Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. IV d. Teisiškai neįvykęs Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą

I-III straipsnio dalyse aptarėme Vakarų persiorientavimą po TSRS iširimo – 1992 m. vasario 7 d. pasirašytą Mastrichto sutartį dėl politinės Europos Sąjungos (ES) sukūrimo, jos tikslus – viršnacionalinės vyriausybės sukūrimą, nacionalinių valstybių pakeitimą regionais. 1993 m. lapkričio 1 d. Džordžas Sorošas paskelbė, kad ES ir NATO – dvi neatskiriamos sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti, o NATO vaidmuo yra platesnis nei kariniai reikalai, įskaitant ir kišimąsi į valstybių vidaus politinius reikalus ir santykius tarp valstybių. Aptartos Lisabonos sutartis dėl ES ir 1949 m. balandžio 4 d. Šiaurės Atlanto sutartis (NATO sutartis), šalių įsipareigojimai.

Kaip įvyko mūsų Tautos apgaulė – teisiškai neįvykęs Lietuvos stojimas į ES? Nors Marko Tveno nuomone, „apgauti žmones lengviau nei įtikinti, kad jie buvo apgauti“, tačiau pabandysime tai paaiškinti. Ir straipsnio autoriai nebuvo suvokę visos šios apgaulės, kol E. Vaitkus šiemet nesikreipė į LR Generalinę prokurorę N. Grunskienę dėl atsakingų pareigūnų veiksmų/neveikimo įvertinimo – atsakomybės pagal LR Baudžiamojo kodekso 123 straipsnį, piktnaudžiaujant oficialiaisiais įgaliojimais stojime į ES. Kauno apygardos prokuratūra, apylinkės ir apygardos teismai ne oficialių asmenų veiksmus ar neveikimą vertino, bet paaiškino, kad stodami į ES nepraradome valstybės suvereniteto, nes ES... yra tik tarptautinė organizacija...; kad 2003 m. gegužės 10-11 d.d. referendume nereikėjo 75% visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių pritarimo, ko besąlygiškai reikalauja LR Konstitucijos 148 straipsnis, o tariamai pakako surinktų 57%; kad narystė ES nepažeidžia Lietuvos Respublikos nepriklausomybės; kad Lietuva jau nuo 1990 m. kovo 11 d. tariamai siekė tapti šios tarptautinės organizacijos nare... Nepastebėjome tokios siekiamybės – tuo metu ES dar net nebuvo, o 1990-02-24 rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programoje buvo įrašytas valstybės neutralitetas.

E. Vaitkus Kauno apygardos teismo prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimą, liudytoju apklausti signatarą Z. Vaišvilą ir kreiptis į LR Konstitucinį teismą. Teisėja Jurga Vasiliauskienė 2023 m. spalio 30 d. nutartimi skundą atmetė, neišdrįsusi net pasisakyti dėl šių prašymų. Nors teismas privalo pasisakyti dėl visų apelianto reikalavimų.

Apgaulė ruošta sąmoningai ir iš anksto. Vadovaujantis Konstitucijos 9 str. (svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu), LR Seimo 2003-02-27 nutarimu Nr.IX-1350 „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės“ (Seimo pirmininkas A. Paulauskas) organizuotas dvi dienas 2003 m. gegužės 10-11 d. vykęs referendumas. Prieš tai 2003-02-25 d. Seimas pakeitė LR referendumo įstatymą, kad referendumą galima vykdyti ne vieną dieną, bet savaitę(!), kad dėl narystės tarptautinėje organizacijoje pakanka 50% referendume dalyvavusių piliečių pritarimo.

Akivaizdus nepasitikėjimas Tauta ir būsimu jos balsavimu. Tautos balsavimui buvo pateiktas ne teisės aktas dėl Lietuvos Respublikos stojimo į ES ir suvereniteto teisių paskirstymas tarp ES ir mūsų valstybės, bet apgailėtinas sakinukas „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“. Kaip, kokiomis sąlygomis ši narystė?! Gi mūsų ir kitų į ES stojusių valstybių narystės sąlygas ir atiduodamą suverenitetą nustato Atėnuose pasirašytas 2003 m. balandžio 16 d. „Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų“. Būtent šį Aktą ratifikavo tuometės ES valstybės-narės ir į ją stojančios valstybės, bet ne 2003 m. gegužės 10-11 d.d. vykusio mūsų referendumo sakinuką, kyšteltą mums pažaisti. Pagalvokime, kurį pirštą prie smilkinio būtų pasukioję kitų valstybių vadovai, jei mūsų valdžia jiems ratifikavimui būtų pateikusi šį sakinuką... Tačiau šis Aktas nebuvo teiktas mūsų balsavimui, t.y. mūsų Tauta referendume nebalsavo dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą!

