo veikloje turėjo teisę iš kolūkių ar valstybinių parduotuvių apsirūpinti savo partizanavimo galimybes. Toks M. Misiukonio teiginys dar ir dar kartą patvirtina jo okupacinį mentalitetą.

Teismo motyvai

7-8 psl. apie nužudymus cituoja nusikalstamos KGB organizacijos parengtus, teisiškai nenustatytus ir nepatvirtintus, kaip reikalauja Lietuvos įstatymai, faktus. Tai angažuotas KGB medžiagos teismo teigimas.

Tokius kaltinimus paneigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 m. lapkričio 12 papildomas išsamus tyrimas.

Dėl kratos: „Nutarimas pasirašytas tardytojo V. Vytės, suderintas su tardymo skyriaus viršininko pavaduotoju pulkininku Kisminu, VSK prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininku generolu majoru A. Randakevičiumi, sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo V. Galinaičio…“

Pateikiamas gausus parašų skaičius turi reikšti, kad Lietuvos okupacija ir okupacinė valdžia yra legitimi. („Vsio zakono“). Tai patvirtina, kad partizaninės pasipriešinimo veiklos likvidavimas buvo išimtinai KGB funkcija ir kad A. Kraujelis buvo šios nusikalstamos KGB organizacijos veiklos objektas, o ne koks kriminalinis nusikaltėlis. Okupacinė prokuratūra praktiškai buvo absoliučiai pavaldi KGB. Pavyzdžiui, taip vadinamuose teismų imitacijose dalyvaudavo tik KGB nustatyti ir paskirti prokurorai.

Cituoja KGB protokolą, kad rastas „banditiškas munduras su trikampiu trispalvių ženklu su užrašu lietuvių kalba.“

Tai patvirtina, kad A. Kraujelis atvirai veikdavo kaip partizanas, laisvės kovotojas. KGB tai nurodyti buvo svarbu, kad tai buvo „banditas“, nors tuo faktu patvirtinama, kad buvo aiškūs ir teisėti partizanų atributikos požymiai, patvirtinantys jo partizaninį statusą.

Ekspertizė dėl šūvių kūne: „Pats asmuo paleisti sau šūvio į kairįjį krūtinės šoną tokia kryptimi, kokia ji paleista, negalėjo, kiti trys šūviai galėjo būti paleisti paties asmens į save.“ „Prieš A. Kraujeliui nusišaunant jis buvo sužeistas į krūtinę šūviu iš lauko.“

Vyko susišaudymas ir A. Kraujelis buvo sužeistas. Tai buvo partizano pasipriešinimas, paneigiantis, kad čekistai nesiruošė naudoti ginklą.

„Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių M. Misiukonio parodymus, apie tai, kad iš vakaro jam jo tiesioginis viršininkas V. Ročka pranešė, kad kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje Utenos rajone, tačiau nedetalizavo.“

Aiškus teismo angažuotumas teisinti M. Misiukonį. Jis pateikia tik niekuo nepatvirtinamus savo pateisinimus. Peršama mintis teisinti ir pavaizduoti, kad naivuolis M. Misiukonis buvo „apgautas“. Kartu norima pasakyti, kad gal jis, jeigu būtų viską žinojęs, į operaciją būtų ir nevykęs!? Netiesiogiai tokiu teiginiu pripažįstama, kad „kratos operacija“ yra bjaurus ir nusikalstamas darbas.

„Tik nuvykus į Utenos rajoną /…/ informavo, kad krata bus daroma turint tikslą surasti ir suimti ieškomą „ginkluotą nelegalą“ A. Kraujelį…“

Neįtikinamai ir dirbtinai atrodo, kad čekistų vadovybė būtų slėpusi nuo savo darbuotojo, kai visą laiką bendrai ir plačiai buvo ieškomas A. Kraujelis, susirinkimo tikslą. Terminu „nelegalas“ pavadinti visuotinai žinomą partizaną siekiama pateisinti savo čekistinį siekimą ir elgesį įvardinti okupuotai Lietuvai doru ir nepaprastai reikalingu darbu.

„Tokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad nagrinėjamoje kaltinamojo M. Misiukonio veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.“

Teismo legitimuojama kolaborantinė visų lygių pareigūnų veikla. Kas gali patikėti, kad nusikalstamos KGB organizacijos narys tokiose aplinkybėse neatliko savo nusikalstamos organizacijos kasdieninių elementarių čekistinių pareigų. Tokiu teiginiu teismas M. Misiukonio už šią operaciją gavusio vertingą KGB dovaną, vadinasi buvo išskirtas iš kitų dalyvių savo uolumu ir iniciatyva. Šitokios aplinkybės atmetimas ir neįvertinimas reiškia okupacinių pareigūnų ir jo veiką pripažinti legitimia pagal veikiančius okupacinius įstatymus.

„…prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, įrašytas teiginys, kad nagrinėjamo įvykio metu M. Misiukonis dalyvavo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) operacijoje. Sąvoka „operacija“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių, todėl savaime nėra aiški, t. y. negali būti vienareikšmiškai suprantamas ir kaltinimo autoriaus turimas omenyje M. Misiukonio vaidmuo įvykyje.“

Teismas apsimeta naivuoliu. Pakanka M. Misiukonio aktyvaus bendrininkavimo prieš partizaną operacijoje. M. Misiukonio dalyvavimas suėmimo operacijoje prieš partizaną iš esmės negali būti vertinimas kaip legitimus aktas. Partizano suėmimo, kankinimo ir sovietinio teismo nuteisimo galima mirties bausme gali abejoti tik tas, kuris nežino kaip kankinta ir išsityčiota su suimtu partizanu A. Ramanausku 1957 metais dalyvaujant tam pačiam budeliui N. Dušanskiui lygiai tokioje pat operacijoje Kaune.

„Byloje nėra jokių duomenų, kad nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje būtų buvę kariškiai, todėl akivaizdu, kad jokia karinė operacija 1965 m. kovo 17 d. Antano ir Onos Pinkevičių sodyboje Utenos rajono Papiškių kaime nevyko, ir M. Misiukonis karinėje operacijoje nedalyvavo, todėl, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „nelaisvė“ suprantama kaip karo belaisvio būklė, nagrinėjamu atveju A. Kraujelis negalėjo būti paimtas į nelaisvę.“

Legitimuojami okupacijos struktūrų veiksmai. Galima tai vadinti ir KGB ginkluota baudžiamaja, naikinamaja, terorizuojama, prievartaujama, operatyvine, persekiojama, viliojama, užpuolimo ar dar kitaip operacija. Karinėje operacijoje nebūtinai turi dalyvauti tankai ar aviacija. Visų pirma, buvę aukšto rango KGB darbuotojai, o jų buvo nemažiau 10, turėjo kariškių – karininkų laipsnius, apmokyti vartoti ginklą ir jį ne kartą naudojo. Visiškai neturi reikšmės pavadinimas – apsupimo, suėmimo, sulaikymo, izoliavimo ar kita, svarbu represijos faktas. Aiškinimas „belaisvio“ sąvoka apskritai nelogiškas, bylojantis apie tarptautinius konfliktus, o čia yra okupacijos pajėgų, kolaborantų karine jėga atliekama naikinamoji, likvidavimo operacija. Okupacinėms kolaborantinėms pastangoms negalima suteikti jokio legitimumo pripažinimo.Iš istorinės praktikos žinoma, kad Lietuvoje partizanai nebuvo sulaikomi belaisvio statusu, paprasčiausiai nušaudavo iškart arba po tribunolo ar teismo farso vėliau, arba nuteisdavo 25 metus lagerio.

„Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka „KGB operacija“ nagrinėjamame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.“

Vėlgi okupacijos teisės legitimavimas. Dar tokio kolaborantinio okupacinio dėstymo angažuotumo neteko girdėti. Tai įeina į Lietuvos okupacijos ir kolaboravimo pateisinimo klasikos sąrašą. Teismas legitimuoja okupacinės nusikalstamos, išimtinai represinės ir kruvinos KGB organizacijos struktūros funkcijas, aiškina jos represinius teisinius veiksmus kaip teisėtus ir žmoniškus. Legitimuojant okupaciją vadinti KGB „parengtinio tardymo ir kvotos organu“ reiškia šią organizaciją išbaltinti ir pripažinti teisėta Lietuvos žmonių interesus ginančia reikalinga okupuotai Lietuvai institucija. Čekistų daroma krata prilyginama labai paprastam ir nekaltam darbeliui.

