Konstitucijos nukryžiavimas(4)

Civilinio kodekso trečioji knyga „Šeimos teisė“ reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas (3.1 straipsnis).

Pirmoji santuokos sudarymo sąlyga įvardyta 3.12 straipsnyje, pavadintame „Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims“: santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Todėl keistai, beprasmiškai atrodo 3.229 straipsnis, kuris nurodė XV skyriaus taikymo ribas: „Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius“.

Akivaizdu, kad skirtingos lyties asmenų – sugyventinių statuso įteisinimas ir registracija yra perteklinė, nes vyras su moterimi turi galimybę sudaryti ir įregistruoti santuoką. Išsamų šeimos teisinių santykių reglamentavimą papildžius XV skyriaus normomis buvo sukurta priedanga siekti vadinamosios gender revoliucijos pagrindinio tikslo – tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą ir santykius prilyginti santuokai.

Po atkaklios homoseksualių asmenų lytinės orientacijos reklamos ir propagavimo, teisinės prievartos taikymo gender revoliucijai besipriešinantiems asmenims, jų mobingavimo, 2025 m. balandžio 17 d. „uždelsto veikimo bomba“ susprogdinta – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnio, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.229 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Nutarimu pripažinta, kad 28-asis nurodyto įstatymo straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Iš tikrųjų ši teisės norma prieštarauja ne teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 daliai, kuri įpareigoja valstybę registruoti santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Jokių alternatyvų santuokai Konstitucija nenumato, konstitucinis statusas suteikiamas tiktai vyro ir moters santuokai (38 straipsnio 3 dalis).

Ne atsakingo valdymo principo nesilaikymas, o 38-ojo Konstitucijos straipsnio 4 dalies nuostatos buvo tikroji priežastis, dėl kurios 24 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybė neįsteigė sugyventinių registro. Būtent sugyventinių, nes Civilinio kodekso taip ir neįsigaliojęs trečiosios knygos XV skirsnis reguliuoja sugyventinių, o ne kažkokių „partnerių“ teisinius santykius.

Vyro ir moters santuokai alternatyvos nėra ir negali būti. Konstitucijoje nėra net užuominos apie „sugyventinius“ ar „partnerius“, todėl nėra abejonės, kad 28-asis straipsnis nebuvo realizuotas ne dėl Seimo ar Vyriausybės aplaidaus darbo, o todėl, kad jis prieštaravo Konstitucijai. Apie tai ne kartą buvo diskutuota viešojoje erdvėje. Jeigu šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (38 straipsnio 1 dalis), nekyla abejonių, kad visi su tuo susiję klausimai turėtų būti sprendžiami Tautos referendume (9-asis Konstitucijos straipsnis).

Valstybiniam perversmui prilygintinas Nutarimas paskelbtas Lietuvos Respublikos vardu, rašytinio, o ne žodinio (viešo) proceso tvarka išnagrinėjus Konstitucinės justicijos bylą Nr. 12/2024.

Devyni Konstitucinio Teismo teisėjai įžūliai pasisavino visai tautai priklausančias suverenias galias. Šventų Velykų proga ciniškai pasityčiojo iš piliečių valios, pareikštos 1992 m. spalio 25 d. referendume pritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui.

Romos katalikais save pripažįsta 74,2 procentai Lietuvos gyventojų (2021 metų surašymo duomenys). Didysis penktadienis prieš šventas Velykas yra pati dramatiškiausia krikščioniškojo kalendoriaus diena. Kas išdrįstų ginčytis dėl to, kad nepadoru tuo metu, kai krikščionys malda šlovina Atpirkėją, paskelbti, kad du tūkstančius metų Europos civilizaciją maitinusių šaknų syvai yra nuodingi, kad Lietuvos piliečiai 1992 m. spalio 25 d. referendume atsisakė jais maitintis. Bet juk tai – fariziejų prasimanymas, o ne Lietuvių tautos valios apraiška. Gėdingas melas. Tačiau ar verta skaičiuoti fariziejams už išdavystę sumokėtus arba už ją gautus Judošiaus grašius?

Tikras paradoksas, kad konstitucinės justicijos byla Nr. 12/2024 buvo išnagrinėta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašymą, kurio argumentus iš dalies pakartojo teisėjai. Vyriausybę su koalicijos partneriais tuo metu sudarė ir jai vadovavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, laimėjusi daugiausiai mandatų 2020 metų Seimo rinkimuose. Ne tiktai ji, bet ir kitos Lietuvoje įregistruotos politinės partijos tam tikrą ideologiją pasirenka savo slapyvardžiu (pseudonimu), nors iš tikrųjų yra tiktai bendruomenės, besirūpinančios tam tikros grupuotės (kartais netgi nusikalstamos) interesais bei gerove. Mus valdo už korupciją nuteistų Darbo, Liberalų Sąjūdžio partijų nariai. Taigi, tegyvuoja fariziejiškos demokratijos apraiškos Lietuvos politiniame gyvenime. Tegyvuoja jų įgaliojimus gavęs politizuotas Konstitucinis Teismas, sugebantis perskaityti „implicitiškai“ tai, kas Konstitucijoje neparašyta, pripažindamas sulaužiusiais priesaiką ir šiurkščiai pažeidžiusiais Konstituciją Seimo narius, kurie nenori ar nesugeba prisitaikyti prie valdančiosios daugumos.

Balandžio 17 d. Nutarimas yra ypatingas tuo, kad paskelbė prieštaraujančiu Konstitucijai negaliojantį įstatymą. Nors teisėjai visaip bandė paaiškinti, kodėl prasminga nagrinėti ir pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai negaliojantį įstatymą, tačiau jų argumentai neįtikina, o tikrasis jų pastangų turinys ir tikslas atsiskleidžia Nutarimo 44 punkto 5 dalyje: „Taigi tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos) asmenų teisė į partnerystę inter alia registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka“. Štai taip Konstitucinis Teismas nurodė bendros kompetencijos teismams nagrinėti bylas vadovaujantis jų Nutarimu, o ne Konstitucija ir ne jos atstovų priimtais įstatymais. Ar tai nėra visai Tautai įstatymų leidėjo kompetencijai priklausančios suverenios galios neteisėtas pasisavinimas, savo įgaliojimų viršijimas? To Lietuvoje dar nebuvo. Devynių Konstitucinio Teismo teisėjų nuomonė prilyginta įstatymui. O ar ta nuomonė tikrai atitinka Konstitucijos principus ir nuostatas?

„Dramblio“ teisėjai nepastebėjo

Pripažindami Civilinio kodekso 3.229 straipsnį negaliojančiu, Konstitucinio Teismo teisėjai nurodė, kad tiek, kiek „pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Nurodytų straipsnių nuostatos pripažįsta bei įtvirtina žmogaus asmens ir jo privataus gyvenimo neliečiamybę, draudžia varžyti jo teises ar teikti privilegijas, skelbia valstybės įsipareigojimą saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tačiau visa ta vešli žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių lapija Teismo Nutarime neturi šaknų. Teisėjai bevelijo nepastebėti, kad antrasis Konstitucijos skirsnis „Žmogus ir valstybė“ prasideda 18-uoju straipsniu, skelbiančiu, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Būtent, PRIGIMTINĖS. Ką tai reiškia? Tai ne tik teisinės, bet ir filosofinės, socialinės jų turinio sampratos problema. Apie tai daug kalbama ir rašoma. Popiežius Jonas Paulius II 1994 metais savo laiške šeimoms išsamiai aptarė santuokos sutarties turinį, atsakingąją tėvystę-motinystę. Jis įtikinančiai sutapatino santuoką su šeima. „Ko šeima, kaip institucija, laukia iš visuomenės? Visų pirma, kad būtų pripažintas jos tapatumas ir kad ji būtų priimta kaip visuomeninis subjektas. Ta subjekto prigimtis sujungta su santuokos ir šeimos tapatumu. Santuoka, kuri yra institucijos pamatas, tai sąjunga, kuria vyras ir moteris susivienija visam gyvenimui ir kuri savo prigimtimi yra skirta sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui“ (Popiežiaus Jono Pauliaus II „Laiškas šeimoms“, Vilnius, 1994, 56 psl.). Prancūzų filosofas Pierre Manent knygoje „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“ (Vilnius, 2021, 44 psl.) samprotauja: „Kol santuoka buvo skirta vien heteroseksualioms poroms, pozityvioji teisė rėmėsi prigimtiniu vyro ir moters skirtingumu, kartu jį užtvirtindama ir sukilmindama. Šiai tikrovei įžvelgti pakako sveiko proto ir buvo galima apsieiti be sudėtingo išmokslavimo, nes pats santuokos institutas, būdamas išimtinai heteroseksualių porų galimybe, nebyliai palaikė ir iškilmingai liudijo prigimtinio įstatymo tvarką žmogaus gyvenime. Įstatymas, atveriąs santuoką vienalytėms poroms, yra pozityvusis įstatymas – jis nukreiptas į pačią žmogiškos tvarkos idėją, nes įpareigoja visuomenės narius žodžiais ir veiksmais pripažinti, kad prigimtinio įstatymo nėra ar bent kad žmogiškąjį pasaulį galime ir privalome tvarkyti, neatsižvelgdami į šį įstatymą.“

