Kas įgaliojo VSD ir GP įsitraukti į karą Čečėnijoje Rusijos pusėje?

Ką reiškia prokuroro Mindaugo Dūdos teiginys, kad Eglė Kusaitė ketino susisprogdinti ,,strateginiame objekte“? Net jei priimtume šią versiją ir hipotetiškai tartume, kad klaipėdietė mergina turėjo susisprogdinti, tai būtina išsiaiškinti tokio veiksmo teisinį, politinį ir istorinį vertinimą.

M. Dūda pateikė kaltinimą E. Kusaitei pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 250 straipsnio 3, 4, 5 dalis. Šiame straipsnyje įvardijami teroro veiksmai: žmonių gyvenamojoje, darbo, susibūrimo ar viešoje vietoje, sukėlę pavojų daugelio žmonių sveikatai ar gyvybei, taip pat paskleidžiant radioaktyviąsias, biologines ar chemines medžiagas, preparatus ar mikroorganizmus. 4 dalis nurodo ,,strateginės reikšmės objektą“. Rusijos Federacijos (RF) BK tokios sąvokos neturi. Lietuva šį terminą ,,paskolino“ Rusijai.

Tačiau yra ir kita problemos pusė. Prokuroro M. Dūdos 2010 metų spalio 29 dienos kaltinamajame akte nurodoma, kad E. Kusaitė ,,/.../ rengėsi įvykdyti teroro aktą strateginiame objekte – Rusijos Federacijos karinėje bazėje susisprogdindama /.../ organizuos jos pervežimą į Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką /.../“.

Jei darytume prielaidą, kad mergina norėjo susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje, tai galima įvertinti kaip diversiją, kovinį veiksmą, jos dalyvavimą Čečėnijos išsilaisvinimo kare.

Mes neraginome ir neraginame E. Kusaitės dalyvauti šiame kare, atlikti karinę diversiją ar kitus kovinius veiksmus, bet įvardijame problemą: prokurorai Justas Laucius ir M. Dūda kartu su Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu Romualdu Vaišnoru be Užsienio reikalų ministerijos žinios nusprendė Lietuvos užsienio politikos klausimą: paremti Rusiją kolonijiniame kare prieš Čečėniją. Ši parama ypatingai žiauriai Rusijos karo Čečėnijoje koncepcijai yra atvira, uoli, aktyvi ir akivaizdi. O vėliau – teikiant Rusijai teisinę medžiagą, vertinant ir įslaptinant E. Kusaitės bylą nuo Lietuvos piliečių - į šią akciją įsitraukė ir teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Stebint iš šalies, tenka daryti išvadą: Lietuva dalyvauja Čečėnijos fronte.

Didžiosios Britanijos savigarba ir principai

Retorinis klausimas: nuo kada Lietuvos užsienio politikos principu tampa ginti Rusijos karines bazes - ,,strateginius objektus“ - ir Rusijos interesus Čečėnijoje? Net jei hipotetiškai tartume, kad toks ir buvo E. Kusaitės apsisprendimas, tai kodėl Lietuva tampa Rusijos, kuri agresyviai atmeta visus Lietuvos teisinės pagalbos prašymus, karinių interesų gynėja?

Rusijos FSB (rus. ФСБ, Federalinė saugumo tarnyba) Londone 2006 metais organizavo Rusijos pabėgėlio Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą. Kai Didžioji Britanija pareikalavo išduoti įtariamąjį, Rusija jį ,,išrinko“ į Valstybės Dūmą, atsisakė išduoti ir kartu tirti bylą. Didžioji Britanija nedelsdama pareiškė, kad įšaldo bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais, o taip pat sugriežtino reikalavimus išduodant britų vizas Rusijos valdininkams ir įšaldė derybas dėl paprastesnės vizų išdavimo tvarkos šios šalies piliečiams.

2010 metų spalio 13 dieną per savo pirmąjį oficialų vizitą Maskvoje šią poziciją dar kartą nedviprasmiškai patvirtino Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague. 2011 metų rugsėjo 12 dieną Maskvoje lankęsis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas dėl Rusijos blokuojamo A. Litvinenkos nužudymo tyrimo pareiškė: ,,Savo nuostatos nepakeitėme. Nekalbame apie galimybę atnaujinti tokius ryšius“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-09-13). Manytume, kad tai yra teisiniu, politiniu ir moraliniu požiūriais pagrįstas sprendimas.

Vasališka Lietuvos institucijų iniciatyva bendradarbiauti su Rusijos FSB kartu yra teisiškai pagrįstos Didžiosios Britanijos politikos, tvirtai ginant savo suverenitetą, ignoravimas ir išdavimas. Prisiminkime, kaip kategoriškai Rusija atmetė Lietuvos prašymus Rainių žudynių organizatoriaus Petro Raslano, Medininkų, Sausio 13-osios ir kitose bylose. Kur santykių su Rusija lygiateisiškumas, paritetas?

Lietuvos, JAV ir tarptautinių organizacijų požiūris į Rusijos karą Čečėnijoje

Mažiausiai 9 kartus Lietuvos Respublikos Seimas, 19 kartų Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, 20 kartų Europos Parlamentas, 10 kartų JAV Kongresas iš esmės įvertino 1994 – 1999 metų Rusijos karą Čečėnijoje kaip ilgaamžę tęstinę Rusijos kolonijinę politiką, čečėnų tautos tremtį įvardino kaip genocidą, pripažino čečėnų teisę gintis. Pateikiame kelis pavyzdžius, kurių fone akivaizdu, kokios nehumaniškos ir neteisiškos pozicijos E. Kusaitės byloje laikosi VSD, generalinė prokuratūra ir teismai, žvelgiant iš Lietuvos Seimo, JAV bei tarptautinių organizacijų teisės, politikos ir istorijos vertinimo perspektyvos.

JAV Senatas

2000 metų vasario 24 dienos rezoliucijoje ,,Taikus konflikto Čečėnijoje sprendimas“ teigiama: ,,Atsižvelgiant į tai, kad Čečėnijos žmonės turi įstatyminę teisę gintis nuo Rusijos Federacijos Vyriausybės jėgos naudojimo /.../ Paremti Jungtinių Tautų Vyriausiosios žmogaus teisių komisarės kvietimą atlikti Rusijos kariuomenės Čečėnijoje įvykdytų karo nusikaltimų tyrimą /.../“

2001 metų vasario 15 dienos rezoliucijoje ,,Išreikšti Senato pažiūrą į 1944 metų čečėnų tautos trėmimą į Vidurinę Aziją ir dėl kitko“ nurodoma: ,,Dabartinis karas Čečėnijoje turėtų būti vertinamas istoriniame pasikartojančių skriaudų, kurias Rusijos valstybė daro čečėnų tautai, kontekste /.../“

2001 metų balandžio 6 dienos rezoliucijoje ,,Siekiant išreikšti Senato poziciją dėl Čečėnijos žmonių ištrėmimo į Vidurinę Aziją 1944 m. ir kitais klausimais“ teigiama: ,,/.../ dabartinį karą Čečėnijoje reikėtų vertinti atsižvelgiant į istorinį kontekstą, kai Rusijos valstybė pakartotinai naudojo smurtą prieš čečėnų žmones /.../“

Baltijos Asamblėja

1995 metų balandžio 22 dienos rezoliucijoje ,,Dėl Čečėnijos“ ,,/.../ ragina Rusijos Federaciją sustabdyti Čečėnijos žmonių genocidą ir išvesti savo armiją bei sukarintas policijos pajėgas iš Čečėnijos teritorijos ir kviečia ESBO iškelti Jungtinėse Tautose klausimą dėl Čečėnijos tautos teisės į apsisprendimą ir išsilaisvinimą iš kolonializmo.“

NATO Parlamentinė Asamblėja

1999 metų lapkričio 15 dienos rezoliucijoje ,,Dėl Čečėnijos“ nurodoma: ,,/.../ tokios didelės humanitarinės krizės negalima laikyti vidaus reikalu /.../ manydama, kad dėl karinės kampanijos gali sumažėti Čečėnijos gyventojų pritarimas tolesniam Čečėnijos buvimui Rusijos Federacijos sudėtyje /.../“

