Sisteminių žurnalistų bendrija daro tai, ką yra geriausiai išmokusi daryti: atlieka paslaugą galią turintiems

Dainiaus Radzevičiaus vadovaujamas Lietuvos žurnalistų cechas ne juokais įsijautė į aukos vaidmenį. Lietuvos žurnalistų sąjunga paskelbė, jog „tolesnis bendradarbiavimas su STT neįmanomas“, mat pastaroji, tirdama valstybės paslapties nutekinimą, atliko kratas naujienų agentūroje BNS ir žurnalistės namuose.

„Atsižvelgdami į dabartinę padėtį – į teisėsaugos veiksmus, Žurnalistų sąjungos valdyba stabdo neribotam laikui bet kokį bendradarbiavimą su Specialiųjų tyrimų tarnyba dėl bendrų konkursų, apdovanojimų žurnalistams, kurie už nuopelnus atskirose srityse būdavo apdovanojami žmogaus teisų proga“, – D. Radzevičiaus pasisakymą citavo 15min.lt.

Viešoji erdvė šiuo metu mirga burtažodžiais „žodžio laisvė“, „žurnalistų teisės“, „informacijos šaltinio slaptumas“ ir pan., kurių gausus vartojimas turbūt turėtų sukurti dramatišką už demokratijos vertybes nukentėjusių kankinių įvaizdį. „Žurnalistų užpjudymas sveika nuovoka nepasižyminčias STT agentais“, „su žurnalistais dorotasi baltarusiškais metodais“, „rodo špygą žodžio laisvei Lietuvoje“, „nuo STT pareigūnų veiksmų galimai nukentėjusių žmonių laisvės ir teisės“ – tai citatos iš Lietuvos televizijos ir radijo internetinio portalo lrt.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus opuso, skelbto tinklalapyje delfi.lt. Tokių, beveik identiškų frazių galima pasirankioti ir bet kurio kito sisteminės žurnalistikos guru pasisakyme šia opia tema.

Ir vis dėlto šis keršto besišaukiančios aukos vaidmuo nei įtikina, nei kelia gailestį.

Juk sisteminė Lietuvos žiniasklaida jau seniai yra ne sarginis demokratijos šuo, kaip skelbiasi, o įvairių interesų grupuočių tarnaitė, ir slapta informacija dažniausiai viešinama ne siekiant apginti viešąjį interesą, o tenkinant tų grupuočių poreikius.

Tas pats žurnalistų cechas, kuris dabar pasijuto nukentėjęs, jau daug metų (nuo tada, kai po žūties buvo šmeižiamas pulkininkas Vytautas Pociūnas, o gal ir dar nuo anksčiau) be didelių skrupulų stebi, kaip intymiai su „šaltiniais“ teisėsaugoje ir VSD santykiaujantys jų kolegos nuolat skelbia įvairaus slaptumo informacijos fragmentus, atrinktus taip, kad būtų patogiau dergti užsakovams neįtinkančius žmones ar tenkinti tų užsakovų verslo interesus.

Tas pats intensyviai virkaujantis žurnalistų cechas nepasakė nė žodžio, kai VSD ir prokuratūra pjudė pusantro šimto Čečėnijos karo našlaičių išgelbėjusius Gatajevus ir tiesiogine prasme naikino jų šeimą. Atvirkščiai – dalis vadinamųjų žurnalistų profesionalų palaikė šį persekiojimą, o dabar paniškai bijo parašyti, kodėl Suomija suteikė šiems žmonėms politinį prieglobstį. Dėl žmogaus teisių šiandien rypaujantys personažai nesakė nieko, kai prokurorai vieną po kitos kėlė bylas Eglei Kusaitei, gamindami iš jauno žmogaus užkietėjusią recidyvistę. Arba – kai per Garliavos šturmą ginkluotas policininkas šautuvu į tarpkojį daužė ant žemės gulintį, beginklį ir nesipriešinantį vyrą.

Šiais ir daugybe kitų atvejų nemažai žurnalistų palaikė tuos, kurių pusėje buvo jėga: savo misija šis cechas pavertė stipriųjų aptarnavimą (ši taisyklė nėra absoliuti, bet tendencija akivaizdi).

Prisiminkime ir dar vieną pavyzdį: ar „Lietuvos ryto” žurnalistas Arvydas Lekavičius, žinojęs, kas iš tikrųjų nutekino informaciją apie teisėsaugos veiksmus prieš „Snoro” banką, apgynė puolamus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą? Kai jiedu buvo atleisti iš darbo, kai V. Giržadui iškelta baudžiamoji byla, kai buvo sekamas ne tik V. Gailius, bet ir jo šeima – gal žurnalistas atskleidė, kad šie pareigūnai kaltinami nekaltai, nes informaciją nutekino visai kiti? Kodėl jokiems radzevičiams tada nerūpėjo, kad žurnalistui saugant savo informacijos „šaltinį” buvo kaltinami ir žeminami nekalti žmonės? Žurnalistų sąjungos vadovas ir jo kolegos tada daug kalbėjo apie žurnalisto teisę neišduoti šaltinio, bet visai nieko – apie dėl to laužomus žmonių likimus.

Panašių niekšybių sąrašą būtų galima tęsti, ir tai leidžia abejoti, ar apie žmogaus teises ir kitas demokratijos vertybes garsiai kalbantiems žurnalistų elito atstovams iš tiesų rūpi būtent tai.

Pasvarstykime: kokią nuodėmę padarė dabar gėdinami ir žeminami STT pareigūnai?

Tyrė nusikaltimą. O kai kalbama apie nusikaltimą, joks asmuo negali trukdyti pareigūnui nustatyti ir fiksuoti tyrimui reikšmingus duomenis.

Tad kodėl piktinasi žurnalistų bendruomenė? Gal nenorima, kad nemažą sumaištį valstybėje sukėlęs nusikaltimas būtų ištirtas? Bijoma, kad jį ištyrus ir galbūt pirmą kartą pareikalavus atsakomybės įvyks lūžis ir sumažės įvairių interesų grupuočių bei žiniasklaidos galimybės manipuliuoti nutekinta informacija?

Dar atkreipkime dėmesį, kokiame kontekste žurnalistų bendruomenė reiškia pasipiktinimą STT.

Ketinimas atgaline data ištaisyti nutekintos pažymos slaptumo grifą ir pasakyti, kad ta informacija nebuvo labai slapta, STT vadovų iškvietimas į prezidentūrą, iki šiol niekam nepareikšti įtarimai, nors prokuratūra paskelbė jau nustačiusi, kas ir kaip nutekino paslaptį – visa tai primena bandymą pristabdyti bylos tyrimą, galbūt siekiant apsaugoti prezidentės patarėją Daivą Ulbinaitę.

Tokiu atveju sisteminių žurnalistų bendrija daro tai, ką yra geriausiai išmokusi daryti: atlieka paslaugą galią turintiems, šįkart – padeda išsukinėti rankas STT.

P. S. Istorinis spalio 31 d. prezidentės D. Grybauskaitės kreipimasis į tautą: