Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Ketvirtadienį, balandžio 12-ą dieną, Vilniaus apylinkės teisme prasidėjo teisėjos Eglės Gruodienės ir prokuroro Rolando Jurkevičiaus vedamas teismo procesas prieš ilgametį publicistą, leidyklos „Mūsų gairės“ direktorių P. Masilionį, kuriame jis pagal 170-2 BK str. kaltinamas, neva „šiurkščiai menkinęs“ 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną įvykdytą „sovietų agresiją“. Daugiatūkstantinė bauda ar net įkalinimas iki dvejų metų – štai kuo gresia Masilioniui.
Dar 2016-aisiais metais Lietuvą pasiekė skandalingai sutikta žinia apie rusų žurnalistės G. Sapožnikovos knygą „Kas ką išdavė?“, kurios pagrindinė tema – Tarybų Sąjungos sugriovimas ir dramatiški to meto įvykiai Lietuvoje, tame tarpe ir tragiškoji sausio 13-oji.
Knyga – interviu rinkinys, tarp kurių ir pokalbiai su M. Burokevičiumi, J.
Jermalavičiumi bei kitais istoriniais veikėjais, kurių pateikiamos mintys bei faktai leidžia į problemą pažvelgti visai kitu, nei oficialiųjų rūmų istorikų bei landsberginių „patriotų“ rodomu kampu.
Iš šio kampo duodama versija garsiai suabejoti mūsuose laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Štai 2012-aisiais už panašias „erezijas“ buvo nuteistas A. Paleckis.
Tačiau P. Masilionis, matydamas tokią apgailėtiną padėtį, priėjo minties, kad minėtąją temą judinančią Sapožnikovos knygą būtinai reikia padaryti prieinamą plačiajam lietuvių skaitytojui – ko pats ir ėmėsi, ją išversdamas į lietuvių kalbą ir 2017-ųjų pradžioje išleisdamas pavadinimu „Išdavystės kaina“.
Apie šį leidinį ir sukasi visa baudžiamoji byla. Mat tais pačiais 2017-aisiais po to, kai eilė knygynų dėl šaly galiojančio cenzūros režimo atsisakė paimti prekybon minėtosios knygos lietuvišką tiražą, kovo 8-ąją dieną įvyko eilė kratų, pradedant „Mūsų gairių“ patalpomis, kuriomis siekta konfiskuoti visus egzempliorius. Kratas sekė beveik metus trūkusi tyla, kurią nutraukė šią žiemą P.
Masilioniui pareikšti kaltinimai pažeidus 170-2 BK str.
Tuo būdu prieš jį iškeltoji byla pasireiškia kaip savotiška anksčiau buvusio A. Paleckio proceso tąsa. Reikalo esmė, greta iš VSD tikriausiai atėjusios komandos, slypi minėtame BK straipsnyje, kuriame įtvirtinama cenzūra, kriminalizuojant atviras diskusijas TSRS ir LTSR istorijos klausimais. Kas labai aiškiai matėsi ir 2018-ųjų balandžio 12-osios teismo posėdyje.
Konkrečiai – minėtajam prokurorui R. Jurkevičiui perskaičius Masilioniui adresuotą kaltinimą, pastarajam buvo pasiūlyta duoti parodymus.
Su kuo jis ir sutiko, pradėdamas atsisakymu samdytis ar imti valstybės siūlomo advokato paslaugas, protestuodamas prieš patį teismo procesą, kaip neteisėtą ir pažeidžiantį pamatines žmogiškąsias teises. Kaltinamasis norėjo duoti parodymus garsiai persaitydamas savo parašytą pareiškimą (ką tik viešai išėjusį pavadinimu „Su lietuviška kilpa ant kaklo“), bet šitai padaryti jam nebuvo leista.
Kaip keistai beatrodytų, Jurkevičius vis nutraukinėdavo P. Masilionį, ne šiaip „kaišiodamas pagalius į ratus“, bet ir uždavinėdamas visiškai politizuotus, su bylos medžiaga jokio tiesioginio ryšio neturinčius, netgi stačiai provokacinius klausimus.
Pvz.: ar jis pritariąs knygos autorės (G.
Sapožnikovos) pozicijai? Nors aišku, kad už atvirai pareikštą pritarimą – jau garantuotas teistumas.
Arba: ką jisai dirbęs 1980-1988-ųjų metų laikotarpiu? – tarp eilučių nurodyta į Masilionio buvimą tuometės LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotoju.
Potekstė daugmaž tokia: štai ką nenaudėlis veikė tada, o dabar tik tęsia darbą, nevanukreiptą „prieš Lietuvą“... Kad Masilionis, tarp kita ko, kaip tik ir norėjo pasisakyti šiuo bei kitais klausimais, išreikšdamas savo ilgus metus nesikeičiančią pilietinę poziciją, prokurorui buvo nė motais.
