Pašto karoliai

Pakalnutei

Sutartis

2020 metų sausio pradžioje, kai dar niekas nesitikėjo koronaviruso pandemijos ir dar daug kas tikėjosi, jog Lietuvoje vis dėlto sulauksime sniego, AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centro (KLC) vadovybės buvau deleguotas į Vilniuje vyksiančią visuotinę darbuotojų konferenciją. Kaip KLC atstovas atidaviau savo balsą už naują kolektyvinę sutartį, netrukus ją pasirašė AB Lietuvos paštas ir profesinės sąjungos. Pirmą kartą gyvenime balsavau ne tik už save, bet ir už visą kolektyvą. Keistas jausmas. Nors negaliu pasakyti, kad nemalonus. Ką gi – dėkoju KLC vadovybei už pasitikėjimą. Balsavau „už“ ne tik todėl, kad absoliučia balsų persvara vis tiek būtų nubalsuota „už“, bet ir todėl, kad ne tokia ji ir bloga – ta nauja kolektyvinė sutartis. Viskas joje truputį geriau darbuotojams negu Darbo kodekse nustatyti „minimumai“. Gyrė ją ir Lietuvos pašto vadovybė, ir profsąjungų atstovai. Sakė – kol kas geresnės ir būti negali. Nors ir vieni, ir kiti norėtų, kad būtų. Bet, matote, reikia suprasti, kad šioje įmonėje „tradiciškai“ atlyginimai visada buvo maži. O „žirklės“ tarp daugiausiai uždirbančių vadybininkų ir skirstytojų ar laiškininkų atlyginimų „tradiciškai“ visada buvo didelės. Jeigu drastiškai imsi keisti padėtį, įmonę ištiks stresas, o gal ir kolapsas. Tad reikia kantrybės. Be to, reikia turėti omenyje, kad valstybės valdoma įmonė AB Lietuvos paštas iš valstybės biudžeto negauna nė cento. „Viską turime užsidirbti patys“, – buvo pasakyta. O iš to, ką uždirbame, beveik 60 % skiriama atlyginimams. Patikėjau. Kai tiki – lengviau pakelti pasaulio neteisybę. Ir dar patyriau pasitenkinimo jausmą. Nes man patinka negauti atlyginimo iš biudžeto, kurį skirsto man nepatinkanti valdžia. Ir dar supratau, kodėl valstybės valdoma įmonė AB Lietuvos paštas negali išlaikyti vieno žymiausių tarpukario Lietuvos valstybės laikinosios sostinės pastatų – Kauno centrinio pašto.

Kauno centrinis paštas

Neoliberalios Lietuvos valstybės valdomai įmonei, iš valstybės biudžeto negaunančiai nė cento ir beveik 60 % uždirbamų pajamų skiriančiai atlyginimams, išlaikyti Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų pastatus buvo per brangu. Nes išlaikyti grožį – per brangu. Todėl Lietuvos paštas nusprendė šiuos į nekilnojamųjų vertybių registrą įrašytus pastatus parduoti. Laimei, į susirūpinimo balsus, raginančius išsaugoti šiuos pastatus visuomenės poreikiams, sureagavo susisiekimo ministro atstovaujami valstybinės sąžinės likučiai, ir 2019 metų gruodį aukcionai buvo atšaukti. Abu šie pastatai man labai brangūs. 1893 metais pastatyti raudonų plytų Klaipėdos pašto rūmai su bokštu man visada buvo vienas gražiausių mano gimtojo miesto pastatų, tarytum senosios Klaipėdos laiškas naujajai Klaipėdai. Prieš ketvirtį amžiaus, kai mobilieji telefonai dar buvo retenybė, o studentai per vasaros atostogas jau masiškai plūdo uždarbiauti į užsienį, iš šio pastato siunčiau laiškus ir aš – savo būsimai sutuoktinei į Norvegiją. Vis dėlto svarbiausias pašto pastatas mano gyvenime yra 1932 metais atidarytas Felikso Vizbaro projektuotas Kauno centrinis paštas. Jo sunkias duris pradėjau varstyti iš karto po to, kai 1993 metais įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetą. Mobiliųjų telefonų tuomet dar niekas neturėjo, o ir taksofonų aukso amžius dar nebuvo išaušęs. Iš Kauno centrinio pašto skambindavau Klaipėdoje gyvenantiems tėvams. O 2000 metais – kai dar neturėjau kompiuterio ir nesinaudojau internetu – iš Kauno centrinio pašto dideliame voke išsiunčiau savo pirmą tekstą „Šiaurės Atėnams“. Pirmuosius savo rašomąja mašinėle atspausdintus tekstus visada siųsdavau registruotu laišku iš Kauno centrinio pašto. Aišku, galėjau tai daryti ir iš bet kurio kito pašto. Bet taip atrodė iškilmingiau. Tuomet net mintis į galvą nešaudavo, kad gali ateiti tokie laikai, kai Lietuvos paštas stengsis atsikratyti Kauno centrinio pašto, o Lietuvoje gavėnios metu ir net per pačias Velykas šventosios Mišios bus aukojamos nedalyvaujant žmonėms. Tuomet žodžių junginys „kiniška Lietuva“ man būtų nuskambėjęs tiesiog absurdiškai.

