Sėkmės, Lietuvos suverene, laikant brandos egzaminą

Iki birželio pabaigoje vyksiančio referendumo liko vienas mėnesis – lyg ta viena paskutinė naktis studentui, besiruošiančiam egzaminui. Per tą mėnesį turėsim aptarti ir išsiaiškinti tai, ką jau turėjom būti padarę beveik per metus laiko nuo referendumo grupės įregistravimo.

Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas (prancūziškas žodis, lietuviškai reiškiantis aukščiausios valdžios turėtojas valstybėje) priklauso Tautai. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvitintos teisinės normos tampa konkrečiu veiksmu realiame Valstybės gyvenime. Pirmą kartą referendumas organizuojamas pačios Tautos, o ne valdžios iniciatyva. Todėl ir įtampa tokia didžiulė, nes pirmeiviams prasibrauti ar pro tikras, ar pro nomenklatūrinės valstybės įstatymų džiungles visada yra nepaprastai sunku.

Valstybė yra ne kas kita, kaip juridiškai oganizuota Tauta. Kai Tauta išeina į gyvenimo areną, kai ji imasi tvarkyti viešuosius dalykus, ji veikia kaip Valstybė. Tada Valstybė nebėra Tautai iš viršaus, bet ji yra Tautos gelmių atsiskleidimas ir pasireiškimas. Taip apie laisvos tautos ir valstybės santykį rašė Antanas Maceina.

Lietuvos valdžia per visus metus po nepriklausomybės atkūrimo uoliai bandė Tautai įteigti, kad Valstybės kūrimas- valdžios reikalas. Piliečiai svarbūs ir turi būti atsakingi tik rinkdami valdžią, o toliau jau išrinkta valdžia rūpinsis ir Valstybe, ir Tauta. Susivokiantys piliečiai, bandantys priekaištauti, kad valdžia tolsta nuo Tautos, buvo išjuokiami , vadinami marginalais ir užčiaupiami.

Daug kartų gaudė piliečių įsiūbuotas pavojaus varpas Valstybėje, bet susivieniję visos valdžios grandys- politikai, teisininkai, žiniasklaida- sugebėdavo Tautą įtikinti, kad išsišokėliai varpininkai yra tik nevykėliai, bandantys sukelti sumaištį ir gėsmę valstybės stabilumui.

Nors diskusijos tarp intelektualų, atskirų politikų, įvairių nevyriausybinių organizacijų Tautos nykimo (naikinimo) klausimu vyko, tačiau jos visos pasibaigdavo lyg ir pipažįstant, kad šalyje nėra jėgos, kuri pasirengusi tam pasipriešinti ir kaip neišvengiamą duotybę priimdavo tai, kad Lietuvos, kaip juridiškai organizuotos Tautos nelieka. Lieka tik teritoija be savų bendrų tautinių interesų ir poreikių.

Įregistravus referendumo iniciatyvinę grupę, valdžia iškart ėmėsi veikti pagal visiems kovotojam už savo teises žinomą schemą –“ Iš pradžių jie mus ignoruoja. Po to jie iš mūsų tyčiojasi. Galų gale stoja į inirtingą kovą su mumis.”

Valdžia, netikėjusi, kad bus surinkti referendumui inicijuoti reikiami parašai, tiesiog išsigando, kai po visiškos referendumo iniciatorių blokados ir patyčių jų adresu gausos, vis tik buvo surinkti reikiami parašai. Iš kur tiek daug neemigravusių, neužčiauptų, mąstančių, mylinčių, besiaukojančių?

Kad ir kaip valdžios elitui nepriimtina, bet ne vien logika remiantis sukasi pasaulis. Nes tas gyvenimas juk ne tik materiali, bet ir dvasinė sąvoka. Senovės išminčiaus pasakyta frazė, kad visuma yra daugiau negu sudedamųjų dalių suma. Kai kuri, svajoji, pluši kartu su kitais, tai rezultatas net pačiam netikint gali virsti stebuklu.

