Kaip Rusijos propaganda gali paveikti amerikiečius

Mykolas Drunga: Kaip Rusijos propaganda gali paveikti amerikiečius?

Kaip Rusijos propaganda gali paveikti amerikiečius? Tai galima spręsti iš straipsnio, kurį pavadinimu „Ko Rusija nori Ukrainoje?” išspausdino žurnalas „American Conservative“.

Straipsnį pasirašė kažkoks „mokytoju Budapešte“ prisistatantis Willas Collinsas ir jis prasideda taip: pirmą kartą Lvive apsilankiusiam keliautojui, nieko nežinančiam apie valstybių sienas ir šio miesto istoriją, būtų galima atleisti, jeigu jam atrodytų, kad jis vis dar yra Lenkijoje.

Nuo įmantriai apipavidalintų operos teatro rūmų iki po atviru dangumi veikiančių kavinių ir akmenimis grįstos turgaus aikštės visas miesto centras yra daugelio centrinės Europos įtakų derinys. Bent jau iš paviršiaus žiūrint atrodo, kad Lvivas turi daug daugiau ką bendro su Krokuva ar Budapeštu nei su Maskva ar net su Kijevu.

Akį traukiantis Lvivo panašumas su savo atitikmenimis Vidurio Europoje kyla iš miesto itin sudėtingos istorijos. Lvivas klestėjo kaip regioninio tranzito centras valdant lenkams ir Habsburgams.

Iki 20-ojo amžiaus dauguma žmonių šį miestą pažinojo kaip Lvovą arba kaip Lembergą, tai du vardai – lenkiškas ir vokiškas – kurie šiuos istorinius ryšius atspindėjo.

Rašytojas Josephas Rothas, Habsburgo dinastijos liaupsintojas ir buvęs šio miesto gyventojas, Lvivą pavadino „susiliejančių sienų“ vieta.

Šiandien ryšys tarp Vakarų Ukrainos ir Europos entuziastingai atnaujinamas. Daugelis Lvivo gyventojų turi draugų ar giminių, kurie dirba Krokuvoje kitapus sienos su Lenkija.

O Lvivas savo ruožtu rengia tarptautinius festivalius ir didžiuojasi žalia savo susisiekimo sistema. Tad nesunku suprasti, kodėl tiek daug Lvivo gyventojų, galvodami apie savo ateitį, žiūri į Vakarus, į NATO ir į Europos Sąjungą.

Kaip pažymėjo garsusis politologas Francis Fukuyama – ir ne jis vienas, pridurčiau aš – auga jauna ukrainiečių karta, kuri nenori būti senos korumpuotos sistemos dalimi, kuri tiki Europos vertybėmis ir kuri labiau už viską trokšta, kad Ukraina taptų Europos dalimi.

Tačiau kitas politologas, Fukuyamos konkurentas Samuelis Huntingtonas pastebėjo, jog „jei pakeliausi į rytus nuo Lvivo, tai kultūrinis ir politinis peizažas kinta“. Svogūno formos kupolai užstoja, keičia ir ištrina Habsburgų laikų barokinius pėdsakus. Miesto vietinis dialektas užleidžia vietą rusų kalbai.

Pasak Huntingtono, Ukraina viena iš „įtrūkio šalių“, tai „tautos, įstrigusios tarp civilizacijos polių“. Lvivas ir jo apylinkės, sujungtos su Vidurio Europa katalikybės ir kultūros dėka, linksta prie Vakarų.

O Rytų Ukraina ir Krymas savo istorija, religija ir tautiškumu siejami su Rusija. Susiskaldymas Ukrainos visuomenės viduje ir Rusijos saugumo interesai regione iš Ukrainos padaro silpną kandidatą tapti NATO ir Europos Sąjungos nare.

Už žavingos architektūros ir pilietinio pasididžiavimo Lvivo daugiakultūriniu paveldu slypi tamsesnės užuominos apie miesto „susiliejančias sienas“.

Nors po 1990-ųjų Vakarų Ukraina uoliai atnaujino savo ekonomines ir kultūrines sąsajas su Lenkija, per Antrąjį pasaulinį karą buvo beveik visiškai išnaikinta senoji vietinė lenkų bendruomenė.

Taip pat dingo ir aukštoji žydų buržuazija, pastačiusi tiek daug didžiųjų senųjų, net prašmatnių daugiabučių. Kodėl žodį „genocidas“ išrado Lvive mokslus išėjęs juristas Rafaelis Lemkinas – tam yra priežastis. Karo metais padarytų žiaurumų apimtis buvo tokia šokiruojanti, kad jiems įvardyti reikėjo naujos terminologijos.

Vakariečiai dažnai klausia, ko Rusijai šiame regione reikia. Kay-Achimas Schönbachas, buvęs Vokietijos karinio laivyno vadas, buvo tik ką atleistas dėl to, kad į šį klausimą atsakė.

Schönbachas pasakė, kad Putinas trokšta „pagarbos“, o tai reiškia atsižvelgimą į Rusijos interesus „artimajame užsienyje“ ir tai, kad Vakarai tuos interesus priimtų dėmesin.

Kadangi tokią nuomonę išsakė konservatyvus karo vadas, ji sukėlė pasipiktinimą. Tačiau panašiai pasisakė ir labai gerbiamas liberalus istorikas Tony Judtas, kuris 2005 m.

pastebėjo, kad noras atgauti šiek tiek tarptautinės pagarbos buvo didele dalimi Maskvos posovietinės užsienio politikos varomoji jėga ir paaiškina Vladimiro Putino prezidentavimo pobūdį ir plačią paramą, kurią tokia jo politika iš rusų tautos sulaukė, rašė W. Collinsas amerikiečių žurnale „American Conservative“.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1613856/mykolas-drunga-ko-rusijai-reikia-ukrainoje

https://www.theamericanconservative.com/articles/what-russia-wants-in-ukraine/

Naujausi

Australija padavė „Telegram“ į teismą dėl teroristinių vaizdo įrašųPasaulis · 2026-07-30Hormūzo blokada privertė Katarą pirkti amerikietiškas dujasPasaulis · 2026-07-30NATO dangų vėl skrodė ne NATO raketa? Lenkijoje liko 10 metrų kraterisPasaulis · 2026-07-30JAV smogė dešimtims Irano objektų, dronas padegė dujų saugyklą-laivą EgiptePasaulis · 2026-07-30