Vokietijos kanclerės A. Merkel spalvinga praeitis

Video kanalo „Iš savo varpinės“ pokalbis

Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra laikoma įtakingiausia Europos politike. Ji nuo 2005 m. valdo galingiausią ekonominiu požiūriu Europos Sąjungos šalį, Vokietiją. Pagal apklausas, Merkel turi realius šansus vėl būti išrinkta š.m. rugsėjo mėnesį ir toliau stiprinti savo įtaką Vokietijoje bei Europos Sąjungoje dar penkis metus į priekį. Apie jos Europos tautoms žalingus sprendimus, staigiai įleidžiant pusantro milijono ekonominių migrantų iš Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų šalių jau esame kalbėję ankstesnėse laidose. Merkel yra ne vieną kartą viešai paskelbusi, kad norėtų eventualiai transformuoti Europos Sąjungą į federalinę valdžią, kas iš esmės reikštų grįžimą į nedemokratinį valdymą iš vieno stipraus centro.

Šią savaitę kolega Algis Avižienis patyrinėjo spaudos šaltinius susijusius su ponios Merkel praeitim, ypač jos jaunyste praleista buvusioje komunistinėje Rytų Vokietijoje (VDR). Kiek anksčiau, 1986-88 m. mūsų kolega tyrinėjo VDR politiką bei ekonomiką JAV Valstybės departamente. O dabar jam asmeniškai rūpėjo sužinoti ar kokie nors ponios Merkel praeities veiksniai galėjo pagimdyti tokią stiprią neapykantą tautiškumui ir tautų Europos koncepcijai.



Vitalijus Balkus: - Kolega, ar pavyko išsiaiškinti, kokios įtakos jos jaunystėje galėjo paskatinti ją užimti kraštutiniai antinacionalinę poziciją savo gimtosios Vokietijos, tuo pačiu ir kitų Europos tautų, atžvilgiu?

Algis Avižienis: - Vokietijos Kanclerės pasaulėžiūrą labai stipriai formavo jos tėvas, Evangelikų liuteronų pastorius, Horst Kasner. 1954 m., netrukus po A. Merkel gimimo, pastorius Kasner perkėlė visą savo šeimą iš Vakarų Vokietijos (VFR) į Rytų Vokietiją. Toks sprendimas perkelti visą savo šeimą į komunistų valdomą Vokietiją daug kam kėlė nuostabą, juolab, kad milijonai vokiečių tuo metu persikeldavo gyventi būtent į priešingą pusę – nuo Rytų į Vakarų Vokietiją. H. Kasner buvo angažuotas socialistas, visą gyvenimą siekiantis suderinti Markso universalią ideologiją su Evangelikų liuteronų universaliu tikėjimu. Gyvendamas VDR, jis buvo pravardžiuojamas „Raudonuoju Kasneriu“ arba „Raudonuoju pastoriumi“. Greitu metu jis perėmė pastorių seminarijos vadovavimą, turėjo du automobilius ir galėjo gana laisvai keliauti po užsienį ir Vakarų šalis. Tarptautiniuose religiniuose seminaruose pastorius Kasner energingai gynė VDR ir Sovietų Sąjungos kompartijų pozicijas užsienio ir valstybės-religinių bendruomenių santykių klausimais. Po kiek laiko pastorius Kasner užėmė gana įtakingas pozicijas VDR protestantų bažnyčių vadovaujamuose sluoksniuose ir aktyviai kovojo prieš konservatyvesnių vadovų siekius eventualiai suvienyti Rytų Vokietijos Evangelikus liuteronus su Vakarų Vokietijos tikėjimo broliais.

Dar įdomus A. Merkel tėvo biografijos faktas yra, kad Horst Kasner tėvas (A. Merkel senelis) buvo lenkas. A. Merkel senelio pavardė buvo Kazmierczak, kurią jis vėliau suvokietino į Kasner, kai persikėlė gyventi iš Lenkijos į Vokietiją prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pirmojo pasaulinio karo metu, senelis Kazmierczak buvo paimtas į prancūzų nelaisvę, bet vėliau sutiko kovoti prieš Vokietiją lenkų karinėse pajėgose, taip vadinamoje Haller armijoje. Taigi, A. Merkel šeimoje ištikimybė Vokietijai ne visuomet buvo savaime suprantamas dalykas.

- O kaip klostėsi pačios A. Merkel asmeninis gyvenimas komunistinėje Vokietijoje? Ar ji buvo uoli valstybės rėmėja ar linkusi į opozicinę veiklą?

- A. Merkel buvo uoli mokinė. Ją įkvėpė gerai mokytis jos mama, kuri buvo mokytoja pagal profesija, bet VDR sąlygose liko namuose rūpintis vaikų auklėjimu. A. Merkel mamos tėvai buvo vokiečiai, kilę iš Gdansko, dabartinėje Lenkijoje. Jaunoji Angela ypač pasižymėjo matematikoje ir rusų kalboje. Gerai išmoko ir angliškai. Būsimąjai kanclerei ypač gerai sekėsi rusų kalbos srityje ir todėl ji pateko į tarptautines rusų kalbos olimpiadas Rytų Vokietijoje ir net Sovietų Sąjungoje.

Nors būdama pastoriaus dukra jai nebuvo privalomas (iš tikrųjų ir nepageidaujamas) stojimas į Laisvąjį Vokietijos jaunimą (VDR komjaunimo ekvivalentą), A. Merkel visgi tapo labai aktyvi tos organizacijos nare. Ji dalyvavo įvairiuose propagandiniuose renginiuose, kuriuose būsimoji kanclerė karštai rėmė Vietnamo komunistų sukilėlius prieš JAV karines pajėgas ir palaikė kitus revoliucinius sukilėlius Trečiame pasaulyje. Baigusi abitūrą labai gerais pažymiais, Angela ryžosi studijuoti fiziką ir pateko į prestižinį Karl Marx universitetą Leipcige.

1978 m. jai buvo pasiūlyta bendradarbiauti su valstybės saugumu (Stasi), bet ji teigė, kad šį pasiūlymą atmetė. Nežiūrint jos tariamo atsisakymo, Merkel sėkmingai kopė į VDR fizikos mokslų viršūnę. Ji perėjo toliau mokytis ir dirbti prestižinėje VDR Mokslų akademijoje (fizikos skyriuje) Berlyne. Netrukus, dėka jos įprasto uolumo, Merkel buvo paskirta tos Mokslų akademijos Laisvojo Vokietijos jaunimo sekretore propagandai ir agitacijai.

Jaunąjai Merkel buvo suteiktos galimybės plačiai keliauti po užsienį. Ji susipažino su savo pirmu vyru Ulrich Merkel Maskvoje, kur abu dalyvavo VDR-Sovietų Sąjungos studentų mainuose. Vėliau ji dar kelias savaites tobulino rusų kalbos žinias Donecke. Jai buvo leista praleisti ilgesnį laiką privačiose kelionėse per Sovietų Sąjungą. Merkel taip pat kurį laiką mokėsi Prahoje.

Pagal Vokietijos spaudoje atskleistus Stasi slaptus dokumentus, Merkel kabinetas Mokslų akademijoje buvo visai šalia garsaus VDR disidento Robert Havemann sūnaus. Pats valdžios kritikas R. Havemann daugelį metų buvo laikomas nepaprastai griežtose namų arešto sąlygose. Šimtai Stasi ir Laisvojo Vokietijos jaunimo narių dieną ir naktį prižiūrėjo, kad niekas nepatektų į disidento namus be valdžios sutikimo. Atsitiktinai jau po Vokietijos susivienijimo žurnalistai aptiko A. Merkel nuotrauką, kurioje matyti ją einančią į disidento Stasi kontroliuojamą namą. Vėliau būdama jau kanclerė ji uždraudė rodyti šią nuotrauką per vieną nacionalinės televizijos laidą.

Vėliau išslaptinti Stasi dokumentai rodė, kad jaunoji A. Merkel buvo išvykusi į Lenkiją 1981 m., kur turėjo progos užmegzti kontaktus su vietiniu jaunimu. Jai buvo įteikta kažkiek lenkų opozicinio Solidarumo judėjimo informacinės medžiagos, kurią VDR pasieniečiai sulaikė. Tačiau jai buvo leista kirsti valstybinę sieną be didesnių nepatogumų. Vienas Stasi informatorių, palaikiusių asmeninius ryšius su Merkel, vėliau atraportavo, kad jaunoji fizikė (jai tada buvo 27 m.) skeptiškai žiūrėjo į lenkų pasipriešinimo judėjimą. Pasak Stasi informacijos šaltinio, Merkel labiau rūpėjo Sovietinio socializmo išlikimas; ji buvo idėjiškai susijusi su Sovietiniu socializmu. VDR saugumietis citavo jos žodžius po kelionės į Lenkiją: „Jei kur nors kiltų rimtas pavojus socializmui, tai ta vieta būtų Lenkija.“ Kitas Stasi pranešimas citavo jos įvertinimus po kelionės į Gorbačiovo valdomą Sovietų Sąjungą maždaug 1987 m. Kolegų paklausta kokios rusų nuotaikos dėl Gorbačiovo reformų, ji atsakė: „Žmonės metro stotyse kalba, kad Stalinas sėkmingai apgynė socializmą, o Gorbačiovas sėkmingai atiduos Sovietų Sąjungą Vakarams.“

- Jūs minėjote jos kontaktus su Solidarumą palaikančiais lenkais. Ar A. Merkel bent kiek dalyvavo VDR disidentinėje arba iš viso politinėje veikloje? Ar ji tapo VDR komunistų partijos nare?

