Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Šiaurės Amerikos sukvomišų ir kitų dabartinės Vašingtono valstijos teritorijoje gyvenusių indėnų genčių vado Sietlo (Seattle) kalba, pasakyta 1854 m. gegužės 11 d., nelygiaverčių derybų dėl ginklų sudėjimo ir genties žemių „pardavimo“ baltaodžių naujakuriams metu.
Indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui
Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkti mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, bet mes žinom, kad mūsų draugystė – pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Bet mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą. Kadangi suprantame, kad jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.
Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti?
Mano tautai kiekviena žemės pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys – viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose.
Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, nes ji – raudonodžių Motina.
Mes – tos žemės dalis, ir ji – dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės – mūsų seserys.
Elnias, žirgas, didysis erelis – mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus, – visi jie viena šeima.
Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi.
Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta,nes mums ši žemė – Šventa.
Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, – ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa.
Vandens čiurlenimas – tai mano tėvo tėvo balsas. Upės – mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį.
Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės – mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi.
Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi.
Jų kapai – šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi. Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių.
Jam vienas žemės sklypas niekuo nesiskiria nuo kito, nes jis svetimas, jis ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė – ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas.
Jis palieka tėvų kapus ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų ir jaučiasi ramus.
Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną žemę ir į Brolį dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius.
Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.
Aš nesuprantu... Mūsų mintys kitokios negu jūsų.
Jūsų miestų vaizdas – skausmas raudonodžio žvilgsniui. Galbūt todėl, kad raudonodžiai laukiniai ir jie daug ko nesupranta.
Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti, kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai.
Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą.
Argi čia gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje? Aš – raudonodis, aš daug ko nesuprantu.
Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato. Raudonodžiui oras – brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus.
Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų.
Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras – brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą.
Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasios mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį.
Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime jį priimti, aš pasakysiu vieną sąlygą: blyškiaveidis su tos žemės gyvūnais privalo elgtis kaip su savo broliais.
Aš laukinis – aš negaliu kitaip mąstyti. Prerijose mačiau tūkstančius negyvų bizonų – juos nužudė blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio.
Aš – laukinis, ir aš negaliu suprasti, kad dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbesnis už bizoną; mes jį užmušame tik atsidūrę ant mirties slenksčio. Kas bus su žmogumi, jeigu neliks žvėrių?
Jeigu bus išžudyti žvėrys, žmonės išmirs nuo visiškos vienatvės. Kad ir kas atsitiktų gyvūnams, tas pats atsitiks ir žmogui.
Viskas tarpusavyje susiję. Jūs privalote savo vaikus mokyti, kad žemė po jų kojomis – tai mūsų protėvių palaikai.
Tada jie gerbs tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad joje slypi mūsų giminės gyvybė. Mokykite savo vaikus to, ko mokėme savo vaikus mes, o mes jiems aiškinome, kad žemė – mūsų Motina.
Kad ir kas atsitiktų žemei, tas pats atsitiks ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs.
Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje su viskuo susiję, kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę.
Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams.
Ne žmogus mezga gyvybės tinklą – jis tik viena gija jame.
Ir vis dėlto mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošaliai nuo jūsų, mes gyvensime ramiai.
Ne taip jau ir svarbu, kur mes praleisime paskutines savo gyvenimo dienas. Mūsų vaikai jau matė savo tėvus, pažemintus po pralaimėjimo.
Mūsų kariai jau patyrė gėdos jausmą. Po pralaimėjimo jų gyvenimas visiškai pasikeitė, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriais gėrimais.
Ne taip svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas, jų liko ne tiek daug. Tik keliolika valandų, tik keliolika žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnų, kurie kitados taip mylėjo šitą žemę ir kurie dabar mažomis grupelėmis bastosi miškuose.
Niekas negalės apverkti tos tautos, kuri kitados buvo tokia galinga ir vilčių pilna, kaip ir jūsų. Kam man apverkti savo tautos mirtį?
Gentis – tai tik žmonės, ir nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos.
Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina greta ir kalbasi su juo kaip draugas, negali išvengti visuotinio likimo.
Galų gale galbūt mes tapsime broliais – pažiūrėsim. Bet mes žinome TAI, ką blyškiaveidis dar tik sužinos kada nors ateityje: mūsų ir jūsų vienas Dievas.
Dabar jūs įsivaizduojate, kad valdote savo Dievą lygiai taip, kaip norite paimti mūsų žemę, bet yra ne taip. Jis – Dievas visų žmonių ir vienodai užjaučia tiek raudonodžius, tiek blyškiaveidžius.
Jam šita žemė – brangenybė, ir blogai elgtis su žeme reiškia pakelti ranką prieš jos Kūrėją. Blyškiaveidžiai taip pat išeis, nors galbūt vėliau už kitas gentis.