Žmogaus gyvenimo per maža, kad iki galo suprasti ir sugebėti pasirinkti svarbiausius dalykus. Tam ir yra tradicinė Tautos kultūra, kurioje amžių amžiais išgryninta tai, kas svarbiausia šiai žemei ir joje įkurdintai Tautai. Lietuva – “prie rugių ir prie ugnies”. Todėl Tautos išlikimo instinktas ir pakvietė visus būrin, ir tik susivienijusi Tauta kuria stebuklus.

Kaip užtildyti permainoms Lietuvos gyvenime kviečiantį varpą, kai jis įsiūbuotas šimtų tūkstančių piliečių vilties ir meilė jėga?! Neišskraidinsi tokio varpininko pro langą, nesurengsi jam apkaltos, neuždarysi į kalėjimą, nepriversi emigruoti už Atlanto. Taigi įdomu, kokį juodąjį scenarijų šįkart sugalvojo valdžia, apimta panikos. Vienam vaikui išlupt iš namų reikėjo kelių šimtų pareigūnų. Kokia jėga bus sutelkta Tautai iš gimtosios žemės išrauti?!

Ruošiamasi tam labai kruopščiai . Visais laikais ir visose santvarkose valdžia turėjo tuos, kurie jos niekšingiausius sprendimus skelbdavo ir priversdavo vykdyti : buvo šamanai, buvo inkvizitoriai, buvo troikos. XXI amžiaus Lietuva- ne išimtis. Susidorojimas vyksta vadinamomis teisinėmis priemonėmis. Jis ne fizinis, tačiau naikinantis psichologiškai arba kaip sako garbieji inkvizitoriai “minkštosiomis galiomis”. Apie tai beveik niekas nežino, nes oficiali žiniasklaida, nepriklausomybės pradžioje lyg ir sakiusi, kad bus demokratinės teisinės valstybės Lietuvos sarginis šuo, dabar ramiai soti snaudžia savitarpio pagalbos ir supratimo su valdžia spinduliuose. O jau kelintas mėnuo prokurorai ir policijos tyrėjai pluša, ieškodami “klastotojų”. Nesvarbu, kad Seimui seniai įteiktas Vyriausios rinkimų komisijos patvirtinimas, jog surinkti Referendumo įstatymo reikalavimą atitinkantys 300 000 parašų. Teisinėje valstybėje to lyg ir pakaktų, bet ne Lietuvoje. Šimtai Lietuvos piliečių kviečiami apklausai pas tyrėjus. Svarbiausia, kad kviečiami tie, kurių parašai ekspertų išbrokuoti kaip netinkami ir parašų surinkimo fakto niekaip nekeičia. Betgi negi praleisi progą pasityčioti ir pažeminti tuos, kurie drįso išreikšti savo nuomonę . Kviečiami garbingo amžiaus žmonės, kurių parašai be patikslinimo užskaityti, bet dabar gal tikintis, kad senoliui, pirmą kartą gyvenime kaip nusikaltėliui, pakviestam apklausai, ims ir sudrebės ranka , ir parašas pasirodys kitoks. Kaip drįsti , pilieti, reikšti savo valią? Visi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme numatyti pagarbos asmens teisėms, nuoseklumo, suprantamumo, propocingumo ir aiškumo principai , nekaltumo pezumpcija – ne tau, pilieti. Tau- grėsmingai skambantis LR Baudžiamojo kodekso 173 straipsnis : 1. Tas, kas siekdamas paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus suklastojo rinkėjų sąrašą, turinčių teisę dalyvauti referendume piliečių sąrašą , balsų skaičiavimo potokolą, rinkimų ar referendumo biuletenį arba panaudojo suklastotą ar netikrą rinkimų ar referendumo dokumentą, arba organizavo šių dokumentų klastojimą, gaminimą arba naudojimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laivės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais, baudžiami laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Kaip galima suklastoti ar paveikti referendumo, kurio dar nebuvo, rezultatus? Kenčiant tokį pasityčiojimą gali kilti ir pasvarstymų apie įvairias sąmokslo teorijas. Gal konservatoriai, didieji politinių manipuliacijų žinovai, liepę parašų rinkimo metu savo partijos nariams gadinti referendumo parašų rinkimo lapus, dar galėjo nurodyti ir juos klastoti. Todėl dabar verčia prokuratūrą ir policiją gaišti brangų laiką ir švaistyti lėšas tiems parašams surasti. Deja, vis dažniau realybė pranoksta pačias baisiausias sąmokslo teorijas.