Šią poziciją Masilionis aiškiai nurodė, pabrėždamas, kad visada – ir būdamas LKP, ir dabar, pasisakė bei aktyviai veikė už pilnutinę spaudos bei kritikos laisvę, prieš diskusijų esminiais visuomeninio gyvenimo klausimais cenzūravimą. Tiek 1980-aisiais, tiek vadinamosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, kuriuo Masilionis atliko garbingą darbą ne tik vadovaudamas leidyklų „Mūsų gairės“ ir „Politika“ veiklai, bet ir eilę metų leidęs kairiosios minties savaitraštį „Opozicija“, buvusiu platforma tiems, kuriuos dabarties šiaudiniai „demokratai“ vis stengiasi stumti į paribį.
Knygos „Išdavystės kaina“ išleidimas – tai šios kryptingos veiklos tąsa, kuriai, panašu, teksią susidurti su ne mažesniu puolimu, kaip anksčiau P. Masilionio vadovaujamos leidyklos paskelbtai šviesaus atminimo rašytojo V. Petkevičiaus (1930-2009) publicistinei kūrybai (2003-ųjų išėjusiam „Durnių laivui“, 2006-ųjų „Durniškėms“ ir 2008-ųjų „Prakeiktiesiems ir pateptiesiems“).
Nei vienas minimų leidinių nepatiko ir negalėjo patikti dabartinės Lietuvos gyvenimo viešpačiams, nes juose pateikiami faktai drąsiai plėšia apsišaukėlių kaukes ir griauna mums primetinėjamus stabus. Dar daugiau, patsai jų leidėjas, P. Masilionis, nurodydamas į 25-ąjį 1992-ųjų Konstitucijos straipsnį, pažymi, kad 170-2 BK str., pagal kurį jis teisiamas, yra savo esme antikonstitucinis, nes reiškia paprasčiausią cenzūrą.
Cenzūra – kiek tai liečia esminius klausimus. Istorinius, idėjinius, socialinius.
Galima diskutuoti, ginčytis ar net pulti į atlapus dėl menkniekių, arba dėl kosmetinių esamos santvarkos korekcijų. Bet kelti pamatines problemas, reikšti iš esmės kitą, nei Sistemos, nuomonę, reiškia užribį.
Tačiau tiesa, kaip ir yla, iš maišo vis išlenda. Taip ir čia.
Nors ne kiekvienas išdrįsta pasakyti, kad karalius yra nuogas. Drąsos užtenka nedaugeliui.
Bent pradžioje.
Ir štai kol didžioji dauguma visuomenės, tame tarpe jaunimo, tyli, lyg pelės ramiai sau palindę po šluota, 78-erių metų senolis nebijo atsistoti ir pasakyti taip kai kurių nekenčiamos, bet visgi nenuneigiamos tiesos. Nepaisydamas persekiojimų ir gresiančio teistumo. Ir už tai jis nusipelno didžiausios pagarbos. Bet taip pat norėtųsi paklausti: argi ne gėda teisėsaugininkams? – nors čia klausimas daugiau retorinis.
Iš tiesų gėda turėtų būti ne tik jiems. Gėda – visiems, kurie, supratę, kas pastaruosius 30 metų dėjosi ir iki šiol dedasi Lietuvoje bei pasaulyje, renkasi vergiško nuolankumo, padlaižiavimo elitui, o ne garbingos kovos už tiesą, už teisybę kelią. Ypač jaunimui, nuo kurio, geruoju ar piktuoju, ir priklausysianti mūsų ateitis.
Ar tylėti ir leisti nevaržomą niekšų viešpatavimą – ar visgi prabilti ir pasipriešinti tai šlykščiausio melo ir kreivų veidrodžių karalystei, kuria yra pavirtusi ta mūsų Lietuva? Tokie yra du pagrindiniai keliai. Pastaruoju, rodydamas pavyzdį kitiems, ir eina Masilionis. Eikime juo ir mes.
Komentarai (25)
siklti ant Lietuvos reiskia galima .kas cia per dvigubi standartai ,ar kaip kas nori taip ir traktuoja istatymus .zmogaus tokia nuoimone ir jis gali laisvai ja reiksti .
Jus surinkote visa galima informacija, atlikote tyrima, nustatete faktus ir prioritetus ir iteikiate sunkiai surinkta medziaga redaktoriui. Jis, perskaites jusu darba, mato, kad tokio straipsnio skelbti Kategoriskai negalima, juk jis ne savizudis! Pabandykit ir suzinosite ant saves zodziu reiksmes: Nepriklausomybe, Zodzio Laisve, Tauta.