Toliau purvinkite savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo nuosavose išmatose. Bet savo žūtyje jūs degsite ryškiai, apimti galingos Dievo liepsnos.
Dievo, kuris atvedė jus į šitas žemes ir dėl kažkokios ypatingos priežasties suteikė jums galią valdyti ir šitą žemę, ir raudonodžius. Toks likimas mums – mįslė, nes mes nesuprantame, kodėl reikia užmušti bizonus, kodėl prijaukinti laukinius arklius, kodėl trikdyti paslaptingas miško svajones sunkiu žmonių minios kvapu, kodėl kalvas apraizgyti kalbančiais laidais.
Kur želdiniai? Jų nėra.
Kur erelis? Jo nėra.
Tai gyvenimo pabaiga ir išmirimo pradžia.
Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes sutiksime, tai būsime saugūs pažadėtoje jūsų rezervacijoje.
Ten mes galėsime pragyventi nedaug likusių dienų taip, kaip norėsime. Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesėlio šešėlis, sklandantis virš prerijų, šiuose krantuose ir miškuose, kaip ir anksčiau, išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę, kaip naujagimis myli motinos širdies plakimą.
Jeigu mes parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip mes ją mylėjome. Rūpinkitės ja taip, kaip mes ja rūpinomės. Savo atmintyje išsaugokite šios žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją atėmėte. Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa savo širdimi išsaugokite ją savo vaikams – ir mylėkite ją taip... kaip Dievas myli mus visus.
Mes žinom viena: mūsų ir jūsų vienas Dievas.
Jam šita žemė – brangenybė.
Netgi blyškiaveidžiui neįmanoma išvengti visuotinio likimo.
Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim...
Versta iš www.halcyon.com
Komentarai (46)
Kažkada ir lietuviai tokie buvo, gyveno ne iš gamtos o su gamta, mylėjo visus padarus, augalus... Bet pabandyk pasakyti dabar medkirčiui kad nekirsk ąžuolo, nežalok miško be reikalo, pabandyk pasakyt medžiotojui kad nemedžiok tik savo malonumui...
Bet tokio parsidavimo net rusams nebuvo. Bet kaip jie lengvai dabar išduoda šitie komunistai-socialdemokratai. Tiesa, gal tada musiškiai komunistėliai partizanų dar bijojo. Mano vienas pažįstamas, kuris gyvena Amerikoje, buvo atvykęs tuo metu, kada rusų daliniai traukėsi iš Lietuvos. Tai aš jam ir pasakiau: "Tu matai, kas galėjo pagalvoti, kad rusų armija pasitrauks iš Lietuvos?" Tai jis man ir pasakė, kad "tie tai atsitraukia, bet kad naujai atėję atsitrauktų, tai to jūs tikrai nebesulauksit". Tada, atvirai pasakius, aš nesupratau jo tokio posakio, nes, žmogus vi gi gyvena Amerikoje. Dabar tai įsistikinau, kad jis sakė tiesą. Tai metodiškas slinkimas, žingsnis po žingsnio, prie to, kad pasiūlyti nupirkti žemę. Gal būt, nėra jokio kito tikslo tame susijungime, kaip tik šitas užmaskuotos formos "nekaltas" žemės nupirkimas.
stai ka privire musu isrinktieji pries desimtmeti diena.lt/naujienos/verslas/nekilnojamas-turtas/seimo-teisininkai-referendumas-del-zemes-reikstu-prisiimtu-isipareigojimu-nesilaikyma-405160
Volteras(Fransua Mari Arujė Voltaire)mire 1778m.ir su "Katre II"(Katharina die Große/ Екатерина Великая)kuri mire 1796, susirasynejo, bet prie ko cia 1863m sukilimas ir citata:"...Volteras teatsako tik trimis žodžiais“. Nugirdyti, suproloslavinti, nutautinti...“.?Vejus pjauni,ne kitaip.
Tai zodziai kurie pasakyti tiesiai is sirdies. Tai zodziai kuriuos skaitant kunu nueina siurpai ir uzverda kraujas. Kai aplink paisto kazkokie issigimeliai kad zeme reikia leisti parduoti uzsienieciams,kai musu vade kgb statytine lenda i subine ir atvirai padlaizauja kazkokiam eurosojuzui,kai tauta jau issilaksto ir seneja- musu vadei tai yra gerai. Kai daromos nuolaidos visokioms padugnems-tai jau auksto lygio politika vadinama. Musu vade giriasi eurosojuzui kai tuo tarpu viskas yra atvirksciai jau tik perzengus per pasienio slenksti. Sitie indeno zodziai turetu buti pavyzdys kiekvienam samoningam,nesavanaudziam,ir normalios o ne iskrypeliskos orientacijos zmogui. Bravo ekspertams-kad paviesino, gal sitie indeno lupomis pasakyti zodziai dar suvirpins tautai sirdi... gal tauta susivoks-kiek dar galima kesti visokius statytinius, padlaizunus,slepetinius ir t. t. Lietuva jau virsta tuscia teritorija-kaimai suzlugdyti,prasigere,seimos isardytos,dirbame uz teise buti prasiskoline 30 metu,atlyginimai apgailetini,europa mums moka kad mes is ju pirktume o ne patys dirbtume-ir musu vadei tai priimtina,reitingai oho. Indeno zodziai galetu buti priesaika prezidentui ar seimui,o eurosojuzo liumpenas paskutinius veltedzius reikia vyti lauk kartu su isdavikais kurie issizada savo sventos zemes ir proteviu kapu krauju aplaistytu..