Nesu nei skaičiusi, nei girdėjusi nė vieno įtikinančio argumento, kad gamtos dėsnio formuluotei prieštaraujantis visuomenės įstatymas yra naudingas žmogui ar valstybei.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis nurodo, kad žmogaus teisės nėra visuomenės susitarimo, bet prigimtinio įstatymo dalykas. Žmogaus teisės yra tokios, kokios yra ne todėl, kad visuomenė taip susitaria ar valstybė taip nusprendžia, bet todėl, kad jas diktuoja pati žmogaus prigimtis. Būtent todėl, kad žmogaus teisės yra prigimtinės, niekas jų, įskaitant ir valstybę, atimti negali. Tai taip pat reiškia, kad niekas (o ypač tokia institucija kaip Konstitucinis Teismas) negali sugalvoti teisių, kurių nėra, negali savavališkai nustatyti prigimtinių žmogaus teisių turinio arba jį išplėsti už ribų, nustatytų prigimtinių šių teisių pobūdžio. Prigimtinį šeimos instituto pobūdį atspindi lyčių papildomumo principas, kuris santuokoje reiškiasi kaip lyčių, o šeimoje kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas. Du tos pačios lyties asmenys niekaip neįkūnija tėvystės ir motinystės, nes žmonijos gyvybingumo pratęsimo misija yra skirtingų lyčių (vyro ir moters) papildomumo apraiška.

Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. paneigė prigimtinį santuokos ir šeimos pobūdį, todėl suprantama, kad trisdešimties puslapių apimties Nutarimo tekste nė karto nepaminėtas 18-asis Konstitucijos straipsnis. Ar teisėjai nepastebėjo, ar apsimetė nepastebintys „Dramblio“ žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio? O kokia balandžio 17 d. Nutarimo reikšmė, jeigu jis iš esmės neatitinka Konstitucijos 18-ojo straipsnio turinio, šiurkščiai jam prieštarauja? Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis skelbia, kad „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.

Konstitucinis Teismas privalo ištaisyti savo darbo broką ir paskelbti 2025 m. balandžio 17 d. Nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnio, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.229 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ negaliojančiu (niekiniu) nuo jo priėmimo momento.

To nepadarius būtina spręsti Nutarimą pasirašiusių teisėjų konstitucinės (apkalta) arba net baudžiamosios atsakomybės klausimą. Nutarimą pasirašė teisėjai: Tomas Davulis, Gintaras Goda, Aurelijus Gutauskas, Giedrė Lastauskienė, Vytautas Mizaras, Algis Norkūnas, Daiva Petrylaitė, Janina Stripeikienė ir Stasys Šedbaras.

Teisinių fikcijų puokštė

Bendra prasme fikcija yra bet koks prasimanymas, fantazija ar vaizdinys, neturintis ryšio su realybe. Teisėje – oficiali prielaida, kai tam tikras nesamas dalykas teisiškai laikomas realiu. Balandžio 17 d. Nutarime vyrauja trys pagrindinės teisinės fikcijos: lytinė tapatybė, natūralizuotos tos pačios lyties poros ir konstitucinis lytinės orientacijos statusas. Jos kildinamos iš visų asmenų lygybės ir diskriminacijos draudimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29-ajame straipsnyje: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.

Nutarimo 41 p. nurodyta, kad „nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros; visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises ar laisves demokratinėje teisinėje valstybėje. Teisinis reguliavimas, nulemtas išankstinio nusistatymo, be kita ko, prieš tos pačios lyties poras, būtų nesuderinamas su Konstitucija, be kita ko, iš jos kylančia šeimos samprata, pagarba žmogaus teisėms, orumui, taip pat demokratinei visuomenei būdingoms lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėms; neužtikrinus santuokos nesudariusių (ar teisiškai negalinčių jos sudaryti) šeimą sukūrusių porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, nepriklausomai nuo jas sudarančių asmenų lyties, teisinio pripažinimo ir apsaugos, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir nediskriminavimo principas“.

Iš tokių gremėzdiškai išdėstytų argumentų galima išskirti nurodymą, kad „visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises“. Ši Teismo tezė klaidinga iš esmės, nes teisėjai prigimtinių žmogaus teisių turinį pakeičia visuomenėje egzistuojančia stereotipų sąvoka. Juos reklamuoja ir propaguoja tarytum Lietuvos Respublikos Konstitucija būtų aukštosios mados modelių demonstravimo pakyla. Tokiu tikslu Nutarimas iliustruotas Austrijos, Latvijos, Vengrijos konstitucinių teismų jurisprudencijos pavyzdžiais ir tvirtinimu, kad nors konstitucinis teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai (aiškiai, tiesiogiai, be jokių paslėptų prasmių ar užuominų), jis gali būti įtvirtintas ir implicitiškai (netiesiogiai, neišreikštai ar numanomai).

Kadangi „implicitiškai“ yra „eksplicitiškai“ antonimas, teisėjų išvados tampa prieštaringomis ir neįtikinančiomis. Todėl neatsitiktinai Nutarime minima Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija „Dėl kovos su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės“. Būtent rekomendacija, nes 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14-asis, kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, draudžia diskriminaciją dėl lyties, o ne dėl lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos. Tačiau draudimas diskriminuoti nėra lygus konstitucinio statuso suteikimui socialiniams konstruktams, tai yra tokiems reiškiniams, sąvokoms ar vertybėms, kurios egzistuoja ne dėl gamtos dėsnių, o dėl bendro žmonių susitarimo, visuomenės taisyklių ar kultūrinio pripažinimo. Lytis yra fizinis, biologinis pagrindas, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, todėl lyties sąvokos turinys nesutampa su lytinės tapatybės turiniu, kuris reiškia žmogaus individualų lyties supratimą ir savęs kaip moters, vyro, abiejų ar nė vieno iš jų suvokimą. Kai žmogaus lytinė tapatybė nesutampa su gimus priskirta biologine lytimi, toks asmuo vadinamas translyčiu. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ir visi tarptautiniai prigimtines žmogaus teises pripažįstantys bei garantuojantys dokumentai (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija ir kt.) draudžia diskriminaciją, tačiau nesuteikia konstitucinio statuso tokiems socialiniams konstruktams, kaip lytinė tapatybė ir seksualinė orientacija. Todėl vyro ir moters santuoka negali būti konstituciškai prilyginta tos pačios lyties asmenų poros santykiams, o seksualinė orientacija, kuri suprantama kaip emocinis, romantinis ar lytinis potraukis kitiems žmonėms, negali būti tapatinama su šeimyniniais santykiais, kurių turinį sudaro ne tiktai emocijos, romantika ir lytinis potraukis bei santuoka, bet, svarbiausia, tėvystė ir motinystė, kurios garantuoja visuomenės ir valstybės gyvybingumo ir išlikimo pagrindus.

Vyro ir moters pora tuo požiūriu nėra lygi tos pačios lyties asmenų porai. Ir toks požiūris nėra diskriminacinis, nes jis atitinka žmogaus prigimtį. Kitoks požiūris reiškia nepagrįstą privilegijų teikimą tos pačios lyties asmenų poroms, o tai draudžia 29-asis Konstitucijos straipsnis.