Europos Parlamentas

2004 metų vasario 26 dienos rekomendacijoje ,,Dėl ES ir Rusijos santykių“ rašoma: ,,/.../ masiniai ir nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, nevykstantis taikos bei susitaikymo procesas ir nesiliaujančios respublikos gyventojų kančios atgraso iš šalies išvykusius gyventojus nuo minties sugrįžti /.../ p. Kadyrovo sėkmė neseniai pasibaigusiuose Čečėnijos prezidento rinkimuose yra nesąžiningai vykusio priešrinkiminio etapo rezultatas /.../ asmenys, padavę skundus Europos Žmogaus teisių teismui, o taip pat jų šeimų nariai yra kankinami, dingsta be žinios ar žudomi /.../ remiantis 1907 metų IV Hagos Konvencija bei 1948 metų gruodžio 9 dienos JT Generalinės Asamblėjos priimta Konvencija dėl genocido nusikaltimų prevencijos ir atsakomybės už juos, Stalino įsakymu 1944 metų vasario 23 dieną įvykdytas visos čečėnų tautos deportavimas į Vidurinę Aziją vertinamas kaip  genocido aktas /.../“

Europos Konvencija dėl kovos su terorizmu

Šios Konvencijos 1 straipsnyje įvardinti 6 atvejai, kai ,,/.../ nė vienas iš paminėtų nusikaltimų nebus laikomas politiniu nusikaltimu arba su politiniu nusikaltimu susijusiu nusikaltimu, arba nusikaltimu, padarytu politiniais motyvais /.../“ Čia nurodoma oro piratavimas, civilinės aviacijos saugumo pažeidimas, nusikaltimai prieš diplomatus, vaikų ar įkaitų paėmimas, minų ir sprogmenų naudojimas, jei kelia pavojų žmonėms, bei bendrininkavimas atliekant šias veikas. Kalbama apie civilius asmenis.

Iš 1 straipsnio teksto suprantame, kad politiniais motyvais padaryti nusikaltimai turi kitokį statusą ir vertinami kitaip, negu teroristinė veikla. Konvencija tiesiogiai jų neaptaria, bet netgi įvykdžius tokius veiksmus, pagal 5 straipsnį neįpareigojama taikyti ekstradicijos: „Jokia šios Konvencijos nuostata neįpareigoja taikyti ekstradicijos, jei Prašomoji valstybė turi svarų pagrindą manyti, kad išduoti asmenį už 1 arba 2 straipsniuose minėtus nusikaltimus prašoma jo baudžiamojo persekiojimo ar nubaudimo dėl jo rasės, religijos, pilietybės ar politinės nuomonės tikslais arba jei šiuo pagrindu gali būti neigiamai įtakojama to asmens padėtis.“

Ta pati nuostata įtvirtinta ir 8 Konvencijos straipsnyje: ,,Jokia šios Konvencijos nuostata neįpareigoja teikti pagalbą, jei Prašomoji valstybė turi svarų pagrindą manyti, kad prašymas suteikti teisinę pagalbą dėl 1 ar 2 straipsnyje paminėtų nusikaltimų pateiktas siekiant persekioti ar nubausti asmenį dėl jo rasės, religijos, tautybės ar politinės nuomonės arba jei šiais pagrindais gali būti padaryta neigiama įtaka dėl to asmens padėties.“

13 Konvencijos straipsnis numato, kad valstybė gali atsisakyti taikyti ekstradiciją dėl 1 straipsnyje nurodyto nusikaltimo, kurį ji laiko politiniu, susijusiu su politiniu nusikaltimu ar padarytu politiniais motyvais, išskyrus tuos atvejus, jei nusikaltimas ,,/.../ palietė su nusikaltimo motyvais nesusijusius asmenis /.../“.

Čečėnijos atveju klausimą galima formuluoti taip: ar nereiktų kaip akivaizdžiai politiškai motyvuoto veiksmo vertinti situacijos, jei ypatingai žiauriam, tautą naikinančiam okupaciniam režimui tarnaujantys kariškiai būtų sprogdinami karinėje bazėje? Ar Lietuvos partizanai nenaikino stribų ir MGB kariškių bei pareigūnų?