h t t p://monstras.lt/filmai-lt/drama/61673-maojo-indno-nuotykiai-the-education-of-little-tree-1997-irti-online.html
Štai kokius žmones išskerdė kolonisttai jankiai Amerikoje.. prieš tai konstitucijoje įrašę kad visi žmonės yra lygūs.
po sio VADO laisko.lietuviu tautos vadukas landzbergas nebeturetu isvis rodytis viesumoje.
2007 metų lapkritį aplankiau indėnų rezervatą prie Niagaros miestuko. Baisu, tai pasityčiojimas iš žmonių. Toje į dykvietę panašiame rezervate vienintelį kartą JAV mačiau sovietinės architektūros blokinę mokyklą išdaužytais langais, palaikius namelius ir degalinę su indėnų suvenyrais, kurie visi buvo pagaminti Kinijoje. Beje, niekas iš amerikiečių agentūrų mūsų nenorėjo ten vežti, tada viešbučio darbuotoja iškvietė kelioninius džipus iš Kanados Toronto, kuris buvo už upės. Taigi... Dievas visų yra vienas, bet indėnams nepasisekė, kaip ir daugeliui kitų gamtos vaikų.
JAV buvo tada prieš 160 metų laukinės, tokios ir liko iki šiol. tada ašaudė iš traukiniu tūkstančiais bizonus, dabat iš bepilotčių lėktuvų šaudo vadoinamuosius teroristus o kartu masiškai šaudo ir taikias ir motinas su vaikais. Visgi progresas šioks toks yra: nuo garinio traukinio iki bepiločio, nuo bizonų, prie motinų ....
Seime reikia skaityti prieš kiekvieną posėdį.
Version 1 (below) appeared in the Seattle Sunday Star on Oct. 29, 1887, in a column by Dr. Henry A. Smith. "CHIEF SEATTLE'S 1854 ORATION" - ver . 1 AUTHENTIC TEXT OF CHIEF SEATTLE'S TREATY ORATION 1854 Yonder sky that has wept tears of compassion upon my people for centuries untold, and which to us appears changeless and eternal, may change. Today is fair. Tomorrow it may be overcast with clouds. My words are like the stars that never change. Whatever Seattle says, the great chief at Washington can rely upon with as much certainty as he can upon the return of the sun or the seasons. The white chief says that Big Chief at Washington sends us greetings of friendship and goodwill. This is kind of him for we know he has little need of our friendship in return. His people are many. They are like the grass that covers vast prairies. My people are few. They resemble the scattering trees of a storm-swept plain. The great, and I presume -- good, White Chief sends us word that he wishes to buy our land but is willing to allow us enough to live comfortably. This indeed appears just, even generous, for the Red Man no longer has rights that he need respect, and the offer may be wise, also, as we are no longer in need of an extensive country. There was a time when our people covered the land as the waves of a wind-ruffled sea cover its shell-paved floor, but that time long since passed away with the greatness of tribes that are now but a mournful memory. I will not dwell on, nor mourn over, our untimely decay, nor reproach my paleface brothers with hastening it, as we too may have been somewhat to blame. Youth is impulsive. When our young men grow angry at some real or imaginary wrong, and disfigure their faces with black paint, it denotes that their hearts are black, and that they are often cruel and relentless, and our old men and old women are unable to restrain them. Thus it has ever been. Thus it was when the white man began to push our forefathers ever westward. But let us hope that the hostilities between us may never return. We would have everything to lose and nothing to gain. Revenge by young men is considered gain, even at the cost of their own lives, but old men who stay at home in times of war, and mothers who have sons to lose, know better. Our good father in Washington--for I presume he is now our father as well as yours, since King George has moved his boundaries further north--our great and good father, I say, sends us word that if we do as he desires he will protect us. His brave warriors will be to us a bristling wall of strength, and his wonderful ships of war will fill our harbors, so that our ancient enemies far to the northward -- the Haidas and Tsimshians -- will cease to frighten our women, children, and old men. Then in reality he will be our father and we his children. But can that ever be? Your God is not our God! Your God loves your people and hates mine! He folds his strong protecting arms lovingly about the paleface and leads him by the hand as a father leads an infant son. But, He has forsaken His Red children, if they really are His. Our God, the Great Spirit, seems also to have forsaken us. Your God makes your people wax stronger every day. Soon they will fill all the land. Our people are ebbing away like a rapidly receding tide that will never return. The white man's God cannot love our people or He would protect them. They seem to be orphans who can look nowhere for help. How then can we be brothers? How can your God become our God and renew our prosperity and awaken in us dreams of returning greatness? If we have a common Heavenly Father He must be partial, for He came to His paleface children. We never saw Him. He gave