Plaukiame pasroviui ramia upės vaga, link nematomo mūsų laukiančio krioklio...

Nuotr. E.eu

Spalio 27 d. į Klaipėdą atplaukė skystų dujų suskystintųjų gamtinių dujų laivas-terminalas „Independence“ (vokiškai „Unabhängigkeit“). Prezidentė Dalia Grybauskaitė ta proga paskelbė, kad jau esame energetiškai savarankiška valstybė. Edmundas Jakilaitis, LRT laidoje „Dėmesio centre“ spalio 29 d. kalbindamas energetikos ministrą ir buvusį „Klaipėdos naftos“ vadovą Roką Masiulį, išsitarė, kad „aprimus visaliaudinei šventei dėl atplaukusio suskystintų gamtinių dujų terminalo – puiki proga pakalbėti ne tik apie politinę šio projekto naudą, bet ir apie skaičius.“ Ta proga kalbiname trečiosios, tuo metu dar nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotoją Zigmą Vaišvilą. Jis tuo metu be kitų darbų dar ir vadovavo valstybinei komisijai dėl naftos eksporto-importo terminalo parinkimo vietos.

– Ar nurimus „visaliaudinės“ šventės euforijai, pasijutote ramiau – pastatėme rusus „į vietą“?

– Edmundas Jakilaitis – šaunuolis, teisingai apibūdino tai, kas vyko šią savaitę. Pasijutau kaip senais tarybiniais laikais, kurių jaunimas nematė. „Visaliaudines“ šventes mačiau tik tarybinės santvarkos metais. Skirtumas tik tas, kad mes jau buvome įgiję imunitetą ir į viską žiūrėjome ramiai šypsodamiesi viską suprantančia veido išraiška. Liaudiškai pasakius, tokio aukšto organizacinio lygio „makaronų kabinimo“ spektaklį senokai bemačiau. Buvo bandymas, pavadintas „Williams“, tačiau tai buvo dar vaikų darželio lygio spektakliukas, nors ir kainavęs valstybei milijardą kitą. „Independance“ spektaklio reklama jau senokai vyko, tad premjera įvyko „sklandžiai“. Svarbu dekoracijos, o gilintis į esmę ir prasmę šiuolaikinė visuomenė atpratinama septynmyliais žingsniais.

– Bet gi pati Prezidentė pasakė, kad VISKAS – esame energetiškai nepriklausomi, pirksime daug daug dujų ir pigiausiai!

– Dar neteko matyti mūsų prezidentės, kalbančios ne lozungais. Tarybiniais laikais jie buvo kasdienybė, tik mes visa tai vertinome sveiku protu, o ne jausmais ir ne meile Partijai ir Vyriausybei. Ne veltui slepiami skaičiai ir kainos. Net valstybinė kainų komisija, turėjusi šią savaitę svarstyti dujų, perkamų iš šio terminalo, kainą to atsisakė. Kad nesugadintų „visaliaudinės“ šventės.

Faktus reikia vadinti tikrais pavadinimais – tikra energetinė nepriklausomybė būtų, kai dujų mums pirkti praktiškai nereikėtų. Prielaidos tam buvo, tačiau Prezidentė, kariaujanti gal ir labai svarbų karą su mūsų šilumos tiekėjais, „pamiršo“ šią paprastą politekonomikos tiesą. Valdžiai svarbiau yra ne mažinti energetinę priklausomybę, o palikti ją. Vaikų darželyje galima pasakoti pasakėles, kad jei mes ir toliau nemažinsime dujų importo, tai būsime energetiškai nepriklausomi. Alternatyvos „Gazprom“ tiekimams sukūrimas – politiškai labai svarbus ir būtinas žingsnis. Tačiau tai nereiškia nepriklausomybės nuo kito importo. Deja, valdžiai svarbiausia prisidengus skambiais lozungais „prasukti“ valdiško „verslo“ projektus – šį nepamatuotai didelį ir ekonomiškai savižudišką „Independence“ projektą ir dar svarbesnį – Visagino AE projektą, kuriam Tauta jau nuleido užkardą, matyt, istorinio, nes gali būti paskutiniu mūsų istorijoje leistu, 2012 m. referendumu.