Studiju metu, Jusu destytojai moke, kad negalima naudotis bet kokia, visu media, tegul is virsuniu paskleista informacija. Zurnalistika - tai Tyrimas, tiesos, pusiau tiesos, melo ir atviros Progandos isaiskinimas ir Savo Nuomones pateikimas Skaitytojui.
sveikinu Kristoferį paskleidusį šią labai reikalingą ir svarbią informaciją. Galvojantys žmonės supranta kas darosi ir kad Lietuvos teismai sugebės atskirti pelus (prokuroro sapaliojimus) nuo grūdų. Knygos vertėjas ir jos leidėjas nėra atsakingas už knygos autorės mintis.
youtu.be/owo7U-HV90A
Geltonas, dar nepamirškite, kad jei būtų tokių kalinių, tai vakarai ne tik sankcijas, bet ir savo demokratiškus tankus aplink rusiją suktų.
šunų pamėgtam pakelės stulpui ar net bordiūrui noriu praplėsti akiratį bent viena kampine sekunde - jei rusijoje būtų teisiama už tokio lygio “nusikaltimus“, kaip P.Masilionio atveju, tipo inkriminuojant rusijos pergalės didžiajame tėvynės kare neigimą, tai teismai turėtų dirbti trimis pamainomis jau dešimti ar penkiolikti metai :)))) - o jei sodintų už tai, ką , pateisindamas megadebilo vardą, meluoji tamsta, tai kalėjimų statyba būtų pirmaujanti ūkio šaka :))
Nr.17-am: mane galutinai įtikino, kad Lietuvoje viską režisavo amerikonai, Maidano perversmas. Kam keisti scenarijų, kai jis daug kur pasiteisino. o žmones apmulkinti jie tai moka.
Knyga gerai parasyta ir idomi, bet esme ne tame. Tiems bukiems idiotams visiksi nerupi istorija, juos piktina tai, kad jie negali oponuoti ne vienu klausimu, o tai tik paryskina valdzios bukuma. Lietuva negali buti sekminga, kol valdzioje neisilavine idiotai.
Perskaičiau knygą su įdomumu ir neradau jokio istorijos falsifikavimo. Tik idiotai galvoja, kad jie vieninteliai kuria istoriją.
Spaustuvininkas manau neatsakingas, kokias knygas spausdina mašinos. Į jo darbą cenzūra manau neįeina. Cenz0rininkų darbas leisti prekiauti ar neleist? Paskelbti viešai apie draudžiamų knygų platinimą ar ne? Spaustuvininkas atsakingas už knygos kokybę, o ne už komentatorių nuomones. Man teko susidurti su tokiu atveju, kai seniai atspausdintą straipsnį pažįstamas žmogus paprašė išversti į užsienio kalbą. Išverstas straipsnis, paprašiusiojo buvo paplatintas. Aš buvau kaltinamas už šmeižto platinimą. (Aš tik išverčiau. Man visai nebuvo žinoma ar jis platins ar ne? ) Bet iki tol niekur šis straipsnis daugelį metų nebuvo kaltinamas kaip nusikalstamas ar "VYRIAUSYBĖS ŽINIOS" uždraustas. Jeigu žmogus užsienietis išgirdo nesuprantamą jam pasakytą keiksmažodį ir jam paprašius tu išversi, tai būsi "bendrasąmokslininkas" ? Čia tinka posakis: "jei nori mušti šunį, sakyk, kad jis pasiutęs, o lazdą visada surasi. Čia manau buvo pasistengta čigoniškai, primušant vaiką, kad nesudaužytų kiaušinių. Leiskim manau skaitytojams spręsti kur tiesa o kur melas ir kai stasių naudai bus 51 procentas, tuomet manau galima neleist prekiauti bet tik neskaityti. P. S. Nepažįstu P. Masilionio.
Neturiu problemu kalbeti su skirtingu paziuru zmonemis, bet beprasmiska kalbeti su berasciais idiotais. Cia, tiek daug zodziu pasakiau tamstai, ateiciai, kad negaistumet laiko, man su tokiais nuobodu. Su pakeles stulpu idomiau diskutuoti.
Mokykis lietuviu kalbos, tavarteline curva - pravers. Nors, kaip pabegeliui is Somalio, labai dideliu priekaistu del leksikos ir fonetikos neturiu. Tavo edziu kaimynas Stasyte, lietuviskai irgi varo su ryskiu portugalisku akcentu.
Nu aisku, gi "sovietijos" perasyta "istorija" buvo teisinga ir vienintele negincijama, 28 Panfilovcai pasirodo isgalvota, net medalius isdave gyviems "po mirties", "ziemos karas" irgi buvo teisingas, kaip vargsai suomiai subombino raudunuosius pasieniecius, nezinia kam gi viskas pohui, sekam pasakas prisdengdami "zodzio laisve", uztat teisingojoje Rusijoje sodina i kalejima us WW II "neteisinga" interpretacija.