Tad 2003 m. gegužės 10-11 d.d. referendumas ir jame priimtas sprendimas nesukūrė jokių teisinių pasekmių Lietuvos Respublikai dėl jos narystės Europos Sąjungoje. O kaip nervinosi Lietuvos valdžios vyrai, po pirmosios balsavimo dienos pamatę, kad balsuoti atėjo vos per 20% piliečių! Net alus, skalbimo milteliai ir šokoladukai nepadėjo, todėl gegužės 10 d. vakare LRT eteryje po „Panoramos“ puolė mus agituoti, rodydami pavyzdį, kaip spauti į mūsų įstatymus!

2003 m. rugsėjo 16 d. šį Aktą įstatymu Nr.IX-1730 su 103 susijusiais dokumentais ratifikavo ne mūsų Tauta referendume, bet LR Seimas. Ratifikavimo įstatymą pasirašė Respublikos Prezidentas R. Paksas. Balsuojant dėl šio įstatymo LR Seimas net neturėjo oficialaus šio Akto vertimo į lietuvių kalbą! Pagal Seimo statutą kiekvieno įstatymo projektą privalo suderinti Seimo teisės departamentas ir atsakingi skyriai (šiuo metu - biurai). Tai nebuvo padaryta - atsakingus darbuotojus balsavimo dienos ryte išsiuntė į ekskursiją Baltarusijon... Seimo darbuotojams kirtus Lietuvos–Baltarusijos sieną, jiems paskambino, kad grįžtų į Seimą, mat būtinas suderinimas su jais. Šiems apsisukus ir nespėjus dar kartą kirsti šią sieną, kitu skambučiu jiems buvo nurodyta tęsti ekskursiją - pakaks politikų suderinimo Seimo komitetuose...

Antikos laikų Romėnų teisės,  kuria remiasi ir Lietuvos teisės korifėjai bei teismai, skelbia ir šias aiškias taisykles: ex iniuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) ir nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali turėti naudos iš teisės pažeidimo). Tad kas neaišku, mieli Lietuvos piliečiai!? Todėl po teisiškai neįvykusio Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą mūsų Konstitucija liko nepakeista – Lietuvos valstybė liko nepriklausoma demokratine respublika, ir jokio ES pėdsako joje nėra! Tad nei 2003 m. gegužės 10-11 d.d. referendumas, nei 2003-04-16 stojimo Akto ratifikavimas Seime nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

Šią mūsų apgavystę įgyvendino LR Seimas, priėmęs 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Seimo pirmininkas A. Paulauskas) ir šį aktą neteisėtai (be 75% piliečių pritarimo) prirašęs prie Konstitucijos 150 straipsnyje skelbiamų jos sudėtinių dalių, kurias Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume:

- 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ (nustatančio, kad Lietuvos valstybės suverenitetas gali būti atiduotas, jei tam referendume pritars 75% visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių, ką Tauta nusprendė 1991-02-09 referendume);

- 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ (ZV ir EV klausimas Konstitucijos aiškintojams – ar Šveicarijos pavyzdžiu Lietuvos Respublika dėl šio akto galėtų sudaryti konfederaciją su Latvijos Respublika?);

- 1992 m. spalio 25 d. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“.

Mūsų Tauta nebalsavo ir už 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, nes Lietuvą užvaldžiusieji pabijojo jį teikti Tautos balsavimui. Tad šis aktas neteisėtai įrašytas į mūsų Konstituciją, kurios 148 straipsnis reikalauja, kad tokiam aktui referendume turi pritarti 75% visų balso teisę turinčių piliečių.

Kaip iš šios teisinės kolizijos sukasi oficialūs mūsų Konstitucijos aiškintojai? Juk iš neteisės neatsiranda teisė. Susipažinkime su LR Konstitucinio Teismo buvusios pirmininkės prof. dr. Danutės Jočienės logika šiuo klausimu jos pranešime „Nuo nacionalinio konstitucinio savitumo iki Europos integracijos: nacionalinės Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės santykis“, perskaitytame ES Teisingumo Teisme Liuksemburge:

1. „Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai savo tekste įtvirtina Konstitucijos viršenybės principą. Konstitucija Lietuvos teisės sistemoje yra aukščiausioji teisė. ... Konstitucijos 7 str. 1 dalyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Taigi Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas.“ Kas su tuo nesutiks (ZV ir EV)?