– Drįstate abejoti valdžios lozungais? Netikite, kad dujas pirksime pigiau nei iš „Gazprom“, ar vis dar laikotės savo požiūrio, kad Rusija turi labai dėkoti Lietuvos valdžiai, nes „Gazpromui“ po šios „Nepriklausomybės“ nereiks mažinti dujų, parduodamų Lietuvai, kainos?

– Vilniaus valstybiniame universitete matematinės analizės mus mokęs prof. Viktoras Šugurovas, padėdamas mums ką nors aiškinti, pradėdavo savo nelietuviška garsiąja fraze: „Pradžioje paskaičiuokime ant pirštų“. Kadangi valdžia, šio projekto, pradžioje paskelbto komerciniu, o po sutarčių pasirašymo jau įgavusio ir valstybinio statusą, aritmetikos neskelbia (ministras R. Masiulis kainą paskelbti atsisakė net E. Jakilaičiui – komercinė paslaptis ir to paprašė norvegai!), tai „ant pirštų“ suskaičiuokime viešai skelbtus faktus ir teiginius:

- Lietuvai kasmet reikia apie 2,5 mlrd. m³ dujų, įskaitant apie 1 mlrd. m³ „Achemos“ poreikį. „Independence“ nuo 2015 m. galės importuoti 1 mlrd. m³, vėliau – iki 4 mlrd. m³ dujų.

- UAB „Litgas“, kuriai vadovauja V. Landsbergio ištikimo ilgamečio ginklanešio A. Tučkaus sūnus D. Tučkus, ką tik pasirašė su Norvegijos valstybine įmone „Statoil“, kuri penkerius metus kasmet tieks ketvirtadalį mūsų dabartinio poreikio – po 0,54 mlrd. m³ dujų. Kainą visi slepia, bet D. Grybauskaitės antrosios rinkimų kampanijos štabo vadas R. Švedas, paskelbė, kad ji didesnė už „Gazprom“ kainą 10%.

- Atvežtos skystos dujos turi būti konvertuotos į dujas. Tam reikia energijos. Apie elektros kabelius ar „Independence“ varantį dyzelinį kurą niekas nekalba. K. Daukšys pagarsino, kad tam procesui ši „Nepriklausomybė“ naudos atvežtas skystas dujas ir tam reikės aukoti 10% jų kiekio.

- Infrastuktūros kaina. SGD terminalo krantinę statė Latvijos BMGS – 120 mln. litų, 20 km ilgio jungiamasis dujotiekį nuo terminalo iki magistralinio dujotiekio – 115 mln. Lt. Be konkurso pasirinkta Gazprom akcininko ir vokiško partnerio EON Ruhr-gaz pagrindinė rangovė „PPS Pipeline“, turėjusi iki rugpjūčio pabaigos baigti pagrindinį dujotiekį po Kuršių marių dugnu, ne tik vėluoja ir, kaip ankstesnėse savo spaudos konferencijose prognozavau, paprašys papildomų lėšų, tad teks tiesti laikinąjį 2,4 km dujotiekį ant marių dugno. Vamzdynų praplėtimas, magistralinio vamzdyno iki Kuršėnų statymas... Seimo energetikos komisija išsiaiškino kad vien tik antžeminė infrastruktūra iki magistralinių dujotiekių Klaipėdoje (17-18 km) kainuos apie 453 milijonus (apie papildomą laikiną vamzdį tada dar niekas nekalbėjo). Paskelbta, kad Klaipėdos uosto direkcija kitais metais dar 1 mlrd. Lt investuos į uosto vartų gilinimą ir sutvarkymą, kad galėtų plaukioti didelio tonažo dujovežiai.

