Toksikos gamykla – klasikinis nesiskaitymo su šiauliečiais pavyzdys

Atviras laiškas valdžiai

Skirta valdininkams, besimaitinantiems iš mokesčių mokėtojų kišenės ir trinantiems krėslus prabangiuose kabinetuose bei politikams, iš tos pačios kišenės rengiantiems baltųjų pirštinių bei marškinėlių akcijas kovai su korupcija.

Sakoma, kad viskas aiškiau ir geriau matoma - palyginus. Visi tikriausiai Lietuvoje dar atsimena Žygaičių bendruomenę ir jos kovą prieš skalūnų dujų žvalgybą ir išgavimą. Tuomet bendruomenės oponentų gretose dažnokai galima buvo išgirsti kaltinimus dėl patriotizmo stokos, bendrų Lietuvos interesų ignoravimo ir t.t.

Šiauliečiai galėjo tuomet didžiuotis, jog kas jau kas, o jie - tikrai ne tokie, anaiptol tikri patriotai, gyvenantys ne tik savo kiemo interesais, bet - "vardan tos Lietuvos". Kokia dar Lietuvos bendruomenė būtų  tyliai ir klusniai sutikus šalia savo miesto leisti statyti pavojingų atliekų gamyklą? Išties, kai 2003 m.  Europos Komisija pripažino projektą “Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje” finansuotiną iš ISPA/Sanglaudos fondo lėšų ir pasirašė su Lietuva finansinį memorandumą, kurio vienas iš projekto komponentų buvo „Pavojingų atliekų deginimo įrenginio statyba“, nebuvo nei spontaniškų mitingų Šiauliuose, nei šiaulietiškų būgnų tratėjimo prie Vyriausybės ir Aplinkos apsaugos ministerijos. Buvo tyliai nutarta statyti pavojingų atliekų deginimo gamyklą Aukštrakių k., Šiaulių rajone.

Gausi valdininkų, Toksikos atstovų ir politikų armija tuomet šiauliečiams aiškino, jog planuojama gamykla bus ypatingai saugi, su griežtesniais aplinkosauginiais reikalavimais nei ES, pigiai eksploatuojama ir, svarbiausiai, degins tik tas pavojingas atliekas, kurių jokiais kitais būdais sutvarkyti nėra galimybės. Girdint šiuos pažadus, patriotiškai nusiteikusiems šiauliečiams buvo suprantamas visos Lietuvos poreikis spręsti pavojingų atliekų klausimą, juolab, kad 2008 m. Ūkio ministro įsakymu, pavojingų atliekų deginimo įrenginys Aukštrakių k., Šiaulių r., buvo pripažintas valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu.

Tiesos dėlei reikia paminėti, jog gamyklos pirkimo sąlygose tikrai buvo nurodyta, jog pirkimo objektas yra ir rangovo pasiryžimas vykdyti aplinkosauginius reikalavimus tuo atveju, jei jie bus griežtesni nei ES reikalaujami. Buvo nurodytas aiškus gamyklos galingumas, jos eksploatavimo kaštai, pastatytos gamyklos bandymų tvarka ir minimaliai priimtini jų rezultatai. Viskas aiškiai ir skaidriai.

Kaip ir nebuvo dėl ko prieštarauti, žinant, kad sprendžiama globali visos Lietuvos pavojingų atliekų sutvarkymo problema ir 2008 m., šiauliečiams aktyviai neprieštaraujant, buvo pasirašyta „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pavojingų atliekų deginimo įrenginio statyba“ sutartis - prasidėjo statybos. Tačiau sulaukti to, ką pažadėjo valdžia, taip ir neteko.

Viskas prasidėjo dar 2011 metais, kai staiga paaiškėjo, jog pastatyta pavojingų atliekų deginimo gamykla yra ne tokia, kokią Lietuva pirko ir kokią valdininkai ir Toksikos atstovai žadėjo šiauliečiams, bei FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą net pagal kelis labai iškalbingus baudžiamojo kodekso straipsnius - dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba bei tarnybos pareigų neatlikimas. Ir tirti tikrai yra ką.