„…kažkas pradėjo šaudyti, kažkas iš jų taip pat iššovė į namo stogą, negalima įvardyti ginkluotu puolimu, o tai, kad kratos dalyviai, tarp jų ir turėję ginklus, būdami lauke, trukdė A. Kraujeliui pasišalinti, negali būti vertinama kitaip, kaip siekimas vieno kratos tikslo – surastą A. Kraujelį suimti.“

Kaip žinia, partizano buveinės sodyba buvo apsupta. Partizanas ruošėsi pabėgti, viską aplink matė, kad aklai apsuptas ir tos galimybės neturėjo. M. Misiukonis šiuo atveju kratos tikslą – suėmimą įvertina kaip legitimų, teisingą ir reikalingą okupacinį ir baigtinį nusikalstamos KGB organizacijos aktą po kurio nesektų įprastiniai kankinimai ir nužudymas.

„…būtinojo nagrinėjamo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – kaltinamojo M. Misiukonio tikslo – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizaną A. Kraujelį jo veikoje buvimas, grindžiamas išimtinai tuo, kad nagrinėjamo įvykio metu M. Misiukonis buvo sovietų okupacinės, ar Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės, struktūros – KGB įgaliotiniu Anykščių rajone, jaunesniuoju leitenantu, kas, anot kaltinimo autoriaus, suponuoja išvadą, jog M. Misiukonis žinojo ir suvokė pagrindinį ar vieną iš esminių šios institucijos tikslų – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus.“

M. Misiukonis, pagal savo tarnybines funkcijas ir minėtą trijų rajonų bendrą partizano paieškos planą (ir ne vieną!) žinojo apie partizano A. Kraujelio buvimą ką jis patvirtina vėliau (žr. toliau). O dėl argumento „sunaikinti“ tai yra plačiaja prasme imtis tos veikos, kad partizanas būtų suimtas, o nužudymą atliktų kitos institucijos. Tarp M. Misiukonio svarbos suimti partizaną ir tolimesnio jo nelegitimaus represavimo būdo, įskaitant labai tikėtiną kankinimą ir mirties nuosprendį, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nusikalstamos gaujos dalyvis atsako už dalyvavimą gaujoje ir jos kartu atliktus darbus priklausomai nuo savo indėlio.

„…partizaninis karas buvo pasibaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1965 metais, todėl pastarasis kaltinimo teiginio teisingumas kelia abejonių ir, nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas.“

Vėlgi okupacinė samprata apie partizaninės kovos prasmę ir priklausomumą. Pasipriešinimo, netgi individualaus, atmetimas ir sumenkinimas, reiškia okupacijos legitimavimą ir partizano pasirinkimą kovoti pasmerkimą. Negalima aiškinti masyvaus pasipriešinimo nebuvimu. Nebuvo partizanų kapituliacijos akto, deklaracijos, pareiškimo ar kitokio dokumento: kol nors vienas partizanas gyvas ir priešinasi, o tai jis sprendžia savarankiškai pats, tol jis partizanas pagal partizano priesaiką, nepaisant oficialaus okupacinio termino „nelegalas“ („banditas“) brukimo. Valdžia reklamavo, kad „banditų“ Lietuvoje nėra, todėl daug patogiau „tarybinei liaudžiai“ ir Maskvai pasiteisinti sąvoka „ginkluotas nelegalas“, bet tai ne okupantų kompetencija.

Bunkeris „…buvo labai mažas – jame buvo galima tik sėdėti ar gulėti…“

Šiuo norima parodyti, kad nebuvo partizaninės veiklos, ji buvusi menka. Bet argi tai svarbu. O kodėl kolaborantams tas partizanas taip užkliuvo?

„…A. Kraujeliui buvo perduotas raštelis su siūlymu pasiduoti ir pažadu dovanoti, ką galima būtų suprasti kaip pažadą netgi atleisti nuo bausmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs.“

Visų pirma, tokio raštelio byloje nėra. Vėl okupacinis angažuotumas kaip okupacinės teisės humaninis legitimavimas. Tokių įgaliojimų „dovanoti“ operacijos dalyviai netgi pagal okupacinę teisę neturėjo. Tai buvo nuoga apgaulė ir tai jie patys patvirtina savo „teisiniuose“ pasiteisinimuose – suėmimas, kaltinimas, kodekso straipsniai, teismai. Tai elementaru – žinomas okupacinis teisingumas. Klausimas: J. Snukiškytė buvo nuteista ketveriems metams, tai galima suprasti kas laukė A. Kraujelio! Papildomas klausimas: ar nepriklauso kam nors kartu bendra bausmė už J. Snukiškytės persekiojimą, juk jai KGB jokių kaltinimų iki tol nepareiškė?

„Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. Kraujelio atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju A. Kraujeliui objektyviai grėsė būti suimtam tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 104 straipsnio pagrindu, po to, jei būtų byloje surašyta kaltinamoji išvada ir byla perduota į teismą – nuteisimas pagal tuo metu galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.“

Visiška okupacinio režimo ir teisės reabilitacija. Išdėstoma abstrakčių procedūrų formali „teisėta“, seka, kurią būtų atlikę visos absoliučiai nuo KGB priklausomos okupacinės institucijos kaip kad buvo atliekama kruvino Stalino laikais. Brukama nuomonė, kad egzistavo legitimus Tarybų Lietuvos teisingas teismas ir suėmę partizaną KGB niekuo dėtas: sprendimą darytų teismas, o ne jie! Pastebėtina, kad sąmoningai nenurodamas netgi galimo nuteisimo konkretus okupacinio baudžiamojo kodekso straipsnis! Už „banditizmą“ ?

„Tačiau M. Misiukonis nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės A. Kraujeliui taikymo…neturėjo jokios galimybės daryti įtaką A. Kraujelio likimui, taip pat ir siekti žūties – A. Kraujelio nuteisimo mirties bausme kaip „tėvynės  išdaviko.“

Vėlei sovietinės teisės praktikos okupacinės žemės nesiekianti abstrakcija. Žaidimas okupacinės teisės, kardomosios normos legitimavimu. Klausimas ne teisinis, klausimas okupacinis, sisteminis, istorinis. Norima įtraukti į okupacinį, neva teisingą procedūrinį žaidimą. Priežastinis ryšis tarp A. Kraujelio suėmimo dalyvio M. Misiukonio ir neišvengiamos represijos – akivaizdus. Teismas teigia, kad M. Misiukonis A. Kraujelio nubaudimo atveju „ne prie ko“.

„…byloje nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad M. Misiukonis (ar kurie nors kiti buvę įvykio vietoje KGB darbuotojai) būtų atlikęs kokius nors priešingus teisei veiksmus A. Kraujelio rėmėjų, buvusių įvykio vietoje, atžvilgiu.“

Ir vėlgi sovietinės teisės legalizavimas – M. Misiukonis „dorai“ elgėsi pagal sovietinę okupacinę teisę. Suprantama, jo bendrai taip pat teisėtai veikė pagal okupacinę teisę. O  J. Snukiškytės suėmimas ir nubaudimas laisvės atėmimu – akivaizdus nutylėjimas. Juk ją bausti numatė okupacinis BK ir tai nėra, kaip tvirtina teismas, „priešinga teisei“, Lietuvos okupacinei teisei.

„…nurodytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis yra Lietuvos partizanas, t. y. atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narys. Tačiau byloje jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų taip pat nėra. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių M. Misiukonio parodymus, kad jis, iki nagrinėjamo įvykio, jokių struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. Kraujeliu ir jo veikla, nebuvo matęs ir su jais nebuvo susipažinęs, kad A. Kraujelio asmeniškai nepažinojo, o apie jį žinojo tik tiek, kad buvo ieškomas kaip „ginkluotas nelegalas“, padaręs nusikaltimus, buvo matęs jo nuotrauką milicijos lentoje, kur talpinama informacija apie ieškomus asmenis.“

O sancta simplicitas! O šventasis naivume! KGB plovimo arba balinimo atvejis paverčiant čekistą M. Misiukonį neišmanėliu, žioplu darbuotoju. Kategoriškai, pagal operatyvinio darbuotojo funkcijas elementariai M. Misiukonis turėjo kurti agentūrinį tinklą. Pagal minėtą trijų rajonų bendrą A. Kraujelio ir kitų partizanų paieškos planą jis privalėjo bendrauti su kitų rajonų KGB tarnybomis, keistis sekimo informacija ir t. t. Anykščiuose jau dirbo trejetą metų. Ir kad jis nežinotų apie paieškomo A. Kraujelio buvimą (kaip nurodo tik „matęs jo nuotrauką milicijos lentoje“), kaip prašalaitis, neįtikinama. Matęs, bet nesidomėjęs! Galima priminti, kad KGB struktūros savo skelbimo lentų neturėjo, viskas vyko per milicijos viešinamas lentas. Angažuotas teismo argumentas, kad M. Misiukonis „A. Kraujelio asmeniškai nepažinojo“. Svarbu kad žinojo, o A. Kraujelio nepažinojo ir KGB pulkininkas N. Dušanskis, kuriam tai nekliudė vadovauti minėtai operacijai. Klausimas: kokia kitų KGB darbuotojų, dalyvavusių operacijoje, atsakomybė ?

