Referendumas. Tegu bus išklausyta ir kita nuomonė

Birželio 18 dienos dienraštyje „Klaipėda“ buvo išspausdintas žurnalistės Virginijos Spurytės parengtas straipsnis „Referendumo esmė – paslėpta“.  Jame ji kalbino VRK pirmininką Z. Vaigauską ir  Klaipėdos savivaldybės komisijos pirmininką Viktorą Greičių, kurie išsakė savo poziciją dėl artėjančio Tautos inicijuoto  referendumo.

Liberalų sąjūdžio deleguotas Klaipėdos rinkimų komisijos pirmininkas V. Greičius, tiesiogiai atsakingas už referendumo organizavimą ir už tai gaunantis atlyginimą,  teigė, kad referendumas tėra tik painiava ir lėšų švaistymas. Referendumo klausimai yra blogai suformuluoti, nesuprantami net komisijos pirmininkui, viskas suplakta į vieną, o pasiūlymas sumažinti reikalingą referendumui inicijuoti gyventojų parašų skaičių iki 100 tūkstančių yra pavojingas valstybei. Pateikta išvada: referendumas neįvyks, nes nėra reikalo dalyvauti tokiame beprasmiame  renginyje.

Savo pasisakymu rinkimų komisijos pirmininkas V. Greičius atvirai  netiesioginiu būdu agituoja rinkėjus nedalyvauti referendume, o dalyvaujančius kviečia nepritarti „painiems“ ir „žalingiems“ klausimams. O juk jis yra pasirašęs pasižadėjimą būti objektyviu ir nešališku, neužsiimti agitacine veikla!  Na, gal čia kokie partiniai ar asmeniniai interesai suveikė – taip nesinori referendumo, kad nesusilaikė, paagitavo, kam nepasitaiko! Rimčiau yra kas kita: V. Greičius,  kaip komisijos pirmininkas, pasižadėjo būti ne tik nešališkas, bet ir garbingas bei sąžiningas, tačiau savo pasisakyme sąmoningai ar nesąmoningai painioja žmones, pateikdamas klaidinančią informaciją.

Todėl jaučiu pareigą prasklaidyti komisijos pirmininko miglą, išpainioti painiavą ir kiek nušviesti „paslėptą referendumo esmę“.

Kaip teisingai pažymėta straipsnyje, referendumu ruošiamasi pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnius. Didžiausią valdančiųjų sąmyšį sukėlė 47 straipsnio pakeitimas, tiksliau – bandymas atstatyti pradinę jo redakciją, kurią Tauta 1992 metais priėmė visuotiniu referendumu.  Straipsnio  pirma dalis skambėjo taip: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.“ Deja 2003 metais LR Seimas pakeitė 47 str., visai panaikindamas šią nuostatą apie Lietuvos valstybės ir piliečių išskirtinę teisę į žemės nuosavybę, įrašydamas: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“ Taigi Lietuvos gyventojai, piliečiai praktiškai nebeteko teisės į savo žemę, į Tėvynę. Ta teisė buvo pašalinta iš Konstitucijos. Vienas iš referendumo tikslų būtent ir yra sugrąžinti šią teisę, atstatant fundamentalią Tautos referendumu priimtą Konstitucijos formuluotę, o  tuo pačiu  užkertant kelią už makulatūrą  užsieniečiams pardavinėti tai, kas šventa, mūsų kūno bei sielos maitintoją, kultūros ir dvasingumo šaltinį, pagrindinį gerovės šaltinį, mūsų ateities garantą –mūsų protėvių krauju aplaistytą, mums išsaugotą žemę.

V. Greičius papriekaištavo referendumo iniciatoriams už jų pasyvumą, neaktyvų agitacinį darbą, informacijos apie referendumą stoką. Lyg jis nežinotų, kad referendumo iniciatoriai, skirtingai nei partijos, gaunančios rinkiminei agitacijai iš valstybės biudžeto milijonus, negauna nė lito. Pilietiški, Tėvynę mylintys, jos ateičiai neabejingi žmonės aukoja savo laisvalaikį, savo lėšas plakatų, skrajučių spausdinimui, transportui, jų platinimui, informacijos apie referendumą sklaidai. O ją riboja ne tik lėšų nebuvimas, bet ir įnirtingas valdančiųjų partijų pasipriešinimas: visiška informacinė blokada žiniasklaidoje, radijuje, televizijoje, masinis pakabintų apie referendumą informuojančių plakatų plėšymas, iniciatyvių žmonių gąsdinimas ir net persekiojimas.
Taip pat yra nepagrįsti V. Greičiaus išsakyti referendumo iniciatoriams priekaištai dėl neaiškių teisine kalba parengtų referendumo klausimų formuluočių. Jis turėtų žinoti, kad klausimai galutinai buvo  suformuluoti  ne iniciatyvinė grupės, o Seimo Teisės departamento, o tik tada perduoti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Galima sutikti, kad formuluotės galėtų būti paprastesnės, bet, manau, ir šios yra nesunkiai „įkandamos“ bet kokiam raštingam piliečiui, tuo labiau turėtų būti suprantamos rinkimų komisijos pirmininkui.