Kiniška Lietuva

KLC skirstytojų žargone kiniška Lietuva reiškia visas siuntas iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką, išskyrus siuntas į Kauno miestą ir Kauno rajoną, t. y. kinišką Kauną. Kiniška Lietuva yra viena iš neoliberalios globalizacijos ir neoliberalios Lietuvos valstybės grimasų. Kiniška Lietuva man niekada nebuvo miela. Daug mielesnis man yra kiniškas Kaunas. Nes kiniško Kauno skirstymas yra intelektualesnis laiko leidimas. Parašyta ant kiniškos Lietuvos siuntos „Šiauliai“ – ir meti ją į Šiauliams skirtų siuntų maišą. Parašyta „Klaipėda“ – meti į Klaipėdos maišą. Nieko nereikia galvoti. Bet pabandykite taip pamėtyti visą darbo dieną arba – ypač – naktį, stovėdami ant kojų. O štai jei ant kiniško Kauno siuntos parašyta „Šiaulių g.“, jau turi atlikti tam tikrą minties darbą ir iš atminties ištraukti faktą, jog Šiaulių gatvė Kaune priklauso Kauno centrinio pašto aptarnaujamai teritorijai. Jei parašyta „Klaipėdos g.“, turi prisiminti, kad Klaipėdos gatvė yra Kauno 21-ojo pašto aptarnaujamoje teritorijoje, t. y. Vilijampolėje. O kai dirba protas – ir kojoms lengviau. Toks minties darbas bent iš dalies padeda atremti negailestingą miego puolimą. Besimokydamas skirstyti kinišką Kauną geriau pažinau Kauno miesto geografiją ir sužinojau daug naujo ne tik apie Kauno istoriją ir jo gatvių pavadinimais įamžintus žmones, bet ir apie gyvenvietes, upes, augalus, kurių vardais pavadintos miesto gatvės. Ir parašiau „Kauno miesto gatvių elegiją“*. Vis dėlto kiniška Lietuva ir kiniškas Kaunas turi vieną bendrą bjaurią savybę. Kinijoje pagaminti Lietuvos vartotojams siunčiami daiktai dažnai tampa kliūtimi KLC skirstytojams šiek tiek anksčiau baigti naktinį darbą ir išvažiuoti namo. Nes jei visos kitos siuntos yra išskirstytos, bet lieka kinai, teks su jais vargti. O jei dar tie kinai yra skirti ne Kauno miesto paštams, o savitarnos terminalams, kiniško Kauno pranašumas išvis dingsta. Tuomet kiniška Lietuva ir kiniškas Kaunas tampa vienodai bjauriais dalykais. Galbūt vienas iš būdų įtikinti žmogų žmogaus būties beprasmybe yra pasodinti jį prie kompiuterio ir liepti ištisą dieną ar naktį skenuoti kinų brūkšninius kodus ir ranka suvedinėti velnio tuzinus – penkiaženklius pašto kodus ir aštuonženklius gavėjų telefono numerius. Būtų dar pusė bėdos, jei tie kinai būtų padoraus dydžio. Tačiau didžioji jų dalis yra tai, ką skirstytojai vadina šiukšlėmis, – neišvaizdžios mažos pilkos ir labai lengvos pakuotės, kurių yra labai daug. Gali valandų valandas suvedinėti velnio tuzinus, o galo tai velniavai vis nematyti.