– Jau pririnkote, matyt, 2 mlrd. Lt. Tad kokia galutinė kaina vartotojui?

– Skaitytojai neturėtų šio skaičiaus painioti su 1,86 mlrd. Lt terminalo 10 metų nuomos kaina. Apie tai dar pakalbėsime. Pamiršau pridėti 52 mln Lt, išleistus šio projekto konsultantams „Flour S.A.“ Tačiau viešoje erdvėje specialistų skaičiavimai ir vertinimai gan vieningi – šis projektas mums gimdys dujas, kurios 1,5 karto brangesnės už dabartinę Gazprom dujų kainą.

– Kalbant apie šio, kaip jūs pavadinote, tikitės nebūsinčio Durnių laivu, nuomos kainą, ar galima šį valdžios projektą vadinti socializuotu projektu.

– Tik politiniu ir mūsų visų, dujų vartotojų, lėšų pasisavinimo projektu. Ramiai, kaip pirmokėliai, pakartokime paskui Didyjį Mokytoją R. Masiulį ir jo Mokytoją-krikštamotę – kasdien už nuomą mokėsime po 189000 USD (arba 518000 Lt), mes, lietuviai, nieko nesugebame – nei projektuoti, nei pirkti, nei aptarnauti šio įrenginio, tikėsimės, netapsiančio Durnių Laivu. Mes, lietuviai, tikime į Dievą ir jo „duotą“ mums valdžią! Todėl „Independence“ krikštynų proga norvegai mus pagyrė – šaunuoliai lietuviai, gerai mums mokate! Mūsų valdžia sako mums tik Tiesą! Nesvarbu, kad ne visą. Svarbiausia, nemąstykite. Nes jei pradėsite mąstyti, tai, neduok Dieve, dar suprasite šią paprastą aritmetiką:

- Šis, beje, eksperimentinis laivas kainavo 250 mln. USD (per 600 mln. Lt).

- Per 10 metų sumokėsime 1,86 mlrd. Lt (apie 720 mln. USD) nuomos ne norvegiškai įmonei „Hoegh LNG“, kuo gyrėsi valdžia „Independence“ sutikimo proga, o off-shore įmonei, registruotai Bermudų salose, „Hoegh LNG Ltd“.

- Pasibaigus nuomai, mes galėsime už sutartyje numatytą kainą, kuri yra gerokai didesnė negu pusė 250 mln. USD, nusipirkti tą laivą. Valdžia šią kainą slepia, nors už šią nuomą mokame mes visi, beros, jau nuo liepos mėn., mokėdami už mūsų naudojamas dujas.

- Jei skelbiama, kad įgulos darbas šiuos 10 metų kainuos apie 200 mln. USD (manau, kad tai yra mūsų Tautos įžeidimas – mes mat už tokias lėšas nesurinksime, neišmokysime ir nepamokėsime šiam darbui reikalingos 40 žmonių įgulos), tai dar apie 500 mln. USD nusės šioje lengvatinio apmokestinimo off-shore įmonėje, mokančioje kasmet tik simbolinio dydžio kasmetinį mokestį Bermudų saloms.

– Mano, kad mes kvailiai. O kaip mūsų kaimynai? Juk už regioninio dujų importo terminalą Europos Komisija žadėjo paramą?

– Mūsų kaimynų valdžios, matyt, padoresnės. EK žadėjo finansinę paramą, jei terminalas bus ne vienos valstybės, o regioninis, į kurį įsijungs ir Suomija. Rekomendavo jį statyti Estijoje. Šiemet kovo 3 d. Suomijos ir Estijos vyriausybės pasirašė sutartį dėl dviejų dujų importo terminalų, sujungtų tarpusavyje vamzdžiu, statybos Suomijos įlankos pakrantėse. Lenkija šiemet baigia statyti pirmąją dalį (2,5 mlrd. m³) Svinouscės uoste – 4,5 km nuo Vokietijos sienos. Statys ten iki 7,5 mlrd. m³. EK parama yra.

Pasibaigus tai nuomai, mes turime galimybę už sutartyje numatytą kainą, kuri yra gerokai didesnė negu pusė 250 milijonų JAV dolerių vertės, nusipirkti tą laivą.

– Tai svarbiausia, kaip ir skolinantis ne iš TVF, kad mūsų valdžia pati viena galėtų kontroliuoti piniginius srautus?

– Baisiausia tai, kad šis tęstinis projektas „pariša“ besikeičiančias mūsų vyriausybes, ir visi tampa suinteresuotais slėpti visus galus. Apie ekologiją net nekalbėsiu. Tarybiniais laikais visi žinojo, kiek galima gilinti Klaipėdos uostą. Apie tai, kad gilinti tiek, kad didelės grimzdos laivai plauktų iki Kiaulės nugaros, net nedrįso bet kas kalbėti. Todėl šiandien mūsų turtingiausias gėlavandenių žuvų telkinys – Kuršių marios – faktiškai jau pasmerktos dėl sūraus jūros vandens plūdimo į marias. Beje, Vokietija dėl ekologijos pasišiaušusi dėl Lenkijoje statomo Svinouscėje, nes jis vos 4,5 km nuo jų sienos. Klaipėdos miestas nuo Kiaulės nugaros gerokai arčiau...

– Ar jūsų vadovaujama valstybinė komisija 1991-1992 m. dėl naftos importo-eksporto terminalo vietos parinkimo taip pat susidūrė su panašiomis problemomis?

– Tarybiniais metais šis numatytas vamzdis nebuvo spėtas nutiesti, todėl šiaurės ir vakarų Lietuvoje trūko dujų. Pvz., į Mažeikius dujas jau nepriklausomybės metais iš Latvijos atvedė „Itera“. Mūsų laikotarpis buvo įdomus. Dėl gerų santykių su B. Jelcino vadovaujama Rusija, buvome gavę Rusijos pasiūlymą nutiesti šiaurės Lietuvoje magistralinį dujų vamzdį Rusijos lėšomis. Prašė tik vieno – leisti pastatyti mūsų parinktoje vietoje pajūryje dujų skystinimo terminalą eksportui.

– Atsisakėte?

– Man ir valstybinei komisijai nepavyko įtikinti V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus, kad tai reikia kuo skubiau spręsti. Nepavyko tuomet priimti sprendimą dėl naftos eksporto-importo terminalo vietos. Argumentų taip pat neišgirdau. Ne, ir viskas! Siūlytos ir rimtai vertintos buvo trys vietos – Būtingė, prie Karklės, ir Melnragės. Prioritetai krypo link Karklės, tačiau dėl vieno aukšto asmens interesų sprendimas priimtas nebuvo. Viskas nukeliavo iki A. Šleževičiaus Vyriausybės laikų.

– Kaip gi atsitiko, kad rusiškas naftos vamzdis užsidarė?

– Gi nutarė kažkada konservatorių valdžia, kad neprileis ruso prie vamzdžio. Beje, 1992 m. pradžioje buvo pradėję nutrūkinėti valstybiniai naftos tiekimai iš Rusijos į Mažeikių naftą. Sugebėjome juos atstatyti, nes turėjome argumentus – visų pirma, įkaitą Karaliaučiaus sritį. Padėjo ir tai, kad per mėnesį drauge su Latvijos Vyriausybe suorganizavome Rusijos ambicijoms alternatyvą – po minimalių pertvarkymų naftotiekyje prie Biržų, Ventspilio uoste ir Mažeikių naftoje (šiai įmonei tai tekainavo 1 mln. USD) suorganizavome alternatyvą – tiekti naftą iš Ventspilio uosto per Biržus į Mažeikius. Ir išsisprendė blokavimo problemos. Geruoju. Nesikoliojant su Rusija. Rusijos vyriausybė mano prašymu net pateikė pirmųjų komercinių tiekimų kiekius ir tiekėjus. Labai įdomus buvo sąrašas.