you laws but had no word for His red children whose teeming multitudes once filled this vast continent as stars fill the firmament. No; we are two distinct races with separate origins and separate destinies. There is little in common between us. To us the ashes of our ancestors are sacred and their resting place is hallowed ground. You wander far from the graves of your ancestors and seemingly without regret. Your religion was written upon tablets of stone by the iron finger of your God so that you could not forget. The Red Man could never comprehend or remember it. Our religion is the traditions of our ancestors -- the dreams of our old men, given them in solemn hours of the night by the Great Spirit; and the visions of our sachems, and is written in the hearts of our people. Your dead cease to love you and the land of their nativity as soon as they pass the portals of the tomb and wander away beyond the stars. They are soon forgotten and never return. Our dead never forget this beautiful world that gave them being. They still love its verdant valleys, its murmuring rivers, its magnificent mountains, sequestered vales and verdant lined lakes and bays, and ever yearn in tender fond affection over the lonely hearted living, and often return from the happy hunting ground to visit, guide, console, and comfort them. Day and night cannot dwell together. The Red Man has ever fled the approach of the White Man, as the morning mist flees before the morning sun. However, your proposition seems fair and I think that my people will accept it and will retire to the reservation you offer them. Then we will dwell apart in peace, for the words of the Great White Chief seem to be the words of nature speaking to my people out of dense darkness. It matters little where we pass the remnant of our days. They will not be many. The Indian's night promises to be dark. Not a single star of hope hovers above his horizon. Sad-voiced winds moan in the distance. Grim fate seems to be on the Red Man's trail, and wherever he will hear the approaching footsteps of his fell destroyer and prepare stolidly to meet his doom, as does the wounded doe that hears the approaching footsteps of the hunter. A few more moons, a few more winters, and not one of the descendants of the mighty hosts that once moved over this broad land or lived in happy homes, protected by the Great Spirit, will remain to mourn over the graves of a people once more powerful and hopeful than yours. But why should I mourn at the untimely fate of my people? Tribe follows tribe, and nation follows nation, like the waves of the sea. It is the order of nature, and regret is useless. Your time of decay may be distant, but it will surely come, for even the White Man whose God walked and talked with him as friend to friend, cannot be exempt from the common destiny. We may be brothers after all. We will see. We will ponder your proposition and when we decide we will let you know. But should we accept it, I here and now make this condition that we will not be denied the privilege without molestation of visiting at any time the tombs of our ancestors, friends, and children. Every part of this soil is sacred in the estimation of my people. Every hillside, every valley, every plain and grove, has been hallowed by some sad or happy event in days long vanished. Even the rocks, which seem to be dumb and dead as the swelter in the sun along the silent shore, thrill with memories of stirring events connected with the lives of my people, and the very dust upon which you now stand responds more lovingly to their footsteps than yours, because it is rich with the blood of our ancestors, and our bare feet are conscious of the sympathetic touch. Our departed braves, fond mothers, glad, happy hearted maidens, and even the little children who lived here and rejoiced here for a brief season, will love these somber solitudes and at eventide they greet shadowy returning spirits. And when the last Red Man shall have perished, and the memory of my tribe shall have become a myth among the White Men, these shores will swarm with the invisible dead of my tribe, and when your children's children think themselves alone in the field, the store, the shop, upon the highway, or in the silence of the pathless woods, they will not be alone. In all the earth there is no place dedicated to solitude. At night when the streets of your cities and villages are silent and you think them deserted, they will throng with the returning hosts that once filled them and still love this beautiful land. The White Man will never be alone. Let him be just and deal kindly with my people, for the dead are not powerless. Dead, did I say? There is no death, only a change of worlds. h t t p://w w w.halcyon.com/arborhts/chiefsea.html