Praėjusių metų spalio mėnesį (likus vos 7 mėnesiams iki laisvo žemės padavimo) Lietuvos Sąjūdžio vadovai ir jo garbės pirmininkas V.Landsbergis kreipėsi į Prezidentę D.Grybauskaitę raštu “Dėl savų ir užsienio piliečių Lietuvoje valdomos žemės teisės pagrindų parengimo”. Tame rašte be kita ko rašoma: “Kiek dabar kokiems užsieniečiams žemės jau yra parduota pagal LR Konstitucijos 47 str. 3-os dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatyma arba jį apeinant, pakreipiant, nežinoma – valstybės apskaita nevedama. Juolab įslaptinta žemės ir miško pardavimo juridiniams asmenims, kurių kapitalo sąsajos su kitomis šalimis nėra žinoma arba neviešinama. Inventorizacija ir viešumas – pirmaeilė būtinybė! Slapti sandoriai dėl žemės turi būti paskelbti negaliojančiais. Palikti ir toliau tokią be valstybinės priežiūros palaidą, padriką žemės pardavinėjimo tvarką, reikštų valdžios nusišalinimą nuo valstybėje turimo žemės fondo – pagrindinio nacionalinio turto esamo ir perspektyvinio valdymo bei tvarkymo. Tai įtvirtintų visišką žemėvaldos ir žemėnaudos betvarkę ir ateityje galimus tarpvalstybinius ginčus.

Žinant, kad Lietuvoje žemėvalda dar nėra stabili (neparengti kaimų teritorijų sutvarkymo projektai, dideli žemės plotai naudojami nuomos pagrindu, stinga lėšų atkurti tradicinius šeimos ūkius ir kt. ) tikslinga parengti normatyvus, ribojančius didelių žemės plotų supirkimą ir perpardavimą. Būtina žinoti, kokią teisę Lietuva turės visose parduotose žemės valdose, ar vykdant regioninį planavimą valstybiniams sprendimams įgyvendinti išliks teisė paliesti ne piliečiams parduotos žemės valdų teritorijas…

Lietuvos Sąjūdis nuo 2011 m. šiuo klausimu kreipėsi į Lietuvos Prezidentę, Seimą bei Vyriausybę ir pateikė siūlymus: “Dėl Lietuvos žemės fondo naudojimo ir valdymo gerinimo”, “Dėl Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams,” “Dėl žemės pardavimo užsienio šalių piliečiams sąlygų ir termino,” “Dar dėl teisės parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams.”

Dabar kreipiamės ir į tautą. Lietuvos Respublikoje neatidėliotinai turi būti parengti žemės pardavimo ES piliečiams, tokių plotų tikslios apskaitos, valdymo bei tvarkymo teisiniai normatyvai.

Apie žemę Lietuvos žmonės turi būti išsamiai ir laiku informuoti, to nepaliekant gatvių aiškinimuisi.”

“Turi būti” dar nereiškia kad taip ir buvo. Kas beliko tai “Gatvei”?! Kai žmonės savo kailiu pajunta, kad iš jų atimama kažkas svarbaus, jie ima priešintis. Jeigu ne referendumo iniciatyva tas “turi būti” ir liktų tuo tik “turi būti”, koks jau ir buvo dešimt metų. Dabar gi gegužės 1d. Seimas patvirtino saugiklius, kuriuos sekančią dieną Prezidentė pasirašė su sąlyga, kad … jie bus perrašyti. Viso labo eilinė įstatymo karikatūra !

Referendum – lotyniškas žodis, reiškiantis tai, kas turi būti pranešta. Tai ką gi tokio nori pranešti Tauta, kad sukilo prieš ją valdžia visa savo galia ir žiaurumu?