2. „Tačiau šis principas negali būti aiškinamas atsietai nuo vientisos ir darnios Konstitucijos kaip tam tikrų konstitucinių vertybių sistemos, jis turi būti aiškinamas, be kita ko, Lietuvos valstybės konstitucinės pareigos sąžiningai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus (pacta sunt servanda) kontekste.“ Kas su tuo nesutiks (ZV ir EV)?

3. „Konstitucinis Teismas, savo veiklą pradėjęs dar 1993 m., viename pirmųjų savo nutarimų konstatavo, kad „Valstybės Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Tai reiškia, kad visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją“. ... Kartu pažymėtina ir tai, kad, kaip nustatyta Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje, „Konstitucija yra vientisas <...> aktas“. ... Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų paneigta arba iškreipta kitų Konstitucijos nuostatų prasmė (LRKT 2002-12-24 nutarimas).“ Kas su tuo nesutiks (ZV ir EV)?

4. „Taigi pabrėžus, kad Konstitucija turi viršenybę bet kokio kito teisės akto Lietuvoje atžvilgiu, negalima pamiršti ir kitų Konstitucijos nuostatų, kurios sudarė prielaidas sėkmingai Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą ir įtvirtino pakankamai saugiklių, kad būtų tinkamai įvykdyti iš ES teisės kylantys valstybei įsipareigojimai bei užtikrinti ES teisės viršenybės, tiesioginio veikimo ir veiksmingumo principai. Lietuva į ES įstojo pasirašydama, o vėliau ir ratifikuodama Stojimo į ES sutartį, kuri yra klasikinė tarptautinė sutartis, pasirašyta, o vėliau atitinkamai patvirtinta ar ratifikuota visų susitariančių valstybių – Europos Sąjungos valstybių – pagal savo konstitucines procedūras.“

Su tuo sutikti neįmanoma, nes stojimo į ES sutartis (2003-04-16 Aktas) nebuvo teikta Tautos ratifikavimui nei 2003 m. gegužės 10-11 d.d. referendume, nei kituose referendumuose (ZV ir EV).

5. „... siekiant sukurti konstitucines prielaidas Lietuvai tapti visateise ES nare, Lietuvoje piliečiams referendume priėmus sprendimą būti ES valstybe nare, buvo pakeista Konstitucija, prie jos prijungiant Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Šiuo Konstituciniu aktu buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje.“ Tai akivaizdi netiesa, nes ir šis konstitucinis aktas nebuvo teiktas Tautos balsavimui (ZV ir EV).

6. „Konstitucinis Teismas, aiškindamas šio Konstitucinio akto nuostatas, yra konstatavęs, kad „visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė“. Pagal šio Konstitucinio akto 2 straipsnį ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiame straipsnyje ES teisės atžvilgiu taip pat yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti ES teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai ES teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionalinės teisės aktuose.“

Tai akivaizdi netiesa - iš neteisės neatsiranda teisė. Tauta už nuorodytus aktus nebalsavo (ZV ir EV).

7. „Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatuota, kad „Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją“. Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo. Tad kolizijų atveju Konstitucinis Teismas vis dėlto paliko galimybę laikytis Konstitucijos viršenybės principo.“

Kas su tuo nesutiks, tačiau kodėl to nesilaikoma (ZV ir EV)?

8. „Todėl Lietuva priskiriama prie tų šalių, kuriose Konstitucija turi taikymo pirmenybę. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybės narystė Europos Sąjungoje kyla iš pačios Konstitucijos (jos sudedamąja dalimi esančio Konstitucinio akto), kolizijų tikimybę sušvelnina ir galimus sprendimo būdus siūlo kitos Konstitucijos nuostatos, o kartu ir oficialioji konstitucinė doktrina, kuri grindžiama dialogo tarp dviejų sistemų vystymu ir yra draugiška Europos Sąjungos teisės atžvilgiu. Kalbant apie ES teisės santykį su nacionalinės Konstitucijos nuostatomis ir naryste ES ir iš to kylančius įsipareigojimus, taip pat apie dialogo tarp šių dviejų sistemų vystymą, pabrėžtinas ir dar vienas itin svarbus konstitucinis principas – Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos principas, kurį Konstitucinis Teismas išplėtojo savo jurisprudencijoje ir kuris suponuoja Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją.“ Štai ir išlindo yla iš maišo – politikuojate, Konstitucijos aiškintojai, o ne Konstituciją ginate ir aiškinate (ZV ir EV)!