Nuosavybes iliuzija. Kazka "tureti"- ka is tiesu tai reiskia? Ka reiskia padaryti kazka "mano"? Jei tu atsistosi Niujorko gatveje,rodusi i dangoraizi ir sakysi "sis pasatatas mano,as ji isigijau",reikstu kad tu esi labai turtingas,suklaidintas arba melagis. Bet kuriuo atveju,tu pasakoji istorija,kurioje minciu forma "as" ir minciu forma "pastatas" susilieja i viena. Taip veikia proto sukurta nuosavybes koncepsija. Jei visi sutiks su sia istorija ir bus pasirasyti popieriaus lapai,kurie patvirtins si susitarima. Tu esi turtingas. Jei niekas nesutiks su tavo istorija tai pasius tave pas psichatra. Arba tu esi suklaidintas arba melagis. Cia yra svarbu suvokti,kad pati istorija ir minciu formos kurios ja sukure,neziurint i tai ar zmones sutiks su tuo ar ne,neturi absoliuciai nieko bendra su tuo kas tu esi. Net jei zmones sutiks su tuo ,tai vis tiek yra visiska fikcija. Daugelis zmoniu,kol jie neguli mirties patale,kol viskas ju akyse pradeda griuti,nesuvokia kad jokie daiktai niekada neturejo nieko bendra su tuo kas jie yra. Besiartinant mirciai ,visos nuosavybes koncepsijos atsiskleidzia kaip visiska beprasmybe. Paskutinemis ju gyvenimo akimirkomis,tai ko jie ieskojo visa gyvenima,kad labiau patenkintu saves jausma,tai ko is tikruju ieskojo -Buties,is tiesu tai visada buvo cia pat,bet buvo labai uzgozta ju susitapatinimo su daiktais,kas reiskia susitapatinimo su protu. "Tebunie palaimintieji tyrieji dvasia" pasake Jezus,"jiems bus dangaus karalyste". Ka reiskia "tyri dvasia"? Neturintys vidinio bagazo,su niekuo nesusitapatine. Nei su daiktais,nei su jokiomis,turinciomis saves pojuti jose,proto nuostatomis. O kas yra "dangaus karalyste"? Paprastas bet tikras Buties dziaugsmas,kuri patiriame kada atsisakome visu tapatinimusi ir tampame "tyri dvasia". Stai todel senoves Rytu ir Vakaru dvasinese praktikose buvo atsisakoma visu turtu. Taciau turtu atsisakymas automatiskai jusu neislaisvins nuo ego. Jis bandys surasti ir uzsitikrinti savi islikima susitapatindamas su kazkuo kitu,pavyzdziui proto sukurtu saves,kaip kazko atsisakiusio bet kokio materialinio suinteresuotumo ir nuosavybes ir todel esancio pranasesniu,ivaizdziu. Yra zmoniu kurie atsisake viso savo turto,bet turi ego didesni nei kai kurie milijonieriai. Jei tu atsisakysi vieno tapatinimosi budo,ego greitai suras kita. Jam nera svarbu su kuo tapatintis,svarbu buti susitapatinus. Antivartotojiskumas ir antinuosavybiskumas,butu kita minciu forma,kita proto pozicija. ,kuri pakeistu tapatinimasi su nuosavybe. Per ja tu gali daryti save teisiu ir kitus neteisiais. O saves darymas teisiu,o kitus neteisiais yra viena principiniu egoistinio proto pastangu,viena pagrindiniu nesamoningumo formu. Kitais zodziais,ego turinys gali kisti; proto struktura kuri daro ego gyvybingu,nekinta. Viena is savininkiskumo tapatinimosi su objektu fikcija,yra nesamoningas tikejimas kad isorinis materialaus objekto tvirtumas ir ilgaamziskumas kazkokiu budu suteiks ir tavo paties saves pojuciui tvirtumo ir ilgaamziskumo. Tai taikoma konkreciai pastatams ir dar labiau zemei,nes tu manai kad tai vienintelis dalykas kuris yra nesunaikinamas ir kuri tu gali tureti. Kazko turejimo absurdiskumas tampa dar labiau matomas zemes atveju. Tais laikais, baltuju apsigyvenimo laikais,Siaures Amerikos indenams zems nuosavybes koncepsija buvo jiems nesuvokiama. Jie prarasdavo ja kai europieciai pasirasydavo popieriaus lapus ir tai taip pat buvo jiems nesuvokiama. Jie jaute,kad jie priklauso zemei,o ne zeme priklauso jiems. Ego stengiasi prilyginti turejima,- Buvimui. As turiu reiskia as esu. Ir kuo daugiau turiu,tuo didesnis esu. Ego gyvena palyginimais. Toki koki tave mato kiti,tampa tuo koki tu matai save. Jei visi gyventu prabangiuose namuose arba visi butu turtingi,tavo paties namas ir turtai nebetarnautu tavo paties pojucio stiprinimui. Tuomet tu persikraustytumei i kuklia budele,atsisakytum turto, ir atstatytum savo kaip dvasingesnio nei kiti, tapatybe. Toks koki tave mato kiti tampa veidrodziu pasakanciu koks tu esi ir kas tu esi. Ego saviverte dauguma atveju apsiriboja tuo,kaip tave vertina kiti. Tau reikia kitu,kad suteiktu tau saves pojuti,ir jei gyveni kulturoje kurioje daugumoje vertinamas pagal tai ka ir kiek turi,ir jei negali sios kolektyvines iliuzijos permatyti,tu busi pasmerktas iki savo gyvenimo pabaigos vaikytis daiktu siekdamas tuscios vilties cia rasti savo verte ir isbaigtuma. Kaip atsisakyti susitapatinimo su daiktais? Net nebandyk. Tai neimanoma. Susitapatinimas su daiktais isnyks pats kai tu nustosi ieskoti saves juose. Siuo metu tik stebek savo susitapatinima. Kartais gal tu net nezinai,kad esi prisirises prie kazko,tai yra susitapatines,kol tu neprarandi arba iskyla pavojus netekti to. Jei tu tuomet nuliusti , prarandi ramybe susierzini ir panasiai,reiskia tu prisirises. Jei tu pastebi kad esi susitapatines su daiktais,tuomet susitapatinimas nebera toks stiprus." As esu demesys kuris pastebi,kad cia buta susitapatinimo". Tai samones trasformacijos pradzia. Eckhart Tolle
Siuose kometaruose liejasi didziule pagieza,neapykata,IR PYKTIS,O JUK INDENU VADAS TENOREJO PASAKYTI,KAD MES VISI ESAM VIENIS,esupratot to broliai...Viskas DIEVO valioje...