Žiedas

Kartą vargdamas su šia lietuvišką vartojimo beprotybę tenkinančia kiniška velniava atsitiktinai atkreipiau dėmesį į vieną šiukšlę. Gavėjas buvo kažkoks vyrukas, o šiukšlės turinys buvo žiedas. Ant siuntų iš Kinijos nurodomi siunčiamų daiktų pavadinimai, jų svoris ir kaina. Taigi žiedo kaina buvo 0,18 euro. Esu matęs ir kinų, kurių kaina buvo 0,01 euro. Aišku, kinus gamina žmonės, kurių darbo jėga kainuoja labai pigiai. Bet čiagi vis dėlto žiedas. Pačiupinėjau šiukšlę. Tikrai – žiedas. Ir dar su akute. „Šaunuolis“, – pagalvojau apie vyruką. Savo moteriai galės pasakyti, kad už dovaną paklojo 100 eurų. Ir dar pagalvojau, kad tokių stebuklų nebuvo nei Lietuvos kunigaikščių, nei Rusijos carų, nei visokių okupantų valdomoje, nei tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Tokie stebuklai būna tik kiniškoje Lietuvoje.

Koronavirusas

Iš Kinijos į Lietuvą atkeliauja ne tik šiukšlės. Iš Kinijos per Vakarų Europą į Lietuvą atkeliavo daug bjauresnis parazitas – koronavirusas. Iš Kinijos buvo gabenamos apsauginės priemonės kovai su koronavirusu. Lėktuvai leidosi Karmėlavoje, ir respiratoriai, vienkartinės pirštinės, apsauginiai akiniai buvo vežami į Lietuvos pašto KLC, o iš šio gabenami į Lietuvos ligonines. Man irgi teko garbė dalyvauti kraunant 12 milijonų porų pirštinių. Atsakydamas į klausimą, „kodėl Lietuvos paštas dirba karantino metu“, savo interneto svetainėje Lietuvos paštas teigė: „AB Lietuvos paštas yra strateginės reikšmės įmonė, kuri teikia būtinąsias paslaugas. Kaip strateginė įmonė, mes privalome ne tik užtikrinti universaliosios pašto paslaugos teikimą Lietuvos Respublikos pašto įstatyme numatytomis sąlygomis, bet ir užtikrinti tai, kad pensijos ir / ar pašalpos pasiektų Lietuvos gyventojus. [...] Nei Kinijoje, nei Italijoje karantino ir pandemijos paskelbimo metu pašto veikla nebuvo ir nėra stabdoma, nes pašto teikiamos paslaugos tampa kritiškai svarbios teikiant pašto paslaugas bei pristatant pensijas ir pašalpas.“ Balandžio 14 dieną pašto svetainėje atsirado įrašas: „Pasaulį sukausčius koronaviruso pandemijai ir dėl to sutrikus daugeliui logistikos grandinių, Lietuva tampa logistikos centru iš Tolimųjų Rytų į Europą. Šventinį Velykų savaitgalį pirmą kartą istorijoje į Europą atvyko traukinys iš Kinijos, kurio krovinį sudaro tik pašto siuntos, ir jis sustojo ne kur kitur, o būtent Lietuvoje, Vilniaus intermodaliniame terminale. 42-uose traukinį sudarančiuose pašto konteineriuose atgabentos siuntos skirtos ne tik Lietuvai, bet visai Europai. Jas po Europą išskirstys AB Lietuvos paštas.“ Aišku, malonu žinoti, kad dirbi tokioje visuomenei ir valstybei strategiškai svarbioje įmonėje, kurios orumas neleidžia išsigąsti kažkokio iš Kinijos atklydusio užkrato. Pirmosiomis karantino dienomis apie koronavirusą mūsų darbo vietoje priminė nebent atsiradusios instrukcijos, kaip taisyklingai plauti rankas. Tačiau ilgainiui Lietuvos paštas vis dėlto sutrumpino pašto skyrių darbo laiką, o pas mus (KLC) atsirado dezinfekcinio skysčio, apsauginių pirštinių, kaukių ir penktoji pamaina.