Per pastaruosius tris šios istorijos metus pirmiausiai išaiškėjo, jog šalia Šiaulių pastatytoje pavojingų atliekų deginimo gamykloje nebus taikomi aukštesni nei ES reikalaujami aplinkosauginiai reikalavimai už ką buvo sumokėti pinigai, tame tarpe ir šiauliečių mokesčių mokėtojų. Reikalas tas, jog pirkimo sąlygose buvo nurodytas reikalavimas suprojektuoti ir pastatyti gamyklą su žymiai aukštesne nei reikalauja ES pavojingų atliekų deginimo temperatūra. Akivaizdu, jog žymiai aukštesnė deginimo temperatūra ne tik garantuotų dioksinų ir furanų išmetimų normos laikymasį, bet ir žymiai sumažintų leistinų išmetimų rodiklius, kas ypač svarbu ilgalaikiam pavojingų atliekų deginimo gamyklos eksploatavimo poveikiui aplinkai ir žmonių sveikatai. Tačiau, anot nepriklausomų ekspertų, pastatyta gamykla negali nedidindama eksploatacijos kaštų palaikyti reikalaujamos temperatūros. Galų gale, Toksika pasamdė "tinkamą" ekspertą, kuris pareiškė, jog reikalaujama aukšta temperatūra yra žalinga pačiam įrenginiui ir, žinant, jog ES standartas yra žymiai žemesnė temperatūra, nereikia reikalauti sutartinių gamyklos parametrų ir perdarinėti jau pastatytos gamyklos. Tiesa, kaip toks saliamoniškas sprendimas kertasi su Viešųjų pirkimų įstatymu, brangiai, valstybinės įmonės, taigi ir šiauliečių mokesčių mokėtojų, apmokamas ekspertas nepaminėjo - ir kam, juk ataskaitos preambulėje aiškiai parašė, jog neprisiima jokios atsakomybės už rekomendacijų naudojimo pasėkmes. Kai vienas už nieką neatsako, kiti remiasi jo autoritetingomis išvadomis, taip ir gavosi, kad vardan jau pastatytos gamyklos gerovės buvo užsimerkta prieš galimą ilgalaikį žalingą poveikį aplinkai ir šiauliečių sveikatai bei nusispjauta į visus pažadus, be kita ko įtvirtintus pirkimo sąlygose.

Valdininkams bei įvairaus plauko politikams užmiršti pažadus gal ir kasdieniška, bet pažeisti įstatymą - tai gal jau kriminalas? O tokių įtarimų šioje istorijoje apstu. Ir ne tik toje jos dalyje, kurią dabar tiria FNTT - kaip iš pirkimo sąlygų reikalaujamos gamyklos, sumokėjus beveik visus pinigus, projektavimo ir statybos stadijose staiga išdygo visai kitų parametrų statinys. Manau dar daugiau įtarimų kelia šių laikų įvairaus rango valdininkų ir Toksikos vadovybės veiksmai.

Esant nedviprasmiškoms, aiškioms ir viena kitai neprieštaraujančioms keletos nepriklausomų ekspertų išvadoms, kad suprojektuota ir pastatyta gamykla neatitinka pirkimo sąlygoms, atrodo visiškai aišku, jog iš rangovo turėtų būti griežtai pareikalauta savo sąskaita perstatyti gamyklą, juolab, kad tai numatyta ir rangos sutartyje. Bet tik ne šituo atveju. Toksika nuėjo kitu keliu - į Valstybinę komisiją. Garsiai pareikšdama apie pasirašytą Valstybinės komisijos aktą, suprask, jei gamyklą priėmė Valstybinė komisija, kokie dar gali būti klausimai, ar ten viskas tvarkoje. Įvairaus kalibro Toksikos istorijos veikėjai savo asmeninės atsakomybės gynybos taktiką sutapatinę su lozungais "jokiais būdais nepraraskime ES paramos", šiauliečius pavertė bandomaisiais triušiais, kuriems "normos ribose galingesnė" gamykla "tikėtina" nepakenks. Tik šiauliečiams taip niekas ir nepaaiškino, jog Valstybinė komisija įstatymo ribose savo parašais tik patvirtino faktą, kad pastatyta gamykla atitinka tik projektą, o tai, kad ši, dalinai ir iš šiauliečių kišenės pastatyta, gamykla ne tokia kokia buvo pirkta, liko už akto ribų. Niekas nepaiškino šiauliečiams ir to, kad kol teisėsauga miega, jau šiandien, priėmus gamyklą, pasak ekspertų išvadų, valstybei, o ir šiauliečių kišenei tame tarpe, galimai padaryta žala.

Kol šiauliečiams niekas nieko nesiteikia paaiškinti, kol teisėsauga ramiai miega, nes nemato jokios korupcijos ir atskirų veikėjų bandymų forsuoti gamyklos priėmimą siekiant išvengti asmeninės bausmės už inkriminuojamas veikas arba, bent jau, priėmus gamyklą kaip gerą, bandyti tas inkriminuojamas veikas traktuoti kaip menkus pažeidimus , gudravimai šiauliečių sąskaita gali tęstis.  Paraleliai su pergalingu žygiu į Valstybinę komisiją, Toksika ir Aplinkos ministerija, pasinaudodama proga, jog pagal įstatymą būtina pakartotinai atlikti pavojingų atliekų savartyno PAV procedūras, kartu nutarė pakeisti jau pastatytos pavojingų atliekų deginimo gamyklos techninius parametrus bei  aplinkosauginius reikalavimus. Reikalas tas, jog Valstybinės komisijos priimta gamykla, pasak ekspertų išvadų, negali laikytis šiuo metu galiojančio aplinkosauginio reikalavimo - negali deginti pirkimo sąlygose ir TIPK leidime nurodyto maksimalaus per valandą leidžiamo sudeginti pavojingų atliekų kiekio neviršydama tose pačiose pirkimo sąlygose nurodytų eksploatacijos sąnaudų ir vidutinio pavojingų atliekų koloringumo. Ir visa tai - dėl didesnio gamyklos galingumo. Įvairiuose lygiuose ne kartą įnirtingai aiškinę, jog pastatyta gamykla galingesnė normos ribose ir tai nėra trūkumas ir net priešingai, Toksikos istorijos veikėjai žinojo, jog po triumfalinio gamyklos priėmimo, pradėjus ją eksploatuoti, bet kokiam tikrintojui, juolab Valstybės kontrolei, nesunku bus suskaičiuoti, kiek sąnaudų patirta deginant vieną pirkimo sąlygose numatyto vidutinio koloringumo pavojingų atliekų toną. Tuomet išaiškėtų padaryta žala valstybei ir būtų užduotas klausimas, kodėl tokia gamykla priimta.  Nepadėtų ir lozungas "jokiais būdais nepraraskime ES paramos lėšų". Todėl, matyt, nuspręsta, jog, tiek vardan Lietuvos kentėję, šiauliečiai pakentės dar truputį - pristatytoje šiauliečiams Toksikos rengiamoje PAV programoje nurodyta, jog Toksika planuoja padidinti maksimaliai per valandą deginamų atliekų kiekį. Maža to, kad tą kiekį būtų galima padidinti, planuojama keisti gamyklos paskirtį - ji degins ir pavojingas, ir nepavojingas atliekas. Kartu teigiama, jog padidejus per valandą deginamų atliekų kiekiui, momentinė tarša, manytina, nedidės. Matyt galvojama, jog pastatytiems prieš faktą šiauliečiams turės užtekti to  "manytina", juolab, kad kartu aiškinama, jog planuojamų pakeitimų priežastis ta, jog pasikeitus situacijai pavojingų atliekų rinkoje, Toksika turi pakankamai tik žemo koloringumo atliekų ir nesurenka pakankamai aukšto koloringumo pavojingų atliekų. Gal manoma, jog šiauliečiai, eilinį kartą verčiami aukotis "vardan tos Lietuvos", nenutuokia, jog gamyklos pirkimo sąlygose ir buvo būtent nurodyti tokie perkamos gamyklos parametrai, kurie leistų deginti vidutiniškai žemo koloringumo atliekas? Žino šiauliečiai ir tai, jog taip įtartinai priimta pavojingų atliekų deginimo gamykla, kurią jie sutiko leisti statyti visai arti  savo miesto, buvo planuojama kaip gamykla, kuri degins tik tas pavojingas atliekas, kurių kitais būdais negalima sutvarkyti, realybėje pavirto ne tik ir paprastų atliekų deginimo gamykla, bet ir monstru, kuris suprojektuotas taip, jog, pasak ekspertų, norint, kad jis veiktų, jame privaloma per metus sudeginti ne mažiau kaip 3840 (iš bendro metinio degintinų atliekų kiekio 8000 ) tonų naudotos alyvos - pavojingos atliekos, kuri, vietoj to, kad terštų aplinką deginant, gali būti sutvarkoma kitais būdais - pvz. regeneruojama ir perdirbama, kas atitinka ir pagrindinės šio projekto finansuotojos ES skelbiamus prioritetus.

