V. Rakutis atsiprašė dėl neatsargių žodžių apie holokaustą ir tuo pat metu informavo, kad „audra buvo sukelta visiškai iš nieko“

V. Rakutis (kairėje) su savo partijos bendražygiu.

Sausio 29 d. Žmonių partijos atstovas, paskaitų kariams apie Rusijos grėsmes skaitytojas Valdas Rakutis LR Seimo tinklalapyje lrs.lt paskelbė pranešimą „Geros valios žmonėms“. Jame sakoma:

„II pasaulinio karo metais vykdytas Europos žydų genocidas, vadinamas Holokaustu – ne tik žydų, tačiau ir viso pasaulio tragedija, deja, neaplenkusi ir mūsų Lietuvos. Vokiečių kariuomenei panaudojus blitzkriego taktiką, Lietuva buvo užimta per 3–4 dienas, paliekant labai nedaug laiko Lietuvos žydams pasitraukti. Šiuo siaubingu laikotarpiu buvo išžudyti tūkstančiai mūsų bendrapiliečių, o dalis Lietuvos žmonių tapo okupantų pakalikais ir susitepė bendrapiliečių krauju.

Sovietinės, o dabar ir putinistinės propagandos meistrai sumaniai naudojasi šiuo istorijos laikotarpiu, nuolat menkindami mūsų tautą. Lietuviai dažnai linksniuojami kaip nacių sąjungininkai, fašistai. Kremliaus propaganda yra netgi teigusi, kad tokia „fašistų tauta“ neturi moralinės teisės turėti savo valstybę. Paskutiniu metu ypač puolami Lietuvos Nepriklausomybės kovų veikėjai, ieškoma būdų prikabinti vokiečių kolaborantų etiketes 1944–1953 metų partizaninio karo vadams. Šių faktų akivaizdoje holokausto tema yra ypač aktuali ir svarbi Lietuvos valstybės istorinei atminčiai. Visuomenei reikalingos diskusijos ir svarstymai.

Kol Lietuva buvo laisva ir suvereni šalis, žydai joje nebuvo persekiojami. Žydai parėmė Lietuvos Nepriklausomybę sunkiais Nepriklausomybės karo metais, stojo tarnauti savanoriais, aukojo pinigus, puikiai organizavo logistiką Lietuvos kariuomenėje. Lietuva buvo pirma šalis pasaulyje, pradėjusi nacionalsocialistinių pažiūrų veikėjų persekiojimą Klaipėdos krašte.

Nelaimės prasidėjo Nepriklausomybės sutemų laikotarpiu. Lietuvos valstybingumui silpstant, priimant vieną ultimatumą po kito, galų gale 1940 m. praradus nepriklausomybę ir vieniems okupantams pradėjus pamečiui keisti kitus, nebeturėjome jokių svertų apginti vienus savo piliečius nuo skriaudos, o kitus – sudrausminti, užkirsti kelią jų nusikaltimui. Tai buvo lietuvių tautos tragedija ir sukilėlių idealų pamynimas. Lietuviai tikėjosi atgauti bent dalį laisvės 1941 metų birželį–liepos pradžioje, bet Laikinajai vyriausybei nebuvo lemta išgyventi, jos vietoj naciai surado labiau sukalbamus talkininkus, dalis kurių su okupantais dalyvavo žmogaus vardo nevertose egzekucijose. Lietuvoje įsigalėjo niekada nematytas genocidas ir prievarta, žmonės buvo palikti patys spręsti išgyvenimo klausimą. Niūriose tamsybėse, siekdami išlikti, Lietuvos žmonės pasirinkdavo įvairias strategijas, apie kurias ir buvau užsiminęs savo straipsnyje. Tuo laikotarpiu galima rasti pasigėrėjimo vertų istorijų, kai šeimos, rizikuodamos ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo kaimynus, o kartais ir visai nepažįstamus žmones, be tėvų likusius vaikus, bet buvo ir tokių, kurie buvo linkę aukoti savo bendrapiliečius siekdami išlikti bet kokiomis sąlygomis. Apie tai savo knygoje „Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil“ (liet. „Eichmanas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“) detaliai pasakoja Hana Arent (Hannah Arendt). Mano vakar dienos straipsnis jokiu būdu nebuvo nukreiptas prieš žydų tautą, kuriai visada jaučiau pagarbą, bet buvo kalbama apie holokaustą ir jo pavidalus ypač sudėtingomis sąlygomis.