Penktoji pamaina

Dėl koronaviruso labai sumažėjo siuntų iš pašto skyrių srautas. Užsidarius didžiajai daliai parduotuvių, sumažėjo perkamų daiktų, galinčių būti paverstų siuntomis. Tokiam siuntų skaičiui skirstytojo 165 darbo valandos per mėnesį tapo per daug. Be to, koronaviruso prevencijos logika skatino mažinti žmonių koncentraciją pamainose. Todėl, iš keturių pamainų paėmus po vieną žmogų, buvo sukurta penktoji pamaina. Dėl jos įprastas pamainos darbo ir poilsio ritmas (dvi darbo dienos ir dvi poilsio dienos) pasikeitė poilsio naudai. Paskutinę kovo savaitę ir tris pirmąsias balandžio savaites dvi dienas dirbome ir tris ilsėjomės. Dirbome tik 110 valandų. Prieš koronaviruso atneštus pokyčius buvau sutaręs su vadovybe dėl vienos savaitės atostogų po Velykų. Kai pamačiau naują grafiką, atostogas atšaukiau. Laisvo nuo darbo laiko pakako, kad galėčiau suverti šiuos vienuolika pašto karoliukų. O atostogas verčiau „pataupyti“ laikui, kai koronavirusas atsitrauks, atsidarys parduotuvės, o pašto skyriai vėl bus pilni žmonių, parduotuvėse įsigytus daiktus verčiančių siuntomis. Ir kai nebereikės palikti savo „namų“ ir eiti į kitą KLC galą padėti LP EXPRESS – pasiuntinių pašto – skirstytojams.