V. Greičius referendumo iniciatorius kaltina valstybės lėšų švaistymu, nes referendumas vien Klaipėdai kainuoja 300 tūkst. litų. O ar jam nežinoma, kad iniciatoriai net dvi savaites žiemą piketavo, mitingavo prie Seimo rūmų, siūlydami referendumą surengti kartu su prezidento rinkimais?
Komisijos pirmininkas V. Greičius yra pasižadėjęs griežtai laikytis Konstitucijos, taigi tikėtina, yra ją skaitęs, todėl turėtų žinoti bent esminius, svarbiausius pirmuosius du Konstitucijos straipsnius: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Ir kad aukščiausiąją suverenią galią Tauta vykdo visų pirma tiesiogiai – per referendumą, o tik antroje eilėje – per demokratiškai išrinktus savo atstovus.  Tokiu būdu demokratiškoje valstybėje, kurioje suverenas yra Tauta, neigti Tautos valią, jos teisę į referendumą yra ne tik kad neetiška, bet tai yra grubus Konstitucijos pažeidimas. Vienas iš referendumo uždavinių yra realizuoti konstitucinę Tautos priedermę – dalyvavimą valstybės valdyme. Tam ir norima sumažinti reikalingų referendumui surengti parašų skaičių nuo 300 000 iki 100 000. Dabartinis reikalaujamas parašų skaičius yra didžiausias Europoje. Demokratinėje Lietuvoje referendumui surengti reikia surinkti kelis kartus didesnį skaičių parašų, negu nedemokratiškomis laikomose Baltarusijoje ir Rusijoje.

Dar vienas referendumui pateiktas 9 Konstitucijos straipsnio papildymas skamba taip: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Referendumu priimti sprendimai gali būti keičiami tik referendumu.“ Ši nuostata visiškai atitinka demokratinės valstybės, kurioje valstybės valdyme dalyvauja piliečiai, sampratą. Papildymas yra būtinas tam, kad išvengtumėme panašių incidentų, kai Seimas, kuriuo pasitiki mažiau nei 10 proc. Lietuvos piliečių, savanaudiškais tikslais, pasiduodami išoriniam spaudimui, patyliukais keičia esminius Tautos gyvybingumui būtinus konstitucijos straipsnius (pavyzdžiui, minėtą 47 str.). Tam tiesiog būtina užkirsti kelią.

Pasinaudodamas  galimybe, noriu pakviesti žmones atlikti savo pilietinę pareigą – dalyvauti Lietuvai gyvybiškai svarbiame Tautos referendume, kuris vyks birželio 29 dieną ir, pasikliaujant savo sąžine, jame pareikšti savo nuomonę. Tikiu, kad neliksime „kaip žemę pardavę“.

P.S. Šis atsakomasis straipsnis birželio 19 d., ketvirtadienį, buvo išsiųstas V. Spurytei, kuri yra ir dienraščio „Klaipėda“ redaktoriaus pavaduotoja.

Penktadienį buvo sužinota, kad dienraštis nepublikuos atsakomojo straipsnio, pateikiančio kitokią nuomonę apie referendumą. Atsisakymo motyvas – nepagrįstas komisijos pirmininko užsipuolimas. Dar daugiau: tą pačią dieną buvo publikuotas Mildos Skiriutės straipsnelis, kaltinantis referendumo aktyvistus agitacinės medžiagos klijavimu tokiose miesto vietose, kuriose gali klijuoti tik arba provokatorius, norintis pakenkti referendumui, arba nevisai sveiko proto žmogus. O kaip straipsnio iliustracija pateikta nuotrauka su išdidintu prie paminklo priklijuotu lipduku „Pasirašyk už referendumą“ (jo dydis 4x12cm). Šis lipdukas buvo naudojamas rudenį, renkant parašus referendumui, ir nėra iš vis naudojamas dabar, kviečiant žmones į referendumą.

Stebint tokią šmeižto kampaniją Tautos referendumo atžvilgiu, savaime kyla klausimai:

1. Ar grubiai pažeidžiantis priesaiką rinkiminės komisijos pirmininkas gali toliau vykdyti tokias pareigas? Ar toks asmuo, kuriam Konstitucijos straipsniai yra painiava, apskritai gali eiti kokias nors pareigas valstybinėse institucijose?

2. Yra žinomas precedentas, kai dienraštis „Respublika“ už tai, kad neišklausė kitos pusės, buvo nubaustas milijonine bauda bei kitomis sankcijomis. Ar neturėtų žurnalistų etikos komisija panašiai nubausti ir dienraštį „Klaipėdą“ už  vienapusiškos, klaidinančios, neetiškos informacijos pateikimą?

3. Ar neturėtų prokuratūra, pagal  Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
172 straipsnį „Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise“,  tai yra už rinkėjų klaidinimą, raginimą nedalyvauti referendume, referendumo organizavimo trukdymą ir kitus veiksmus, Viktorui Greičiui, dienraščiui „Klaipėda“ ir jos darbuotojams, užsiimančiais referendumo žlugdymu, iškelti baudžiamąją bylą?



Ekspertai.eu atsakymai į straipsnio autoriaus klausimus:

1. Pažeidžiantis priesaiką rinkiminės komisijos pirmininkas gali toliau vykdyti tokias pareigas. Toks asmuo net ir apskritai gali eiti kokias nors pareigas valstybinėse institucijose.

2. Žurnalistų etikos komisija neturėtų net ir panašiai nubausti dienraštį „Klaipėda“ už  vienapusiškos, klaidinančios, neetiškos informacijos pateikimą.

3. Prokuratūra neturėtų Viktorui Greičiui, dienraščiui „Klaipėda“ ir jos darbuotojams, užsiimančiais referendumo žlugdymu, iškelti baudžiamąją bylą.

Malonios autoriui ir visiems kitiems dienos ar vakaro (nors gal kai kam ir ryto). Būkime tolerantiški.

Su milžiniška pagarba,
ekspertai.eu