Valstybės išdavystė

Valstybė neturi jokios prasmės, netgi jokios teisės egzistuoti, jei jos piliečiams – čia gimusiems ir augusiems žmonėms – lengviau ir saugiau išgyventi einasi svečiose šalyse, nei toje, kurios pasą jie dar tebeturi. Žinoma, kalbu apie Lietuvą, tėvynę mūsų...

Po to, kai ekspertai.eu paviešino Irenos Degutienės – primenu, ji dabartinio Seimo pirmininkė! – pokalbio įrašus, kuriuos Andrius Kubilius – primenu, jis dabartinės vyriausybės pirmininkas! – pavadino „juodosiomis technologijomis“ (tikriausiai tai laikytina specialisto komentaru), nebeliko nė to rūko sluoksnio, kuris dar dengė tai, ką savo kailiu beveik kiekvienas jautė ir anksčiau. Taip, šiandienos Lietuvą jau yra kiaurai persmelkusi sekimo, pasiklausymo, šantažo ir šmeižto dvasia, kurios literatūrinę išklotinę geriausiai atspindi Dž. Orvelo makabriškasis romanas „1984-ieji”. Piliečiai taip įbauginti ir užguiti, o jų valia taip palaužta, kad beliko tik formalizuoti baudžiavą... Na ir kas, kad turime bene visus demokratinės valstybės atributus, jei nėra nei pačios demokratijos, nei realiai savo piliečiais besirūpinančios valstybės? Yra tik butaforija, „sistema“, aptarnaujanti pati save ir mintanti tautos kūnu. Parazitas užvaldė donorą ir dabar juo maitinasi.

Ne kartą ir ne du komentaruose po mano straipsniais rasdavau maždaug tokius žodžius: „tai, ką jūs rašote, teisinga ir seniai žinoma – tačiau parašykite, ką daryti?“ Sutinku, šiandien tai pagrindinis klausimas, tačiau jei norime išlikti, jau rytoj jis turėtų tapti klausimu – kaip? Audrius Nakas labai akivaizdžiai parodė, kad ir vienas lauke karys – parodė veiksmu, primenančiu biblinę eilutę „ir žodis tapo kūnu“. Visiškai palaikydami tokį jo poelgį, šio straipsnio autoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pats A. Nakas buvo kryptingai stumiamas kuo toliau nuo „Drąsos kelio“ politinės linijos formavimo ir šis procesas tikrai negalėjo būti atsitiktinis – kalbu apie laikotarpį, kai DK atsirado Valdas Vasiliauskas, netrukus tapęs rinkimų štabo vadu, iš esmės lankstančiu šią partiją pagal kažkur kitur nubraižytą schemą.

Šiandien turime situaciją, kai tampa akivaizdu, jog demokratiniai mechanizmai Lietuvoje neveikia ir jei norime galutinai neprarasti Lietuvos, turime peržengti ribą, skiriančią mandagų pezėjimą, kuris, deja, nieko nebegali pakeisti, nuo realių veiksmų, galinčių prikelti tautą iš letargo, gresiančio išnykimu. Užvis blogiausia, kad tie, kurie išrenkami mus atstovauti ir ginti, pasirodė tokie dvasiškai neįgalūs, jog šiandien ir patys tapo užguiti bei įbauginti taip, kad ne tik nebegina mūsų, bet net ir patys nebedrįsta viešai prisipažinti, kad ginti reikia juos. Skaitydami šį tekstą toliau, rasite pakankamai argumentų, galinčių padėti apsispręsti, kaip elgtis ir kaip gyventi. Arba jau ne...

Prieš pradėdamas eiti Seimo nario pareigas, išrinktasis atstovas prisiekia tautai tokiu tekstu:

“Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai;
prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus,
saugoti jos žemių vientisumą;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę,
sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių
gerovei.
Tepadeda man Dievas!”

Tačiau tai, ką išgirdome iš paskelbto Seimo pirmininkės I. Degutienės įrašo, atskleidžia, jog tapo normalu šią priesaiką laužyti ir valstybės bei konstitucijos neginti, ją išduoti, pasiduodant Prezidentės ir saugumo pareigūnų šantažui. I. Degutienė kalbėjo: „Jeigu jūs visą tą eigą matytumėt, kaip vyko, pavyzdžiui, dėl pareigūnų atleidimo <kalbama apie Finansinių nusikaltimų tarnybos direktoriaus Vitalijaus Gailiaus ir jo pavaduotojo Vytauto Giržado atleidimą – red. past.>, ir kokie buvo daromi veiksmai – mūsų jie buvo sudėlioti vienokie, bet tu nueini į “Baltuosius rūmus” <prezidentūrą – red. past.> ir tu gyvenai šantaže“.

Kol kas palikime nuošalėje Prezidentės veiksmus, apie kuriuos kalba Seimo pirmininkė, ir sutelkime dėmesį į Seimo narius. Kaip matome, Seimo nario priesaika įpareigoja asmenį visomis išgalėmis stiprinti nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tačiau jei Seimo nariai, užuot deramai atstovavę rinkėjams, pasiduoda kokiam nors šantažui ir gyvena baimėje, tuomet jie iš esmės laužo savo priesaiką tautai – Lietuvos žmonių gerovės nebegina, valstybingumo nestiprina, sąžiningai netarnauja demokratijai, ir Dievas tokiems, akivaizdu, jau nepadeda. Savaime suprantama, kad toks Seimo narys privalo atsistatydinti ar būti atstatydintas, nes Seimas – ne ta vieta, į kurią išrinktas atstovas patenka tam, kad drebintų kinkas.

I. Degutienės pasakojimas atskleidžia, kad Seimo nariai jaučiasi esą išrinkti atstovauti ne rinkėjams, o Prezidentei: „Todėl kad taip, mes patys kalti, per trejus metus užsileidome ant galvos. Tai čia irgi reikia savikritiškai pripažinti. Skambutis – padarykit tą, skambutis – padarykit tą. O mes kaip žiopliai viską darėm. Viską darėm. Kiek “veto” buvo, kurie buvo nu, tokie – sakykim, migloti. Bet kaip tu – panika Seime iš karto. Veto? Reikia pakeist! Ir tie patys žmonės, kurie prieš mėnesį balsavo vienaip, staiga balsuoja kitaip – šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Visi gyvena bai-mė-je“.

Žinoma, priežastys ir būdai, kaip Seimo nariams Prezidentė ar kas kitas įvarė tiek baimės, reikalauja išsamaus tyrimo. Vis dėlto Seimo nario statusas nustato jam pareigą spręsti laisva valia ir nevykdyti to, kas, jo įsitikinimu, prieštarauja Lietuvos interesams. O čia, Seimo pirmininkės vertinimu, nuolat vyksta procesai, kuriems Seimo narys yra įsipareigojęs priešintis visomis išgalėmis: „Man didesnis rūpestis yra žinai kas? Kad yra valstybės užvaldymas ir mes einam ne demokratiniu keliu, o Lukašenkos keliu. Autoritariniu keliu“. Kitaip tariant, Seimo narys, kuris visomis išgalėmis nestabdo autokratinių procesų, išduoda savo pareigas ir negali būti Seimo narys.

O dabartiniai seimūnai, kaip žinia, net nesiteikė apie susidariusią padėtį informuoti visuomenės. Tai jau, mano vertinimu, yra ne tik akivaizdus priesaikos sulaužymas, bet ir Tėvynės išdavimas. Tas, kuris tautos valia išrinktas puoselėti ir ginti mūsų valstybingumą, gyvena „bai-mė-je“ ir apie valstybės užvaldymą net nesiteikia pranešti tautai.