„M. Misiukonis parodė, kad „ginkluotu nelegalu“ jis suprato esant asmenį, gyvenantį nelegaliai ir turintį ginklą.“

Vėl eilinis angažuotas kaltinamojo teisinimas tariamo čekistinio naivumo pagrindu. Teismas M. Misiukoniui suteikia ypatingo nežiniuko ir naivuolio statusą. Ar gali Anykščių rajono operatyvinis įgaliotinis nežinoti Lietuvos KGB užduotimi ieškomo A. Kraujelio kaip kokio menko turgaus kišenvagio?

„…„ginkluotu nelegalu“ galėjo būti ir niekada Lietuvos partizanu nebuvęs asmuo, todėl, atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, ta aplinkybė, kad M. Misiukonis dalyvaudamas kratoje žinojo, jog A. Kraujelis priklausė kaltinime nurodytai grupei, taip pat nėra įrodyta.“

Apsimestinis M. Misiukonio teisinimasis, kad Anykščių rajono KGB operatyvinis darbuotojas M. Misiukonis naiviai nežinotų apie jo teritoriją tiek metų paieškomas ir pasirodantis A. Kraujelis? Praktikoje, sakysim, KGB pasitarimuose, pastoviai būdavo aptariama vietos situacija, dalinamasi informacija, formuluojami dienos, savaitės, mėnesio ir metų uždaviniai, todėl tikėti, kad M. Misiukonis nieko nenutuokė, neįsivaizduojama. Tai ką jis tuomet veikė?M. Misiukonis pats teigė, kad A. Kraujelio nuotrauką matęs milicijos lentoje. Be to M. Misiukonis parodė: „Tardytojas V. Vytė bei N. Dušanskis juos instruktavo, nurodė, kad reikės rasti ir suimti „ginkluotą nelegalą A. Kraujelį“.

Antanas Snukiškis, partizano sūnus, apie savo tėvą: „Suaugę apie jį jam ir nepasakojo, bijojo, kad neišduotų, jis jam buvo legenda, apie jį buvo kalbama kaip apie svieto lygintoją.“

Toks ilgas jo partizanavimo laikas byloja, kad gyventojai jį rėmė.

„Nė vienas žmogus, su kuriuo kalbėjo, neatsiliepė apie Kraujelį blogai, sakydavo, kad jis partizanas.“

Partizano vilkima uniforma reiškė, kad jis demonstravo Lietuvos pasipriešinimo idėją ir viltį.

Janina Mykolaitienė, partizano žmona: „Sudegino slėptuvėje turėtus dokumentus.“

Reiškia, kad partizanas kažką fiksavo ir prasmes surašydavo, kritinę valandą veikė patikimai ir atsakingai.

„…jei jis ką parnešdavo, palikdavo raštelius ten, iš kur paima, nurodydamas, kas ir kiek paėmė.“

Tai buvo įprasta partizanų tvarka. Be paslapties, atvirai, kad nuo valdžios nenukentėtų kokie nors darbuotojai. Tai yra atsakymas M. Misiukoniui, kad  A. Kraujelis „plėšikavo“.

„…buvo geros širdies ir teisingas.“

Priimkime tai kaip drąsų Lietuvos laisvės troškulį.

„Žino, kad už A. Kraujelio išdavimą buvo nustatyta 25000 premija.“

Ar galėjo tai žinoti M. Misiukonis?

„A. Kraujelis nešiojo partizano uniformą…“

Karinė forma turėjo žmonėms skleisti viltį ir drąsą, kad dar ne viskas prarasta.

