Anapus propagandos ir geopolitikos

Laiptai į. Nuotr. E.eu

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaid-menis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai [...] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.