Tauta be valstybės – vergų tauta. Lietuvos istoriją Sovietų Sąjungoje rašė režimo kontroliuojami žmonės, suplakdami į vieną krūvą niekšus ir didvyrius, kolaborantus ir laisvės kovotojus, stengdamiesi pakirsti žmonių tikėjimą Lietuvos valstybe, pačia jos idėja. Tačiau vergas, kovojantis dėl laisvės, atgauna laisvojo žmogaus garbę. 1947 m. žydams pavyko sunkioje kovoje iškovoti ir apginti Izraelio valstybę. 1990–1991 metais ir Lietuvos gyventojai atgavo savo valstybingumą ir, gavę progą laisvai tirti praeitį, skyrė daug dėmesio  genocido ir rezistencijos tyrimams. Buvo viešinami dokumentai, atskleistos klastotės ir tautų diskreditavimo modeliai, skelbiamos publikacijos. Tačiau darbas dar nebaigtas, yra daug neatsakytų klausimų, vis dar gajūs neleistini stereotipai ir etikečių klijavimas. Visuomenė tebėra pasimetusi ir atsiribojusi.

Norėdami ateityje išvengti panašių nelaimių kaip didžiausią vertybę turėtume saugoti ir ginti savo laisvę ir Nepriklausomybę ir laikytis kartu tarptautinėje laisvųjų žmonių bendruomenėje. Turime pasimokyti iš istorijos: jei anuomet, vos pajautus agresoriaus kėslus, būtume su ginklu rankose stoję ginti savo šalies, daug kas būtų susiklostę kitaip.

Mano nuomone, Tarptautinė Holokausto diena yra tinkamas laikas apie tai kalbėti ne tik pagerbiant aukas, bet ir analizuojant šio reiškinio priežastis ir apraiškas. Šia intencija Tarptautinę Holokausto aukų minėjimo dieną mano, kaip politikoje naujo žmogaus, padarytas pareiškimas, deja, davė visiškai priešingą rezultatą. Deja, žmonėms neįsigilinus į reiškinio esmę ir nesupratus jo sudėtingumo, pateiktas tekstas sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir tarptautinę audrą, įskaudino ir nuvylė daugelį man brangių žmonių. Pripažįstu, kad keli neatsargiai parinkti žodžiai ir apibendrinimai nebuvo tikslūs ir tinkami šios dienos kontekste bei sukėlė pagrindo interpretacijoms ir spekuliacijoms, kurių tikrai nesiekiau ir norėčiau išvengti.

Turiu atsiprašyti visų žmonių, kurie pasijuto įžeisti, savo kolegų, partijos vadovybės ir narių, draugiškų šalių diplomatų ir piliečių, kad šios interpretacijos sujaukė Tarptautinei Holokausto dienai būdingą rimtį. Prašomas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir frakcijos vadovybės, prisiimdamas politinę atsakomybę, nenorėdamas, kad dėl šio mano pareiškimo būtų apsunkinta labai svarbi Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos veikla bei sekdamas vakarietiška politine tradicija, apsisprendžiau žengti garbingą žingsnį ir pasitraukti iš šios komisijos pirmininko pareigų. Tikiuosi, kad šis žingsnis padės nuimti nereikalingas įtampas tiek šalies viduje, tiek užsienyje su mums svarbiais strateginiais partneriais ir leis tolesnei diskusijai plėtotis konstruktyvesne linkme. Tikiu, kad dirbdami toliau kartu sustiprinsime laisvųjų žmonių istorinę atmintį kalbėdami ne visada lengvomis temomis. Juk tam ir esame, kad telktume, analizuotume ir kurtume bendrą ateitį.

Noriu padėkoti komisijos nariams, partneriams ir piliečiams, kurie šiuo sunkiu COVID-19 pandemijos laikotarpiu dirbo kartu su komisija Lietuvos laisvės kovotojų ir valstybės istorinės atminties srityje, sudėtingomis sąlygomis minėjo trisdešimtąsias laisvės gynėjų dienos metines. Liko daug tik pradėtų darbų. Linkiu naujajam komisijos pirmininkui sėkmės darbe, pažadėdamas, jei reikės, savo paramą istorinės kompetencijos srityje.“

Ekspertai.eu primena, kad V. Rakutis sausio 27 d. paskelbė tekstą, kurį išplatino ir valstybinis transliuotojas, teigė taip: „Bet kaip gi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona? Nepaisant didelio pastarųjų metų ažiotažo niekaip nepavyko įrodyti, kad holokaustą organizavo jie. Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbiais gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 m. sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus. Pažinkime juos, supraskime, kodėl jie taip darė.

Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių“.

Po tokių teiginių Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky paragino Generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo ir iškraipymo.

Žmonių partijos lyderiai, su Lietuvos diplomatijos vadovu Gabrieliumi Landsbergiku priešakyje, pasirodžius V.Rakučio straipsniui pareiškė, kad ten išdėstytos mintys nesutampa su partijos pozicija.