Dabar mūsų eilė. Jie kurį laiką pažaidė mūsų nacionaliniais jausmais,kol reikėjo mus ir mūsų žemę perimti iš kitos sąjungos. Dabar mes jų nedominam kaip lietuviai. Kaip tautos jų nedomina nei latviai,estai, lenkai,čekai,portugalai. olandai.... Juos domina tik darbo jėga,gaminanti vertę. Kur ir kaip,nesvarbu,svarbu pinigai ir valdžia. Kai stojome į ES,galvojome likti laisva valtsybe. Dabar kuo toliau,tuo mažiau savarankiškumo. Ne taip seniai Vengrija pabandė savaip susitvarkyti ekonomiką. Ir buvo baudžiama. Kažkada lietuvių kalbos vadovėlius vertėme į rusų kalbą ir vežėme patvirtinti į Maskvą. Dabar grįžinėjame link to. Tik versime į anglų ir vešime Briuselio kopūstams. Nusistovėjusią visuomenę su savo hierarchija,vertybėmis , savimone valdyti sunku. Sunaikinus tradicijas ir savimonę lieka vienišų individų suma,kurią gali stumdyti,kur nori,įtikinti,kuo nori
Mielieji, Šio Indėno Žodžiai neįkainuojami, brangesni už viso pasaulio brangenybes. Kad viską suprastume kas vyksta Mūsų Žemėje turite gerai įsisvinti žydų „Šventajį raštą“. Dievas sukūrė Adomui ir Ievai, jų vaikams Žemę ir prisakė, kad jie Ją kaip smėlis visą užpildytų. Tas pagal galimybes vykdoma nuo seniausių laikų. Spaudoje skaičiau, kad prajėjusiais metais Izraėlio vieno miesto meras surinko kelioliką „Naujojo Testamento“ knygų ir viešai,demonstatyviai Jas sudegino... Daug ką vilioja labai garbintų mūsų vadų noras, kad jų sūnūs, dukros, vaikaičiai... taptų jų turto paveldėtojais ir patektų į projektuojamą „pasaulinį milijardinį gyventojų skaičių... Jokią naujovę dabar pergyvenamę... Po pralaimėto 1863 m. sukileleliai lietuviai slapstės miškuose, puldinėjo rusus... Carienė Katrė II susirūpinusi rašė laišką Prasua Volterui ilgą laišką,kurio Europos didžiūnai prisibijojo, tačiau laikė už garbę su juo pabendrauti. Klausia: „Ką man daryti su lietuviai“. Volteras teatsako tik trimis žodžiais“. Nugirdyti, suproloslavinti, nutautinti...“ Dabartinė padėtis Lietuvai, Latvijai... mažom valstybėm daug pavojingesnė... „Jie“ turi informacijos priemones, dieną naktį, bedirbačias dolerių, eurų auksu nepadengtus pinigus, aibes tamsių žmogistų, kuriems politika nešvarus darbas...
man atrodo,kad pasaulyje virsu laiko blyskiaveidziai,kurie neistaria "r"raides,megsta juodas skrybeles ir"spyrale" susuktus "2peisus",t.y.plauku kuoksteles ties smilkiniais.Anksciau jie Rusijoj buvo NKVD darbuotojai,o kai pesikele i JAV,visai "pabludo".
paskaitysiu savo vaikams ,garsiai,manau turi isgirsti asfalto vaikai
Skaitau šį nuostabų straipsnį, šią be galo dvasingą kalbą, o prieš akis iškyla mano buvusios Tėviškės vaizdai - nepaprasto grožio Ventos ir Virvytės santaka, prūdas sodybos gale... Buvusios, nes tų laikų blyškiaveidžiai varyte varė į kolūkių gyvenvietes, o sodybą visą išgriovė, buldozeriai sulygino su žeme, nei pamatų, nei sodo žymės neliko. Nes jiems viskas svetima, jie nejautė, nejaučia ir nejaus to žydinčių pievų kvapo, upės vandens čiurlenimo, žiogų čirpimo, su niekuo nesulyginamo, žaginiuose arba daržinėje sukrauto šieno kvapo. Jiems viskas svetima.