- Formaliai Merkel niekada neįstojo į VDR kompartiją ir iki 1989 m. nerodė susidomėjimo disidentine veikla. Bet 1989 m. antroje pusėje staigiai išsivystęs plataus masto VDR piliečių sujudimas matomai pritraukė ir A. Merkel dėmesį. Jos tėvo aplinkos žmonės, tame tarpe ir įtakingasis advokatas Lothar de Maiziere, ėmė raginti jaunąją fizikos daktarę įsijungti į naujai sukurtą judėjimą Demokratijos pradžią (Demokratischer Aufbruch). Bičiulis Lothar de Maiziere aktyviai gynė VDR bažnyčios reikalus ir turėjo giminystės ryšius su Vakarų Vokietijoje gyvenančiu pusbroliu Thomas de Maiziere, kuris vėliau tapo glaudus Kanclerės Merkel bendradarbis ir Vidaus reikalų bei Krašto apsaugos ministras jos vyriausybėje. Lothar de Maiziere palaikė gerus ryšius su kitu labai įtakingu Evangelikų liuteronų bažnyčios advokatu Wolfgang Schnur, kuris 1989 m. spalio mėnesį vadovavo Demokratijos pradžios judėjimui.

L. de Maiziere rekomendavo A. Merkel kaip gerą bendradarbę ir W. Schnur ją priėmė kaip savo spaudos atstovę. A. Merkel ir W. Schnur intensyviai ruošėsi pirmiems VDR laisviems rinkimams 1990 m. pradžioje, ir W. Schnur tikėjosi rinkiminės pergalės. Pagal spaudos pranešimus jis ruošėsi tapti pirmuoju demokratiškai išrinktu VDR Ministru pirmininku. Deja porą dienų prieš rinkimus, neaišku kas paskelbė W. Schnur kompromituojančią Stasi medžiagą, parodančią, kad pastarasis daugiau nei 20 metų tarnavo VDR slaptosioms tarnyboms. Schnur turėjo atsistatydinti ir jo vadovaujams bei diskredituotas judėjimas tesurinko mažiau nei vieną proc. balsų.

Tuo atrodytų, kad A. Merkel politinės karjeros pradžia turėjo ir baigtis. Bet, laimei, Demokratijos pradžia buvo įstojusi į galingą Vakarų Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos aljansą. Vakarų krikščionys demokratai per savo atstoves Rytų Vokietijoje netikėtai surinko daugiau nei 40 proc. balsų ir galėjo formuoti pirmą demokratiškai išrinktą VDR vyriausybę. Pirmasis Ministras pirmininkas tapo A. Merkel tėvo ir diskredituoto W. Schnur geras pažįstamas, Lothar de Maiziere. Pastarasis pakvietė A. Merkel tapti jo spaudos atstovo pavaduotoja, bet iš esmės ji dėl jos užsienio kalbų žinių greitai tapo jo pagrindine spaudos atstove.

L. de Maiziere ilgai neišsilaikė poste ne tik dėl to, kad jo vadovaujama VDR 1990 m. spalio mėn. įsijungė į Vakarų Vokietiją. Deja, Lothar de Maiziere, kaip ir jo kolega W. Schnur taip pat tapo Stasi atskleistų slaptų dokumentų auka. Vokietijos spauda komentavo ir iki šios dienos komentuoja Stasi dokumentus, kurie kelia rimtus įtarimus dėl L. de Maiziere (slapyvardis IM Czerni) bendradarbiavimo su Stasi. Ir čia atrodytų, kad A. Merkel politinei karjerai jos jau antro viršininko diskreditavimas turėjo jai smarkiai pakenkti. Bet L. de Maiziere ir kiti jo šeimos nariai bei kolegos rekomendavo Merkel Vakarų Vokietijoje gyvenančiam Krikščionų demokratų Lothar pusbroliui, Thomas de Maiziere. Manoma, kad T. Maiziere, turintis gerus ryšius su Krikščionių demokratų sąjungos viršūnėmis, padėjo atverti duris A. Merkel susitikimui su Vakarų Vokietijos Kancleriu Helmut Kohl.

Šis pokalbis buvo lemtingas A. Merkel, nes Vokietijos Kancleris Kohl palankiai įvertino jos potencialą ir greitai tapo jos patikimu globėju. Kohl atvėrė jai kelią į plačią VFR politiką, skirdamas ją 1991 m. Moterų ir jaunimo teisių ministre. Vakarų Vokietijoje nuo 1991 m. Merkel buvo žinoma kaip „H. Kohl mergaitė“. Vėliau A. Merkel išdavė savo globėją, viešai spaudoje ragindama Kohl atsistatydinti, ir jis savo ruožtu irgi kėlė jai plačiai nuskambėjusius kaltinimus. Pavyzdžiui, H. Kohl smerkė Merkel politiką pabėgėlių atžvilgiu ir 2016 m. demonstratyviai susitiko su Vengrijos vadovu Orbanu, kuris yra žinomas Merkel imigrantų politikos kritikas.

- Atrodo, kad A. Merkel ryšiai su VDR valdžia buvo pakankamai glaudūs, o ypač jos aplinkoje buvo daug slaptosios policijos atstovų arba tokių, kurie buvo įtariami Stasi padėjėjai. Bet kokias išvadas mes norime padaryti iš šių faktų? Mes juk negalime įtarti, kad ji toliau tarnauja VDR santvarkai, nes VDR paprasčiausiai jau nebėra.

- Taip, nebėra nei Sovietų Sąjungos nei VDR, ir kartu su jomis dingo socialistinis ūkio valdymo modelis. O kas tada liko? Manau, kad tiek Rytuose tiek Vakaruose liko stiprių elitų geležinė valią suvienyti žmoniją į stambesnius nei nacionalinių valstybių junginius, galbūt net ir vieną pasaulio valstybę.

Ankstesnėje mūsų laidoje kalbėjome apie kultūrinį marksizmą, apie tai kaip įsitikinę marksistai kuria prielaidas beklasės, homogeniškos žmonijos atsiradimui kapitalizmo sąlygose. Suvokdami, kad bent laikinai nepavyks užkariauti tiesioginį ekonominį bei politinį valdymą, kitaip sakant, atimti valdžią iš kapitalistų, kultūros marksizmo sekėjai kuriam laikui susitaikė su privačia nuosavybe, klasine nelygybe, rinkos dėsniais. Kultūriniai marksistai laikinai atsisakė galutinio tikslo, pasaulinės socializmo santvarkos, ir sutelkia savo dėmesį į kultūrinius bei dvasinius klausimus. Universitetuose, spaudoje, nevyriausybinėse organizacijose, meninėje kūryboje, šios pakraipos rėmėjai siekia įdiegti taip vadinamą politinį korektiškumą, toleranciją. Tikslas yra suvienodinti mąstymą, ištrinti nacionalinį identitetą (kuris žinoma skiria žmones) ir tuo pačiu susilpninti nacionalinių valstybių vaidmenį.

Mes žinome, kad panašių, nors ne identiškų tikslų, siekia stambūs tarptautiniai bankai bei korporacijos ir jų rėmėjai – liberalai, laisvos rinkos entuziastai. Tą patį galima ir pasakyti apie šiuolaikinius Europos socialistus bei socialdemokratus. Dar pridėčiau ir religinių bendruomenių vadovus. Mes juk matome, kad tarp stipriausių masinės, nekontroliuojamos imigracijos į Europą šalininkų yra Romos Katalikų Bažnyčios popiežius ir protestantų sektų vadovai.

- Ar negali būti, kad A. Merkel yra paprasčiausiai fanatiška karjeristė, kuri yra pasiruošusi tarnauti bet kam, bet kokiai santvarkai, kad tik ji būtų prileista prie politinės galios?