Nutarimo dalyje, pavadintoje „Europos Tarybos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija“, Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai pažymi, kad „Konvencija neįpareigoja valstybių vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką. Šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve, tačiau, pagal Konvencijos 8 straipsnį, ir tos pačios lyties asmenų porų privatus ir šeimos gyvenimas turi būti saugomas lygiai taip pat, kaip ir skirtingų lyčių asmenų porų, nes tos pačios lyties asmenų porų, sukūrusių stabilius de facto santykius, padėtis šeimos gyvenimo požiūriu yra lygiavertė (vienoda)“. Tokie argumentai ir išvados rodo, kad teisėjai atsisakė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose jiems nurodytų įpareigojimų spręsti įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat ir tarptautinių Lietuvos Respublikos sutarčių atitikties Konstitucijai klausimus, o ne atvirkščiai, Konstituciją pritaikyti prie jų, iškreipti ir papildyti Konstitucijos tekstą implicitiškomis nuostatomis, sukurtomis įvairaus lygio jurisdikcijos teismų sprendimais ar valdžios bei valdymo institucijų rekomendacijomis.

Lietuvių tautos vardu piliečių referendume 1992 m. spalio 25 d. priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai prieštarauja Reliatyvizmo ideologijai, kuri nepripažįsta absoliučiai galiojančių vertybių. Etikoje reliatyvistinė pozicija neigia ir atmeta visus saistančią dorovę, teisės filosofijoje – prigimtinę teisę (prigimtinį įstatymą), religijoje – galiojamumą. Reliatyvistinei pozicijai prieštarauja Konstitucijos preambulės teiginiai, kad ją piliečių valia skelbia Lietuvių Tauta, šimtmečiais atkakliai ginusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir tautos teisę gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos Valstybę, kurios teisinius pamatus pagrindė Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis.

Kaip tai svetima globalistams. Ne be reikalo Lietuvos valstybės sostinėje – Vilniuje neleidžiama įamžinti Konstitucijos preambulės autoriaus poeto Justino Marcinkevičiaus atminimo ir pastatyti jam paminklą. Bet blogiausia tai, kad viešoje erdvėje nenutyla diskusijos apie būtinybę priimti naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, atspindinčią vadinamosios Gender revoliucijos pergalę. Bet tai – „pyro pergalė“, abejotina ir nepateisinama, agresyvios mažumos pergalė.

Vieno tokio „išminčiaus“ sukurto naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto, išspausdinto prabangiame leidinyje lietuvių ir anglų kalbomis, 2-asis straipsnis skelbia:

• „Moterys ir vyrai, turėdami skirtingas prigimtines galimybes, visais atžvilgiais turi lygias teises ir pareigas
• Asmenims, neturintiems aiškių vienos lyties požymių, įgyvendinant vyro ar moters lyties pasirinkimą, valstybė užtikrina neatlygintiną specialistų pagalbą.
• Asmuo, turintis abiejų lyčių funkcionuojančius organus, pripažįstamas dvilyčiu žmogumi“.

Palyginkime su galiojančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2-ojo straipsnio tekstu, kuris skelbia: „Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ – ir suprasime, ką mums siūlo Gender revoliucijos teorijos ir ideologijos gynėjai, naujos politinės sistemos šalininkai. Ar Lietuvos Respublikos piliečiai pritaria tokiam valstybiniam perversmui? Deja. Devynių Konstitucinio Teismo teisėjų tai nedomino. Savo Nutarime jie nenurodė nė vienos piliečių apklausos duomenų, patvirtinančių pritarimą jų nuomonei ir išvadoms. Tai kokiu pagrindu teisėjai pasisavino suverenias Tautai priklausančias galias ir savo asmeninę, individualią nuomonę paskelbė visiems privalomu vykdyti teisės aktu Lietuvos Respublikos vardu?

Užkrečianti nepažabota savivalė

Konstitucinio valstybės perversmo sukrėsti 33 žymūs Lietuvos žmonės 2025 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentą Gitaną Nausėdą ir Seimo pirmininką Juozą Oleką, prašydami įvertinti vienos iš svarbiausių Respublikos institucijų – Konstitucinio Teismo savivalę. Seimo nariai Vytautas Sinica, Audronius Ažubalis ir kiti liepos 2 dieną organizavo Seime „Diskusiją dėl Konstitucinio Teismo: kaip atkurti pasitikėjimą“, kurios metu filosofas Alvydas Jokubaitis, konstitucionalistas Vaidotas Vaičaitis, Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa paskelbė Konstituciniam Teismui moralinį nuosprendį, o teisininkė Liudvika Meškauskaitė pateikė konstruktyvius pasiūlymus tobulinti Konstitucinio Teismo įstatymą. Brolis Paulius su tikinčiaisiais meldėsi prie Konstitucinio Teismo rūmų... Deja. Visuomenės informavimo priemonės Lietuvos piliečių dėmesį sutelkė į melagingus Vilijos Blinkevičiūtės rinkiminius pažadus vadovauti Vyriausybei, Gintaro Palucko pamirštas nuodėmes, premjerės Ingos Ruginienės moterišką žavesį.