Viskas jau buvo ir nieko naujo cia nera "Teismas priėmė tokį nuosprendį: „Gajauskas Balys, Jono, gim. 1926 m. , nepartinis, vidurinio išsilavinimo, teistas 1948 m. rugsėjo 18 d. pagal LTSR teritorijoje veikusio RTFSR BK 58 - 1„a”, 58-8, 58-10 str. 1 d. ir 58-11 str. Laisvės atėmimu 25 metams ir paleistas 1973 m. gegužės 3 d. , bausmę atlikus, dirbo Kauno elektros montavimo darbų valdyboje Nr. 5 elektros monteriu, kaltinamas nusikaltimu, numatytu LTSR BK str. 2 d. , ir nustato: I. B. Gajauskas, turėdamas teistumą už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus (...) 1974-1977 m. , siekdamas pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią, 1974 m. platinimo tikslu įsigijo ir laikė knygas „Bolševizmas ” (lenkų kalba), A. Solženycino „Gulago salynas” pirmą tomą (rusų kalba) ir „Dievas šiandien” (lietuvių kalba), o taip pat brošiūras „ Teisių gynimo TSRS kronika” 1 ir 2 numerius (...). II. Lietuviškųjų nacionalistų gaujų dokumentų laikymas ir dauginimas platinimo tikslu. (...) B. Gajauskas 1974 m. įsigijo ginkluotų nacionalistų gaujų, veikusių pokario metais respublikoje, antitarybinius dokumentus (...). III. Nuteistųjų asmenų sąrašų sudarymas antitarybinės propagandos tikslais. B. Gajauskas, grįžęs iš įkalinimo vietos, surinko duomenis apie nuteistus lietuvius už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Sudarytą sąrašą per savo bendraminčius Kovaliovą ir Ginzburgą paskelbė nelegaliai leidžiamame leidinyje „Einamųjų įvykių kronika” bei reakcinguose užsienyje leidžiamuose laikraščiuose „Dirva”, „Europos lietuvis” ir „Mūsų Lietuva”, siekiant susilpninti bei pakirsti Tarybų valdžią. Šiuose leidiniuose nuteistieji asmenys pateikiami kaip „vergovės” aukos bei „nacionalinio” ir „pasipriešinimo” dalyviai (... )." Neabejoju kad P. Masilionis bus nuteistas uz "siekima susilpninti bei pakirsti Tarybų valdžią Lietuvoje".
Lietuvoje vyrauja gan stiprus nepilnavertiskumo jausmas, todel suzinoti kas ir kaip buvo istikruju, nenori daugelis. Tai nera konkreti lietuviu problema, tai zmonijos problema. Viena is didziausiu baimiu - suzinoti kad tu avinas, trukdo ieskoti diskurso.
8 ..'ne idiotui'.. skaitykite bylos medžiaga . :))
Tai kad Masilionis ne savo melą platino, o išvertė knygą iš rusų kalbos ir išleido Lietuvoje. Taigi gerbiamasis Stasiukasai, palik savo užrašus ir apsilankyk vasaros gatvėje.
Neabejoju prokuroro R. Jurkevičiaus drasa ir tikiu, kad jo gyvenimo svajone toky pat klausima, t.y. "ką dirbai 1980-1988-ųjų metų laikotarpiu?" jis noretu uzduoti Grybauskaitei, Landzbergiui, Linkeviciui, etc...
Dabartinei Lietuvai tiesos nereikia, užtenka melo ir istorijos iškraipymų. Jeigu skelbs tiesą, visos "kovos" atrodys ne tik juokingos, bet ir nusikalstamos. Nė kiek nesistebiu, kad šį žmogų teisia, kad persekioja Vanagaitę, su purvais sumaišo kiekvieną, kuris nors kiek nukrypsta nuo "generalinės" linijos.
nereikėtų žodžio laisvės tapatinti su laisve klaidinimams, dezinformacijai
Palyginus anų metų kovą dėl TV bokšto su šiais laikais reikštų, kad rusai bandė apginti laisvės žodį nuo satanistiškų jankių propogandos ir melo
Yra V.Terlecko recenzija P.Masilionio knygai dėl žuvusių pokaryje. Tuo daug kas pasakyta
Kristoferis Voiška ..aš nelabai suprantu kur Jus ta cenzura radote ? Paprastai tai reiškia draudimą reikšti nuomone ? Šis atvejas rodo kad kaltinamasis ne tik platino savo mela apie Lietuvos įvykius , bet dar gi dangstėsi nuomonės laisve . O ar ne teismas turi nutarti kiek teisus ar ne R.Jurkevičius gindamas vieša interesą .?
Lietuvoj nėra Sibiro,o tik Labanoras,tai nors neištrems,bo ten žemė brungi.