Tačiau šuo pretekstu prasidėjo komerciniai naftos iš Rusijos tiekimai į Mažeikių naftą. Tokiu būdu, vilkinant naftos importo-eksporto terminalo statybą (dabar vadinamą Būtingės terminalu), visos Lietuvos valdžios dėl šių komercinių tiekimų galimybės ir interesų persipynimo „dusino“ Mažeikių naftą, neduodamos jai galimybės turėti savo apyvartinių lėšų naftos žaliavai pirkti.

– Turbūt perdirbti savo, o ne svetimą naftą buvo pagrindine naftos perdirbimo verslo sudedamąja?

– Taip. Neturėdama šios galimybės ir pajamas gaudama tik iš procesingo (naftos perdirbimo) paslaugų, Mažeikių nafta klimpo į skolas. Tuo tarpu Mažeikių naftos dvynys Plocke, tos pačios Tarybų Sąjungos statytos Lenkijoje, „Petrochimia-Plock“ klestėjo. Nes Lenkijos valdžia dar nuo Solidarumo laikų spėjo padaryti „Draugystės“ vamzdžiui alternatyvų vamzdį nuo Plocko iki Gdansko. Ir jokios Rusijos blokados nebesuveikė. Tačiau lenkai suvokė, kad racionaliausia dirbti su dviem vamzdžiais, o ne vienu. Nesvarbu, iš kurios pusės jis pas jus ateitų. Net naftos produktų išeiga geresnė, maišant sieringą rusišką naftą su mažai sieringa Šiaurės jūros nafta.

Šią paprastą tiesą patvirtino ir Ministro Pirmininko Mindaugo Stankevičiaus Vyriausybės sutekta 10 mln. USD garantija Mažeikių naftai. Gavusi iš JAV banko šią paskolą su 10% metinių palūkanų ir turėdama galimybę pati nusipirkti naftos žaliavą bei pati parduoti naftos produktus, Mažeikių nafta per pusmetį likvidavo penkerių metų skolas Sodrai ir VMI, įkūrė Ventus mažmeninės prekybos kolonėlių tinklą.

– Tai „Williams“ atėjimas į Lietuvą nebuvo reikalingas?

– Visiškai ne. Tuo metu Mažeikių nafta buvo sukaupusi lėšų beveik tiek, kiek reikėjo rekonstrukcijai. Todėl bent man girdėti pseudo argumentą dėl to tariamo lėšų trūkumo šios įmonės rekonstrukcijai, sustiprintą isterišku šūkiu „Neprileisime Ivano prie vamzdžio!“, buvo šiurpu. Šiurpiai gyvenimą baigė ir a.a. Gediminas Kiesus su visiškai nekaltu šalia buvusiu sūnumi. Tiriant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą, negalima užmiršti ir šios kraupios patirties. Niekas manęs neįtikins, kad Kiesai buvo nužudyti dėl kelių šimtų tūkstančių litų banko sąskaitoje, kad tai savarankiškai galėjo padaryti tie, kurie buvo suinteresuoti „Mažeikių naftoje“ patys gauti kuo geresnes jų žaliavos perdirbimo sąlygas. Bet tai jau kita istorija.

– Tačiau šioje istorijoje galima įžvelgti ir šiandieninės isteriškos situacijos užuomazgas ir pamokas.

– Taip, matosi. Tik nematau, kad dauguma mūsų mokytųsi. Pamokos šiurpios, jų negalima pamiršti. Jomis negalima vadovautis ir šiandien, ir galvojant apie mūsų ateitį. Jei dar galvojame apie tai, o ne plaukiame pasroviui ramia upės vaga, link nematomo mūsų laukiančio krioklio...