Štai ko dar nežino šiauliečiai, tai to, jog gelbėdami Toksikos istorijos veikėjų kailius, teks ne tik turbūt rizikuoti savo sveikata, bet ir plačiau atverti savo pinigines. Reikalas tas, jog ES komisija - ne mūsų valdininkai, ir ji tikrai įdėmiai pasidomės, kaip jų pinigai skaidriai išleisti. O atėję patikrinti ir suradę, dar ir "stebūklingai" pasikeitusią jų finansuojamo objekto paskirtį, ko pasekoje nebus pilnai įgyvendinti projekto tikslai, pagal ES paramos taisykles pritaikys sankcijas, kurias ir šiauliečiai, kaip mokesčių mokėtojai, netiesiogiai dalinai solidariai apmokės. Ir tai, manau, toli gražu ne visos būsimos išlaidos. Nežino, matyt, šiauliečiai ir to, kad pristatytoje Šiaulių visuomenei Toksikos PAV ataskaitoje planuojama pastatyti medicininių atliekų saugykla irgi bus papildomai netiesiogiai dalinai iš jų kišenės, nors jau jų “apmokėta” rangos sutartis buvo "iki rakto" ir tokia planuojama medicininių atliekų saugykla jau seniai turėjo stovėti pastatyta.

Be gręsiančio, manau, piniginių tuštėjimo meto, dar ir apkarto šiauliečiams pastarųjų dienų Toksikos elgesys, kai Valstybinės komisijos priimta kaip tinkama naudoti pavojingų atliekų deginimo gamykla, kurią Toksikos atstovai reklamavo, kaip švaresnę ir saugesnę nei Šiaulių miesto katilinė, pradirbusi tik tris dienas buvo stabdoma avariniu būdu, po to vėl paleista, kol, įvykus sprogimui, ar, pasak valdžios – hidrauliniam smūgiui, vėl avariniu būdu sustabdyta. Apkarto ne tiek eilinį kartą pasitvirtinęs faktas, kad gamykla nesaugi, kiek bandymai meluojant tai nuslėpti. Sprogimas, paneigdamas net mokyklinius fizikos vadovėlius,  staiga virto hidrauliniu smūgiu, o Toksikos atstovų pareiškimuose ir oficialiame taršos monitoringe avarinių stabdymų dienomis buvo nurodyta, jog išmetimų nebuvo. Šiauliečiams jau nebejuokinga skaityti oficialų Toksikos generalinio direktoriaus raštą, kuriame teigiama, jog liepos 26 dieną teršalų į aplinką aplamai išmesta nebuvo, kai tuo tarpu aplikosaugininkų duomenimis tą dieną vien tik leistina amoniako išmetimų  norma buvo viršyta daugiau nei keturis kartus. Nejuokinga ir tai, jog Aplinkos ministras apie teršiantį aplinką ir sproginėjantį valstybinės reikšmės objektą sužino tik iš žurnalistų ir yra tik "nemaloniai nustebintas" bei samprotauja apie jo neinformavusių pavaldinių motyvus, kurie irgi tik žurnalistų paraginti nuvyko į Toksiką ir iki šiol negali nei patys atsakyti kiek teršalų buvo išmesta į aplinką per faktinį deginimo įrenginio darbo laikotarpį avarinių stabdymų dienomis, nei Toksikos priversti tai padaryti.

Šnekant su specialistais ir teisėsaugininkais, įtartino Toksikos projekto detales galima vardinti be galo, nagrinėjant  keistą Aplinkos ir Ūkio ministerijų kai kurių valdininkų, politikų bei  Toksikos meilę rangovams, kai vietoj griežto reikalavimo perstatyti jau apmokėtą gamyklą savo sąskaita taip, jog ši pilna apimtimi atitiktų pirkimo sąlygas ir nereikėtų jokių "papildomų gudravimų" šiauliečių sąskaita, ekspertų ir VPT pripažinta neatitinkanti pirkimo sąlygų gamykla yra skubiai priimama kaip tinkanti.