3. Panevėžio apygardos teismo antipartizaniškos nuostatos

2001 m. spalio 22 d. nuosprendis.1947 metų vasario 28 d. milicininkas R. Šilinis, įskundė partizaną Albertą Kavaliauską, kurio namą Biržuose KGB apsupo, padegė ir besipriešinantis partizanas žuvo. 2001 m. spalio 22 d. Panevėžio apygardos teismo kolegijos nuosprendžiu (Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius) išteisinamas skundikas, nurodant, kad genocido nusikaltimo dispozicijoje „…yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė /…/ Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį.” Šį nuosprendį 2002-05-15 patvirtino Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija – Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė ir Linas Šiukšta.

Angažuotas teismo kolegijos teiginys.Teismas kvalifikavo, kad tai ne partizanas, o privatus asmuo, nusikaltimas prieš asmenį, tai jau ir senatis. Atmestos visos realios veikiančiųjų asmenų aplinkybės, žaidiminiai samprotavimai, okupacijos fakto nebuvimas, pasipriešinimo okupacijai fakto nebuvimo pripažinimas ir KGB struktūrų veiklos pateisinimas sveikos logikos rėmuose netelpanti nuomonė, reikalaujanti, kad vienu metu būtų nužudyta didelė arba nors dviejų žmonių grupė, tik tuomet būtų partizanas! Juk dirbo galingiausia pasaulyje mirties mašina kiekvieną dieną prieš vieną arba prieš kelis partizanus.

2014-11-26 nuosprendis.

Panevėžio apygardos teismo kolegijos (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius) 2014-11-26 nuosprendis M. Misiukonio byloje: „…be to, BK 99 straipsnio dispozicijoje vartojama sąvoka „siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių <…> grupei“, suponuoja išvadą, kad šio nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, siekiantis sunaikinti vieną žmogų, kuo šioje byloje kaltinamas M. Misiukonis. Būtent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimą yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidą nuo nusikaltimų asmeniui. Nagrinėjamoje byloje nėra visiškai jokių įrodymų, kad kaltinamasis kada nors būtų bent buvęs įvykio vietoje, kai buvo nužudytas ar nusižudė dar nors vienas Lietuvos partizanas, t. y. įrodymų, kad M. Misiukonis siekė fiziškai sunaikinti dalį ar visus tokius atskiros grupės narius, taip pat nėra.“

Visiškai 2001 m. spalio 22 d. minėto Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio tąsos kvalifikacija – nusikaltimas ne prieš partizaną, o prieš asmenį. Dirbtinės Panevėžio apygardos pastangos žūt būt išteisinti kolaborantą. M. Misiukonis nebuvo genocido Lietuvoje organizatorius. Jis buvo nusikalstamos KGB organizacijos aktyvus ir paklusnus narys, okupacinės valstybės sukurtos sisteminės naikinimo mašinos vykdymo dalyvis, vienas iš daugybės negendančių sraigtelių, netgi šiandien okupacinę Lietuvos KGB sistemą ir savo veiklą tenai vertinantis kaip legitimą, pateisinamą, prasmingą būtį. Lietuvos partizanai žūdavo po kelis, bet žūdavo ir po vieną. Veikė visa visų rūšių pasipriešinimą – ginkluotą, religinį, kultūrinį, intelektualinį persekiojusi ir naikinanti profesionali didelė nusikalstamoji KGB struktūra, kaip vieninga naikinamoji okupacinė valstybinė sistema, kurioje savanoriškai ir uoliai veikė M. Misiukonis. Ar jis to nesuprato?

      2011 m. kovo 25 d. M. Misiukonis kreipiasi į teismą dėl partizano statuso iš A. Kraujelio atėmimo. 2011 m. gegužės 17 d. Panevėžio apygardos teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl genocido sąvokos išaiškinimo. 2011 m. birželio 23 d. 34 Seimo nariai irgi kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl genocido sąvokos išaiškinimo. Konstitucinio Teismo išaiškinimas truko iki 2014 m. kovo 18 d., kone trejus metus.2014-10-07 signatarai J. Jurgelis ir A. Sakalas kreipėsi dėl partizano statuso A. Kraujeliui atėmimo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą.

Prie bendro masyvaus kolaborantinio gynimo griebėsi minėti asmenys, gausiai papylę medžiagos, teisiškai neištirtos ir nepatvirtintos, iš nusikalstamos KGB organizacijos fondų. Nusikalstamos KGB organizacijos doktriną, praktiką ir mentalitetą sudarant savo dokumentus 2014 m. lapkričio 12 papildomame išsamiame tyrime klastotes ir gudravimus atskleidžia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.