- Aš visgi manau, kad tokie žmonės kaip A. Merkel nėra visiškai atsidavę ciniškam karjerizmui. Tokie individai labai dažnai yra ciniški savanaudžiai, bet ne visuomet ir ne visur vyrauja tik nuogas karjerizmas. Man atrodo, kad A. Merkel dabar be didesnio vidinio skausmo remia ultraliberalią Vokietijos, Europos Sąjungos bei globalistų politiką. Tai skamba keistai, nes galima paklausti savęs, kodėl įsitikinusi internacionalinio socializmo sekėja turėtų remti savo idealų priešingybę -- kapitalistinę santvarką. Manau, kad A. Merkel, kaip ir kultūriniai marksistai, susitaikė su komunizmo pralaimėjimais 1989-91 metais ir dabar jie nori plaukti pasroviui su tarptautiniais bankais ir korporacijomis. Pastarosioms kaip niekam kitam pavyksta naikinti nacionalinę savimonę, nacionalinių valstybių autoritetą, tautų skirtumus. Liberalios pakraipos internacionalistai kuria vieną iš pagrindinių tarptautinio socializmo prielaidų – suvienytą, homogenišką, pasyvią, materialinių vertybių ištroškusią žmoniją, be pasiaukojimo savo tautai dvasios, be pasipriešinimo dvasios. Vėliau, mūsų pralaimėję internacionalinio socializmo rėmėjai tikisi, kad laukinis liberalizmas sukurs tiek daug prieštaravimų, kad neliks kitos išeities kaip nacionalizuoti viso ūkio valdymą. Ir štai bus įgyvendinta Karlo Markso svajonė – vieno pasaulio žmonija po komunizmo saulę.

A. Merkel nėra vienintelė mūsų regiono buvusi komunistė, persikvalifikavus į liberalios demokratijos, laisvos rinkos ir NATO gynėjus. Štai ir mūsų Prezidentės biografijoje matome, kad ji ilgai delsė ir negalėjo apsispręsti ar remti Sąjūdį ar likti ištikima Maskvos ponams. Dabar gi ji yra arši Maskvos oponentė. Įdomu pastebėti, kad ir A. Merkel ir D. Grybauskaitė buvo apdovanotos prestižiniu Karolio Didžiojo medaliu už jų indėlį į Europos vienybę. Atsiminkime, kad pats pirmas asmuo gavęs šį apdovanojimą 1951 m. buvo Richard von Coudenhove-Kalergi, kuris atvirai pasisakė už Europos tautų rasinį susiliejimą su Afrikos ir Azijos tautomis. Panašiai kaip A. Merkel įvertinu ir kai kuriuos mūsų Sąjūdžio laikų patriarchus. Jie išoriniais atributais (tautinė juostelė po kaklu) vaidina savo tautos gynėjus, bet iš tikrųjų veda Lietuvą į naują stiprų centrą, šį kartą Vakaruose.

- Tai vis dėlto man lieka dar vienas neatsakytas klausimas dėl Vakarų valstybių palankaus požiūrio į politinius veikėjus, kurie anksčiau bendradarbiavo su Rytų bloko spectarnybomis. Juk pastarieji anksčiau buvo mirtini priešininkai.

- Manau, kad tie Vakarų pasaulio elito atstovai, kurie remia globalizaciją, o jų yra dauguma, buvo pasiruošę be didelių dvejonių priimti buvusius komunistus, net ir saugumo bendradarbius į savo talkininkų gretas. Todėl bent Vokietijos sisteminėje spaudoje nėra didelio uolumo tyrinėti buvusių komunistų praeities ryšius su Stasi. Aišku, kad Sovietų bloke nebuvo sąlygų atsirasti stipriai opozicijai. Tad surasti nepriklausomų žmonių, galinčių administruoti valstybinį aparatą buvo labai sunku. O štai buvę komunistai tokią patirtį turėjo -- jie ir neleido niekam kitam įsigyti reikiamų žinių --.ir jais buvo galima iš karto naudotis organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant taip vadinamos laisvos rinkos ūkio sistemas Rytų Europoje.

Tačiau įžvalgesni Vakarų pasaulio valstybininkai turėjo suvokti, kad nomenklatūros atstovai neturėjo savo piliečių paramos, nes jie paprastų žmonių buvo laikomi svetimos valdžios tarnais. Nėra įmanoma sukurti klestinčias visuomenes, kai trūksta elementaraus pasitikėjimo tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Visgi išmintingiau Vakarų elitams būtų buvę ieškoti ir remti Rytų Europos politinius veikėjus, siekiančius atstatyti savo valstybių tikrą savarankiškumą. Tai sunkesnis kelias į nuoširdų bendradarbiavimą tarp Vakarų šalių ir Rytų bloko buvusių valstybių. Tai suteiktų daugiau vilčių pasiekti tvaresnę ekonominę plėtrą be masinės korupcijos ir turtinės nelygybės. Tiesa, Vokietijoje buvusius kadrus kai kur masiškai atleidinėjo jautresnėse srityse kaip pavyzdžiui teisėsaugoje. Tai buvo lengviau įgyvendinti, nes šalia buvo Vakarų Vokietija su savo milžinišku administraciniu potencialu. Kitose šalyse, pavyzdžiui Lietuvoje, matome, kad nebuvo įmanoma surasti žmonių be praeities šleifo.