ispirmo raudonveidis is rytu o dabar bliskaveidis is uz atlanto verziasi i musu krasta gal todel,kad nera kito tokio o cia gyvenantis aborigenai nesupranta
aukso žodžiai,tik kas iš to,mažai kas tai jaučia ir supranta(gi tie visi,net nerandu žodžių kaip juos apibudint)bedvasiai,besieliai,tuščiaviduriai-į juos pabarškinus ,skambėtų,jie gi tokių žodžių ,jų esmės net nesupranta,jie kaip kokie šakalai,tik žiūri kaip į savo kišenę įsikišti,jiems nėra nieko švento,jie parduotų savo tėvus,išduotų savo artimus draugus,vardan savo sotaus pilvo ir savo ambicijų patenkinimo,jie jaučiasi drąsūs,nes pas juos jėga,pinigai ,galia,valdžia,o šiaip tai jie paprasčiausi šiukšlės.
x-cupid.com/lt/10265/
viska pasake sis Didis zmogusy
Nepaprasta ši kalba........ šių žodžių dvasingumas, gilumas ir išmintis nustelbia bet kokią, viešoje erdvėje, pasakytą mintį..........
Kitais metais didysis vadas pasiulys lietuviams parduoti savo zemes ,pazadedamas suteikti mums saugias vietas gyvenimui....viskas kartojasi
Prezidentei ir Seimo nariams nors laseli tokios isminties..
Dėl kalbos tai taip, verčiant atsiranda klaidų, bet pati esmė išlieka. Kas dėl kraujo broliškumo - galbūt ir esam, bet pati pasaulėžiūra yra sukaupta per šimtus metų ir perduota vaikams iš kartos į kartą. Tad daugelyje "pagoniškų" vietovių ši pasaulėžiūra buvo paplitus. Tiksliau, paplitus ten, kur nebuvo jokių "vieno dievo" religijų. T. y. skandinavų šalys, pabaltijis, afrika, abi amerikos, tolimieji rytai. Japonai dar ir šiandien stengiasi gyventi darniai su gamta, bet kapitalizmas visur paima savo ir naikina viską savo kelyje (kokia ekonomika gali būti pagrįsta augančiu vartojimu? ). Nors pervėlu sustabdyti kapitalizmą, bet reikia stengtis išsaugoti tai, kas dar likę aplinkoje, galbūt po kurio laiko viskas pasikeis...
Terorizmas - kruvina veikla, kai smarkiai nukenčia taikūs žmonės dėl to, ką padarė jų valdžia. Ta valdžia irgi nukenčia – toks ir yra terorizmo tikslas. Kas yra didžiausias pasaulyje teroristas? JAV, nes japonų tautą nubaudė (nužudė ir sužalojo šimtus tūkstančių Japonijos gyventojų) už Japonijos valdžios sprendimus. Per visą terorizmo istoriją nenužudyta tiek žmonių, kiek 1945 rugpjūtį Japonijoje atominėmis bombomis. Ar jūs kada nors girdėjote, kokie yra teroristų siekiai, tikslai? Kokie jų reikalavimai? Ar jūs kada nors matėte reportažą - interviu su teroristu? O galbūt jūs naiviai tikite, kad teroristai žudo nes jaučia malonumą dėl to, t. y. jie paprasčiausi iškrypėliai? Ar jūs kada nors norėjote sužinoti, išgirsti jų tikslus? Kai jie turės pakankamai botulino toksino - tuomet gal išgirsite. Nes dabar niekas NENORI klausytis. Jungtinėms Valstijoms teroristai reikalingi kaip oras. Kaip jie kitaip pagrįstų Afganistano, Irako okupaciją? Kad masinio naikinimo ginklų ieško?! :) Juk toks melas greitai išaiškėja, tad netinka. O štai kova su terorizmu jau bandoma pagrįsti bet kurią okupaciją. Nemanykit kad galingiausia pasaulio valstybė nerastų bin Ladeno, JEI IEŠKOTŲ. Per šitiek metų... Nejau nežinot kokios žvalgybinės galimybės JAV rankose? Nėra tokios organizacijos, kurios negalėtų surasti ir sunaikinti JAV, jei pasiryžta tam skirti milijardus dolerių. O taip vadinamai "kovai su terorizmu" JAV skiria milijardus dolerių. Todėl aš "kovai su terorizmu" ir rašau kabutėse. Nes tikrieji tikslai visai kiti. Tikrasis tikslas - imperinė politika, kolonijos, turto grobimas. JAV nėra laisvės tėvynė, JAV nėra demokratijos ar visų žmonių lygybės tėvynė - tai tik mitas, kuriuo tiki gana didelė dalis Europos žmonių. Amerikoje