Visada labiausiai pykstama ant to, kuris baksteli nosim į mūsų klaidas. Reikia manyti, kad ne tik dėl žemės nuosavybės straipsnio, buvusio iki 2003 m., sugrąžinimo į Konstituciją labiausiai šiaušiasi valdžia. Baisiausia jai yra parašų skaičiaus sumažinimas iki 100 000. Kaip to patvirtinimą galima suprasti ir Prezidentės neseniai išsakytą kategorišką nuomonę, kad 300 000 skaičius labai geras, dešimtmečiais pasitvirtinęs. Jį sumažinus, jos teigimu, iškiltų grėsmė Valstybės pamatų stabilumui. Lieka neaišku, kaip tai dera su jos metiniame pranešime išsakytomis mintimis: “ Sausio 13-osios gynėjai mums suteikė galimybę patiems kurti valstybę, o ne parduoti ar atiduoti ją kitiems. Aš, kaip ir jūs, noriu matyti Lietuvą savarankišką, skaidrią, demokratišką, gerbiamą visame pasaulyje ir teisingą kiekvienam žmogui.”

Sumažindama referendumui surengti reikalingą parašų skaičių, Tauta nori pasakyti, kad ji suaugo ir yra pasiruošusi spręsti svarbiausius Valstybės gyvavimo klausimus, kaip tai ir numato Konstitucija. Tauta pavargo nuo moraliai ir intelektualiai neįgalios valdžios, sugebančios tik vykdyti kažkieno primetamą valią, dangtytis mūsų nerinktų ir mums neatsiskaitančių vardu ir aiškinti, kad toks stabilumas yra mūsų gerovės garantas.

Tiesiog negali atsistebėti, kai garbingas Konstitucinio teismo teisėjas ar išsilavinęs, mokslus užsieniuose baigęs teisininkas, Premjeras ar Sąjūdžio garbės pirmininkas aiškina, kokia grėsmė yra referendumas demokratinės valstybės gyvenime- sulauksim baisių sankcijų, patirsim milijardinių nuostolių. Tarsi nebūtų girdėję, kad , pavyzdžiui , šveicarai nuo 1848 m. yra surengę daugiau nei 500 referendumų. Vienas iš jų įvyko šių metų vasario mėnesį, kurio metu buvo balsuota už tai, kad kasmet būtų nustatomas bendras įleidžiamų į šalį dirbti užsieniečių skaičius. Tai kaip tai dera su ES sutarties punktu apie laisvą žmonių judėjimą?

Visi puikiai žinom Islandiją, tą už Lietuvą mažesnę, bet drąsią ir garbingą šalį. 2010 m. kovo mėn. įvyko referendumas, kurio metu islandai nutarė negrąžinti skolų užsienio kreditoriams – Didžiajai Britanijai ir Olandijai, nes 93 proc. Referendumo dalyvių balsavo prieš bankų skolų grąžinimą.

Referendumu Vengrijoje įtvirtinta neparduoti žemės užsieniečiams, Lenkija ruošiasi skelbti referendumą dėl žemės nepardavimo, Kroatija referendumu įtvirtino savo konstitucijoje, kad santuoka – vyro ir moters sąjunga.

Žinoma, tokių rezultatų galima pasiekti tik tokiose valstybėse, kur valdžia ir Tauta dirba išvien ir nebijo derėtis su ES kaip lygus su lygiu, o ne tenkinasi paklusnaus nevykėlio, bijančio praleisti progą patylėti, role.

Referendumo organizatoriai sako paprastai – broliai, sesės, pasikalbėkim. Valstybė – bendruomeninis gėris. Pasitarkim, pasiraitokim rankoves ir kibkim į darbą.

Seimo rūmuose J.Basanavičius kviečia : “Lai per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės”. Tikimės, kad per mėnesį laiko ir Seimo nariai atsitokės.

Sėkmės Tau, Lietuvos Suverene, laikant brandos egzaminą.