Vaikų ugdymo klausimui - daugiau nei šimtas metų

Rugpjūčio 31-ąją - žymios pedagogės Marijos Montesori 142-asis gimtadienis. Tai, žinoma, joks įvykis Lietuvos švietimo darbuotojams. Šios žymios moters darbai, pavirtę atskira vaikų ugdymo metodika, nėra labai patrauklūs sovietine patirtimi besiremiančioms įstaigoms. Kaip, beje, ir kitos metodikos (Valdorfo, Suzuki), puldinėjamos ir paverčiamos monstrais žiniasklaidoje, išvadinat jų pasekėjus sektantais. Tačiau mes norime prisiminti šią moterį, kažkuo primenančią Kalkutos vienuolę motiną Teresę.

Pirmoji Italijos gydytoja moteris įrodė, kad studijuoti architektūrą bei mediciną gali ne tik vyrai. Trisdešimtmetė Marija jau buvo profesorė, bet vėl tapo studente ir ėmė gilintis į vaikų psichologiją. Ji išaiškino, kad mažieji, per pamokas priversti tik sėdėti ir automatiškai atlikti užduotis, vystosi daug prasčiau, nei turintys motyvaciją, galintys judėti ir būti veiklūs mokymo procese. Vaikas gali pats ugdyti save, reikia tik palankių sąlygų – pripažinti jį kaip asmenybę, atitinkamai elgtis ir suteikti veiksmų laisvę. Tada žmogus bręsta dvasiniam gyvenimui, vystosi jo protas, inteligencija, valia, bendruomeniškumas. Klasėse, kuriose negalėdavo būti daugiau nei 20 vaikų, kiekvienas jų galėjo dirbti individualiai, klausydamasis savo prigimties. Skeptikams – ten visuomet vyraudavo begalinė pagarba, tvarka ir didžiulis noras mokytis. Bet svarbiausia: „Jei mokymo procese neišlaisvinome vaiko Sielos - mes nieko nenuveikėme“ (M. Montesori).

Kaip ir anuomet, vaikų teisių paneigimas vis dar lieka skaudžiu faktu. Montesori laikais jos mąstymas buvo nesuvokiamas prieštaravimas dominavusiems ugdymo metodams ir priemonėms. Regis, ir šiandien yra nemažai tokių, kuriuos žymiosios pedagogės metodai erzina. Pagarba vaikui mums per sunkus išbandymas.