Tuo tarpu šiauliečiams, gal jau pasigailėjusiems, jog savo laiku jų būgnai netratėjo prie Vyriausybės rūmų, matyt trūko kantrybė ir jie išdrįso Toksikos projekto veikėjams pasakyti, jog "karalius nuogas".

Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės oficialiai ir aiškiai pasakė tai, kas jau seniai turėjo būti pasakyta aukčiausiu lygiu. Toksikai, rengiančiai PAV ataskaitą su aiškiu siekiu pakeisti pavojingų atliekų deginimo gamyklos  techninius, paskirtinius ir aplinkosauginius parametrus, kad "normos ribose galingesnis" priimtas įrenginys aplamai galėtų dirbti, Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės pateikė neigiamas išvadas, kurios iš esmės, manau, sako - ponai, jei priėmėte, kaip ne kartą teigėte, pirkimo sąlygas ir aplinkosauginius reikalavimus atitinkančią gamyklą, tai prašome - dirbkite, užteks išsisukinėti, gudrauti ir parodykite, jei galite, eksploatacijos metu tuos puikius rezultatus, kurių nesimatė bandymų metu. Šiauliečiams  pagaliau kilo pagrįstas ir logiškas klausimas, kam reikia keisti gamyklos techninius, paskirtinius ir aplinkosauginius parametrus, jei priėmimo metu pavojingų atliekų deginimo įrenginys atitiko visus reikalavimus ir gali puikiai dirbti bei parodyti reikiamus rezultatus?  O gal priėmėte pagal komandą ne tą, kas buvo pirkta ir dabar žinote, kad su tuo kažką reikia daryti, nes matote, kad pradės aiškėti "darbeliai"?

O Šiaulių rajono savivaldybė dar papildomai akcentavo, jog iš Toksikos užsakytos ir pritarimui pateiktos PAV ataskaitos mato, jog rengėjai neatsižvelgė nei į rajono savivaldybės išsakytas neigiamas pastabas tvirtinant PAV programą, nei į tas pačias rajono savivaldybės neigiamas pastabas išsakytas viešame PAV ataskaitos aptarime susitikime su visuomene, todėl ir teikia neigiamas išvadas dėl Toksikos PAV ataskaitos.

Nors ir vėlai, bet šiauliečių savivalda suprato, jog šio projekto užbaigimas - dvigubai lemtingas apsisprendimas. To, kaip Lietuvos atsakingos institucijos pasielgs su šia pavojingų atliekų deginimo gamykla, svarba yra lemiama, nes sprendimas iš karto pasiųs ES paramos teikėjams ir Lietuvos visuomenei du signalus. Pirmasis – (ne)baudžiamumas. Jei įrengimai, kurių defektų pataisyti nebeįmanoma ir/ar nenorima, toliau liks stovėti visiems suvokiant, kad padarytos eilinės nuolaidos pažeidėjams, visuomenė ir verslas gaus signalą, jog Lietuvoje ir toliau galima ramiai pradėti ar tęsti reikalavimų neatitinkančius projektus. Užtenka tik turėti pinigų, įtakos ir mokėti „tvarkyti reikalus“.

Antrasis signalas – (ne)saugumas. Lietuvoje ne vieno strateginio projekto įgyvendinimą stabdo visuomenės pasipriešinimas, paremtas masiškai paplitusia baime, jog tokie projektai negrįžtamai užterš gamtą, o valstybė to tiesiog nesukontroliuos.

Tik bėda ta, kad niekam dabar jau nebeįdomi tik dabar praregėjusios Šiaulių savivaldos nuomonė. Akivaizdu, jog šiauliečiai su savo savivalda lieka trečiu broliu kvaileliu savo pačių kieme, kai yra “tvarkomi popieriai ir reikalai”, ir tegali, jei nori, retoriškai klausti, po kiek opiumas liaudžiai ir kiek dar galima nesiskaityti su šiauliečiais?