Europos Sąjungos Tarybos pamatinio 2002 metų birželio 13 dienos sprendimo dėl kovos su terorizmu 11 punkto nuostata teigia: ,,Šis pamatinis sprendimas nereglamentuoja ginkluotų konfliktų metu atliekamų ginkluotųjų pajėgų veiksmų, kuriuos reglamentuoja humanitarinė tarptautinė teisė, kaip šie terminai apibrėžiami pagal tą teisę /.../“

Iš aukščiau nurodytų dokumentų visumos galima daryti išvadą, kad jei vyksta ginkluotas išsivadavimo pasipriešinimas, kurio teisėtumą oficialiai pripažįsta ne viena tarptautinė organizacija, ginkluotos kovos veiksmai yra legitimūs. Tad jei hipotetiškai tartume, kad E. Kusaitė norėjo į tokią kovą įsitraukti veiksmais Rusijos okupacinės kariuomenės karinėje bazėje, tokie veiksmai nėra traktuotini kaip terorizmas.

Tragiška šiuo atveju yra tai, kad ne Rusija kreipėsi į Lietuvą dėl E. Kusaitės persekiojimo, o Lietuva kreipėsi į Rusiją pagalbos sudoroti savo pilietę. Tai - istorinis patarnavimo Rusijai atvejis. Pirmieji rezultatai Maskvoje pasiekti: Lietuvos VSD ir generalinės prokuratūros pateiktų duomenų pagrindu ir šioms institucijoms padedant sesuo ir brolis Aiša ir Apti Magmadovai nuteisti 2 ir 6 metamas laisvės atėmimo, o čekistas A. V. Fisiukov, Lietuvos generalinėje prokuratūroje su dviem bendrais apklausinėjęs E. Kusaitę, savo kabinete Maskvoje kankino Apti. O gal Lietuvos trispalvė jau plevėsuoja Čečėnijoje - Hankaloje įrengtoje Rusijos okupacinių dalinių karinėje bazėje?

Kaip Lietuva vertina Čečėnijos didvyrį Liną Vėlavičių?

Per pirmąjį Rusijos karą prieš Čečėniją šios savo laisvę gynusios tautos pusėje yra kovojęs 26 metų lietuvis Linas Vėlavičius, 1995 metais žuvęs prie Argūno, po mirties apdovanotas Čečėnijos didvyrio žymeniu. Lietuvos valstybės lėšomis garbingai parvežtas ir palaidotas tėviškėje – Tauragės žemėje. Tuo metu tokia buvo Lietuvos pozicija, teisiškai pagrįsta ir garbinga: palaikėme čečėnų tautos apsisprendimo teisę ir pripažinome teisę priešintis.

Kaip šiandien reiktų vertinti Lietuvos savanorio L. Vėlavičiaus dalyvavimą Čečėnijos kare prieš Rusiją? Ar Lietuvos Respublikos BK yra straipsnis, kuris draudžia su ginklu rankose savanoriškai stoti į nacionalinio išsivadavimo kovą skriaudžiamųjų pusėje ir numato už tai atsakomybę - net jei patikėtume versija, esą E. Kusaitė norėjo ir būtų sugebėjusi dalyvauti Čečėnijos pasipriešinimo kare? Kaip per 15 metų VSD, prokuratūra ir teismai palaužė valstybės teisinę sąmonę, naikindami pagarbą suverenitetui, tautinei savigarbai, tarptautinės teisės normoms ir principams?

Tai teisinis, politinis, moralinis ir istorinis klausimas, kurio akivaizdoje išryškėja VSD ir generalinės prokuratūros sąmonėje įvykęs lūžis, šioms institucijoms perėjus į Rusijos kolonijinės politikos erdvę ir betarpiškai bendradarbiaujant su tarptautine nusikalstama Rusijos Federacijos struktūra – FSB. Šiuo metu Lietuvos pasipriešinimo organizacijų darbo grupė yra priversta konstatuoti, kad Lietuvoje šiais klausimais jau nėra konceptualios valstybinės politikos ir nėra su kuo kalbėtis: kiekviena žinyba yra virtusi tarsi nepriklausoma karalyste, kuri be jokios atsakomybės daro tai, ką nori. Kiek dar liko bendros valstybinės politikos ir savigarbos, paaiškės Vilniaus apygardos teismo teisėjams Virginijai Švedienei, Jūratei Damanskienei ir Artūrui Požarskiui nagrinėjant vadinamąją „terorizmo“ bylą, nors iki šiol vykdytas tyrimas neteikia atvirumo, tiesos ir teisingumo vilčių.

O kol kas mums lieka retorinis klausimas: kas Lietuvos VSD, generalinę prokuratūrą ir teismą įgaliojo įsitraukti į karą Čečėnijoje Rusijos pusėje?