yra sukurta laisvė ir lygybė DALIAI žmonių, konstitucija - daliai žmonių. Pati JAV įkūrimo istorija yra negarbinga. JAV yra įkurta svetimšalių, stipresniojo teise išžudant vietinius gyventojus, kovoje ginusius savo protėvių žemę. JAV valstybės gerovė sukurta vergų darbu, negrams ir indėnams konstitucija nebuvo taikoma. Indėnai buvo naikinami ne tik įkuriant JAV kaip valstybę, prieš sukuriant konstituciją bet ir daugybę metų po konstitucijos sukūrimo - JAV valdžios organizuoti indėnų naikinimo žygiai XIX a. pabaigoje dar tebevyko. Jau man gyvam esant, Jungtinėse Valstijose negrai dar vis nebuvo laikomi lygiateisiais žmonėmis. Tai ar čia laisvė ir demokratija? JAV ir dabar įtariamųjų, jei jie nėra JAV piliečiai, nelaiko žmonėmis ir elgiasi su jais nesilaikydami jokių įstatymų. Tai ar čia laisvė ir demokratija? Ar čia teisinė valstybė? Ar gali normalus demokratiją gerbiantis žmogus žavėtis tokia šalimi? - /Tomas J. , 2011-01-31 15:51/
Koks sio indeno veidas! Dabar nebelike tokiu veidu... Tyras zvilgsnis, drasus ir teisingas. Bravo! Puiki kalba.
Man atrodo kai kur netiksliai išversta. Klaidžiojanti ugnelė ir kitus. Be to ir angliškai yra šiek tiek skirtingų variantų. Dėl Auksinių raidžių. Ši kalba YRA įrašyta auksinėmis raidėmis. Mūsų atminty. Net indėnų žudikų vaikai jo vardu pavadino miestą. Ar ne keista, kad seniausia blyškiaveidžių tauta, gyvenanti blyškiaveidžių žemyno viduryje dar prieš mūsų brolius Naujajame pasaulyje susidūrė ir susiduria iki šiol su tokiomis pat grėsmėmis? Bet gal mes nesame tokie jau priešingi? Gal jie net mūsų kraujo broliai. Juk I kraujo grupė, būdinga prerijų indėnams, ir tarp lietuvių paplitus dažniau. Pagaliau vado Sietlo atskleistas tikėjimas niekuo nesiskiria nuo senojo baltų tikėjimo: Žemė - mūsų Motina, Dangus - mūsų Tėvas.
Žmogus be aukštų, padanges siekiančių išsilavinimų, be titulų, bet kalba taip išmintingai, kaži mūsų premjerai, ministrai, prezidentai, teisėjai, prokurorai suprastų šią kalbą?
Žodį blyškiaveidis supratau - tas, kuriam Tėvynėje nėra ką veikti.
XIX amžiuje už nužudytą indėną amerikietis gaudavo 5 dolerius. JAV politika liko tokia pati - Laose, Vietname, Irake, Afganistane, Libijoje, kitose pasaulio vietose...
kur išmintis-amžina.Laikas prieš jį bejėgis,blyškiaveidis-taip pat.
Kaip ten su žemės pardavimu užsieniečiams?
Bukite vieningi neparduokite savo proteviu zemes,tai nepateisinama sveiku protu.
Marksistams, globalistams, liberalistams sie nuostabus zodiai yra nesuprantami nes ju smegenys mano nuomone yra deformuotos ir uzprogramuotos, viska naikinti kaip ir tarakono. Man tik gaila zmoniu lietuviu, kurie supranta kas vyksta su lietuviu Tauta, zeme nesipriesina tam procesui ir balsavimu patvirtina Tautos naikinimui.
Nuostabūs žodžiai, niekados neprarasiantys prasmės
jų niekada nesupras niekšai parduodantys seneliu,tėvu žemes nes jie tušti,bedvasiai sutvėrimai.
Jo kalba turėtų būti užrašyta AUKSINĖMIS RAIDĖMIS.
Stai toks Zmogus turetu buti Lietuvos Aplinkos ministras , o ne apgailietinas mazuronis . Dauguma subjektu priprate TIK naudotis , vartoti , todel Zeme ir baigia abdergti ..
jei dabar vasingtone gyventu indenai kaip po senove,tai mes europieciai butume laimingesni.blyskiaveidziai parazitai sunaikins visa gamta ir pagaliau pati save
Nuostabu,kaip viskas tinka
Laikas kirsti,o ne gintis.
Kaip lietuvių protėviai tapo slavais,taip slavai turi tapti lietuviais.Kodėl jie puola mus,todėl kam jie yra mes.
Kokie prasmingi , teisingi ir i prieki numatantys zodziai , blyskiaveidziams nieko nebuvo sventa ir nebus...