Pasiuntiniai

Užsidarius parduotuvėms, kuriose prie prekystalio kontaktuojama su „kūnu ir krauju“, t. y. su potencialiu COVID-19, piliečių aistra pirkti niekur nedingo. Ji buvo nukreipta į internetines parduotuves ir šios pasiuntinių paštą užtvindė tokiu siuntų srautu, koks paprastai būna prieš didžiąsias žiemos šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus. Todėl kiekvieną dieną, o ypač naktį, iš penkių pamainų buvo siunčiami žmonės padėti pasiuntinių pašto skirstytojams. Mes skirstome siuntas iš maišų į maišus**. Pasiuntiniai – nuo padėklų ant padėklų***. Pasiuntinių skirstymo salės pagrindinis akcentas – ilgas konvejeris, kurio skleidžiamas monotoniškas garsas reiškia, jog vyksta skirstymo procesas, o tyla reiškia pertrauką, skirtą pavalgyti ir parūkyti. Prie vieno konvejerio galo krovikai (išdidžiai vadinami operatoriais) krautuvais atveža ant 1,2 × 0,8 m medinių padėklų (vadinamųjų europadėklų) į maždaug 2 m aukščio pakuotes sukrautas ir pakavimo plėvele apvyniotas siuntas. Du ar trys žmonės pjausto plėveles, ima siuntas ir deda jas ant judančios konvejerio juostos. (Tai vadinama dirbti prie mėtymo.) Visų siuntų brūkšninius kodus skenuoja vienas žmogus. Paskui siuntos ant konvejerio juostos juda pro abipus išsidėsčiusius skirstytojus. Skirstytojų čia daugiau negu pas mus. Gali būti aštuoni, o gali ir dešimt. Pasiuntinių paštu siunčiamos siuntos ženklinamos kitaip negu tos, su kuriomis dirbame mes. Kiekvienas skirstytojas iš konvejerio juosta judančių siuntų srauto atrenka siuntas su tam tikrais skaičiais (žyminčiais skirtingus miestus ir skirtingus Kauno miesto savitarnos terminalus) ir krauna ant jam už nugaros stovinčių kelių padėklų. Taip, judant konvejerio juostai ir siuntoms nuo jos keliaujant ant skirtingų padėklų, formuojamos naujos siuntų pakuotės į skirtingus miestus ir skirtingus Kauno miesto savitarnos terminalus. Palyginti su mumis, skirstančiais siuntas į kelias dešimtis krypčių, skirstytojo, gaudančio siuntas nuo konvejerio ir kraunančio ant kelių padėklų, darbas veiksmų įvairovės požiūriu yra skurdesnis. Skirstytojo prie konvejerio sąlytis su kompiuteriu yra minimalus. Nereikia „uždaryti padėklų“ – kaip mes „uždarome maišus“. (T. y. nereikia atlikti keliolikos pelės ir klaviatūros klavišų paspaudimų baigiant formuoti kiekvieną naują siuntų pakuotę.) O ant vieno padėklo, ko gero, tilptų dešimties pilnų maišų turinys. Bet pasiuntinių pašto skirstytojų darbui reikia ne mažesnio kruopštumo ir dėmesio koncentracijos. Ypač kai esi piliečių pirkimo beprotybės įkaitas! O būtent tokiais įkaitais buvo tapę prie pasiuntinių pašto konvejerio dirbantys žmonės karantino metu. Konvejerio juosta juda greitai, nešdama prieš skirstytojų akis nepertraukiamą viena prie kitos gulinčių siuntų – nuo laiškų iki kelis arba net keliolika kilogramų sveriančių dėžių – srautą. Pamatai „savo“ skaičių, griebi siuntą ir dedi į augantį ant padėklo siuntų bokštą. Ir taip – aštuonias valandas. Kita vertus, pasiuntinių paštu yra siunčiama daug ypač didelių matmenų ir sunkių siuntų, netelpančių ne tik į mūsų maišus, bet ir ant pasiuntinių pašto konvejerio. (Jos irgi skirstomos ant padėklų, bet kitoje salėje – ne toje, kurioje yra konvejeris.) Skirstant tokias siuntas reikia dar ir didesnių fizinių pastangų. Pasiuntinių pašto skirstytojai paprastai darbą baigia iki penkių valandų ryto. Paryčiais iš pasiuntinių pašto galima grįžti „namo“. Panašiai kaip namo – į savo lizdus – grįžta paukščiai.

Paukščiai

Paukščiai irgi gali būti pasiuntiniai. Balandžių paštas egzistavo jau senovės Egipte. Mūsų pašto paukščiai – ne balandžiai. Kažkokie paukšteliai. Bet irgi pasiuntiniai, kurių čiulbesys džiugina mus, išlaisvinančius siuntas iš vienų maišų ir uždarančius jas kituose. Ko gero, nėra labai daug uždarų erdvių, kuriose dirbantieji gali klausytis šių gyvenimo džiaugsmo pasiuntinių balsų. Žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį. Dieną, naktį. Ne kiekvieną dieną ir naktį. Bet tiek daug kartų žiemos, pavasario, vasaros, rudens dienomis ir naktimis po KLC stogu esu klausęs šių pasiuntinių giedamos giesmės gyvenimui! Ne visi iš jų, įskridusių į KLC metalines konstrukcijas, randa išėjimą atgal, į savo namus – laukus, pievas, miškus. Kai kurie miršta nuo bado. Kai kurie tiesiog užsimuša atsitrenkę į plienines KLC sienas. Ne kartą mačiau jų kūnelius.