9. „Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje šis principas atskleidžiamas kaip glaudžiai susijęs su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika. Pirmą sykį Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos principas paminėtas Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, konstitucinės justicijos byloje dėl tarptautinių karinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių... „Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus“. O tai jau pigus politikavimas, nes NATO sutartimi Lietuva neprisiėmė jokių įsipareigojimų derinti savo teisės aktus su NATO! Tik G. Sorošas 1993 metais skelbė, kad NATO turi kištis į valstybių vidaus klausimus ir santykius su kitomis valstybėmis. Bet jo nuomonė nėra teisės aktas (ZV ir EV).

10. „Dar vienas esminis Konstitucijos nuostatų ir tarptautinės bei ES teisės sąlyčio aspektas atskleidžiamas oficialiojoje Konstitucijos keitimo apribojimo doktrinoje, išplėtotoje Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 d. liepos 11 d. nutarimuose. Juose Konstitucinis Teismas iš esmės konstatavo, kad negalimos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigiami įsipareigojimai ES teisei, nebent Lietuvos Respublika nuspręstų išstoti iš Europos Sąjungos. Tai, beje, taip pat turėtų būti padaryta referendumu, nes, kaip minėta, sprendimas prisijungti prie ES buvo priimtas būtent tokiu būdu. Kaip tik iš to kyla toks kvaziabsoliutus Konstitucijos keitimo apribojimas.“

Konstitucijos aiškintojų klausiame: Kodėl referendumo sprendimo nereikėjo balsuojant už 2003-04-16 stojimo aktą ir 2004-07-13 konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, o dėl Lietuvos išstojimo iš ES jau reikia referendumo sprendimo (ZV ir EV)?! Yra tokia lietuvių liaudies patarlė - melo trumpos kojos.

Šiurpi lietuviška Siaubiamiškio pasaka apie teisiškai taip ir neįvykusį Lietuvos stojimą į ES. Beje, kodėl Konstituciją, kuri yra paprasta ir aiški kiekvienam piliečiui, dar reikia aiškinti? Kad apgauti piliečius? LR Konstitucijos aiškintojai iki šiol neišdrįsta paaiškinti, kodėl Seimas ne kartą keitė Konstituciją, pažeisdamas jos 153 straipsnį, nustatantį, kad „Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2 punkte, 65, 68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje, 96, 103, 118 straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje.“ Pažeidžiant šį Konstitucijos straipsnį, po 1993-10-25 d. Seimas pakeitė šiuos Konstitucijos straipsnius, kurių keisti nebeturėjo teisės: 2003-03-20 d. - 84 str. 11 punktą ir 118 str. (dėl prokuratūros), 2022-04-21 d. - 56 str. (kas gali būti renkamas Seimo nariu), 119 str. (dėl mero rinkimų).

Atsiras, anot V. Landsbergio, Siaubiamiškio gyventojų, kurie pasakys, na ir kas!? Juk Europos Sąjunga, prokuratūra, merai - tai gėris! Gal būt. Tačiau kodėl tuomet tai spręsti turi ne Tauta, kuri tik viena turi konstitucinę teisę tai spręsti, o siauras žmonių ratas? Kodėl tuomet skundžiatės, jei kas nors pažeidžia įstatymus, tamstos žmogau, atžvilgiu, pvz. jus apvagia?

Kodėl tarptautines sutartis ratifikuoja Seimas, be ne Tauta, kai Konstitucija nustato, jog tai išskirtinė Tautos teisė? Tad nesiskųskite dėl to, kad Rusija pradeda aiškinti, jog Klaipėdos ir Vilniaus kraštus atgavome TSRS dėka. Senai reikėjo denonsuoti 1939 metų Lietuvos – Vokietijos sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo. Lietuvos visuomenės taryba dėl to kreipėsi, tačiau ir Respublikos Prezidentas, ir Seimas, ir Vyriausybė tyli. Gal dar vieną išdavystę ruošia?

Lietuva atgavo nepriklausomybę, gerbdama tarptautinę teisę ir norėdama to paties iš kitų valstybių. Apie tai – kitame straipsnyje.

Konstitucijos aiškintojai, ar atsimenate 1991 m. sausio 13-ąją, Medininkų tragediją?

P. S.

Susiję:

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. V d. Atgimimo metais Tautą ir teisę gerbėme

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. III d. NATO vaidmuo

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. II d. Mastrichto sutartis – politinės Europos Sąjungos sukūrimas

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. I d. TSRS griūtis ir Vakarų persiorientavimas

VRK vadovas Z. Vaigauskas nežino, kaip rinkėjai buvo informuoti apie stojimo į Europos Sąjungą sutartį (I d.)