Kodėl tai galima vertinti kaip Tėvynės išdavimą? Seimo nariai ne tik negina pamatinių valstybės vertybių ir santvarkos, bet savo nuolankiu tylėjimu dar ir padeda stiprinti antikonstitucines tendencijas. Žinia, jog nusikaltėliui tik to ir tereikia, kad visi jo be galo bijotų ir persigandę lindėtų krūmuose. Jei seimūnai, užuot vykdę savo pareigas, vaidina palaužtą auką, nesipriešindami vykdo neteisėtus nurodymus, tai ko trūksta, kad pripažintume juos nusikaltimo bendrininkais?

Kas tokioje situacijoje belieka mums, piliečiams? Jei Seimo nariai yra valstybės išdavikai, padedantys griauti įstatymo viršenybę, tuomet mums tenka pasirinkti – elgtis kaip mūsų išrinktieji ir savo pasyviu elgesiu bei neteisėtų įsakymų vykdymu įteisinti perversmą valstybėje, arba stoti ginti Konstitucijos. LR Konstitucijos 3 straipsnis suteikia piliečiui teisę priešintis neteisėtiems veiksmams: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Konstitucijos straipsnis nepatikslina, ar baimės sukėlimą jau reikėtų laikyti prievarta, tačiau psichologinės prievartos sąvokos apibrėžimą toks elgesys neabejotinai atitinka. Nors mes šiuo metu net nežinome, ar Seimo narius iš tiesų kas nors mėgino bauginti – gal jie net nebauginami persigando?

Taigi, kiekvienas turime pasirinkti – tylime ar priešinamės. Jei tylime – esame tokie pat antikonstitucinio perversmo bendrininkai, kaip ir mūsų Seimo nariai, o skirtumas tik tas, kad dažnas nedavėme priesaikos ginti savo valstybę. Jei taip, tuomet galbūt jau visai netrukus kareivis savo kerzinio bato padu prispaus mums žandą, ir tik tada mes pagaliau atsitokėsime. Deja, jau bus per vėlu. Jei priešinamės – tai negalime vaizduoti, kad nieko ypatingo neįvyko ir bendrauti su Seimo nariais, Prezidente ir kitais antikonstitucinius veiksmus atliekančiais pareigūnais kaip su teisėtais valdžios atstovais. Tokiu atveju mums reikia burti valstybės gynimo tarybą, kurią sudarytų LR Konstitucijai ištikimi pareigūnai ir kuri nušalintų nuo pareigų Konstitucijai nelojalius asmenis.

Šio slenkančio perversmo iniciatoriai, sprendžiant iš I. Degutienės liudijimo, yra šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD viršininkai. Šie asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už LR Seimo narių ir aukštų valstybės pareigūnų bauginimą siekiant įvykdyti valstybės perversmą, bei sistemingą Konstitucijos pažeidinėjimą siekiant jų įgaliojimus viršijančios valdžios. Kaip pamename, I. Degutienė tvirtina, jog yra slapta klausomasi jos ir jos artimųjų telefoninių pokalbių. LR Konstitucijos 22 straipsnis draudžia tai daryti be motyvuoto teismo sutikimo: „Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“. 

Galiausiai mums laikas susimąstyti, kaip tokia situacija galėjo susiklostyti. Mūsų valstybė, galima sakyti, buvo statoma atsisakant visko, kas šventa ir moralu. Visi tie dalykai tapo nieko nereiškiančiomis fasadinėmis iškabomis, turinčiomis bent kiek pridengti nežabotą materializmą ir nesveiką egoizmą. Nuo to ir turėtume pradėti daryti išvadas, o tada eiti ginti savo ir savo vaikų ateities.

Lietuvos pilieti, Lietuvoje ar bet kuriame kitame pasaulio krašte šiandien būdamas, išgirsk ir suprask, kas atsitiko su tavo Tėvyne – šalimi pačiame Europos viduryje, kuri turi visus išorinius civilizuotos valstybės atributus, bet yra išvogtu turiniu ir merdinčia viltimi – ir nelik kurčias ir abejingas!