Panevėžiukas ir kiti numirėliai

Panevėžiuko pašto mirtis tapo eiline socialine mirtimi ilgoje socialinių mirčių grandinėje, kuri yra neatsiejama proceso, neoliberalizmo žargonu vadinamo „optimizacija“, dalis. Kaip ir kiniška Lietuva, ši socialinių mirčių grandinė yra viena iš neoliberalios globalizacijos ir neoliberalios Lietuvos valstybės grimasų. „O dar toks ilgas pavadinimas! Tiek darbo įdėjau“, – į kolegos Edvino pastabą, jog prigamino nebeegzistuojančiam Panevėžiuko paštui skirtų žymelių, juokdamasi atsako kolegė, kuri prašė neminėti jos vardo. Ir priduria: „Aš ir Kačerginei galiu prigaminti!“ Panevėžiuką dabar aptarnauja Babtų paštas, o Kačerginę, kurios paštas buvo uždarytas dar anksčiau, – Kauno centrinis paštas, iš istorinių rūmų Laisvės alėjoje persikėlęs į Kauno „Akropolį“. Kai rašiau savo pirmąją esė apie paštą, AB Lietuvos pašte buvo 5 387 darbuotojai. Dabar jų – 4 584. Aštuoni šimtai mirusių darbo vietų per dvejus metus. Galbūt kai kas, anksčiau užėmęs vieną iš šių mirusių darbo vietų, prisikėlė naujam socialiniam gyvenimui. Bet galbūt buvo ir tokių, kurių gyvenimas buvo sudaužytas.

Sudaužytos siuntos

Jų visada būna. Dieną ir naktį. „Nemėtyti. Dūžta.“ Taip dažnai žmonės užrašo ant savo siuntų. Kartais dar parašoma: „Ačiū.“ Arba: „Nelankstyti. Konkursui.“ Arba tiesiog: „Konkursui.“ Taip paprastai užrašoma ant didelių popierinių vokų, kuriuose savo kūrinius siunčia vaikai. Viešpatie! Jūs manote, kad kažkas čia kreipia dėmesį į tokius sentimentus? Na, kreipiame. Jei turime laiko. Todėl rašykite ir toliau: „Nemėtyti. Dūžta. Ačiū.“ Rašykite: „Nelankstyti. Konkursui.“ Mes – skirstytojai – pasistengsime nemėtyti ir nelankstyti. Kas iš to? Siuntos maišuose patiria didžiulį stresą iki tol, kol patenka pas mus. Ir jos patirs didžiulį stresą po to, kai kituose maišuose iškeliaus iš mūsų. Nes maišai yra mėtomi ir spardomi. Nes tie, kurie juos mėto ir spardo, irgi patiria stresą. Todėl, jei norite, kad jūsų siuntos patirtų kuo mažesnį stresą, – tinkamai jas supakuokite. Paruoškite jas stresui namie. Supakuokite ir trenkite į grindis. Arba į sieną. Jei nesuduš – nesuduš ir pašto maiše.

Pakalnutė

Puikiai prisimenu tą birželio naktį prieš dvejus metus, kai mane aplankė įkvėpimas parašyti ką nors apie paštą. Universitete dirbau 14 metų, bet nieko apie tai neparašiau. Tiesą sakant, iki tos nakties net mintis į galvą neateidavo, kad galėčiau ką nors parašyti ir apie darbą pašte. Bet tą naktį kažkas pasikeitė. Tą naktį sudužo netinkamai supakuota siunta – „Yves Rocher“ tualetinis vanduo „Muguet en fleurs“. „Pakalnutė“. Po tos nakties kvapo pradėjau dažniau pašte girdėti paukščių balsus. Dažniau atkreipiu dėmesį į užrašą ant siuntų: „Nemėtyti. Dūžta.“ Dienos ir naktys pašte pradėjo bėgti greičiau. Ir laikas nuo Kalėdų iki Velykų ir nuo Velykų iki Kalėdų – irgi greičiau. O gal paprasčiausiai… senstu.

Šaltinis: satenai.lt