Konstitucinę Lietuvos valstybės tvarką privalantis saugoti, bet ją sugriovęs balandžio 17 d. Nutarimas liko politikos aktualijų paraštėje. Pagaliau. Po pusantrų metų prabilo Konstitucijos garantas, valstybės vadovas prezidentas Gitanas Nausėda, bet ne apie 33 intelektualų kreipimąsi dėl Konstitucinio Teismo pasisavintų Tautos suverenių galių ir Konstitucinės santvarkos atkūrimą. Jis paskelbė būtinybę skubiai užbaigti nukryžiuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos merdėjimą ant Kryžiaus, perverti ietimi valstybės užsienio politikos širdį: pripažinti netekusiu galios 137 straipsnį, skelbiantį, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių“.

Atgimusi Lietuvių tauta 1990 m. kovo 11 d. demokratiniuose rinkimuose išrinktų savo atstovų lūpomis prabilo į Pasaulį tokiu tekstu: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Pasaulio tautas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvųjų pasaulio šalių šeimą, tikisi jų broliško solidarumo ir paramos.

Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę. Tai kelias, kuris leidžia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį.

Tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės“.

Kovo 12 d. Aukščiausioji Taryba kreipėsi į TSRS tautas: „Nepriklausomybės įgyvendinimo siekiame taikiomis parlamentinėmis ir tarptautinių derybų priemonėmis. Esame tikri, kad nepažeidžiame nė vienos tautos interesų. Kiekvienai tautybei Lietuvoje garantuojame lygias teises, realizuojant nacionalinę kultūrinę savastį. Laisvė, demokratija ir teisingumas – tai gerų santykių su kaimynais ir abipusės gerovės pagrindas. Istorinis tokių santykių pavyzdys – 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Tarybų Rusijos Taikos Sutartis.

Tegul taika, stabilumas ir bendradarbiavimas padeda įgyvendinti bendrų Europos namų idėją“.

Tauta 1991 m. vasario 9 d. plebiscite, 1992 m. spalio 25 d. referendume patvirtino savo valią sukurti ir gyventi taikioje demokratinėje valstybėje. Po trisdešimt šešerių metų 106 jos pseudoatstovų Seimo narių pastangomis Tauta netenka galios svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu (9-asis Konstitucijos straipsnis). Prezidentas Gitanas Nausėda ir demagogijos genijaus pravarde taikliai pakrikštytas Seimo narys Dainius Gaižauskas jaučiasi saugūs tvirtindami, kad pripažinti 137-ąjį Konstitucijos straipsnį netekusiu galios galima be Tautos, visų valstybės piliečių daugumos pritarimo. Fariziejai pasitiki, kad Konstitucinis Teismas patvirtins, jog toks sprendimas Konstitucijai neprieštarauja. Seimo nariai priesaikos nesulaužė, kaip sakoma, „Varnas varnui akies nekerta“ arba „Ranka ranką mazgoja“. Konstitucinio Teismo teisėjai skolingi Seimui už neįvykusį apkaltos procesą, kurio jie nusipelnė, priimdami 2025 m. balandžio 17 d. Nutarimą.

Ar Lietuvos Respublikos piliečiai iš tikrųjų su tuo susitaikė ir kantriai laukia 2027 metų sausio 6 dienos? Konstitucinė Lietuvos Respublikos Seimo narių dauguma demonstruoja tvirtą ryžtą 35-ųjų priėmimo metinių proga išgirsti ant Kryžiaus merdėjančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos lemtingą sakralinį atodūsį: „Baigta“. Tai ne Tautos atstovai, tai – fariziejai skambina pragaro varpais, skelbdami taikios Kovo 11-osios Lietuvos valstybės mirtį, jos virsmą apgailėtina agresore.