Tuo pat metu, sausio 29 d. portale respublika.lt buvo paskelbti kiek kitokie V. Rakučio pasiaiškinimai, negu išdėstyti jo pranešime „Geros valios žmonėms“.

„Manau, kad taikinys čia esu ne tiek aš, kiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kadangi aš jį savotiškai globojau ir dėjau pastangas jį sustiprinti kokybiškai. Manau, kad giluminė skandalo kurstymo priežastis gali būti šita, kadangi audra buvo sukelta visiškai iš nieko.

Kita vertus, visada stengiamasi rasti bent menkiausią progą pakenkti tarptautiniams Lietuvos santykiams - šis tikslas visada buvo tiems žmonėms aktualus ir niekada nesikeitė, todėl kiekviena proga yra išnaudojama.

Tame tekste, kurį paskelbiau, itin sunku prie ko nors prikibti, reikia labai lakios fantazijos... Maža to, kai perskaičiau pirminę Amerikos ambasadoriaus reakciją, iškart supratau, kad jis net nematė originalaus teksto. Jis tiesiog reagavo į kitų žmonių reakcijas, į kitus tekstus, kurie iškraipė mano žodžius ir išvertė juos į tai, ko ten niekada nebuvo.

Vienas dalykas, kuris iššaukė ad hoc reakciją - mano tekste parašyta, kad holokauste dalyvavo ir žydų tautybės žmonės. Bet juk taip ir buvo...“, - teigė V. Rakutis.



Nesivelsime į diskusijas, kiek ir kokių tautybių individai prisidėjo prie masiško Lietuvos piliečių žydų išžudymo. Visi kurie mūsų šalyje prie to prisidėjo – padugnės. Faktas, kad apie tas padugnes mes vis dar žinome labai mažai.

Šiuo atveju, daug daugiau žinome apie tuos, kurie darė gerus darbus – Izraelis daugiau kaip 900 Lietuvos gyventojų yra suteikęs Pasaulio tautų teisuolio vardą už tai, kad rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus.

Žinome, pavyzdžiui, kad atitinkančius to laikmečio konfortabilumo standartus Kauno getą suprojektavo garsus architektas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Tiesa, Žmonių partijos patriarchas, prezidentas Vytautas Landsbergis yra informavęs, kad jo tėvas nieko bendro su Kauno geto prejektavimu neturėjo.

Žinome, pavyzdžiui, kad Lietuvos didvyris-nacių kolaborantas Jonas Noreika-Generolas Vėtra nacių okupacijos laikais buvo aktyvus žydų gelbėtojas – žydų gelbėjimo tinklo organizatorius Lietuvoje, apie ką yra informavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).

Tačiau labai įdomu, kada bus paskelbti sąrašąi tų lietuvių, kurie susiję su šiais baisiais žudymais? O gal visos tos pavardės žinomos? Tada reikėtų žinoti, kur su tuo galima būtų susipažinti.

Bet grįžkime prie garsiojo LGGRTC, apie kurį kalbėdamas V. Rakutis teigė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą jis savotiškai globojo ir dėjo pastangas jį sustiprinti kokybiškai.

Gal galėtų ponas V. Rakutis plačiau papasakoti, kokiu būdu jis tą centrą globojo ir kokias konkrečiai dėjo pastangas jį sustiprinti kokybiškai?

Ar V. Rakučio globos ir pastangų lauke buvo ir anušauskinių KGB sąrašų paskelbimas, kuomet 2018 m. pradžioje buvo apšmeižti Lietuvos šviesuliai – aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius?

Ar LGGRTC, kuris taip pat žinomas kaip dokumentų klastojimo ir šlykščių politinių užsakymų vykdymo įstaiga, susilaukė Lietuvos laisvės kovotojų ir valstybės istorinės atminties srityje besidarbuojančio V. Rakučio vertinimo dėl minėto beprecedenčio šmeižto, dėl kurio iki šios akimirkos niekas net neatsiprašė?

Klausimai ne retoriniai, lauksime atsakymų.

Keli susiję:

Ši pasaulinio masto Hitlerio misija ir jos reikšmė gali būti labai gerai suprantama, teigiamai vertinama ir nuoširdžiai remiama

Žydų gelbėjimo tinklo organizatorius J. Noreika-G. Vėtra nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų  

Žmonių partijos ir VSD atstovai skaito paskaitas Lietuvos kariams  

Anušauskiniai KGB sąrašai savo tikslą pasiekė tik iš dalies: Liustracijos komisija padėjo tašką

Paskelbta: prieš Lietuvą veikė garsiausi Lietuvos menininkai – Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis